Stebuklų šešėlyje. Hermes “L’Ombre des Merveilles“

Gyvename įdomiais laikais, kai žiema baigiasi taip ir neatėjusi, kai rankų plovimo ir čiaudėjimo įpročiai tampa pandemine pasauline grėsme, o istoriją saugantys kolekcionieriai vis dažniau atvirai pavadinami ligoniais, netelpančiais į madingus minimalizmo rėmus. Kaip danguje, taip ir ant žemės – parfumerijoje viskas vyksta tokiu pačiu beprotišku ritmu, klestint netikriems pranašams ir vienadienės šlovės projektams, tyliai išeinant legendoms, smalsioms nosims pertekliaus asortimentuose nebeatpažįstant laikui nepavaldžių vertybių. Toks laikas, kai, atrodo, jau nieko nebežinai, stipriai suspausdamas delne mylimųjų rankas kaip bene paskutinį saugumo garantą.

Visame šiame kaukių ir dezinfekcinio skysčio stygiaus chaose stabilumo nedaug, todėl “Hermes“ naujiena “L’Ombre des Merveilles“ pasirodė pačiu laiku. Pagarbi 2004 metais pasirodžiusio Jean-Claude Ellena kūrinio Hermes “Eau des Merveilles“, vadinamojo stebuklų vandens, paveldą sauganti interpretacija, puikiai įgyvendinta parfumerininkės Christine Nagel talento ir meistriškumo prisilietimu. Juodoji arbata, tongapupės, smilkalai – toks yra stebuklo šešėlio aromatinis paveikslas, nė kiek nekopijuojantis garsiojo pirmtako, bet pagerbiantis jį akimirksniu atpažįstamo DNR pėdsakais. Santūriai saldesnis nei pirmtakas – tongapupės suteikia sutramdytiems tamsiems smilkalų ir juodosios arbatos dūmams žavaus saikingo saldumo, bet vis tiek tai yra stebuklų vandens šeima, nors ir be sausa mediena persismelkusios lentpjūvės įspūdžio. Man “L’Ombre des Merveilles“ labai patiko: sudėtis tarsi mano užsakyta – visi trys pagrindiniai ingredientai yra iš mano favoritų sąrašo, arbatinė-smilkalinė-tongapupinė mediena ant mano odos atsiskleidė puikiai, o “Hermes“ stiliui apskritai esu neabejinga. Serge Mansau kurtas buteliukas – arti tobulybės: jis žvaigždėtas! Tiems, kurie žavisi visais “Hermes“ stebuklais – savitosiomis “Eau des Merveilles“ versijomis, “L’Ombre des Merveilles“, spėju, taip pat patiks. Lygiai taip pat spėju, kad tikriausiai patiks ir tiems, kurie apskritai nemėgsta “Eau des Merveilles“, bet ieško kažko kitokio, be rožių, šafranų ir agarmedžių, su pačiomis geriausiomis europietiškos parfumerijos tradicijomis.

Stabiliai puiki “Hermes“ naujiena, stabiliai pagarbiai saugojanti “Hermes“ paveldą, bet tuo pačiu darkart stabiliai patvirtinanti Christine Nagel talentą, savitu braižu sujungiantį praeitį su dabartimi ir ateitimi. Mums visiems vertėtų būti šiek tiek daugiau “Hermes“ su aukštais standartais ir savigarba, prisimenant, kad už kiekvieno stebuklo, už kiekvienos penkių minučių šlovės stovi kažkas, kas leido visam tam įvykti, išlygindamas paradinę uniformą ar sceninius rūbus, nufotografuodamas geriausius instagraminius kadrus ir nušluostydamas pirmosios nesėkmės ašaras. Hermes “L’Ombre des Merveilles“ – stebuklo šešėliai, palaikantys už rankos nestabilumo laikais. Ypač pavasarį.

Privaloma išbandyti.

Senos fotografijos. Serge Lutens “Le Participe Passé“

Senuose namuose greta šventųjų paveikslų sienas bei erdves puošiantys portretai ir blunkančios fotografijos pasakoja vienos laimingos šeimos istoriją. Rėmuose oriai šypsosi dar jauni namų šeimininkai, gyvena anapilin išėję jų artimieji, vaikystės namuose amžinai pasilieka jau seniai užaugę vaikai.  Tai, kas buvo geriausio praeityje, įsismelkia į dabartį, akimirkai sustabdo laikrodžius ir kaskart išgyvenama naujai su nostalgija, šypsena ar širdies skausmu.

Mano močiutė Adelė su metais vyresne seserimi Pole tarpukario Kaune fotografuodavosi kaskart, kai naujas sukneles pasisiūdavo, o tai vykdavo itin dažnai. (Dvi išvaizdžios seserys, išdidžiai iškėlę galvas su karalienių žvilgsniais, tokiomis ir liko iki pat gyvenimo pabaigos, tik po karo nustojo fotografuotis.) Vaikystėje sodybos palėpėje godžiai vartydavau senelių jaunystės albumą, kuriame veidus įgaudavo tik pasakojimuose girdėti vardai, atpažindama protėvių bruožus savo kartos veiduose. Praeitis, tiltas į dabartį, rodos, atgimė naujomis istorijomis ir likimais.

Uostydama naujus “Serge Lutens“ aromatus kartais jaučiuosi tuo vaiku, senelių albumą vartančiu ir praeitį dabartyje atpažįstančiu. “Serge Lutens“ parfumerijoje atsirado kur kas anksčiau nei didžioji dauguma tų, kurie šiandien agresyviai ryškiausiai apšviestas lentynas dalinasi. Kažkada atrodę drąsiai ir net šiek tiek įžūliai (kur tai matyta Berlyno dukrą metaline oksiduota rože paversti, odos akordų animalizmu sužavėti pasaulį bent dešimtmečiu anksčiau nei oda apskritai tapo madinga, medienos moteriškumą atskleisti kedro perdozavimu?), šiandien “Serge Lutens“ ir vėl atrodo unikaliai savo filosofiškumu ir tendencijų ignoravimu. Jokio ambroksano pertekliaus, jokio agarmedžio su šafranu ir rože, jokių rožių-bijūnų-vaisių – tik kvapais, pavadinimais bei sunkiai išverčiamomis istorijomis pasakojama Serge Lutens’o autobiografija, filosofija ir akivaizdus perfekcionizmas.

Naujausiasis “Serge Lutens“ kūrinys “Le Participe Passé“ – būtasis laikas, į dabartį įsiskverbianti praeitis, sujungiantis “Ambre Sultan“, “Arabie“, “Chergui“ ir kitas rytietiškai sodrias “Serge Lutens“ legendas, kurios įsivaizduojamame parfumerijos muziejuje suteikė Serge Lutens’o vardui nemirtingumą. Kvapiosios dervos, karamelė, prieskoniai, pačiulis ir oda – rytietiškumas be agarmedžio, gurmaniškumas be pojūčius atbukinančio cukraus. Viena įspūdingiausių šio rudens naujienų, kurios fotografiją kaip saugotiną ir atsimintiną vertybę senuose namuose kabintų greta šventųjų paveikslų.

Tuo metu, kai parfumerijos pasaulis nepasidalina nosių dėmesiu dėl naujų agarmedžių, šokolado, rožių ir uogų, santūrusis maestro elegantiškai atidarė duris, pastatė ant stalo kelis dešimtmečius istorijos talpinantį kvepalų buteliuką ir vėl pasitraukė į rytietišką citadelę savo muziejaus statyti. Tai, kas man ypač patinka “Le Participe Passé“ – “Serge Lutens“ kūrybos braižo atpažįstamumas, įspūdingųjų legendų sugrįžimas jų palikuonio aromate pačia gražiausia forma, šaltojo metų laiko kvėpinimuisi puikiai tinkamas aromatas (dievaži, ne kiekvieną aukštosios parfumerijos kūrinį nori eksponuoti ant savo odos, o “Le Participe Passé“ norisi kvėpintis pakartotinai) ir “lutensiškai“ filosofinis pavadinimas, kurį prieš du metus, pasirodo, netyčia nuspėjau rašydama tekstą apie Serge Lutens “L’Eau de Paille“.

Kai užuodžiamas aromatas atmintyje pažadina praeities numylėtinius, labiausiai nustebina suvokimas, kad iš tiesų jie visą laiką buvo šalia, tik jų neatpažinai tarsi senose fotografijose matomų veidų. “Serge Lutens“ aromatai praeityje tapo parfumerijos istoriją keičiančia tendencija, didele dalimi suformavusia modernųjį rytietiškumą. Verdiktas vienareikšmiškas – parfumerinei edukacijai Serge Lutens “Le Participe Passé“ privaloma pagarbiai pauostyti pirma proga.

Puredistance “Warszawa“: tamsiai žalias aksomas

Šešios valandos, jeigu pasiseks – tokio ilgio yra kelias Kaunas-Varšuva, kuriuo važiuoju keliskart metuose, o kartais – ir dažniau nei keliskart. Per dažnų kelionių dešimtmetį Varšuva tapo sava ir pasiilgstama, todėl visai nepykstu, kad visi keliai gilyn į Europą iš Lietuvos eina per šį švelniai keistą miestą, kurio Antrojo pasaulinio karo metais turėjo nebelikti. Posakis „sulygino su žeme“ tarsi parašytas apie Varšuvą, kurią po karo teko greičiau ne atstatyti, bet apskritai pastatyti kaip Minską ar Dresdeną. Miestas, pakilęs iš pelenų tiesiogine prasme, ir kaskart nustebinantis sena-nauja kontrastais bei harmoningu chaosu, kuris taip sklandžiai skleidžiasi tik Varšuvoje, už šešių valandų kelio nuo Kauno.

Kai mano mylimi „Puredistance“ 2016 metais pristatė Antoine Lie kūrinį „Warszawa“, tyliai kurtą dvejus metus, pagalvojau, kad absoliučiai puikus, nors ir labai netikėtas miesto pasirinkimas: juk Niujorkų, Paryžių ar Londonų parfumerijoje sutinkama dešimtimis. Vienerius metus „Warszawa“ buvo galima įsigyti tik Varšuvoje – toks buvo „Puredistance“ sprendimas, paaiškintas jų atsiųstame laiške taip: <..>pasaulyje, kuriame išskirtinumas prarado savo reikšmę, norime parodyti, kad „Puredistance“ tikrosios išskirtinumo reikšmės nepamiršo <..>. Ir tuos vienerius metus man visiškai nesisekė su Puredistance „Warszawa“ susipažinti: vis pavėluodavau kelioliką minučių atvykti į „Puredistance“ prekiaujančias parduotuves – tikras kantrybės išbandymas, galiausiai pasibaigęs dar vienu „Puredistance“ aromatu mano kvepalų lentynoje.

Galbaninė ferula, greipfrutai, našlaičių lapai, jazminai, prožirniai (angl.k. broom), florencinis vilkdalgis, pačiulis, vetiverija ir stirako mediena – tokia yra Puredistance „Warszawa“ kvepalų ekstrakto sudėtis. Jeigu aromatą apibūdinti vaizdiniais, tai būtų drėgnos, tamsiai žalios salsvo kvapo samanos, kurias apšviečia netoliese esančio greitkelio šviesos, senutėlė žalio aksomo suknelė su pudros pėdsakais, kaip sapnas atkeliavusi iš praeities į didmiesčio viešojo transporto stotelę, ar žaliu aksomu apmuštas prieškarinis krėslas, stovintis nuobodžiai standartiniame moderniame interjere. Daugiau nei pusė kompozicijos yra sodria žaluma dvelkiantys akordai, kuriems vadovauja galbaninė ferula su tradiciniu „hiacinto koto, vakar pamerkto į vandenį“ įspūdžiu, likusi pusė – itin aikštingi ir sunkiai sutramdomi gėlių akordai, bet ne veltui pats Antoine Lie buvo pakviestas kurti himno sudėtingo likimo miestui. Itin įdomus kūrinys, akivaizdžiai saldesnis, savitesnis ir įnoringesnis už kitą žalią kolegę Puredistance „Antonia“, nuostabus kaip istorijose vis pasirodanti Didingosios Varšuvos pėdsakai, bet tikrai ne „varšavkė“, kuri iki Didingosios Varšuvos orumo dar užaugs. Šis šiltas saulėtas ruduo, rodos, atėjo tam, kad „Warszawa“ kvepėtų visomis savo simfonijomis, rūmais ir krištolo sietynais – gėlių-žalumos šipras visada gražiausias rudenį.

Varšuva mane prisijaukino ne iš karto – prireikė laiko, kol tarp jos paviršutinio chaoso, didybės manijos ir visuotinio rūmų interjero poreikio atradau istorijos įžeistą miestą su reto grožio parkais, virš galvos besileidžiančiais lėktuvais (sufleruoju: aikštelė Krokuvos alėjoje šalia „Decatlon“) bei miesto panorama iš Kultūros ir mokslo rūmų apžvalgos aikštelės trisdešimtame aukšte. Šis keistas miestas palaipsniui man tapo vilties ženklu: visai kaip ir mes vis dar sveikstanti po Antrojo pasaulinio karo padarinių, iš kruopelių renkanti praeities didybės ir tapatybės simbolius, kartais juokinga kaip pagyvenusi tetulė, įsispraudusi į ne savo dydžio ryškiaspalvius rūbus, leopardines tampres ir pasipuošusi rožiniu lūpdažiu, kartais pribloškianti elegantišku prašmatnumu bei intelektualumu, bet visada gyvybingai judanti į priekį savo transporto arterijomis. Puredistance „Warszawa“, šlovingos praeities ženklus regintys modernioje dabartyje – kvapni asmeninės mantros „niekada nepasiduoti“ išraiška su šalutiniu tamsiai žalio aksomo suknelės poreikiu.