Stebuklų šešėlyje. Hermes “L’Ombre des Merveilles“

Gyvename įdomiais laikais, kai žiema baigiasi taip ir neatėjusi, kai rankų plovimo ir čiaudėjimo įpročiai tampa pandemine pasauline grėsme, o istoriją saugantys kolekcionieriai vis dažniau atvirai pavadinami ligoniais, netelpančiais į madingus minimalizmo rėmus. Kaip danguje, taip ir ant žemės – parfumerijoje viskas vyksta tokiu pačiu beprotišku ritmu, klestint netikriems pranašams ir vienadienės šlovės projektams, tyliai išeinant legendoms, smalsioms nosims pertekliaus asortimentuose nebeatpažįstant laikui nepavaldžių vertybių. Toks laikas, kai, atrodo, jau nieko nebežinai, stipriai suspausdamas delne mylimųjų rankas kaip bene paskutinį saugumo garantą.

Visame šiame kaukių ir dezinfekcinio skysčio stygiaus chaose stabilumo nedaug, todėl “Hermes“ naujiena “L’Ombre des Merveilles“ pasirodė pačiu laiku. Pagarbi 2004 metais pasirodžiusio Jean-Claude Ellena kūrinio Hermes “Eau des Merveilles“, vadinamojo stebuklų vandens, paveldą sauganti interpretacija, puikiai įgyvendinta parfumerininkės Christine Nagel talento ir meistriškumo prisilietimu. Juodoji arbata, tongapupės, smilkalai – toks yra stebuklo šešėlio aromatinis paveikslas, nė kiek nekopijuojantis garsiojo pirmtako, bet pagerbiantis jį akimirksniu atpažįstamo DNR pėdsakais. Santūriai saldesnis nei pirmtakas – tongapupės suteikia sutramdytiems tamsiems smilkalų ir juodosios arbatos dūmams žavaus saikingo saldumo, bet vis tiek tai yra stebuklų vandens šeima, nors ir be sausa mediena persismelkusios lentpjūvės įspūdžio. Man “L’Ombre des Merveilles“ labai patiko: sudėtis tarsi mano užsakyta – visi trys pagrindiniai ingredientai yra iš mano favoritų sąrašo, arbatinė-smilkalinė-tongapupinė mediena ant mano odos atsiskleidė puikiai, o “Hermes“ stiliui apskritai esu neabejinga. Serge Mansau kurtas buteliukas – arti tobulybės: jis žvaigždėtas! Tiems, kurie žavisi visais “Hermes“ stebuklais – savitosiomis “Eau des Merveilles“ versijomis, “L’Ombre des Merveilles“, spėju, taip pat patiks. Lygiai taip pat spėju, kad tikriausiai patiks ir tiems, kurie apskritai nemėgsta “Eau des Merveilles“, bet ieško kažko kitokio, be rožių, šafranų ir agarmedžių, su pačiomis geriausiomis europietiškos parfumerijos tradicijomis.

Stabiliai puiki “Hermes“ naujiena, stabiliai pagarbiai saugojanti “Hermes“ paveldą, bet tuo pačiu darkart stabiliai patvirtinanti Christine Nagel talentą, savitu braižu sujungiantį praeitį su dabartimi ir ateitimi. Mums visiems vertėtų būti šiek tiek daugiau “Hermes“ su aukštais standartais ir savigarba, prisimenant, kad už kiekvieno stebuklo, už kiekvienos penkių minučių šlovės stovi kažkas, kas leido visam tam įvykti, išlygindamas paradinę uniformą ar sceninius rūbus, nufotografuodamas geriausius instagraminius kadrus ir nušluostydamas pirmosios nesėkmės ašaras. Hermes “L’Ombre des Merveilles“ – stebuklo šešėliai, palaikantys už rankos nestabilumo laikais. Ypač pavasarį.

Privaloma išbandyti.

Hermès “Terre d’Hermès Eau Intense Vetiver“: aukšti standartai

Jeigu reikėtų įvardinti svarbiausias šimtmečio vyriškosios parfumerijos legendas, “Hermès“ aromatas “Terre d’Hermès“, 2006 metais sukurtas Jean-Claude Ellena, patektų į svarbiausiųjų ir populiariausiųjų penketuką. Aš “Terre d’Hermès“ statyčiau į įtakingiausiųjų lentyną šalia Christian Dior “Fahrenheit“: abu skirti svajojusiems tapti kosmonautais ar naujų žemių atradėjais, bet tai pamiršusiems, abu yra parfumeriniai etalonai, nustatę aukštus standartus visiems vėliau sukurtiems, abu kvapai pasižymi nežemiškumu, abu aromatus atpažįsti akimirksniu ir nejučia imi jais gėrėtis.

“Terre d’Hermès“ sėkmė lėmė keleto naujų šio aromato versijų sukūrimą, kuriose ilgus metus painiojausi ne dėl jų gausos, bet dėl to, kad dalis jų buvo tas pats aromatas kasmet naujame riboto leidimo buteliuke. Visos versijos buvo kuriamos Jean-Claude Ellena, meistriškai išsaugant “Terre d’Hermès“ tapatybę, ir visos buvo vertos pasigėrėjimo bei pripažinimo. Nišiniams kvepalams / aukštajai parfumerijai sparčiai populiarėjant ir prasidėjus konkurencijai dėl tų pačių klientų nosių bei širdžių, “Terre d’Hermès“ yra tas išskirtinis komercinės parfumerijos atvejis, kurį galima sutikti dažnos kolekcijos nuotraukoje greta kur kas brangesnių eksponatų – nes jie tiesiog yra etalonas, kurį bent kažkuriuo gyvenimo periodu turi daugelis, prie kurio periodiškai sugrįžtama.

Christine Nagel, dabartinė “Hermès“ nosis, Jean-Claude Ellena mokinė, pateisinusi visas viltis po jos mokytojo pasitraukimo ir išsaugojusi bei sustiprinusi unikalųjį “Hermès“ braižą, šiemet pristatė savąją “Hermès žemę“ – “Terre d’Hermès Eau Intense Vetiver“. Kvapusis vanduo, kuriame dominuoja gana rūgštūs citrusiniai vaisiai, pipirai ir vetiverija su atpažįstama “Terre d’Hermès“ DNR – gaivesni nei garsusis protėvis, tačiau charakterio savitumas – jam nenusileidžiantis.

Apskritai, vetiverija yra beveik privalomasis vyriškosios parfumerijos ingredientas, dvelkiantis dūmine žaluma ir dažnai sukuriantis civilizuotos harmonijos tarp rafinuoto solidumo ir laukinės prigimties įspūdį. Pavyzdžiui, 2013 metais pasirodžiusioje Jean-Claude Ellena kurtoje klasikinių Hermès “Bel Ami“ versijoje “Bel Ami Vetiver“ vetiverijos “dūmiškumas“ puikiai žaidė su odos ir prieskonių akordais. Tuo tarpu Christine Nagel kūrinyje vetiverija tiesiogine prasme yra su pipirais – energinga, veržli, įtaigi, intensyvi (ne be reikalo Eau Intense atsirado pavadinime). Vėsus, bet ryškus citrusų akordas, gražiai atskleidęs pipirus, man kažkiek priminė pavasarį pasirodžiusius Hermès “Eau de Citron Noir“ – ir tai yra gerai, džiuginantis parfumerininko braižas. Jeigu “Terre d’Hermès Eau Intense Vetiver“ būtų mėnuo, tai neabejotinai būtų vėjuotas rugsėjis – dienomis dar aktyvi vasaros energija, bet vakarais jau vėsiau ir brandžiau.

Hermès “Terre d’Hermès Eau Intense Vetiver“ matyčiau kaip labai rekomenduotinus vyriškus kvepalus: visoms progoms, visoms aprangoms, visoms amžiaus grupėms, visiems metų laikams (ypač lietingu oru, kai visi “Hermès“ kvapai skleidžiasi gražiausiai), bet ne kiekvienam charakteriui, nes tą sunkiai sutramdomos citrusinės-pipirinės vetiverijos energiją reikia atlaikyti savimi. Aš šiuo aromatu kvėpinuosi pati – dar vienas “Hermès“ mano naudojamų kvepalų lentynoje, Christine Nagel jau eilinį kartą tituluojant bene mėgstamiausia parfumerininke, nepataikaujančia jau nuobodulį keliančioms gurmaniškoms tendencijoms ir išsaugančia aukštus “Hermès“ standartus. Pasaulyje, kuris pametė galvą dėl formos viršenybės prieš turinį, greitos vaizdinės informacijos ir greito susivartojimo, “Hermès“ kaip kokie paskutiniai mohikanai dar išlaiko orumą. Labai gerai, yra į ką atsiremti, vienodiems ambroksanų ir norlimbanolių šleifams visuotinai sklandant ore.

Prabėgantis šuoliais. Hermes “Galop d’Hermes“

Pirmąkart juos išbandžiau Varšuvos oro uoste prieš devynis mėnesius, skrisdama į ugnikalniais nusėtą Atlanto salą. Pasikvėpinau ir išskubėjau į lėktuvą ugnies, vasaros ir banginių ieškoti. Parskridusi vėl ėjau jais kvėpintis, bagažo atsiėmimą palikdama paskutinei minutei, ir pakeliui į Lietuvą periodiškai pauostydavau riešą, vis aiškiau suvokdama, kad Hjustonas netikėtai susidūrė su milžiniška problema. Kvepalų, kurie ant mano riešo skleidėsi dar neregėtais atspalviais ir negirdėtais pustoniais, Lietuvoje nėra. Šalyje, kurioje yra beveik viskas – net ir Roja Parfums „Roja Haute Luxe“, kainuojantys daugiau nei 3000 Eur, bei juos be didesnių pastangų įperkantys žmonės, jų nėra: galima rasti tik kompanijos boutique bei kitose išskirtinėse prekybos vietose toli nuo Lietuvos arba, netikėtai, Varšuvos oro uoste, bet, deja, ne pačioje Varšuvoje.

Taip devynis mėnesius gyvenau progos laukimu, o tiksliau – susikūrimu. Atlikau namų darbus, ieškodama pardavimo vietų, išpardaviau dalį kvapų kolekcijos, gaunamus honorarus kaupiau tiksliniame fonde, metų pabaigoje paskelbiau parfumerinį pasninką, susilaikydama nuo bet kokių aromatinių pirkinių iki svajonės išpildymo. Niurnbergas, Kaiserstrasse 12, gruodžio 8 diena, privalomieji reveransai ir komplimentai, oranžinės spalvos pirkinių maišelis su karieta, begėdiškai sulankstytas į rankinio bagažo kuprinę, greta dantų pastos ir blakstienų tušo parskraidintas balnakilpės formos buteliukas.

Hermes „Galop d‘Hermes“ – parfumerininkės Christine Nagel debiutas kaip pagrindinės „Hermes“ nosies po Jean-Claude Ellena pasitraukimo, mano nuomone, nesulaukęs jo verto dėmesio. Rožė, zomša, šafranas ir svarainiai, kvepalų ekstrakto koncentracija, prekybos vietų ribojimas, „Hermes“ žirgų legendą tęsianti buteliuko forma ir pavadinimas – visas komplektas argumentų, kodėl „Galop d‘Hermes“ turėjo tapti išskirtiniu atveju „Hermes“ kvapų namuose. Bandžiusiųjų nuomonės apie aromatą itin skirtingos – nuo santūrių nuobodulio verdiktų iki pikto nosių suraukimo, bet jokios pritariamosios euforijos ir ditirambų. Akivaizdu: „Galop d‘Hermes“ nėra sukurtas minių pamaloninimui – išimtis iš pastarųjų metų parfumerinio konteksto.

Tai galėtų būti mano kvepiantis parašas – taip arti tokio drąsaus verdikto dar nebuvau priartėjusi. Mano odos chemija išryškina „Galop d‘Hermes“ svarainius, kurie išlieka atpažįstami visą aromato sklaidos laiką, o svarainiai – mano Prusto efektas, vaikystės rudens kvapas tėvų namuose. Šafranas rožę paverčia griežta ir aštria, rūgštimi alsuojančios svarainio sultys tą rožės griežtumą sustiprina įtaigumu, o gana animalistinė zomša, iškvėpinta griežtai-aštriai-sultingai-rūgščiu deriniu, transformuojasi į paskutinius metrus prieš finišą, įveikiamus šuoliais, kuriuos vėliau vėl ir vėl išgyveni sapnuose ir prisiminimuose, apie juos pasakodamas istorijas „nežemiška jėga mane stūmė į priekį“ stiliumi. Tai ne aromatas – tai žaizdomis ir randais rašomas gyvenimo aprašymas, rūgščiai saldi aplodismentų kaina.

Balnakilpės gali būti išganymas, leidžiantis saugiau laikytis ant žirgo ir greičiau šuoliuoti tikslo link, jeigu esi pavargęs raitelis, arba begalinės kančios simbolis, jeigu esi nuvarytas žirgas. Šiandien, savo gimimo dieną, aš jaučiu, kad nepaisant to, jog esu tas beprotiškai pavargęs raitelis, Hermes „Galop d‘Hermes“, geležines kurpaites ir stiklo kalnus kainavusios puikiosios balnakilpės, dvelkiančios mano gyvenimo aprašymu, galėtų virsti ta „nežemiška jėga“, padedančia neišlėkti pirmame posūkyje, kol įkvėpimo-iškvėpimo burtažodžiai dar veikia. Statau garbingiausioje ir greičiausiai pasiekiamoje kvepalų spintos vietoje prieš visą savo kvepiančią armiją su maršalo antpečiais, laiko žirgams šuoliavimo tempą paspartinus dar vieneriais metais, ir tikiuosi metų tarsi stebuklo.