Tag Archives: aromatas

Puredistance “Warszawa“: tamsiai žalias aksomas

Šešios valandos, jeigu pasiseks – tokio ilgio yra kelias Kaunas-Varšuva, kuriuo važiuoju keliskart metuose, o kartais – ir dažniau nei keliskart. Per dažnų kelionių dešimtmetį Varšuva tapo sava ir pasiilgstama, todėl visai nepykstu, kad visi keliai gilyn į Europą iš Lietuvos eina per šį švelniai keistą miestą, kurio Antrojo pasaulinio karo metais turėjo nebelikti. Posakis „sulygino su žeme“ tarsi parašytas apie Varšuvą, kurią po karo teko greičiau ne atstatyti, bet apskritai pastatyti kaip Minską ar Dresdeną. Miestas, pakilęs iš pelenų tiesiogine prasme, ir kaskart nustebinantis sena-nauja kontrastais bei harmoningu chaosu, kuris taip sklandžiai skleidžiasi tik Varšuvoje, už šešių valandų kelio nuo Kauno.

Kai mano mylimi „Puredistance“ 2016 metais pristatė Antoine Lie kūrinį „Warszawa“, tyliai kurtą dvejus metus, pagalvojau, kad absoliučiai puikus, nors ir labai netikėtas miesto pasirinkimas: juk Niujorkų, Paryžių ar Londonų parfumerijoje sutinkama dešimtimis. Vienerius metus „Warszawa“ buvo galima įsigyti tik Varšuvoje – toks buvo „Puredistance“ sprendimas, paaiškintas jų atsiųstame laiške taip: <..>pasaulyje, kuriame išskirtinumas prarado savo reikšmę, norime parodyti, kad „Puredistance“ tikrosios išskirtinumo reikšmės nepamiršo <..>. Ir tuos vienerius metus man visiškai nesisekė su Puredistance „Warszawa“ susipažinti: vis pavėluodavau kelioliką minučių atvykti į „Puredistance“ prekiaujančias parduotuves – tikras kantrybės išbandymas, galiausiai pasibaigęs dar vienu „Puredistance“ aromatu mano kvepalų lentynoje.

Galbaninė ferula, greipfrutai, našlaičių lapai, jazminai, prožirniai (angl.k. broom), florencinis vilkdalgis, pačiulis, vetiverija ir stirako mediena – tokia yra Puredistance „Warszawa“ kvepalų ekstrakto sudėtis. Jeigu aromatą apibūdinti vaizdiniais, tai būtų drėgnos, tamsiai žalios salsvo kvapo samanos, kurias apšviečia netoliese esančio greitkelio šviesos, senutėlė žalio aksomo suknelė su pudros pėdsakais, kaip sapnas atkeliavusi iš praeities į didmiesčio viešojo transporto stotelę, ar žaliu aksomu apmuštas prieškarinis krėslas, stovintis nuobodžiai standartiniame moderniame interjere. Daugiau nei pusė kompozicijos yra sodria žaluma dvelkiantys akordai, kuriems vadovauja galbaninė ferula su tradiciniu „hiacinto koto, vakar pamerkto į vandenį“ įspūdžiu, likusi pusė – itin aikštingi ir sunkiai sutramdomi gėlių akordai, bet ne veltui pats Antoine Lie buvo pakviestas kurti himno sudėtingo likimo miestui. Itin įdomus kūrinys, akivaizdžiai saldesnis, savitesnis ir įnoringesnis už kitą žalią kolegę Puredistance „Antonia“, nuostabus kaip istorijose vis pasirodanti Didingosios Varšuvos pėdsakai, bet tikrai ne „varšavkė“, kuri iki Didingosios Varšuvos orumo dar užaugs. Šis šiltas saulėtas ruduo, rodos, atėjo tam, kad „Warszawa“ kvepėtų visomis savo simfonijomis, rūmais ir krištolo sietynais – gėlių-žalumos šipras visada gražiausias rudenį.

Varšuva mane prisijaukino ne iš karto – prireikė laiko, kol tarp jos paviršutinio chaoso, didybės manijos ir visuotinio rūmų interjero poreikio atradau istorijos įžeistą miestą su reto grožio parkais, virš galvos besileidžiančiais lėktuvais (sufleruoju: aikštelė Krokuvos alėjoje šalia „Decatlon“) bei miesto panorama iš Kultūros ir mokslo rūmų apžvalgos aikštelės trisdešimtame aukšte. Šis keistas miestas palaipsniui man tapo vilties ženklu: visai kaip ir mes vis dar sveikstanti po Antrojo pasaulinio karo padarinių, iš kruopelių renkanti praeities didybės ir tapatybės simbolius, kartais juokinga kaip pagyvenusi tetulė, įsispraudusi į ne savo dydžio ryškiaspalvius rūbus, leopardines tampres ir pasipuošusi rožiniu lūpdažiu, kartais pribloškianti elegantišku prašmatnumu bei intelektualumu, bet visada gyvybingai judanti į priekį savo transporto arterijomis. Puredistance „Warszawa“, šlovingos praeities ženklus regintys modernioje dabartyje – kvapni asmeninės mantros „niekada nepasiduoti“ išraiška su šalutiniu tamsiai žalio aksomo suknelės poreikiu.

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Dvi šviesos žemės: L’Occitane en Provence “Terre de Lumière“ ir “Terre de Lumière Intense“

Žinote tą jausmą, kai atvažiuoji į savo vaikystės namus, kur jau iš tolo užuodi, kad tėvai gamina jokioms tausojančios mitybos taisyklės nepavaldžius patiekalus, bet visos išmaniojo amžiaus dietos ir saviplaka akimirksniu pranyksta prieš keptą vištą, virtinius sviesto padaže ar bulvių košę su spirgučiais? – taip aš jaučiuosi “L’Occitane en Provence“ tema. Man “L’Occitane en Provence“ yra tas parfumerinis paveldas, kurį norėčiau išsaugoti visiems laikams su jų saulėtomis parduotuvėmis ir žavia pasaka apie tolimąjį Provansą, aromatais virstančia. Daugelį metų “L’Occitane en Provence“ pristatomi kvapai laikėsi atokiai nuo visų parfumerinių tendencijų, dėmesį skiriant kasmet nauja versija išleidžiamiems vyšnių žiedams, rožėms ir verbenoms bei Provanso istorijoms “Eau d’Azur“, “Arlesienne“ ar “Graso kolekcijos“ stiliumi, tačiau 2017 metų pradžioje “L’Occitane en Provence“ šoko į verdantį gurmaniškų kvapų katilą ir pristatė “Terre de Lumière“, išaugusį Provanso marškinėlius.

Migdolai, tongapupės, levandų medus ir muskusinė ybiškė (augalinės kilmės muskuso akordas) – tokia yra “Terre de Lumière“, šviesos žemės, kvapiojo vandens aromato sudėtis. Sąžiningai, susiraukiau pirmą kartą pamačiusi šio kvapo struktūros aprašą, nes tai turėjo būti dantis geliančio saldumo užtaisas, kol nepamačiau kūrėjų sąrašo. Calice Becker, kuriai priklauso didžiosios dalies “By Kilian“ aromatų kūrėjo titulas, Shaymala Maisondieu su Tom Ford “Velvet Orchid“, Nadege Legarlantezec su Liquides Imaginaires “L’Ille Pourpre“ – solidus trio, turintis patirties saldėsių tramdyme. Taip ir nutiko – “Terre de Lumière“ yra gražus konditerinis skanėstas su meduje mirkytais migdolais ir akimirksniu uoslę sužavinčiomis tongapupėmis: šiltas, ramus, rodos, kabinamas mažais šaukšteliais prisimerkiant iš palaimos kaip saulėlydį stebint. Savo kainos kategorijoje – vienas iš gurmaniškų aromatų lyderių pagal daugelį vertinimo kriterijų.

“Terre de Lumière“ kvapiojo vandens sėkmė užprogramavo istorijos tęsinį – naujas aromato versijas, tarp kurių itin išsiskiria “Terre de Lumière Intense“, dar vienas jau minėto gurmaniško profilio parfumerininkių trio kūrinys. Iš pirmtako “Terre de Lumière“ perimta levandų-medaus-tongapupių ašis, migdolus ir muskusą iškeičiant į agarmedį, smilkalus, vanilę ir kedrą. Pirmas įkvėpimas atpažįsta saulėlydžius sapnuojančius “Terre de Lumière“, tačiau aromatas palaipsniui atsiskleidžia taip, kad šaukšteliais jo kabinti nebesinori – sodrus, ryškus, savitas saikingai meduotos gurmaniškos smilkalinės medienos atvejis. Agarmedžio ir smilkalų vaidmuo antraplanis, balsas tik pritariamasis – ir gerai. Esu tikra, aklame testavime “Terre de Lumière Intense“ daugelis priskirtų ne “L’Occitane en Provence“, bet kitiems garsiems kvapų namams ir prognozuotų didelę sėkmę – mano jau minėtus “L’Occitane en Provence“ marškinėlius šis aromatas išauga dar nebaigus skleistis pradinėms natoms.

Gurmaniškų aromatų per pastaruosius tris metus sukurta tiek, kad iš jų buteliukų galima naujas visatas suformuoti, tačiau “L’Occitane en Provence“ kvapai “Terre de Lumière“ bei “Terre de Lumière Intense“ mados tendencijų bangą pagavo sklandžiai ir yra itin aktualūs šešėliams tįstant, orams vėstant ir šildymo sąskaitoms augant. Privalomoji sąlyga – turi patikti medus, nes jo čia gana daug.

p.s. Asmeninis pastebėjimas: jeigu labai patinka “Terre de Lumière Intense“, bet dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių tenka nuo jų susilaikyti, išmėginkite šio kvapo kūno pienelį vietoje kvepalų. Ne pirmas kartas, kai “L’Occitane en Provence“ kūno pieneliai kvepalus sėkmingai atstoja, o šiuo atveju – kūno pienelio aromate medaus įdėta mažiau, kas bent jau mano nosiai – tikras privalumas.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Hermès “Terre d’Hermès Eau Intense Vetiver“: aukšti standartai

Jeigu reikėtų įvardinti svarbiausias šimtmečio vyriškosios parfumerijos legendas, “Hermès“ aromatas “Terre d’Hermès“, 2006 metais sukurtas Jean-Claude Ellena, patektų į svarbiausiųjų ir populiariausiųjų penketuką. Aš “Terre d’Hermès“ statyčiau į įtakingiausiųjų lentyną šalia Christian Dior “Fahrenheit“: abu skirti svajojusiems tapti kosmonautais ar naujų žemių atradėjais, bet tai pamiršusiems, abu yra parfumeriniai etalonai, nustatę aukštus standartus visiems vėliau sukurtiems, abu kvapai pasižymi nežemiškumu, abu aromatus atpažįsti akimirksniu ir nejučia imi jais gėrėtis.

“Terre d’Hermès“ sėkmė lėmė keleto naujų šio aromato versijų sukūrimą, kuriose ilgus metus painiojausi ne dėl jų gausos, bet dėl to, kad dalis jų buvo tas pats aromatas kasmet naujame riboto leidimo buteliuke. Visos versijos buvo kuriamos Jean-Claude Ellena, meistriškai išsaugant “Terre d’Hermès“ tapatybę, ir visos buvo vertos pasigėrėjimo bei pripažinimo. Nišiniams kvepalams / aukštajai parfumerijai sparčiai populiarėjant ir prasidėjus konkurencijai dėl tų pačių klientų nosių bei širdžių, “Terre d’Hermès“ yra tas išskirtinis komercinės parfumerijos atvejis, kurį galima sutikti dažnos kolekcijos nuotraukoje greta kur kas brangesnių eksponatų – nes jie tiesiog yra etalonas, kurį bent kažkuriuo gyvenimo periodu turi daugelis, prie kurio periodiškai sugrįžtama.

Christine Nagel, dabartinė “Hermès“ nosis, Jean-Claude Ellena mokinė, pateisinusi visas viltis po jos mokytojo pasitraukimo ir išsaugojusi bei sustiprinusi unikalųjį “Hermès“ braižą, šiemet pristatė savąją “Hermès žemę“ – “Terre d’Hermès Eau Intense Vetiver“. Kvapusis vanduo, kuriame dominuoja gana rūgštūs citrusiniai vaisiai, pipirai ir vetiverija su atpažįstama “Terre d’Hermès“ DNR – gaivesni nei garsusis protėvis, tačiau charakterio savitumas – jam nenusileidžiantis.

Apskritai, vetiverija yra beveik privalomasis vyriškosios parfumerijos ingredientas, dvelkiantis dūmine žaluma ir dažnai sukuriantis civilizuotos harmonijos tarp rafinuoto solidumo ir laukinės prigimties įspūdį. Pavyzdžiui, 2013 metais pasirodžiusioje Jean-Claude Ellena kurtoje klasikinių Hermès “Bel Ami“ versijoje “Bel Ami Vetiver“ vetiverijos “dūmiškumas“ puikiai žaidė su odos ir prieskonių akordais. Tuo tarpu Christine Nagel kūrinyje vetiverija tiesiogine prasme yra su pipirais – energinga, veržli, įtaigi, intensyvi (ne be reikalo Eau Intense atsirado pavadinime). Vėsus, bet ryškus citrusų akordas, gražiai atskleidęs pipirus, man kažkiek priminė pavasarį pasirodžiusius Hermès “Eau de Citron Noir“ – ir tai yra gerai, džiuginantis parfumerininko braižas. Jeigu “Terre d’Hermès Eau Intense Vetiver“ būtų mėnuo, tai neabejotinai būtų vėjuotas rugsėjis – dienomis dar aktyvi vasaros energija, bet vakarais jau vėsiau ir brandžiau.

Hermès “Terre d’Hermès Eau Intense Vetiver“ matyčiau kaip labai rekomenduotinus vyriškus kvepalus: visoms progoms, visoms aprangoms, visoms amžiaus grupėms, visiems metų laikams (ypač lietingu oru, kai visi “Hermès“ kvapai skleidžiasi gražiausiai), bet ne kiekvienam charakteriui, nes tą sunkiai sutramdomos citrusinės-pipirinės vetiverijos energiją reikia atlaikyti savimi. Aš šiuo aromatu kvėpinuosi pati – dar vienas “Hermès“ mano naudojamų kvepalų lentynoje, Christine Nagel jau eilinį kartą tituluojant bene mėgstamiausia parfumerininke, nepataikaujančia jau nuobodulį keliančioms gurmaniškoms tendencijoms ir išsaugančia aukštus “Hermès“ standartus. Pasaulyje, kuris pametė galvą dėl formos viršenybės prieš turinį, greitos vaizdinės informacijos ir greito susivartojimo, “Hermès“ kaip kokie paskutiniai mohikanai dar išlaiko orumą. Labai gerai, yra į ką atsiremti, vienodiems ambroksanų ir norlimbanolių šleifams visuotinai sklandant ore.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Hermes, Informacija apie kvepalus

Prada “Infusion de Mimosa“. Pavasario archyvai.

Praėjusiame tūkstantmetyje, praėjusioje santvarkoje, praėjusioje vaikystėje kartais važiuodavau su mama, medicinos darbuotoja, į Kauno miesto archyvą šalia Rotušės “mirusiųjų sielų surašyti“. Milžiniškos balto kartono knygos, kuriose paskutiniam įrašui buvo suguldyti žmonės ir lemtingos jų diagnozės, man atrodė kažkas nepaprasto: rodės, atverti tą sunkią knygą su amžiams būtuoju kartiniu laiku suskaičiuotais kaimynais, giminėmis bei nepažįstamaisiais ir prieš mano, mažojo metraštininko, akis išsirikiuoja įsivaizduojamos jų istorijos.

Jeigu kada nors paralelinės parfumerijos realybės archyve būtų vartoma mano byla, joje stambiu šriftu būtų įrašyta: 2004-2005 metais ji kvėpinosi saulėtomis mimozomis dvelkiančiais “L’Occitane en Provence“ kvepalais “Eau d’Azur“ ir nuo to laiko visada jų ilgėjosi. Atrodytų, tikras dievų varymas į medį su dabartiniu kvepalų parduotuvių asortimentu bei nuo gausos braškančia asmenine kvepalų spinta, tačiau nuoširdžiai – TŲ mimozų su pavasariška jų magija ieškojau kelioliką metų.

Teisybės vardan. Mimoza nėra retas kvepalų ingredientas: pradedant nuo pirmųjų ryškių mimozų parfumerijos pasaulyje Caron “Farnesiana“, Michel Morsetti sukurtų dar 1947 metais, ar net žinovams “kietu riešutu“ atrodančiuose Editions de Parfums Frederic Malle “Une Fleur de Cassie“ sunkus, įmantrus, dulkėta pudra dvelkiantis senamadiškai nostalgiškas mimozos akordas lepina pačias įnoringiausias nosis. Tačiau manęs, prieš kelioliką metų vaikštinėjusiai pavasarėjančia Laisvės alėja saulėtame mimozos debesyje, intelektualiosios mimozos interpretacijos nežavėjo – man reikėjo TOS mimozos, kurios vizija kuo toliau, tuo labiau priminė sapną apie praėjusią jaunystę.

2018 metų vasarį manoji mimoza išsipildė taip, kaip pildosi visos svajonės, kurioms lemta išsipildyti – staiga iš giedro dangaus, bendražygės parfumistos atsiųsto atomaizerio forma. Aš jau žinau, ką jautė M.Prusto herojus madlenas valgydamas ar romantiško filmo herojus, vienintelę pamatęs: apie tokius saulėtus debesis, nusileidusius ant manęs aromato pavidalu, rašomos knygos ir sekamos pasakos. Prada “Infusion de Mimosa“ – kaip susapnuoti: pradinėse natose – anyžius ir mandarinai, vidurinėse – rožės ir mimozos, bazinėse – medienos akordai. Anyžius ir mandarinai mimozą paverčia tuo, kuo ji ir turi būti – pasiilgtojo pavasario pranašu: saulėtas, džiaugsmingas, lengvai pudrinis optimizmo pliūpsnis su vos juntamais dar vėsiais vėjais ir elegantiškų batelių poreikiais. Hedonistiškos itališkos parfumerijos ypatybės nesunkiai atpažįstamos ir šiuose kvepaluose – jais tiesiog labai smagu kvėpintis: jokios dramos, jokios gilios minties, jokios dietos – tiesiog patogus gyvenimas. Amžinojo lapkričio šalyje, pavasarį pasitinkančioje žvarbiomis Arkties temperatūromis, Prada “Infusion de Mimosa“ drąsiai galėtų būti parduodami vaistinėse kartu su vitaminu D.

Žaliakalnio zylėms už mano lango atkakliai skelbiant gerąją naujieną apie žiemos laikinumą, perrašau savo paralelinės parfumerinės realybės archyvo bylą “po daugelio metų ji vėl surado savo mimozas: nuo tada ilgai ir laimingai jomis mėgavosi“ stiliumi. Laimei nereikia pasakų rūmų – reikia stebuklo išsipildymo kasdienybėje, kad vėl vaikščiotum pakylėtas nuo žemės. Kaip tą pavasarį, kuris tikrai ateis. Žaliakalnio zylės, aš ir mano “Prada“ mimozos jį aktyviai repetuojame.

p.s. Sąmoningai iliustracijai parinkau Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga darytą nuotrauką, kurioje Prada “Infusion de Mimosa“ atlieka saulės Lietuvoje vaidmenį.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Mizensir “Perfect Oud“: tobulas agarmedis Alberto Morillas braižu

Kai vienas iš didžiųjų parfumerijos maestro, daugybės populiarių aromatų autorius, įsteigia savo asmeninę kompaniją ir kuria tai, ką nori, ir taip, kaip nori, pasitelkdamas viso gyvenimo patirtis ir prisiminimus, pakvimpa nosies nuotykiu ir naujais atradimais. Alberto Morillas, parfumerininkas, kurio kūriniai užpildo ne vieną parfumerines tendencijas suformavusių ilgamečių bestselerių lentyną, o gal net ir visą parduotuvę, 1999 metais pristatė “Mizensir“ – interjero žvakių kolekciją, 2016 metais “Mizensir“ kolekciją išplėsdamas aromatais – šiandien jų jau 17.

Kam tokiam daugkartinėmis ovacijomis pripažintam grandui kaip A.Morillas prireikė asmeninės aromatų kolekcijos? – nes daugiau nei keturiasdešimt kūrybos metų jis kūrė kitiems, o dabar savo meilę karčiavaisio citrinmedžio žiedų (nerolio) aromatui, hedionui bei paradisonui (cheminės molekulės, rodos, išgryninusios angelišką nerolio kvapą), moderniųjų biotechnologijų, formuojančių parfumerijos ateitį, žinias tarsi palikimą jis sudeda į “Mizensir“ kvepalus.

Mano pažintis su “Mizensir“ kol kas labai kukli – lygiai vienas aromatas, nors su paties A.Morillas kūryba gerai susipažinę yra daugelis parfumistų “su stažu“: nuo Yves Saint Laurent “M7“, Lancome “Miracle“, Armani “Acqua di Gio“, visos Bvlgari “Omnia“ versijos, CK “One“, Carolina Herrera “212“, Cartier “Le Baiser du Dragon“, Kenzo “Flower by Kenzo“, Marc Jacobs “Daisy“ ir taip toliau iki elnio ragais pasipuošusio Penhaligon’s “The tragedy of Lord George“. Daugiaveidis, bet visada europietiškai elegantiškas, puikiai išmanantis, ko reikia bestselerio gimimui.

Mizensir “Perfect Oud“ – tobulo agarmedžio kvapas, A.Morillas sukurtas apskritai nenaudojant agarmedžio. Prisiminimas apie kvapnią kaitrą skleidžiančias žarijas, odos ir dūmų aromatams įsigeriant į žmogaus odą ir audinius. Pradinėse natose – bergamotė, kalendra, bulgariška rožė; vidurinėse – vilkdalgis (ir agarmedis, nors aprašyme A.Morillas teigia, kad jokio agarmedžio šiuose kvepaluose nėra), bazinėse – Aliaskos kedras ir kadagys. Aromato ašį bei savito agarmedžio įspūdį suformuoja parfumerijoje retai sutinkamas Aliaskos kedras, dvelkiantis odos ir smilkalų akordais.

Persisotinusiai agarmedžiu nosiai įtikti sunku. Agarmedį pažinau visokį – nuo namuose smilkomų jo gabalėlių ir šokančių dūmų hipnozės, sodriai animalistinių atspalvių, balansuojančių ant priimtinumo ribos ar į modernią klasiką pretenduojančio rožės ir agarmedžio derinio iki saldainius primenančio vaisių ir agarmedžio “tuti frutti“. Pastaraisiais metais agarmedžio buvo tiek, kad galiausiai tapo įprasta, nuobodu ir šiek tiek nyku.

“Parfumerijos dievai turi savitą humoro jausmą“ – jau ne kartą viešai kartojau šią frazę, kurią būtinai įtrauksiu į knygą kaip šventą taisyklę mano kvepalų pasaulyje. Mizensir “Perfect Oud“, ant bloterio atrodęs tiesiog gražiu rožės ir smilkalinės medienos deriniu, ant mano odos susprogo kaip spygliuočiai šilumos sulaukę: rožė, atpažįstama sodri oda su gaiviais spygliuočių žalumos potėpiais, agarmedis, smilkalai ir nepaprastas liepsnos pojūtis – maždaug taip. Fantastika! – nepriekaištingas kūrinys iki paskutinio aromato (ir mano) atodūsio. Artimiausias kvapas iš man pažįstamų – Editions de Parfums Frederic Malle “The Promise“, bet “Mizensir“ tobulasis agarmedis yra apdovanotas santūresnėmis manieromis, pritaikymo garderobe universalumu ir A.Morillas kūrybai būdingu europietiškumu. Man patinka šių kvepalų sukuriama nuotaika – pozityvūs, dalykiški, ryškūs ir įtaigūs, kažkur tarp kostiumo, burtininko apsiausto, vakarinės suknelės ir šarvų. Išlikimo ant odos monstras.

Jeigu turėsite progos susipažinti su “Mizensir“, labai rekomenduoju. Lietuvoje jais neprekiaujama, tačiau pasaulis juk atviras ne tik paukščiams bei virusams. Koks paradoksas: Alberto Morillas “Mizensir“ aromatus kuria įkvėpimo savo paties sode su citrinmedžiais bei vaikystės Andalūzijoje prisiminimuose ieškodamas, bet jo kuriamų aromatų kalbą supranta ir už keleto tūkstančių kilometrų snieguotoje žemėje. Meilė kvepalams išties neturi sienų, – kaip mėgsta sakyti mano draugas Laurent. Dievaži, koks jis teisus – tūkstantis pirmą kartą.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Parfumerija Lietuvoje 2017-aisiais: suvestinės tęsinys

Daugelis parfumerijos Lietuvoje tendencijų, stebėtų 2017 metais, aprašytos “L’Officiel Mada“ 2018 m. sausio numerio straipsnyje (nuoroda į el.versiją), tačiau keletas itin svarbių ir įdomių dalykų straipsnyje liko nepaminėti.

2017-ieji Lietuvos parfumerijoje buvo ypač įdomūs: itin dažnai pasirodančias kvapų naujienas, kurių, rodos, jau nebeįmanoma susekti dėl didžiulės jų gausos, nustelbė įvairūs renginiai, privertę nauju žvilgsniu pažvelgti į uosle suvokiamą meną bei emocinius potyrius. Šiemet ypač ryškiai pasirodė „Hortus Apertus“ – mokslininkus ir menininkus vienijanti organizacija, surengusi net keletą įdomių uoslės meno projektų. „Hortus Apertus“ meniniai projektai „Dizaino savaitėje“ Kaune, „Kabantys sodai“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir kita – drąsi deklaracija, kad Lietuva yra ne tik parfumerijos plačiąja prasme vartotojų, bet ir kūrėjų šalis.

Kalbant apie kūrėjus ir lietuviškus vardus. Apie Rūtą Degutytę, “Art de Parfum“ sielą, šiemet kalbėjo visi – ir ne be reikalo: tokio sėkmingo lietuviško vardo debiuto su griežtomis vertybėmis kasmet tikrai nepamatysi. Keli svarbūs apdovanojimai, puikūs atsiliepimai – stiprus startas ir aukštai iškelta kartelė ateičiai.

Metų pabaigoje viešai paskelbta tai, ko, sąžiningai, buvo galima laukti ir tikėtis: “Kvapų namų“ įkūrėja ir ištisų nosių kartų ugdytoja Laimė Kiškūnė suka į kūrybą, pristatydama “Unda Prisca“ – autorinę botaninę parfumeriją. Na, pagaliau atėjo metas autorinei Laimės kūrybai! – laukiu pažinties, nuoširdžiai įdomu.

Dar viena nudžiuginusi naujiena – lietuvių gamintojų „Aromika“ produkcijos pasirodymas „Lietuvos pašto“ skyriuose: visai neprasti namų kvapai už santūrias kainas – viltis, kad nepatiklieji lietuviai įsileis į savo namus ne tik kvapo nustelbimui skirtus purškiamus oro gaiviklius. Beje, „Lietuvos paštas“ išties lepina uoslę – šventiniai pašto ženklai, pristatyti lapkričio pabaigoje, kvepia imbieriniais sausainiais. Sakysite, tai tik komercija, naudojantis aromatų populiarumo banga? – žvelkite plačiau.

Konkurencija dėl kiekvieno parfumeriją perkančio kliento Lietuvoje sparčiai artėja prie piko – stebėti, kas įvyks tą piką pasiekus, jau dabar labai įdomu. Konkuruojama agresyviai ir ekspresyviai – prekių ženklais, reklamomis, kainomis ir prekybos vietomis, padirbinių pardavėjams stebint šią kovą, trinant rankas ir vykdant standartinį veiksmų planą – “susitikai automobilių stovėjimo aikštelėje prie prekybos centro, atvedei iki parfumerija prekiaujančios parduotuvės originalų testerį pauostyti, šalia parduotuvės įėjimo pardavei klastotę kaip originalą, po to – neigi kaltinimus ir seki pasakas apie originalias testerines pakuotes“. Trokštantieji kvėpintis prabangiais populiariais aromatais už pusę ar trečdalį kainos, perkantys aklai “testerius“ tarpuvartėse, panašu, pasimokė dar ne visi.

Tai, ko palinkėčiau Lietuvos parfumerijos kūrėjams, pirkėjams ir pardavėjams 2018-aisiais – aukštų standartų ir stiprių vertybių. Chaltūra, barbariškas nevartotinas žodis, kurį siūloma keisti į niekalą ar prastą darbą, yra tai, ką parfumerijoje nosis, pagrindinis aromatų teisėjas, bei orumo pojūtis, patiriant prastą aptarnavimą, identifikuoja akimirksniu. Parfumerijos pirkėjų chaltūros, nuolat kaulijant didesnio mėginuko kiekio ar nuolaidų, bandant kaip broką grąžinti pačių sudaužytus kvepalus akivaizdžiai sausoje dėžutėje, arogantiškai įžeidinėjant pardavėjus ir net meluojant – kita pusė aukštų standartų ir stiprių vertybių klausimo pusė.

Žingsnis po žingsnio, susikalbėjimo, parfumerinio raštingumo bei išrankumo lygis Lietuvoje pastebimai kyla – prieš gerą dešimtmetį tokio aromatinio cunamio tikrai niekas neprognozavo. Po to, kai prieš porą savaičių viename Kauno turguje “šanelkų“ tipo kvepalų pardavėjas ėmė raiškiai pasakoti apie natas ir akordus, o proginio įrašo apie “Galop d’Hermes“ komentaruose sulaukiau klausimo, ar dalinsiuos šiais kvepalais populiariojoje “Facebook“ grupėje, supratau – naujoji parfumerinė realybė jau atvyko ir teks išmokti joje gyventi. Aukšti standartai, stiprios vertybės ir smalsi nosis padės išgyventi ir tai. Nuobodu, akivaizdu, tikrai nebus.

 

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji

Parfums de Marly “Delina“ ir “Layton“: pavyzdinis modernumas

Tema, apie kurią jau kuris laikas svarstau, susipažindama su pasirodančiomis parfumerijos naujienomis, yra modernumas: kokiais bruožais turėtų pasižymėti nauji kvepalai, kad jiems besąlygiškai tiktų pavyzdinio modernumo epitetas? Pavyzdinis modernumas – harmoninga laikmečio aktualijų išraiška parfumerijoje, kurią galima identifikuoti visais svarbiausiais pjūviais: dominuojantys akordai, pavadinimas, buteliukas, istorija, kontekstas.

Vienas mano mėgstamiausių pavyzdinio modernumo pavyzdžių iš parfumerijos istorijos – Caron “Tabac Blond“. 1919 metais Ernest’o Daltroffo sukurtas aromatas pasakojo istoriją apie modernias paryžietes, trumpai kerpančias plaukus ir pirmąkart istorijoje viešai rūkančias šviesaus tabako cigaretes. Tabac Blond prancūzų kalboje reiškia šviesų tabaką, tačiau neprancūzai šį pavadinimą mielai šifravo kaip “rūkančią blondinę“. Pirmasis aromatas moterims, sukurtas iš tradicinių vyriškų akordų, po Pirmojo pasaulinio karo negrįžtamai pasikeitęs pasaulis su nauju moterų vaidmeniu ir nekvestionuotinas pavyzdinis modernumas 1919 metų kontekste.

2016-2017 metais pasirodę aromatai, potencialiai gal ir galintys pretenduojanti į pavyzdinio modernumo titulą, skendo bendroje naujienų jūroje ar pelkėje, neišpildydami viso pavyzdinio modernumo sąlygų komplekto. Kažko vis trūko – pavadinimo, akimirksniu atpažįstamų modernaus pasaulio tendencijų, galiausiai – palankaus uoslės verdikto bei populiarumo. Man pačiai šiek tiek netikėta, tačiau šiemet pavyzdinio modernumo atvejais skelbiu “Parfums de Marly“ duetą “Delina“ bei “Layton“, kurių didžiulę sėkmę buvo galima prognozuoti nuo pirmo aromato dvelksmo įkvėpimo, pavadinimo perskaitymo bei buteliuko pamatymo.

Pavadinimai “Delina“ ir “Layton“ yra fantastiškai skambūs ir įsimintini: “Delina“ skamba kaip pažįstamos moters vardas – įvairios “Linos“ populiaru daugelyje šalių, “Layton“ – atitinkamai miesto ar vyro vardas, kurį galbūt matei kažkur socialiniuose tinkluose ar naujienų antraštėse. Dėl matinių spalvų pamišusio pasaulio išraiška – šių aromatų buteliukai, kurie, viena vertus, yra tradiciniai – rožinis ir tamsiai mėlynas, tačiau matinė tekstūra ir modernūs atspalviai juos akimirksniu išskiria iš kitų rožinių ir mėlynų buteliukų minios. Abu buteliukai yra be galo fotogeniški – tai yra didelis privalumas išmaniųjų įrenginių bei socialinių tinklų pasaulyje.

“Delina“ – rožių-bijūnų-ličių-rabarbarų akordų derinio aromatas, gėlinio-vaisinio kvapo atvejis. Rožinio buteliuko pažadas išpildomas su kaupu – rožė atpažįstama akimirksniu, tačiau šioje vietoje aš, rožinės spalvos nuoširdžiai nemėgstantis asmuo, noriu užkirsti kelią išankstiniam nosies suraukimui: “Delina“ yra itin gražiai subalansuotas rožių aromatas, pasitelkiant muskato riešutą, vetiveriją ir kedrą. Moderni sėkminga moteris, išmananti gero elgesio taisykles, ginkluota išmaniojo pasaulio aksesuarais bei matiniais lūpų dažais, bet seginti močiutės dovanotus perlų auskarus prie madingo kašmyro palto – tokią aš matau “Delina“. Moteriškumas, sklandžiai derantis su karjeros ambicijomis ir asmenine nuomone – tikra influencerė.

“Layton“ – bene gražiausio sultingo obuolio akordo atvejis iš šiuolaikinės parfumerijos. Obuolys, mandarinai, levandos, uoslę lengvai erzinantys prieskoniai ir mediena su karamelizuotos kavos akordu – šiek tiek klasikinės elegantiškumo tradicijos (levandos, mediena), šiek tiek jaunatviško optimizmo (obuolys, mandarinai), o rezultatas – nuotaikingas aromatas, kurio griežtai vyrišku niekaip negaliu pavadinti, nes labai mielai naudoju ir pati. “Layton“ – gerą humoro jausmą turintis modernus žmogus, kuris kvėpinasi kvepalais, spinduliuojančiais pozityvumu – ir tie kvepalai jam pačiam labai patinka. “Layton“ aš įsimylėjau iš pirmo pauostymo – jokios dramos ar sizifiško kopimo į kalną: tiesiog džiaugsminga kasdienybė ir pasiutusiai puikūs obuoliai su mandarinais tradicinius odekolonus pačia geriausia prasme šiek tiek primenančiame aromate.

“Kažkas naujo, kažkas seno“ motyvas šiandien populiarus visose srityse – nuo interjero, drabužių dizaino, kulinarijos iki parfumerijos. “Parfums de Marly“ sėkmingai integravo šį motyvą į “Layton“ ir “Delina“ kūrimą, pasmerkdami juos sėkmei ir pavyzdinio modernumo verdiktui. Visiems tiems, kurie galbūt raukosi dėl tariamo “Delina“ ar “Layton“ neintelektualumo, noriu priminti: teksto pradžioje minėtas Caron “Tabac Blond“, šiandien laikomas vienu ypatingiausių amžinai aktualios parfumerijos klasikos atveju, 1919 metais  buvo kuriamas kaip madingas ir populiarus aromatas modernioms paryžietėms su aiškia komercine potekste – pjedestalą ir amžinosios vertybės titulą suteikė nosys ir laikas. Apie tai, ką vadinsime klasika po privalomųjų trisdešimties ir daugiau metų – dar pamatysime, tačiau Parfums de Marly “Delina“ ir “Layton“ – šiuolaikinio pasaulio kvapnieji metraštininkai, kažkada priminsiantys apie 2017 metų pasaulį, kuriame buvo svarbu tai, kiek sekėjų sulaukia tavo socialinių tinklų paskyros, gausiai iliustruotos diplomais, kavos puodeliais, kelionėmis ir apdovanojimais, pagrindiniu socialinių tinklų privalumu visgi laikant tradicijų bei ryšių tarp artimų žmonių sukūrimą, atkūrimą ir išsaugojimą.

Trumpoji teksto versija: Parfums de Marly “Delina“ bei “Layton“ yra dėmesio verti aromatai, kuriuose, tikėtina, atpažinsite save. Taškas.

 

8 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus