Tag Archives: aromatas

Prabėgantis šuoliais. Hermes “Galop d’Hermes“

Pirmąkart juos išbandžiau Varšuvos oro uoste prieš devynis mėnesius, skrisdama į ugnikalniais nusėtą Atlanto salą. Pasikvėpinau ir išskubėjau į lėktuvą ugnies, vasaros ir banginių ieškoti. Parskridusi vėl ėjau jais kvėpintis, bagažo atsiėmimą palikdama paskutinei minutei, ir pakeliui į Lietuvą periodiškai pauostydavau riešą, vis aiškiau suvokdama, kad Hjustonas netikėtai susidūrė su milžiniška problema. Kvepalų, kurie ant mano riešo skleidėsi dar neregėtais atspalviais ir negirdėtais pustoniais, Lietuvoje nėra. Šalyje, kurioje yra beveik viskas – net ir Roja Parfums „Roja Haute Luxe“, kainuojantys daugiau nei 3000 Eur, bei juos be didesnių pastangų įperkantys žmonės, jų nėra: galima rasti tik kompanijos boutique bei kitose išskirtinėse prekybos vietose toli nuo Lietuvos arba, netikėtai, Varšuvos oro uoste, bet, deja, ne pačioje Varšuvoje.

Taip devynis mėnesius gyvenau progos laukimu, o tiksliau – susikūrimu. Atlikau namų darbus, ieškodama pardavimo vietų, išpardaviau dalį kvapų kolekcijos, gaunamus honorarus kaupiau tiksliniame fonde, metų pabaigoje paskelbiau parfumerinį pasninką, susilaikydama nuo bet kokių aromatinių pirkinių iki svajonės išpildymo. Niurnbergas, Kaiserstrasse 12, gruodžio 8 diena, privalomieji reveransai ir komplimentai, oranžinės spalvos pirkinių maišelis su karieta, begėdiškai sulankstytas į rankinio bagažo kuprinę, greta dantų pastos ir blakstienų tušo parskraidintas balnakilpės formos buteliukas.

Hermes „Galop d‘Hermes“ – parfumerininkės Christine Nagel debiutas kaip pagrindinės „Hermes“ nosies po Jean-Claude Ellena pasitraukimo, mano nuomone, nesulaukęs jo verto dėmesio. Rožė, zomša, šafranas ir svarainiai, kvepalų ekstrakto koncentracija, prekybos vietų ribojimas, „Hermes“ žirgų legendą tęsianti buteliuko forma ir pavadinimas – visas komplektas argumentų, kodėl „Galop d‘Hermes“ turėjo tapti išskirtiniu atveju „Hermes“ kvapų namuose. Bandžiusiųjų nuomonės apie aromatą itin skirtingos – nuo santūrių nuobodulio verdiktų iki pikto nosių suraukimo, bet jokios pritariamosios euforijos ir ditirambų. Akivaizdu: „Galop d‘Hermes“ nėra sukurtas minių pamaloninimui – išimtis iš pastarųjų metų parfumerinio konteksto.

Tai galėtų būti mano kvepiantis parašas – taip arti tokio drąsaus verdikto dar nebuvau priartėjusi. Mano odos chemija išryškina „Galop d‘Hermes“ svarainius, kurie išlieka atpažįstami visą aromato sklaidos laiką, o svarainiai – mano Prusto efektas, vaikystės rudens kvapas tėvų namuose. Šafranas rožę paverčia griežta ir aštria, rūgštimi alsuojančios svarainio sultys tą rožės griežtumą sustiprina įtaigumu, o gana animalistinė zomša, iškvėpinta griežtai-aštriai-sultingai-rūgščiu deriniu, transformuojasi į paskutinius metrus prieš finišą, įveikiamus šuoliais, kuriuos vėliau vėl ir vėl išgyveni sapnuose ir prisiminimuose, apie juos pasakodamas istorijas „nežemiška jėga mane stūmė į priekį“ stiliumi. Tai ne aromatas – tai žaizdomis ir randais rašomas gyvenimo aprašymas, rūgščiai saldi aplodismentų kaina.

Balnakilpės gali būti išganymas, leidžiantis saugiau laikytis ant žirgo ir greičiau šuoliuoti tikslo link, jeigu esi pavargęs raitelis, arba begalinės kančios simbolis, jeigu esi nuvarytas žirgas. Šiandien, savo gimimo dieną, aš jaučiu, kad nepaisant to, jog esu tas beprotiškai pavargęs raitelis, Hermes „Galop d‘Hermes“, geležines kurpaites ir stiklo kalnus kainavusios puikiosios balnakilpės, dvelkiančios mano gyvenimo aprašymu, galėtų virsti ta „nežemiška jėga“, padedančia neišlėkti pirmame posūkyje, kol įkvėpimo-iškvėpimo burtažodžiai dar veikia. Statau garbingiausioje ir greičiausiai pasiekiamoje kvepalų spintos vietoje prieš visą savo kvepiančią armiją su maršalo antpečiais, laiko žirgams šuoliavimo tempą paspartinus dar vieneriais metais, ir tikiuosi metų tarsi stebuklo.

Reklama

4 Komentaras

Filed under Bendroji, Hermes, Informacija apie kvepalus

Serge Lutens “Dent de Lait“: praradimo džiaugsmas

Kiekvieno naujo “Serge Lutens“ aromato laukiu su nerimu lyg psichoanalitinio filmo, kuriame pagrindinis veikėjas esi tu: kokias baimes ir prisiminimus šįkart ištrauks filosofinių istorijų meistras? Vasaros pradžioje pasirodę užuominos apie naująjį aromatą, pavadintą “Dent de Lait“, šį parfumerinį-egzistencinį nerimą tik stiprino: kokias teigiamas emocijas gali sukelti pieninis dantis, jeigu nesi dantukų fėja, o siūlo-pieninio danties-durų rankenos loginį ryšį kartais dar sapnuoji košmaruose ar realybėje, apmokėdamas stomatologo paslaugų sąskaitas?

Pieninio danties praradimas – bene pirmoji vaikystės patirtis, išmokanti, kad kiekvienas praradimas yra naujo atradimo pradžia, tačiau iki to naujo atradimo džiaugsmo dar tenka geležines nerimo kurpaites sunešioti. Prieš keliasdešimt metų pamirštas gyvenimo etapas, ištikimojo Serge’o Lutenso bendražygio parfumerininko Christopher’io Sheldrake įamžintas neprognozuojamuoju “lutensišku“ stiliumi: aromato kompozicijoje sutinkami metaliniai aldehidai, pienas ir migdolinė heliotropo pudra. Toks saldžiai skausmingas praradimo ir atradimo pojūtis – visai kaip pats gyvenimas. Aš ne dantukų fėja, bet kvapas man labai patiko – keistas, bet ypač gražus: įsivaizduokite steriliai švariame ir šviesiame stomatologo kabinete pražydusią švelnia pudra dvelkiančią gėlę, sugriaunančią mitus apie netekties ir liūdesio amžinybę. 

Serge’as Lutensas yra vienas paskutiniųjų parfumerijos mohikanų, išvengiantis minioms pamaloninti skirtų kvapų kūrimo ir aromatais nusitaikantis tiesiai į sielos dugną – ten, kur jokie socialiniai tinklai ir akimirkos autoportretai nepasiekia. Kvapais savo paties sudėtingą biografiją pasakojanti meno pasaulio legenda lyg burtininkas iš kvepalų buteliuko staiga ištraukia veidrodį ir galiausiai jame matai ne tolimame Lilyje Antro pasaulinio karo metais gimusį Serge’ą, kuris Maroke stato sau rūmus lyg mauzoliejų, bet save patį. Net ir tame, kad keičiasi “Serge Lutens“ pakuotės ir buteliukai (atsirado 100 mililitrų buteliukai su dar daugiau griežto santūrumo ir minimalizmo pakuotėje), galima atpažinti save – amžinai skubantį išmaniojo amžiaus žmogų, perteklinio vartojimo taikinį, garsiai deklaruojantį įspūdžių, o ne daiktų kolekcionavimą, bet perkantį didelėmis pakuotėmis. Ir tai praeis – taip, kaip pirmojo pieninio danties praradimo nerimas, kaip pėdsakai vėjo pustomame smėlyje, kaip ruduo, kaip mes.

“Dent de Lait“ kvėpinuosi tada, kai mintims reikia aštraus, išgryninto aiškumo – šis aromatas kaip skalpelis išoperuoja tai, kas nėra svarbu, bet iliuzinę galią turinčių superherojaus šarvų irgi nepadovanoja, leisdamas išlaikyti sveiką protą. Priimant svarbius sprendimus negali jaukiai rymoti-dūmoti saldžiuose ambros ar kvapiųjų dervų su rytietiškais prieskoniais pataluose – turi keltis, eiti ir dirbti, su arklu, knyga ir lyra ar be jų. Kuo puikiausiai įsivaizduoju “Dent de Lait“ kaip įdomius, bet itin korektiškus darbinius kvepalus.

Praradus pieninį dantį, naktį dantukų fėja po pagalve padeda monetą ar skanėstą, praradimą paversdama džiaugsmu – nuo to prasideda “nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“ suvokimas, padedantis neišlėkti iš to “posūkio, už kurio nežinai, kas laukia“.  Serge’o Lutenso kūrybos kontekste aš labai norėčiau, kad už to nežinios posūkio lauktų dar ne vienas stebinantis parfumerinės psichoanalizės meistro aromatas – toks ypatingas sielos gelmių ir prisiminimų apnuoginimas yra tikroji išmaniojo amžiaus magija, verta tūkstančio pagarbių nusilenkimų.

Rekomendacija: būtina bandyti ant odos – net ir aukščiausios kokybės akvarelinis popierius nesugebėjo perteikti viso aromato grožio.

 

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Karo lauko laiškai ir “4711 Echt Kolnisch Wasser“

Prieš tapdama Minerva, kuri pasakoja istorijas apie parfumeriją, ilgus metus smalsioms auditorijoms aš pasakodavau apie karą bei tarptautinį saugumą – visa tai buvo mano mokslinių tyrimų objektu. Atsiribodama nuo emocingų vertinimų, analizuodavau šiurpinančius skaičius ir pavojaus signalą aktyvuojančias tendencijas, palaipsniui pastebėdama, kad mąstydama globaliniu lygmeniu aš nebematau žmogaus.

Visai neseniai į mano rankas pakliuvo šešių šimtamečių Feldpostkarten rinkinys. Feldpostkarten – atvirlaiškiai, siųsti į frontą Pirmojo pasaulinio karo metais (jiems buvo skirtas net specialus karo lauko paštas). 1916-1917 metais Anna iš Gymnich (nedidelis miestelis dabartinėje Šiaurės Reino Vestfalijoje, Vokietijoje) siuntė šešis atvirlaiškius Willy, kariaujančiam Vakarų divizijoje: romantiškos būtent karo lauko atvirlaiškiams sukurtos atvirutės su užrašu “An Ihn“ – “Jam“, puoštos ilgesingais eilėraščiais apie laukimą ir šiltų linkėjimų siuntimą. Smulkiu dailyraščiu užrašytuose trumpuose atvirlaiškių tekstuose, pradedamuose “Lieber Willy“ (brangus Willy), pasirašytuose “Deine Anna“ (tavo Anna), rašoma apie paprastus žmogiškus dalykus – meilę, laukimą, rūpestį. Akivaizdu, kad Willy šiuos laiškus gavo ir išsaugojo – kaip kitaip jie po šimto metų būtų atsidūrę istorijų kolekcionierės rankose?

Kvapas, kuriuo Anna galėjo iškvėpinti šiuos į frontą siunčiamus atvirlaiškius – vokiškoji tradicija ir parfumerijos legenda “Echt Kolnisch Wasser 4711“, su kuria susijusi Pasaulinio parfumerijos karo titulo verta istorija. XVIII amžiaus pradžioje, 1709 metais, Kelno mieste italų kilmės parfumerininkas Johannas Maria Farina , įkvėptas Italijos pavasario ryto po lietaus, sukūrė “Eau de Cologne“ – “Kelno vandenį“, vokiškai vadinamą “Kolnisch Wasser“, tapusį visų pasaulio odekolonų protėviu. 1792 metais Wilhelm Mülhens taip pat sukūrė puikų odekoloną, o 1803 metais jis įsigijo teises į “Farina“ vardą ir pradėjo pardavinėti savo kūrinį “Echt Kolnisch Wasser“ – “tikrąjį Kelno vandenį“ su Farina vardu, su kuo, žinoma, nesutiko Farina palikuonys. Tik 2006 metais baigėsi teismai tarp “Mülhens“ ir “Farina“, aiškinantis, kas yra kas – karai be taikos sutarties ir nuoskaudų užglostymo kartais išties užsitęsia keletą šimtmečių. Šiandien rinkoje yra du pirmieji-originalieji odekolonai: Farina “1709 Original Eau de Cologne“ bei Mülhens“4711 Original Eau de Cologne“.

“4711 Echt Kolnisch Wasser“ – tradicinis citrusinis odekolonas, pasižymintis optimizmo ir energijos suteikiančiu poveikiu. Bergamotė, citrina, apelsinas, levandos, rozmarinai, karčiavaisio citrinmedžio žiedai (neroli) – tikras džiaugsmo užtaisas.  Terapinės parfumerijos atvejis – nuo jo kvapo ir XXI amžiuje giedrėja mintys. Vokietijoje šiuo kvapu kadaise kvepėjo nosinės maldaknygėse, patalynės ar viskas, ką tik galima iškvėpinti – beprotiško populiarumo sulaukęs produktas. Man jis irgi patinka – mėgstu juo rankas apšlakstyti. Beje, tikimybė, kad Anna ir Willy istorijoje galėjo būti ir “Kelno vanduo“ – itin reali: tarp Gymnich ir Kelno vos trisdešimt kilometrų.

Šiandien, 2017 metų lapkričio 11 dieną, minimos 99-osios Pirmojo pasaulinio karo pabaigos metinės. Vartau senus žemėlapius, pieštus likus geram dešimtmečiui iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, prieš šimtą metų Annos iš Gymnich rašytus laiškus jos mielam Willy ir svarstau, kad iš tiesų visas pasaulis ir jo dėsniai telpa tavo mylimuose žmonėse. Nuoskaudos griauna ir žmonių, ir valstybių santykius bei likimus. Jeigu reikėtų išrinkti taikos kvapą, “4711 Echt Kolnisch Wasser“ būtų tai, kuo mielai iškvėpinčiau visą pasaulį – pasveikimui, taikai, minčių giedrai ir sveikam protui.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Keturi kavos puodeliai: Elizabeth Taylor “Diamonds & Rubies“

Aistringi filmai, kuriuose vyrai visada dėvi kostiumus arba atlasinius naminius švarkus ir rūko cigarus, moterys, rodos, pusryčiauja jau apsivilkusios vakarinėmis suknelėmis, žėrinčiais deimantų vėriniais ir šampano taurėmis rankose, o pagrindinė tokio saldaus gyvenimo problema – meilės-nemeilės, nepriklausomai nuo herojų amžiaus bei santuokinio statuso. Visi mes, maždaug keturiasdešimtmečiai, praėjome tokių filmų etapą: kaip jaunosioms kartoms paaiškinti “Ir turtuoliai verkia“ žiūrėjimą mokykloje pamokų metu, visai klasei kartu su mokytoja prilipus prie mažučio “Šilelio“ ekrano, dar nesugalvojau.

Tai, kas bene labiausiai žavėjo “Dinastijoje“ bei pirmuosiuose meksikiečių serialuose – pertekliaus pojūtis. Šukuosenos, apranga, elgesys, rūmai, erdvės, žirgai ar automobiliai ir… tu kitoje nespalvoto ekrano pusėje, nepriklausomybės pradžios paauglys, turintis lygiai vieną porą batų, vis labiau per ankštą mokyklinę uniformą ir dideles svajones “užaugsiu-nuvažiuosiu-pamatysiu-turėsiu-galėsiu“ stiliumi. Milžiniškų apimčių 80-tieji – 90-tieji greta šiandieninio skandinaviško minimalizmo ir asketiškos japoniškos daiktų tvarkos atrodo visiška beprotybė.

Pertekliaus apsvaiginti 90-tieji parfumerijoje buvo ypač įdomus laikotarpis: nesuvokiamo dydžio aromato projekcijos, šleifai, sodrūs kvapai ir vaisinis saldumas kaip tipinis bruožas. Tai, kas buvo tikra laikmečio dvasia – persikai, rožės, vanilė ir ambra: saldus lyg “Martini Asti“ derinys, kuris, priklausomai nuo rožės ir persiko proporcijų, gali virsti saldžiu vaisiniu-rožiniu šampanu arba saldaus šampano taurėje išmaudytos rožės aromatu. Prisimenate filmų turtuoles, pusryčiams gurkšnojančias šampaną, taurę laikančias deimantais spindinčia ranka? – jas norėjo iškvėpinti bene visi garsiausi to laikmečio kvapų namai.

1993 metais garsioji Sophia Grojsman, nedvejotinai – iškiliausia pačių įspūdingiausių pertekliaus amžiaus moterų kvepalų meistrė, sukūrė Elizabeth Taylor “Diamonds & Rubies“ – vieną iš keleto E.Taylor “deimantinių“ aromatų. Pradinės “Diamonds & Rubies“ natos: rožė, persikas, karčiavaisis migdolas, alyvos; vidurinės natos: jazminas, orchidėja, heliotropas, rožės, pakalnutės, kvapioji kananga; bazinės natos: ambra, kedras, vanilė, benzoino derva, muskusas, santalmedis. Saiko nepažįstanti kvapo kompozija – kaip ir priklauso pertekliaus laikmečiui, kūrėjos parfumeriniam braižui bei gražiaakei aktorei su karališka deimantų kolekcija. Rožė, persikas, alyvos, saldi gėlių pudra ir pieniška mediena – fantastiško grožio gėlių-vaisių kvapas, kurio artimiausi giminaičiai – Tauer Perfumes “Une Rose Vermeille“, Guerlain “Nahema“ EDT versijoje, o šiek tiek tolimesnis giminaitis – Editions de Parfums Frederic Malle “Superstitious“.

Ironiška, tačiau šią vasarą Elizabeth Taylor “Diamonds & Rubies“ 100 ml tualetinio vandens buteliuką pirkau vos už 4 kavos išsinešimui puodelių kainą (teksto rašymo metu pastebėjau, kad dabar kaina – 5-6 kavos puodeliai). Senamadiškas paprastas purkštukas, į skandinaviško minimalizmo rėmus niekaip netelpantis buteliukas ir malonus saldžios vaisinės rožės aromatas su Puredistance “Opardu“ stiliaus alyvomis, kažkur tolumoje pasivaidenančiais prieskoniais bei įsivaizduojamo saldaus šampano pusryčiams dvelksmu.

Nuostabu, kad “Diamonds & Rubies“ vis dar gaminami, dar nuostabiau, kad jie parduodami ir Lietuvoje. Nepraeikite pro šalį juos pamatę – tokių puikių vaisinių rožių šiais laikais jau itin retai pasitaiko. Tikra 90-tųjų primadona, dieviška ir 2017 metų rudenį.

 

4 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Hermes “Twilly d’Hermes“: susikalbėjimas iš antro karto

Vieneri metai, prabėgę nuo 2016 m. rudens, kaip niekada buvo skirti jaunosios kartos nosių gundymams: nuo pavasario suskaičiuoju penkias svarbias garsiųjų kvapų namų naujienas, orientuotas į tuos, kurių parfumeriniai įpročiai dar tik formuojasi. Dior flankeris “Poison Girl“, Chanel “No 5 L’Eau“ su išraiškingaja Lily-Rose Depp, iš dalies – Guerlain “Mon Guerlain“ su moterų galios žinutę skleidžiančią Angelina Jolie, Chanel “Gabrielle“ su visiems laikams vampyro mylimąja Kristen Stewart bei Hermes “Twilly d’Hermes“ – visi šie kvapai kreipėsi į savo tapatybės bei savito kelio beieškančias. Paliekant flankerius nuošalyje (bepigu šildytis pirmtakų šlovės spinduliuose),  dėl subjektyvių priežasčių Guerlain “Mon Guerlain“ paliekant vėlesniems įrašams, o atleistinai jauną-paiką Chanel “Gabrielle“ paliekant džiaugtis įspūdingu buteliuku, šįkart dėmesys tiems, kurių laukiau bene labiausiai – Hermes “Twilly d’Hermes“.

Naujas “Hermes“ aromatas visada yra įvykis, o pirmas aromatas, skirtas jaunosioms nosims ir jų savininkėms – tarsi itin svarbūs atlaidai, kurių praleisti nevalia. Maža to, vis dar sunku susiorientuoti naujose “Hermes“ kvapų kryptyse po santūriojo-poetiškojo kvapų kompozitoriaus Jean-Claude Ellena pasitraukimo ir Christine Nagel, naujosios “Hermes“ parfumerininkės, dirigavimo kvapams pradžios. Viena vertus, Christinos Nagel kūrinys “Galop d’Hermes“ yra mano svajonių sąraše numeris vienas nuo pačio pirmo išbandymo praėjusį kovą, tačiau jaunosios kartos nosys – tikras iššūkis elegantiškumo ir santūraus aristokratiškumo standartus diktuojantiems mados namams. Mano numylėtieji Hermes “Kelly Caleche“ kadaise irgi buvo neoficialiai skirti jaunųjų madmuazelių nosių pavergimui, tačiau pirmosios žinios apie “Twilly d’Hermes“ leido suprasti – šįkart mesta sunkioji artilerija.

Tai, kas svarbu apie “Twilly d’Hermes“, visų pirma slypi detalėse: pavadinimo kilmė – “Twilly“ yra margaspalvis “Hermes“ šilko šalikėlis, kuriuo paprastai puošiamos rankinės, riešai ar kaklai; buteliuko kamštelis – juoda skrybėlaitė; kvadratinė buteliuko forma – tarsi kvadratinės Hermes “Carre“ skaros; buteliuką puošia šilkinė juostelė, pavadinta “Spaghetti“, kurią galima naudoti, pavyzdžiui, kaip skirtuką knygai.

Tai, kas svarbu apie patį “Twilly d’Hermes“ aromatą – lygiai trys ingredientai, kuriuos verta prisiminti: imbieras, tuberoza ir santalmedis. Vienas erzina uoslę (imbieras), antras piktai svaigina (tuberoza), o trečiasis (santalmedis) bando pirmuosius du sutaikyti – toks buvo pirmasis mano verdiktas testuojant “Twilly d’Hermes“ pirmą kartą. Buvo akivaizdu: aromatas intelektualus, maištingas ir toks modernus, kad šalia jo trumpam pasijaučiau praėjusių laikų relikvija, ankstesniosios “Hermes“ stebuklus kūrusios rankos lyrikoje paskendusi.

Pasaulis pasikeitė. Jaunosios nosys, kurias reikia prisijaukinti, pasaulį pažįsta kitaip nei būsimieji keturiasdešimtmečiai, kuriems priklausau ir aš: internetas, išmanieji įrenginiai, socialiniai tinklai, maistas kaip gyvenimo būdo deklaracija, garsus nuomonės reiškimas, kelionės, savęs paieškos madinguose piligriminiuose maršrutuose, didmiesčiai su jų nuodėmėmis ir telefono ekrane telpantis gyvenimas, kuriame tu esi pats svarbiausias – visas pasaulis sukasi apie tave, asmenukių herojų, kartais, prisižiūrėjusį makiažo pamokų, primenantį plastikinę lėlę, švytinčią “hailaiterių“ ir “strobingo“ potėpiais. Atmetus išmaniosios epochos bruožus, lieka jaunystės maištas ir tiesos paieškos, sprendžiant asmenybės pažinimo lygtį – visai kaip prieš 20+ metų tą patį dariau ir aš (ir vis dar darau, tiesą sakant), o prieš 60+ metų tai darė mano tėvai.

“Twilly d’Hermes“ yra jaunystės maišto aromatas: sunkaus charakterio, nepatogus, nesantūrus, įžūlus, erzinantis ir kovingas, garsiai reiškiantis savo nuomonę lyg paaugliai centrinėse miesto gatvėse. Išsikvėpinau juo dar kartą po kurio laiko ir nusišypsojau – su šia niekada nesišypsančia arogantiška mergiote, juodomis akimis žvelgiančia iš senų nuotraukų, susikalbėsiu. Ir, tiesą sakant, buvau jos, drąsios ir įžūlios kovotojos, labai pasiilgusi.

Verdiktas: Hermes “Twilly d’Hermes“ yra savito charakterio aromatas, kuris netaps minias pamaloninančiu gardėsiu, tačiau tame yra jo stiprybė bei didžiausias privalumas. Jis kaip garsus trenkimas durimis, egzistencinė krizė, nesitaikstymas su išankstinėmis nuostatomis, aukštoji matematika ir kosmoso užkariavimo planai.

Dievaži, man jis patinka – su visu imbiero ir tuberozos konfliktu bei, pasirodo, nepamiršta karo deivės paauglyste.

 

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Laurent Mazzone „Veleno Doré“: auksiniai nuodai ir kitos istorijos

Kartą gyveno gyvačių karalius, kurio nuodingas įkandimas visas jo aukas paversdavo auksu.

Laurent Mazzone šį rudenį pristatė savo dvidešimt pirmąjį „Laurent Mazzone“ aromatą arba antrąjį aromatą iš prabangiosios “auksinių etikečių“ kolekcijos (pirmasis – „Sensual & Decadent“), pavadintą „Veleno doré” – auksiniais nuodais, seną pasaką apie gyvačių karalių paverčiant itin mazzonišku kūriniu su pavojinga istorija ir begaliniu kvapo sodrumu.

Pradinėse „Veleno doré” natose – romas, muskato riešutas, čili pipirai; vidurinėse – tabako lapai ir pačiulis; bazinėse – vanilė, ambra, juodoji vyšnia. Jau su pirmu įkvėpimu akimirksniu pasirodančios ryškios vyšnios su romu ir nesunkiai atpažįstamu čili pipiru- apgaulingas alkoholinis-konditerinis derinys lyg iš suaugusiųjų nuodėmių, po keleto minučių virsta tuo, kuo ir turėjo virsti – auksiniais tabako lapų, muskato riešuto, pačiulio ir vanilės dūmais. Jeigu „Sensual & Decadent“ pagrindinė aromatinė ašis buvo dūminė vanilė, tai „Veleno doré” istorija pasakojama dominuojančiu tabako lapų akordu. Kuo kvepia tabako lapai? – cigarų dūmais ir rudeniu. Įdomus derinys su muskato riešutu, kvapui suteikiantis šiurkščios sausų lapų tekstūros glostymo įspūdį.

Tai, kas man patinka – klampiai-saldžiai alkoholinių vyšnių ir uoslę lengvai erzinančio sauso tabako aromatinis balansas: visko tiek, kiek ir turi būti nepriekaištingos kokybės kvepaluose, vertuose savo aukštos kainos. Patiks tiems, kuriems patinka ypatingai sodrūs kvapai – asmenybės deklaracijos su didžiule projekcija ir šleifu, nes saikingai „Veleno doré” nepasikvėpinsi.  Drąsiai teigiu: tai yra įtaigus, šiek tiek įžūlus ir gana vyriškas kvapas, jeigu svarstyti stereotipinėmis kategorijomis.

Kartą gyveno gyvačių karalius, kurio nuodingas įkandimas visas aukas paversdavo auksu. Lietuvoje tą gyvačių karalių vadiname rudeniu, auksu nubarsčiusiu medžius, bažnyčių bokštus ir saulėlydžius. Tikra prabanga visą šį auksą išgyventi dūmais dvelkiančio rudeninio ilgesio ir asmenybės maišto akordais virpančia siela. Laurent Mazzone „Veleno doré” su auksiniais gyvačių karaliaus nuodais – maištingojo rudens jausmo maksimumas.

IMG_20170912_192624_452

 

3 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Dior “Fahrenheit“: mokslinė fantastika ir liepsnojimas

Garsusis fantastikos meistras Ray Bradbury 1953 metais parašė vieną geriausių savo knygų “451 Farenheito“: ateities visuomenė, deginanti visas aptiktas knygas, kurios užsiliepsnoja būtent 451 laipsniai Farenheito arba 233 laipsniai Celsijaus temperatūroje.

1988 metais “Dior“ pristatė “Fahrenheit“ – Jean-Louis Sieuzac ir Maurice Roger bendrą kūrinį, nediskutuotinai vieną įspūdingiausių kada nors egzistavusių vyriškosios parfumerijos atstovų. Pradinėse natose – levandos, mandarinai, gudobelės, muskato riešutas, kedras, bergamotė, ramunėlės, citrina; vidurinėse – sausmedis, gvazdikas, santalmedis, našlaičių lapai, jazminaitis ir pakalnutės; bazinėse – oda, tongapupės, pačiulis, muskusas, vetiverija ir ambra. Teorija yra teorija, bet realybėje apibūdinti “Fahrenheit“ aromatą itin sudėtinga – unikalus šedevras visomis prasmėmis, ypač – vertinant iš 29 metų perspektyvos. Dior “Fahrenheit“ per 29 metus patyrė bent keletą skirtingų kompozicijos sudėties performulavimų nuo sodraus žolinio-prieskoninio-odinio iki gaivesnio citrusinio-žolinio aromato variacijų, tačiau tai, kas tikrai nepasikeitė – jo atpažįstamumas: su niekuo nesupainiosi, nepriklausomai nuo meilės ar neapykantos verdikto.

Kas šiuose kvepaluose tokio ypatingo? – milžiniškas kiekis sunkiai sutramdomų natų bei akordų: pavyzdžiui, ramunėlės su citrina – iššūkio vertas duetas, gerokai vėliau taip pat gražiai išspręstas Stephane Humbert Lucas “Soleil de Jeddah“, tačiau “Fahrenheit“ kompozicijoje dar turime ir suglumti priverčiančią gudobelę (prisimenate gudobelės ekstrakto – “extractum crataegi“, turbūt visose praėjusių laikų namų vaistinėlėse buvusių širdies lašų, kvapą?), uoslę erzinančius muskato riešutą ir gvazdiką, odą, medieną ir šaltus gėlių akordus. Mokslinė fantastika ir kosmosas: priešpriešos šalta ir šilta, gaivu ir sodru, patinka ir nepatinka, ištinkančios nosį ir pojūčius tuo pačiu metu, savita žaluma ir oda (po daugelio metų sukurtuose arogantiškuose Amouage “Opus VII“ savita žaluma ir oda virs šaižiu viršgarsiniu ginklu – “Fahrenheit“ šis duetas dar pasižymi geromis manieromis), aromato sklaidos pradžioje atpažįstamas lengvas benzino dvelksmas, o į mintis taip ir braunasi “Fahrenheit 451“ liepsnojančios knygos.

2017 metų vasaros pabaigoje aš pagaliau turiu savo nuosavą “Fahrenheit“. Ant mano odos skleidžiasi kosminio laivo kuro kvapo pėdsakai, sena vaistine dvelkianti žaluma ir mediena bei odos akordas: kosmonautas, gaisrininkas ar kapitonas užsuko į seną vaistinę, istorijų su laimingomis ir nelaimingomis pabaigomis prisigėrusiomis medinėmis sienomis, raminamųjų vaistažolių arbatos potrauminiam išgijimui. Tai buvo pati seniausia mano parfumerinė svajonė, gimusi 1994 metais ir konstantos vertu stabilumu atlaikiusi išbandymus laiku ir gyvenimu. Dėl tokių įsimintinų kvapų kaip Dior “Fahrenheit“ parfumerija apskritai turi teisę egzistuoti – kitaip ji tampa tik brangia degaus skysčio stikliniame buteliuke imitacija.

Sutrumpinta teksto versija: Jūs dar nebandėte Dior “Fahrenheit“? – apmaudi klaida, kurią būtina skubiai ištaisyti.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus