Category Archives: Bendroji

Rochas “Rochas Man“: cappucino kava, kuri vaidenasi

Būčiau ilgiems metams pamiršusi apie šį aromatą, jeigu ne detektyvinė istorija, kurią vieną birželio vakarą aprašiau taip:

“Ponai prisiekusieji, pasakoju, kaip viskas buvo. Grįžtu vakare namo po sunkios dienos. Atsisėdu į savo pamėgtą krėslą ir aiškiai užuodžiu intensyvų kvepalų aromatą. Kvepalai ne mano. Maža to, kad ne mano – dar ir ypatingai geri kvepalai, kurių aš neturiu ir pavadinimo nežinau. Iškilnoju visus ant stalo išrikiuotus atomaizerius ir mėginius – ne tie. Užsipuolu vyrą su klausimu, ar nenusipirko kokio nors naujo kūno priežiūros produkto – nenusipirko. Į mano klausimą apie namuose tvyrantį kvapą jis atsako nieko nesuprantančiu žvilgsniu (ir sunkiai tramdomu juoku).

Dvi valandas galvojau, kad pervargau, persiuosčiau ir man prasidėjo aromatinės haliucinacijos, kol galiausiai vyras tyliai nepaklausė: tai kokiais kvepalais kvėpinasi šeimos narys, kuris dieną į svečius buvo užsukęs? Ir tada jau griaustinis su fejerverkais bei atminties blyksniais – žinau, tie.“

Šiandien, kai Rochas “Rochas Man“ jau įsigyti ir išbandyti ant parfumeriniams eksperimentams pasiduodančių artimųjų, siekiant patikrinti, ar tikrai jų aromatas toks palaimos haliucinacijas sukeliantis, galima atskleisti paslaptį, kas juose tokio ypatingo.

1999 metais Maurice Roucel, kurį šiandien drąsiai įvardinčiau pačių erotiškiausių kvepalų maestro (prisimenate Editions de Parfums Frederic Malle “Musc Ravageur“?), sukūrė Rochas “Rochas Man“: prieš metus, 1998-aisiais, Jacques Cavallier buvo sukūręs “Alchimie“ moliūgėlį, todėl buvo poreikis vyrams skirtiems “Rochas“ kvepalams, kurie sugebėtų tapti dar vienu “Rochas“ bestseleriu. Pradinėse “Rochas Man“ natose – levanda ir bergamotė, vidurinėse – jazminaitis, kedras, pakalnutė, avietė ir cappucino kava, bazinėse – santalmedis, pačiulis, ambra ir vanilė. Cappucino, prieskoninė mediena ir levandos susilieja į bendrą visumą ir tampa iš tolo atpažįstamu įtaigiu aromatu, kuris labai gražiai skleidžiasi ant vyro odos, bet, ačiū M.Roucel, ant moterų odos jie taip pat puikūs.

Tai, kas man “Rochas Man“ labai patinka – jie yra akimirksniu atpažįstami, jie yra gilūs, jie yra įdomūs ir unikalūs, o XXI amžiaus antrojo dešimtmečio pabaigos pertekliaus nuobodulys gurmaniškos kavos tema parfumerijoje “Rochas Man“ niekaip neapima: šis cappucino ne iš aparato degalinėje, o rankomis ruoštas, preciziškai laikantis privalomųjų proporcijų ir be cukraus – kaip Romoje už 1 eurą iki 11 valandos. Savaitgaliai, atostogos, kelionės, liūdesys – begaliniai pasiteisinimai, kodėl norisi kvėpintis “Rochas Man“ ir nekvepėti banalia “kava išsinešimui su sirupu“, šimtąkart matyta pastaruoju metu, nes iš tiesų kvepi rytinės kavos gėrimo nuotaikomis centrinėse senųjų Europos miestų aikštėse su privaloma schema “katedra, rotušė, kava, knyga ar laikraštis ir gyvenimo džiaugsmas“. M.Roucel moka nustebinti – sukurti tokį nebanalų prieskoninės medienos cappucino kur kas anksčiau, nei apskritai išpopuliarėjo parfumerinė kava – tikras meistriškumo įrodymas.

Kai prieš keletą metų pirmąkart susidūriau su “Rochas Man“, jie man priminė vienos perfumistos labai mylėtus Eisenberg “J’Ose“, kuriuose taip pat galima rasti levandų, kavos ir medienos, tačiau “J’Ose“ yra gaivesni ir lengvesni (lyginau su turimu senosios “J’Ose“ versijos atomaizeriu). Jeigu kažkam nostalgija “J’Ose“, “Rochas Man“ yra puiki alternatyva.

Šiuo metu Lietuvos interneto parduotuvėse Rochas “Rochas Man“ kainuoja apie 25 eurus už 50 ml. Dievaži, galima pirkti aklai, bet geriau jau išbandyti prieš perkant, nes jie tikrai nesubtilūs – jie, šelmiai, traukia dėmesį ir priverčia atsisukti.

Komentarų: 1

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Boadicea the Victorious “Complex“: pagonių dievai ir gamtos stichijos

Tą birželio pabaigos ketvirtadienį, kai Vilnius skendo, aš patekau į avariją, Vilniaus taip ir nepasiekusi. Tarsi kino filme vandens banga užliejo greitkeliu lėtai judančius automobilius ir pasigirdo smūgių į skardas garsai. Aš sėdėjau ant galinės sėdynės – smūgį sugėriau kaklu ir nugara, kuriuos ir šiandien dar maudžia, todėl kartais primenu sulėtinto filmo herojų. Tačiau kur kas didesnis įspūdis už avariją buvo to ryto gamtos stichijos galingumas, visą civilizacijos puikybę išvaikantis: visi apokaliptiniai gamtos katastrofų filmai, klimato atšilimo prognozės ir jūreivių pasakojimai apie tikrąją devintąją bangą kelias naktis brovėsi į sapnus kaip potrauminio skausmo dalis.

Aromatas, kuriam pavyko pranokti devintosios bangos pojūtį, visai neseniai atkeliavo į mano namus kaip dovana-staigmena nuo dažniau rašyti skatinančio draugo, puikiai pačius galingiausius parfumerijos kvapus išmanančio. Boadicea the Victorious “Complex“ yra sprogstamasis galingiausių gamtos stichijų rinkinys viename kvepalų buteliuke – toks ypatingas pagonių dievams ir milžinams skirtas kūrinys, kurio civilizuotu niekaip nepavadinsi. Laukiniai drėgni žolynai (bazilikas, šalavijas), mindomos našlaitės, iš aukuro ar laužo kylantys smilkalų dūmai ir grubi oda  – lietingos trumpiausios nakties aukojimo apeigos prieš tūkstantį metų. Pirmi mano turimi kvepalai, kuriais kvėpintis reikia vidinės jėgos, nes projekcija, šleifas, išlikimas ir kiti tipiniai vertinimo kriterijai yra vaikų darželio smėlio dėžės lygis: gamtos stichijas valdančius rūsčiuosius pagonių dievus miniu ne be reikalo, man vieno purkštelėjimo jau yra pernelyg daug.

Jeigu patinka Amouage “Opus VII“ su šaižiai rūgščia žalia oda, tikėtina, patiks ir Boadicea the Victorious “Complex“: turiu abu, myliu abu, tačiau nosies palankumo svarstyklės visgi “Complex“ pusėje – nėra rūgšties šaižumo, man juose labai patinka laukinės gamtos gaivališkumo įspūdis. Toks rankose vos nulaikomas kompleksinis magiškas ginklas sunkiame buteliuke žemės, vėjo ir lietaus dvasių prijaukinimui, kai geležines kurpaites reikia sunešioti aplink šmėkloms kaukiant. Atsakymą, kuo kvepia sužeistas vėjas, senosios milžinų sakmės ir šermukšninės lazdos apibrėžtas ratas, į kurį įkrinta paparčio žiedas, aš jau turiu.

 

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Parfumerinė mitologija: jo didenybė šleifas

Jeigu reikėtų įvardinti du pagrindinius lietuvių klausimus renkantis kvepalus, be konkurencijos pirmautų klausimai „ar tie kvepalai gerai laikosi“ ir „ar tie kvepalai šleifiniai“. Mitą apie „nesilaikančius kvepalus“ jau šifravau (teksto nuoroda), atėjo metas tam mistiniam šleifui, kurio daugelis nori, bet sunkiai pajėgia paaiškinti, kas tas šleifas yra, nes šleifu įvardinama viskas – sukeliamas įspūdis, kvapo išlikimas ant odos ir panašiai.

Šleifas – lėtas aromato molekulių sklaidymasis ore, nulemtas kelių pagrindinių faktorių: kvepalų koncentracijos, sudėtinių dalių specifikos, kvepalų sudėties ir besikvėpinančiojo odos dermės, kartais – net ir klimato sąlygų. Tam, kad susiformuotų „aš išėjau iš kambario, bet kambarys dar ilgai kvepia mano kvepalais“ fenomenas, tipiniu atveju turi būti koncentracija, ne mažesnė nei kvapusis vanduo (parfumeriniais burtažodžiais – arba EDP, arba PP), o pačioje aromato kompozicijoje turi būti didelis kiekis mažo lakumo akordų, kuriuos galima apibūdinti kaip klampius, tirštus, sodrius, erzinančius uoslę, todėl lengvai užuodžiamus (pudros akordai, muskato riešutas, muskusas, ambra, kiti animalistiniai akordai ir t.t.). Įjungiant vaizduotę: turi išsitepti sirupu, ne vaisių gaiva, kad kvapas įsikibtų į odą ir driektųsi šleifu. Tai, kas svarbu – šleifas nėra savaime suprantamas kvepalų kokybės ar juolab aromato kompozicijos grožio sinonimas.

Su šleifu siejamas dar vienas terminas – kvapo projekcija. Paprastesniam suvokimui – projekcija yra atstumas, kuriuo užuodžiami jūsų kvepalai, kai esate jais pasikvėpinęs. Mano mėgstamas pavyzdys: įėjote į kambarį ir užuodėte jame esančio žmogaus kvepalų aromatą. Jeigu įėjote į tuščią kambarį ir užuodėte jame likusį kvepalų aromatą, tai jau nebe projekcija, o šleifas. Atvejai apie milžinišką projekciją ir jokio šleifo nėra tokie reti: gaivūs gėlių, žolynų ir citrusinių vaisių kvapai pasižymi ypatingai aukštu lakumu (aromato išsisklaidymo greičiu – nepykite, fizikai, už tokią interpretaciją), todėl šleifo nesukuria, tačiau projekciją – kuo puikiausiai. Pavyzdys – „Atelier Cologne“, kurie kuria labai smagius citrusinius aromatus, turinčius unikalią „Cologne Absolue“ koncentraciją, prilygstančią EDP, bet net ir esant tokiai koncentracijai gaivūs vaisiniai kvapai šleifo nesuformuos, tačiau projekcija – puiki. Intymiai arti odos išliekantys kvapai, tokie kaip nuostabieji Robert Piguet „Calypso“, neturi nei šleifo, nei didelės projekcijos, tačiau jiems ir nereikia – reto grožio aromatas, kurį užuodi tik patekęs į intymumo zoną (50 centimetrų nuo odos). Panašus atvejis yra ir Prada „Infusion d‘Iris“ – jokio šleifo, minimali projekcija, tačiau juos vertinu kaip vieną geriausių kada nors sukurtų aromatų karjeros moterims, kurių kompetencija turi būti ryškesnė nei jų kvepalai.

Tiek šleifo, tiek projekcijos atveju lemiamą nuosprendį rašo odos chemija. Pastarųjų dienų populiarumo gigantai Nasomatto „Black Afgano“, Editions de Parfums Frederic Malle „Portrait of a Lady”, Maison Francis Kurkdjian „Baccarat Rouge 540“ bei Sospiro „Erba Pura“ dažniausiai sukuria tikrą projekcijos ir šleifo monstrą (ypač „Baccarat Rouge 540“), tačiau susiliejant su individualiomis odos ypatybėmis būna visko – net ir neatpažįstamos transformacijos į beveidį vaiduoklį, tačiau taip nutinka gana retai. Esate matę ant odos dingstantį „Black Afgano“? – aš jau mačiau ir jau sunku mane dar labiau nustebinti šia tema.

Dar vienas svarbus aspektas, apie kurį paprastai apskritai nekalbama: istorinė patirtis, puikiai paaiškinanti, kodėl Lietuvoje taip aktualu šleifai ir labai ilgas kvapo išlikimas, kai Europos parfumerijos istoriją rašiusiose šalyse populiariausi aromatai yra kur kas santūresni. Ilgai galvojau šia tema, tyrinėdama parfumerijos naudotojų Lietuvoje įpročius, ir galiausiai supratau, kad šis visai nešiaurietiškas parfumerinis ekspresyvumas yra skurdžios praeities liekana, kai turimų kvepalų turėjo užtekti itin ilgam, todėl jie buvo naudojami labai taupiai, o pats faktas, kad galėjai įsigyti prabangiai kvepiančius kvepalus, turėjo būti užuodžiamas iš tolo kaip tam tikro aukštesnio statuso patvirtinimas. Kam XXI amžiuje Šiaurės Europos valstybėje gausiai kvėpintis šleifo monstrais ryte einant į santūrumo ir kompetencijos reikalaujantį darbą – man vis dar paslaptis.

Laikai pasikeitė, šiandien niekas nieko nebeturi įrodyti, nes kvepalai nebėra deficitinė prekė, kurią pirkdavai už pusę savo atlyginimo ir laukdavai eilėje, kad juos apskritai gauti „iš po prekystalio“, kas oficialiąją kainą padvigubindavo. Dar šiek tiek ir kvepalų kokybę ne šleifais, užuodžiamais ir Kauno klinikų požemiuose, paliekamus tolstančių baltų chalatų, matuosime, o augantis sąmoningumas leis suvokti, kad kvepalais perspjauti gamtos vis tiek nepavyks. Esame tik prastos didingojo vaisius subrandinančio žydėjimo ir rūšių išlikimo dramoje dalyvaujančių gyvūnų kvapus imituojančios versijos, todėl be asmenybės savitumo jokiais šleifais stebuklo nesukursime. Jokio beviltiškumo – tiesiog šiek tiek sudėtingiau nei rožėms ir civetoms.

Taip, man labai patinka kvepalai, nosiai nurodantys „sek paskui mane“ kryptį besidriekiančiu šleifu – turiu, myliu, naudoju, vertinu ir branginu. Tačiau dar labiau man patinka sąmoningumas, kad parfumerinėms dramoms bei jų karalienėms yra vieta ir laikas. „Kalbėsitės su aptarnavimo specialistu ar su jo kvepalais“ atveju aš visgi norėčiau kalbėtis su kompetencija. Suknelės su šleifu į ofisą juk nesirengiame, tiesa? – nebent esate Mirtišė Adams, kuriai atleistina ir „Baccarat Rouge“, „Portrait of a Lady“, „Black Afgano“ ir „Erba Pura“ sluoksniavimas, visą tai pastiprinant bent trijų rūšių „molekulėmis“. Kitaip sakant, ryškiu šleifu apdovanoti aromatai yra nuostabu – su sąlyga, kad tai nėra vieninteliai kvepalai jūsų parfumeriniame garderobe, kuriuos gausiai naudojate ir “į bažnyčią, ir pas telyčią, pasirodyt tyčia“, pasak mano Senelio Kazimiero. Šleifas yra signalas – tuo mes ir skiriamės nuo rožių bei civetų, kad tai suvokiame ir galime rinktis.

 

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji

Du kavos puodeliai: Elizabeth Taylor “Violet Eyes“

Pripažįstu, šio teksto objektas nėra tipinis pasirinkimas šiam tinklaraščiui, tačiau dėl jo vertingumo būti aprašytam esu daugiau nei tikra. Tikėtina, skeptikai pasakytų, kad tai yra eiliniai pigūs prieš keletą metų mirusios ekrano įžymybės vardo kvepalai, todėl į juos neverta kreipti dėmesį ir teršti ekrano tekstais apie juos. Dievaži, tokia skeptiška nuomonė yra tik menkas užkandis prieš prašmatnią vakarienę, nes tai nėra tiesiog žvaigždės vardo kvepalai – tai yra pirmasis atvejis parfumerijos istorijoje, kai ekrano žvaigždė turi savo vardo kvepalų liniją, kuriai aromatus kūrė kvepalų pasaulio iškiliausieji ir talentingiausieji. Jeigu ne “Elizabeth Taylor“ kvepalų linijos sėkmė,  “Britney Spears“ ir “J.Lo“ parfumerinė era taip pat nebūtų išaušusi.

Elizabeth Taylor “Violet Eyes“ – paskutinieji E.Taylor vardo kvepalai, pasirodę iki ekrano legendos mirties 2011 metų kovą. 2010 metais sukurti garsiojo parfumerininko Carlos Benaim, “Violet Eyes“ paveldėjo ankstesniųjų “deimantinių“ protėvių buteliuko formą ir pasakojo istoriją apie Elizabeth akių spalvą: aktorės gerbėjai iki šiol tvirtina, kad ji pasaulį sužavėjo išskirtinėmis violetinės spalvomis akimis. Persikai, rožės, jazminaičiai, bijūnas, kedras ir ambra – tokia oficialioji aromato kompozicija, realybėje virstanti ypatingai švelniu, šiek tiek “muiluotu“ (parfumerijoje tai yra normali aromato kokybinė savybė – komplimentas), vėsia drėgme dvelkiančiu vaisinio bijūno, medienos ir ambros deriniu.

Pirmąkart pauosčiusi buvau tikra, kad kompozicijoje yra ir alyvos – turėkite tai omenyje, alyvinių aromatų gerbėjai, jums, tikėtina, jos irgi užsiuostų, o pats aromatas patiktų. Tam, kad būtų paprasčiau įsivaizduoti – tais pačiais metais pasirodęs Lanvin “Eclat d’Arpege“ yra labai artimas “Violet Eyes“ giminaitis, tik, mano nosies nuomone, “Violet Eyes“ yra sodresni, solidesni ir kur kas ilgiau išliekantys nei “Eclat d’Arpege“. Jeigu patinka “Eclat d’Arpege“, patiks ir “Violet Eyes“ – ypač ant brandesnės nei dvidešimtmetės odos. Šiltuoju metų laiku – puikiai, jeigu, pasikartosiu, patinka Lanvin “Eclat d’Arpege“ ir alyvos su bijūnais. Man asmeniškai šis aromatas pernelyg moteriškas, taikus, gėlinis ir švelnus – aš akiplėšiškų parfumerinių deklaracijų ir revoliucijų atvejis, bet čia jau subjektyvumas, niekaip nenuvertinantis gražaus C.Benaim kūrinio.

15 mililitrų Elizabeth Taylor “Violet Eyes“ kvapiojo vandens (EDP) gražiame ir patogiame buteliuke kainuoja maždaug 5 eurus arba du kavos puodelius išsinešimui Lietuvos didmiestyje. Aptinkama daugelyje kvepalais prekiaujančių interneto parduotuvių – interneto paieškos sistemos tikrai padės jas surasti. Kodėl tokia žema kaina? – daugybė priežasčių, susijusių su komercija, kvepalų pagaminimo bei eksponavimo kaštais, kurios šiuo konkrečiu atveju nėra svarbios. “Violet Eyes“ yra tikras laimikis, dėl kurio verta dukart nepirkti “išgėriau-pamiršau“ kavos – ir triskart būtų verta.

p.s. Savuosius Elizabeth Taylor “Violet Eyes“ padovanosiu – žinau, ką jie nuoširdžiai pradžiugins. O štai kartu su “Violet Eyes“ kartu pirktų kvepalų, kurių kaina taip pat kavos puodeliais matuojama, niekas iš manęs neatims – kada nors ir apie juos papasakosiu. Tegul tik mūzos lydi.

 

4 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Acqua di Parma „Peonia Nobile“: damos portretas su bijūnais

Pastaruosius keletą metų susipažindama su man naujais aromatais vis dažniau pasigendu europietiškumo: kažkur egzotiniuose aromatuose pamestos santūrios aristokratijos, amžinai madingos tarsi perlų papuošalai ir paauksuotas kaulinis porcelianas. Tuo metu, kai parfumerija su jos kūrėjais nuvingiavo į nuobodžiaujančių nosių stebinimo ir šokiravimo lankas bei klonius, dvelkiančius įmantriais agarmedžiais, kaloringais desertais ar tauriaisiais alkoholiniais gėrimais, tik nedaugelis nepasidavė šiai populiarumo vaikymosi beprotybei, išlaikydami sau būdingą stilių. Dideliam mano džiaugsmui, „Acqua di Parma“, 1913 metais Parmoje įkurta kompanija, šiandien priklausanti „LVMH“ koncernui, vis dar yra gerosios europietiškos parfumerijos praktikos atvejis.

„Acqua di Parma“ išlaikė gerąsias europietiškosios parfumerijos tradicijas, pagrindinį dėmesį skirdami moderniai klasikai – nenuobodiems augaliniams aromatams, kurie yra pakankamai tradiciniai, kad jais kvėpinti puošnių damų portretus, tuo pačiu – pakankamai modernūs, kad jais kvėpinti šiuolaikines prezidentes ir karalienes. Moterims skirtos kilmingosios „Acqua di Parma“ gėlės, tokios kaip vilkdalgis („Iris Nobile“), rožė („Rosa Nobile“), jazminaitis („Gelsomino Nobile“) ir magnolija („Magnolia Nobile“) jau seniai pažįstamos Lietuvos parfumerijos mylėtojams, tačiau bijūno („Peonia Nobile“), erzinusio mano parfumerinį smalsumą, teko ieškoti už jūrų marių.

„Peonia Nobile“ mane pasiekė per patį bijūnų žydėjimo beprotybės piką, gražiosioms rožinėms galvoms smalsiai žvilgčiojant per Žaliakalnio tvoras. 2016 metais pasirodžiusio aromato, į „Acqua di Parma“ kvapų šeimą pakvietusio bene populiariausią „Instagram‘o“ gėlę, kompozicijoje juodieji pipirai, avietės, bijūnai, rožė, snaputis, ambra ir pačiulis sukuria džiaugsmingą giedros dienos įspūdį: romantiškasis bijūnas su lengvu nostalgijos prieskoniu yra nesunkiai atpažįstamas, o visi kiti akordai meistriškai surikiuoti taip, kad ta bijūnais žydinti romantika netaptų eiliniu banaliu „rožiniu kompotu“, turinčiu amžiaus „16-25 metai“ cenzą. Ir net muskuso išvengta! – visiškas raritetas gaivių gėlinių kvapų lentynoje, vertas reveranso.

„Kilmingasis bijūnas“ – labai tikslus pavadinimas šiam aromatui: jis netransliuoja jokios jausmingumo, gundymo, nuodėmingumo ar seksualumo žinutės, atstovaudamas santūrias aristokratiškasias vertybes, jeigu tokias apskritai galima įžvelgti parfumerijoje. Dievaži, gražu! – tarsi damos paveikslas su puokšte rožinių bijūnų, tapytas tuo puikiuoju „ikiinstagraminiu-ikifotošopiniu“ stiliumi, kuris veidams suteikia taurias išraiškas ir asmenybės grakštumo įspūdį.

p.s. Atsakau iš anksto: manieji Acqua di Parma “Peonia Nobile“ iš https://shopping-premiereavenue.com/fr/

2 Komentaras

Filed under Bendroji

Puredistance “Opardu“: taip nostalgiškai žydėjo alyvos

Jeigu reikėtų išrinkti pačias mėgstamiausias mano alyvas, nediskutuotinai šiose varžybose laimėtų tos pačios elementariausios švelniai violetinės alyvos, gegužę-birželį žydinčios seniai negyvenamose sodybose, kurios baigia susmegti į žemę ir išdilti iš atminties. Kasmet keliaudama po Lietuvą pavasarinio žydėjimo metu svarstau apie būties laikinumą: tose sodybose gyvenusių žmonių ir vardų bei likimų jau niekas nebeprisimena, tačiau alyvoms tai visai nesvarbu – jos apsipila žiedais greta tvorų likučių tarsi kasvakar kažkas jas glostytų žvilgsniais ir girtų nepaprastą jų kvapą, kviečiantį sustoti ir įkvėpti jo pilnus plaučius.

Švelnia nostalgija prisimenamas praėjęs laikas – Puredistance “Opardu” pavadinimo kilmė. Tuberoza, gardenija, bulgariškoji rožė, alyvos, gvazdikai, jazminaičiai, heliotropas ir kedras, o pagal nosies verdiktą – visiems, nepraradusiems uoslės, puikiai pažįstamos violetinės alyvos su migdoline-cinamonine heliotropo pudra bei gvazdikų ir baltų gėlių šešėliais. 32 procentų koncentracijoje visa tai tampa tikru šedevru, kuriuo norisi mėgautis tik ypatingomis progomis. “Opardu” yra kvepalai, dėl kurių gali būti specialiai sugalvojamos progos, kad tik būtų galima jais pasipuošti – pakankamai nostalgiški, kad jaunystės poezija mintyse skambėtų, pakankamai modernūs, kad jaunoji karta, juos užuodusi, apie dinozaurų priešistorę tavo jaunystėje neklausinėtų. Maksimaliai kokybiškas gėlių aromatas, kokius šiandien kurti gali tik romantikai idealistai, nes tai yra lėto naudojimo kvepalai – kaip ir visi “Puredistance”.

Įdomu tai, kad tada, kai “Puredistance“ įkūrėjas Jan Ewoud Vos pirmąkart lankėsi Armėnijoje, pristatydamas pirmuosius “Puredistance” kvapus “I”, “M” bei “Antonia”, jį sužavėjo tradicija alyvų žiedais puošti memorialą Armėnijos genocido aukų atminimui. Armėnų kilmės parfumerininkė Annie Buzantian, kūrusi “Opardu“, J.Ewoud Vos vizito Jerevane metu būtent alyvas jau buvo pasirinkusi kaip pagrindinę “Opardu” aromato ašį – ne tik Lietuvoje alyvos yra prisiminimų apie praėjusį laiką sargai. Beje, alyvos yra nepaprastas augalas ne tik gyvenimuose, bet ir parfumerijoje: tai yra vienas iš augalų, kuris neatiduoda savo aromato distiliavimo ar maceravimo būdais, todėl parfumerininkams tenka alyvos akordą sukurti pasitelkiant kitas natas.

Alyvos, tikros prarastojo laiko saugotojos, kvapniomis savo žiedų žvakėmis įžiebiančios neatsargiai prisiartinusių išmaniojo amžiaus žmonių pojūčius ir prabylančios senamadiškais eilėraščiais – jokia XXI amžiaus logika nepaaiškinamas reiškinys. Ir nereikia šio reiškinio aiškinti – jį reikia išgyventi, violetinėmis žvakėmis įžiebtomis akimis ir lyriškojo aromato sklidina siela, kol alyvų žydėjimo sapnai dar neišsisklaidė. “Puredistance” – tikri tokių nostalgiškų sielos virpesių saugojimo meistrai: gerai, kad jie yra, labai gerai.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Laurent Mazzone “Arsenic Osman“: asmeninis komfortas

Daugelį metų aš šaipiausi iš vaisinių ir uoginių aromatų, vadindama juos kompotais ir uogienėmis, nes jų atliekamuose vaidmenyse man trūko išraiškingumo ir dramos. Pripažindama prigimtine kiekvieno teise poreikį kvėpintis uogienes primenančiais kvapais, puikiai suvokdama, kad kvepalus kiekvienas renkamės intuityviai pagal vidinius poreikius, pati matavausi smilkalų abitus, pačiulio-odos šarvus ir ironiškai šaižias šipro šypsenas, nes kasdien ėjau į karą, vidinę bažnyčią ar vieno aktoriaus teatrą. Žaidimas kvepiančiais skysčiais pripildytais parfumerijos kareivėliais tapo alternatyvia realybės išgyvenimo forma, primenančia, kad greta visų socialinių ir biologinių funkcijų gyveni savo asmeninį gyvenimą, kuriame tau nieko nereikia įrodinėti, nes pagrindinis šios istorijos veikėjas esi tu pats – pats svarbiausias, vertas asmeninio komforto.

2017 metų pavasarį pasirodęs Laurent Mazzone “Arsenic Osman“ akimirksniu tapo mano itin mėgiamu asmeninio komforto kvapu, sutalpinęs išraiškingumą, intelektualumą, džiaugsmingumą ir cinamonines slyvas, kurioms nuo vaikystės turiu milžinišką kulinarinį palankumą. Pradinėse “Arsenic Osman“ natose – slyva, cinamonas; vidurinėse – kvapiosios našlaitės, jazminaičiai, kvepenės (angl.k.osmanthus); bazinėse natose – pačiulis, oda ir vanilė. Pagal pavadinimo logiką, šio aromato solo partiją turėtų atlikti kvepenė, tačiau, priminsiu, kvepenė parfumerijoje kvepia abrikosais, todėl ji tiesiog prisijungia prie cinamoninės slyvos ir puikiai jaučiasi prieskoninėje kaulavaisių uogienėje. Tai, kas savitai gražu – dvi pagrindinės linijos: sodrūs cinamoniniai kaulavaisiai bei našlaitėmis iškvėpinta pačiulinė oda, puikiai persipinantys aromatui skleidžiantis. Man patinka jais kvėpintis: esu tikra, kad rudenį “Arsenic Osman“ skleisis dar gražiau – vėsaus lietingo oro, prinokusių slyvų, rudeninės nostalgijos ir šilumos poreikio prognozė drąsiai gali būti rašoma ir gegužę.

“Arsenic Osman“ tapo pirmuoju “Laurent Mazzone“ aromatu naujo dizaino buteliukuose, įkvėptuose Niujorko dangoraižių architektūros ir žvaigždžių virš Manhatano, kadaise pastūmėjusių Laurentą įkurti “LM Parfums“. Dvidešimtasis “LM Parfums“ aromatas, naujas, unikalus buteliukų dizainas, palaipsniui pakeisiantis pradinį-bendrinį. Daugelis naujų brandų renkasi bendrinius buteliukų dizainus ir tik pasiekę sėkmės gali sau leisti unikalaus dizaino sukūrimą. Manau, kad būtent asmeninės Laurent Mazzone savybės bei, galbūt, tos sėkmę lemiančios žvaigždės leido parfumerinę ir komercinę sėkmę pasiekti vos per šešis metus – ir tuo nuoširdžiai džiaugiuosi: be galo smagu matyti, kaip pelnytai išaugama į tvirtą poziciją turinčius vardus.

p.s. Nepaisant pelnytų pagyrimų, visgi “Arsenic Osman“ kūrėjui Jerome Epinette aš turiu tam tikrų klausimų dėl parfumerininko etikos.

6 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus