Category Archives: Bendroji

Du kavos puodeliai: Elizabeth Taylor “Violet Eyes”

Pripažįstu, šio teksto objektas nėra tipinis pasirinkimas šiam tinklaraščiui, tačiau dėl jo vertingumo būti aprašytam esu daugiau nei tikra. Tikėtina, skeptikai pasakytų, kad tai yra eiliniai pigūs prieš keletą metų mirusios ekrano įžymybės vardo kvepalai, todėl į juos neverta kreipti dėmesį ir teršti ekrano tekstais apie juos. Dievaži, tokia skeptiška nuomonė yra tik menkas užkandis prieš prašmatnią vakarienę, nes tai nėra tiesiog žvaigždės vardo kvepalai – tai yra pirmasis atvejis parfumerijos istorijoje, kai ekrano žvaigždė turi savo vardo kvepalų liniją, kuriai aromatus kūrė kvepalų pasaulio iškiliausieji ir talentingiausieji. Jeigu ne “Elizabeth Taylor” kvepalų linijos sėkmė,  “Britney Spears” ir “J.Lo” parfumerinė era taip pat nebūtų išaušusi.

Elizabeth Taylor “Violet Eyes” – paskutinieji E.Taylor vardo kvepalai, pasirodę iki ekrano legendos mirties 2011 metų kovą. 2010 metais sukurti garsiojo parfumerininko Carlos Benaim, “Violet Eyes” paveldėjo ankstesniųjų “deimantinių” protėvių buteliuko formą ir pasakojo istoriją apie Elizabeth akių spalvą: aktorės gerbėjai iki šiol tvirtina, kad ji pasaulį sužavėjo išskirtinėmis violetinės spalvomis akimis. Persikai, rožės, jazminaičiai, bijūnas, kedras ir ambra – tokia oficialioji aromato kompozicija, realybėje virstanti ypatingai švelniu, šiek tiek “muiluotu” (parfumerijoje tai yra normali aromato kokybinė savybė – komplimentas), vėsia drėgme dvelkiančiu vaisinio bijūno, medienos ir ambros deriniu.

Pirmąkart pauosčiusi buvau tikra, kad kompozicijoje yra ir alyvos – turėkite tai omenyje, alyvinių aromatų gerbėjai, jums, tikėtina, jos irgi užsiuostų, o pats aromatas patiktų. Tam, kad būtų paprasčiau įsivaizduoti – tais pačiais metais pasirodęs Lanvin “Eclat d’Arpege” yra labai artimas “Violet Eyes” giminaitis, tik, mano nosies nuomone, “Violet Eyes” yra sodresni, solidesni ir kur kas ilgiau išliekantys nei “Eclat d’Arpege”. Jeigu patinka “Eclat d’Arpege”, patiks ir “Violet Eyes” – ypač ant brandesnės nei dvidešimtmetės odos. Šiltuoju metų laiku – puikiai, jeigu, pasikartosiu, patinka Lanvin “Eclat d’Arpege” ir alyvos su bijūnais. Man asmeniškai šis aromatas pernelyg moteriškas, taikus, gėlinis ir švelnus – aš akiplėšiškų parfumerinių deklaracijų ir revoliucijų atvejis, bet čia jau subjektyvumas, niekaip nenuvertinantis gražaus C.Benaim kūrinio.

15 mililitrų Elizabeth Taylor “Violet Eyes” kvapiojo vandens (EDP) gražiame ir patogiame buteliuke kainuoja maždaug 5 eurus arba du kavos puodelius išsinešimui Lietuvos didmiestyje. Aptinkama daugelyje kvepalais prekiaujančių interneto parduotuvių – interneto paieškos sistemos tikrai padės jas surasti. Kodėl tokia žema kaina? – daugybė priežasčių, susijusių su komercija, kvepalų pagaminimo bei eksponavimo kaštais, kurios šiuo konkrečiu atveju nėra svarbios. “Violet Eyes” yra tikras laimikis, dėl kurio verta dukart nepirkti “išgėriau-pamiršau” kavos – ir triskart būtų verta.

p.s. Savuosius Elizabeth Taylor “Violet Eyes” padovanosiu – žinau, ką jie nuoširdžiai pradžiugins. O štai kartu su “Violet Eyes” kartu pirktų kvepalų, kurių kaina taip pat kavos puodeliais matuojama, niekas iš manęs neatims – kada nors ir apie juos papasakosiu. Tegul tik mūzos lydi.

 

2 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Acqua di Parma „Peonia Nobile“: damos portretas su bijūnais

Pastaruosius keletą metų susipažindama su man naujais aromatais vis dažniau pasigendu europietiškumo: kažkur egzotiniuose aromatuose pamestos santūrios aristokratijos, amžinai madingos tarsi perlų papuošalai ir paauksuotas kaulinis porcelianas. Tuo metu, kai parfumerija su jos kūrėjais nuvingiavo į nuobodžiaujančių nosių stebinimo ir šokiravimo lankas bei klonius, dvelkiančius įmantriais agarmedžiais, kaloringais desertais ar tauriaisiais alkoholiniais gėrimais, tik nedaugelis nepasidavė šiai populiarumo vaikymosi beprotybei, išlaikydami sau būdingą stilių. Dideliam mano džiaugsmui, „Acqua di Parma“, 1913 metais Parmoje įkurta kompanija, šiandien priklausanti „LVMH“ koncernui, vis dar yra gerosios europietiškos parfumerijos praktikos atvejis.

„Acqua di Parma“ išlaikė gerąsias europietiškosios parfumerijos tradicijas, pagrindinį dėmesį skirdami moderniai klasikai – nenuobodiems augaliniams aromatams, kurie yra pakankamai tradiciniai, kad jais kvėpinti puošnių damų portretus, tuo pačiu – pakankamai modernūs, kad jais kvėpinti šiuolaikines prezidentes ir karalienes. Moterims skirtos kilmingosios „Acqua di Parma“ gėlės, tokios kaip vilkdalgis („Iris Nobile“), rožė („Rosa Nobile“), jazminaitis („Gelsomino Nobile“) ir magnolija („Magnolia Nobile“) jau seniai pažįstamos Lietuvos parfumerijos mylėtojams, tačiau bijūno („Peonia Nobile“), erzinusio mano parfumerinį smalsumą, teko ieškoti už jūrų marių.

„Peonia Nobile“ mane pasiekė per patį bijūnų žydėjimo beprotybės piką, gražiosioms rožinėms galvoms smalsiai žvilgčiojant per Žaliakalnio tvoras. 2016 metais pasirodžiusio aromato, į „Acqua di Parma“ kvapų šeimą pakvietusio bene populiariausią „Instagram‘o“ gėlę, kompozicijoje juodieji pipirai, avietės, bijūnai, rožė, snaputis, ambra ir pačiulis sukuria džiaugsmingą giedros dienos įspūdį: romantiškasis bijūnas su lengvu nostalgijos prieskoniu yra nesunkiai atpažįstamas, o visi kiti akordai meistriškai surikiuoti taip, kad ta bijūnais žydinti romantika netaptų eiliniu banaliu „rožiniu kompotu“, turinčiu amžiaus „16-25 metai“ cenzą. Ir net muskuso išvengta! – visiškas raritetas gaivių gėlinių kvapų lentynoje, vertas reveranso.

„Kilmingasis bijūnas“ – labai tikslus pavadinimas šiam aromatui: jis netransliuoja jokios jausmingumo, gundymo, nuodėmingumo ar seksualumo žinutės, atstovaudamas santūrias aristokratiškasias vertybes, jeigu tokias apskritai galima įžvelgti parfumerijoje. Dievaži, gražu! – tarsi damos paveikslas su puokšte rožinių bijūnų, tapytas tuo puikiuoju „ikiinstagraminiu-ikifotošopiniu“ stiliumi, kuris veidams suteikia taurias išraiškas ir asmenybės grakštumo įspūdį.

p.s. Atsakau iš anksto: manieji Acqua di Parma “Peonia Nobile” iš https://shopping-premiereavenue.com/fr/

2 Komentaras

Filed under Bendroji

Puredistance “Opardu”: taip nostalgiškai žydėjo alyvos

Jeigu reikėtų išrinkti pačias mėgstamiausias mano alyvas, nediskutuotinai šiose varžybose laimėtų tos pačios elementariausios švelniai violetinės alyvos, gegužę-birželį žydinčios seniai negyvenamose sodybose, kurios baigia susmegti į žemę ir išdilti iš atminties. Kasmet keliaudama po Lietuvą pavasarinio žydėjimo metu svarstau apie būties laikinumą: tose sodybose gyvenusių žmonių ir vardų bei likimų jau niekas nebeprisimena, tačiau alyvoms tai visai nesvarbu – jos apsipila žiedais greta tvorų likučių tarsi kasvakar kažkas jas glostytų žvilgsniais ir girtų nepaprastą jų kvapą, kviečiantį sustoti ir įkvėpti jo pilnus plaučius.

Švelnia nostalgija prisimenamas praėjęs laikas – Puredistance “Opardu” pavadinimo kilmė. Tuberoza, gardenija, bulgariškoji rožė, alyvos, gvazdikai, jazminaičiai, heliotropas ir kedras, o pagal nosies verdiktą – visiems, nepraradusiems uoslės, puikiai pažįstamos violetinės alyvos su migdoline-cinamonine heliotropo pudra bei gvazdikų ir baltų gėlių šešėliais. 32 procentų koncentracijoje visa tai tampa tikru šedevru, kuriuo norisi mėgautis tik ypatingomis progomis. “Opardu” yra kvepalai, dėl kurių gali būti specialiai sugalvojamos progos, kad tik būtų galima jais pasipuošti – pakankamai nostalgiški, kad jaunystės poezija mintyse skambėtų, pakankamai modernūs, kad jaunoji karta, juos užuodusi, apie dinozaurų priešistorę tavo jaunystėje neklausinėtų. Maksimaliai kokybiškas gėlių aromatas, kokius šiandien kurti gali tik romantikai idealistai, nes tai yra lėto naudojimo kvepalai – kaip ir visi “Puredistance”.

Įdomu tai, kad tada, kai “Puredistance” įkūrėjas Jan Ewoud Vos pirmąkart lankėsi Armėnijoje, pristatydamas pirmuosius “Puredistance” kvapus “I”, “M” bei “Antonia”, jį sužavėjo tradicija alyvų žiedais puošti memorialą Armėnijos genocido aukų atminimui. Armėnų kilmės parfumerininkė Annie Buzantian, kūrusi “Opardu”, J.Ewoud Vos vizito Jerevane metu būtent alyvas jau buvo pasirinkusi kaip pagrindinę “Opardu” aromato ašį – ne tik Lietuvoje alyvos yra prisiminimų apie praėjusį laiką sargai. Beje, alyvos yra nepaprastas augalas ne tik gyvenimuose, bet ir parfumerijoje: tai yra vienas iš augalų, kuris neatiduoda savo aromato distiliavimo ar maceravimo būdais, todėl parfumerininkams tenka alyvos akordą sukurti pasitelkiant kitas natas.

Alyvos, tikros prarastojo laiko saugotojos, kvapniomis savo žiedų žvakėmis įžiebiančios neatsargiai prisiartinusių išmaniojo amžiaus žmonių pojūčius ir prabylančios senamadiškais eilėraščiais – jokia XXI amžiaus logika nepaaiškinamas reiškinys. Ir nereikia šio reiškinio aiškinti – jį reikia išgyventi, violetinėmis žvakėmis įžiebtomis akimis ir lyriškojo aromato sklidina siela, kol alyvų žydėjimo sapnai dar neišsisklaidė. “Puredistance” – tikri tokių nostalgiškų sielos virpesių saugojimo meistrai: gerai, kad jie yra, labai gerai.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Laurent Mazzone “Arsenic Osman”: asmeninis komfortas

Daugelį metų aš šaipiausi iš vaisinių ir uoginių aromatų, vadindama juos kompotais ir uogienėmis, nes jų atliekamuose vaidmenyse man trūko išraiškingumo ir dramos. Pripažindama prigimtine kiekvieno teise poreikį kvėpintis uogienes primenančiais kvapais, puikiai suvokdama, kad kvepalus kiekvienas renkamės intuityviai pagal vidinius poreikius, pati matavausi smilkalų abitus, pačiulio-odos šarvus ir ironiškai šaižias šipro šypsenas, nes kasdien ėjau į karą, vidinę bažnyčią ar vieno aktoriaus teatrą. Žaidimas kvepiančiais skysčiais pripildytais parfumerijos kareivėliais tapo alternatyvia realybės išgyvenimo forma, primenančia, kad greta visų socialinių ir biologinių funkcijų gyveni savo asmeninį gyvenimą, kuriame tau nieko nereikia įrodinėti, nes pagrindinis šios istorijos veikėjas esi tu pats – pats svarbiausias, vertas asmeninio komforto.

2017 metų pavasarį pasirodęs Laurent Mazzone “Arsenic Osman” akimirksniu tapo mano itin mėgiamu asmeninio komforto kvapu, sutalpinęs išraiškingumą, intelektualumą, džiaugsmingumą ir cinamonines slyvas, kurioms nuo vaikystės turiu milžinišką kulinarinį palankumą. Pradinėse “Arsenic Osman” natose – slyva, cinamonas; vidurinėse – kvapiosios našlaitės, jazminaičiai, kvepenės (angl.k.osmanthus); bazinėse natose – pačiulis, oda ir vanilė. Pagal pavadinimo logiką, šio aromato solo partiją turėtų atlikti kvepenė, tačiau, priminsiu, kvepenė parfumerijoje kvepia abrikosais, todėl ji tiesiog prisijungia prie cinamoninės slyvos ir puikiai jaučiasi prieskoninėje kaulavaisių uogienėje. Tai, kas savitai gražu – dvi pagrindinės linijos: sodrūs cinamoniniai kaulavaisiai bei našlaitėmis iškvėpinta pačiulinė oda, puikiai persipinantys aromatui skleidžiantis. Man patinka jais kvėpintis: esu tikra, kad rudenį “Arsenic Osman” skleisis dar gražiau – vėsaus lietingo oro, prinokusių slyvų, rudeninės nostalgijos ir šilumos poreikio prognozė drąsiai gali būti rašoma ir gegužę.

“Arsenic Osman” tapo pirmuoju “Laurent Mazzone” aromatu naujo dizaino buteliukuose, įkvėptuose Niujorko dangoraižių architektūros ir žvaigždžių virš Manhatano, kadaise pastūmėjusių Laurentą įkurti “LM Parfums”. Dvidešimtasis “LM Parfums” aromatas, naujas, unikalus buteliukų dizainas, palaipsniui pakeisiantis pradinį-bendrinį. Daugelis naujų brandų renkasi bendrinius buteliukų dizainus ir tik pasiekę sėkmės gali sau leisti unikalaus dizaino sukūrimą. Manau, kad būtent asmeninės Laurent Mazzone savybės bei, galbūt, tos sėkmę lemiančios žvaigždės leido parfumerinę ir komercinę sėkmę pasiekti vos per šešis metus – ir tuo nuoširdžiai džiaugiuosi: be galo smagu matyti, kaip pelnytai išaugama į tvirtą poziciją turinčius vardus.

p.s. Nepaisant pelnytų pagyrimų, visgi “Arsenic Osman” kūrėjui Jerome Epinette aš turiu tam tikrų klausimų dėl parfumerininko etikos.

6 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Histoires de Parfums “Make Perfume Not War”: vaisiais kvepiantis manifestas

2013 metų rudenį “Histoires de Parfums” įkūrėjas ir aromatų kūrėjas Gherardas Ghislain’as pristatė kvapnų avangardinį manifestą “Make Perfume Not War” už taiką ir vaikystę, iškeldamas idėją, kad kvėpinimasis taip pat gali tapti protesto aktu. 50 USD nuo kiekvieno parduoto “Make Perfume Not War” buteliuko buvo skirta vaikus remiančioms labdaros iniciatyvoms. 1000 sunumeruotų buteliukų tiražu išleisti kvepalai pradžioje buvo pardavinėjami tik pop-up parduotuvėje Paryžiuje, vėliau likusiais imta prekiauti Vokietijoje bei Austrijoje.

“Make Perfume Not War” aromatas – ambicingai vaisinis: pradinėse natose – apelsinas, žalioji citrina, greipfrutas, mandarinas, bergamotė; vidurinėse – mangai, ananasas, persikas, frezija, alyva, ciklamenas; bazinėse – muskusas, vanilė, tongapupės, mediena. Penki citrusiniai vaisiai, ananasas, persikas ir mangai – tikras parfumerinės beprotybės atvejis, nes įprastam-neprastam vaisiniam kvapui sukurti užtektų vieno-dviejų citrusinių vaisių ir vieno iš likusių išvardintųjų. G.Ghislainas šiuo manifestu pademonstravo tikrą meistriškumą, kurio vertėtų pasimokyti ir iškiliausiems: praeityje puikiai suvaldęs ananasą Histoires de Parfums “1804”, “Make Perfume Not War” sėkmingai surikiuoja visą įnoringų charakterių vaisių kuopą. Greipfruto kartumą neutralizuoja žaliosios citrinos pagalba, švelnios “vandeninės” gėlės gražiai subalansuoja “egzotiškų vaisių salotas”, o tada – žiupsnelis tongapupių ir medienos. Ant mano odos skleidžiasi citrusai su greipfruto-žaliosios citrinos duetu, ryškūs ananasai, gaivūs, nepernokę (!) persikai ir taiki prieskoninė mediena. Turiu įtarimą, kad tokį gražų vaisinį aromatą G.Ghislainas galėjo sukurti tik pasitelkdamas savo kaip virtuvės šefo patirtį – vien tik nosies ir fantazijos tam neužtenka.

Kai pasivadini karo deivės vardu, daugiau nei dešimtmetį akademinėje veikloje tyrinėji karus, o po akademinio darbo pasakoji kvepiančias istorijas ir rikiuoji buteliukus-kareivėlius, žinia apie tokio manifesto pasirodymą buvo lyg apreiškimas “tu privalai juos turėti” ritmu. Aplinkybės nesiklostė palankiai, todėl galiausiai šią svajonę paleidau ir pamiršau, o ji, pasirodo, nepaleido manęs: prieš savaitę Niurnbergo centre esančioje parfumerijos parduotuvėje stebuklingai radau šiuos kvepalus vienoje iš neregimųjų lentynų – didelei konsultančių nuostabai ir begaliniam mano džiaugsmui. Ir dar Niurnbergas su visa jo istorine reikšme!  Dievaži, man patinka simboliai ir tokios istorijos su laimingomis pabaigomis: buteliukas nr. 969 išdidžiai parvažiavo į Kauną, o jo savininkė mielai iškeičia šarvus į sultingąją taikos viltį. Niekada nežinai, kas laukia už pirmo posūkio bei tolimiausiose kvepalų parduotuvių lentynose – ir gerai.

4 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

“Hortus Apertus” žaidimai emocijomis: Dizaino savaitė Kaune 2017

“Hortus Apertus” olfaktorinio meno grupė šiandien yra bene įdomiausias reiškinys Lietuvos aromatų padangėje. Susidomėjusi stebiu šias kūrybingas moteris nuo pirmųjų atgarsių spaudoje ir šiandien galiu drąsiai pareikšti, kad jos pakylėja uostomąjį meną į naują, dar Lietuvoje neregėtą lygį. Į “Hortus Apertus” įsijungus Laimei Kiškūnei, šis “atvertas sodas” yra įspūdinga kuriančioji jėga.

Pastaruoju metu man itin sekėsi lankytis “Hortus Apertus” renginiuose: aplankyti “Kabantys sodai” sostinės M.Mažvydo bibliotekoje (apie nepaprastus žvirblius, kurie prinokusių vyšnių krūmą nulesė, pasakoju visiems, kas manęs klauso), sudalyvauta kvapų deskriptorių meistriškumo pamokoje, o šįvakar tyrinėjau pojūčius “Dizaino savaitės” renginiuose Kaune, “Pieno centro” rūmuose, Laisvės alėjoje 55. Trumpa apžvalga – Jūsų dėmesiui.

Trečiame “Pieno centro” rūmų aukšte dominuoja būtent uoslei skirtos ekspozicijos, pažymėtos nosies ženklu. Rekomendacija tiems, kas dar tik lankysis: lipkite laiptais – tai vieni gražiausių Tarpukario laiptų Kaune su tobulais linkiais ir posūkiais.

Lietuviško maisto tapatybės kvapas, kurtas Laimės Kiškūnės, priverčia pagalvoti apie tai, kuo tau asmeniškai kvepia lietuviškas maistas, o tai jau įdomu. Puiki Laimės vizija  – baltas sūris su juodųjų serbentų uogiene ant juodos duonos, bet aš, šį derinį puikiai pažįstanti iš savo vaikystės pačia autentiškiausia ir maksimaliai namine jo forma, visiškai subjektyviai sūrį su kmynais ir juodaisiais serbentais keisčiau į varškės sūrį su medumi – tokia versija po renginio gimė diskusijoje su mano namų maisto burtininku, diskutuojant apie tai, kas asmeniškai man galėtų būti lietuviško maisto kvapai. Vaikystės prisiminimai, Prusto efektas, niekur nuo to nedingsiu.

Dar vienas “Dizaino savaitės” projektas-kūrinys – “Jūra”, sujungianti garsą, vaizdą ir kvapą. Dailininkės Rimutės Kriukelytės (1950–2005) dekoratyvinė kompozicija „Jūra“, Laimės Kiškūnės kvapų kūrinys „Riba 60°02′20.0″N 29°77′52.7″“, kompozitoriaus ir garso menininko Mantauto Krukausko erdvinio garso kompozicija pagal jūros ir radioteleskopų įrašus. Hipnotizuojantis reginys ir pojūtis, norisi jį stebėti ramiai ir ilgai.

“Emocijų koliažai” – garso menininkės Dominykos Adomaitytės ir “Hortus Apertus” kūrėjų Redos Valentinavičienės bei Jurgos Katakinaitės-Jakubauskienės bendras projektas, sujungiantis garsus ir kvapus į interaktyvų pojūčių žaidimą, kviečiantį iš garsų atpažinti savo emocijas ir jas priskirti vienam iš 15 kvapų.

Pojūčių žaidimo scenarijus atrodo paprastas: gauni muzikos grotuvą su įrašytais garsais, įvardintais spalvomis. Išklausai muziką, atpažįsti savo emociją ir randi jai tinkamiausią kvapą.

Kvapą, kuris geriausiai atitinka tau kilusią emociją, įklijuoji į “modernaus kosmonauto” gaubtą ir stebiesi stebiesi pasirinkimų panašumais bei skirtumais. Fantastiškai įdomu. Sužinojau, kad mano pyktis, sukeltas miesto transporto garsų, kvepia anyžiais. Giriu techninius sprendimus ir patį scenarijų: mažos grupelės, įdomi ir netikėta eiga, puikus Dominykos vaidmuo – mielai kartočiau dar kartą.

Dizaino savaitės Kaune renginiai tęsis iki gegužės 7 dienos, todėl primygtinai rekomenduoju visą tai, kai aprašau šiame tekste, patirti patiems. Svarbiausia – palikti kvepalus, baimes ir kompleksus “aš juk ne menininkas, nesuprasiu” toli už durų. Rekomendacija eiti nesikvėpinus – ne be reikalo: uoslės jautrumą veikiantis kvepalų aromatas trukdo pilnavertiškai mėgautis olfaktorinio meno kūriniais.

“Hortus Apertus”, bravo. Giriu iš visos širdies bei nosies – jūs stebinate, džiuginate ir priverčiate mąstyti. Už tai, kad uostomąjį meną atvežėte į Kauną, giriu dvigubai.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji

Hermes “Eau des Merveilles Bleue”: sapnuoti vandenyną

Nuo pirmųjų perskaitytų knygų, nuo pirmųjų nespalvotos televizijos laidų apie gamtą ir keliones aš turėjau svajonę vieną dieną pamatyti vandenyną ir jame gyvenančius banginius. Tarsi senovės Graikijos mituose, mažos mergaitės svajonėmis keliaudavau Viduržemio jūra, praplaukdavau Heraklio stulpus (Gibraltarą) ir prieš akis atsiverdavo bekraščiai toliai, kuriuose gyveno už daugiabutį namą didesni milžinai. Užtrukau kelyje: prireikė Geležinės uždangos griuvimo, asmeninių dramų ir laimingų pabaigų, vandens ir gylio pojūčio prisijaukinimo bei stichijų ženklų skaitymo, kol vieną šio kovo popietę lėktuvas nusileido ugnies ir vėjo žemėje Atlante, netoli Afrikos.

Naujoji “Hermes” nosis Christine Nagel, kurdama mėlynąją “Eau des Merveilles Bleue” versiją, taip pat turėjo svajonę – vaikystės prisiminimą: bangų nugludinti akmenėliai vandenyno pakrantėje, kurių paviršius pasidengęs sūriais mineralais. Vandenyno vandens akordas, pačiulis ir mediena virto įdomiu kūriniu, kurį sunku suvokti sausumos kraštuose – karčiai sūri vėsa, rodos, burnos gleivinę padengianti druskos kristalais po pirmo įkvėpimo, ir palaipsniui išryškėjantis savitas sūraus vandens išplautos medienos bei pačiulio derinys. Pagaliau pirmasis unikalusis “Eau des Merveilles” sulaukė tikro giminaičio su panašia DNR – akimirksniu atpažįstamas mineralinis panašumas, ko nepasakysi apie daugelį kitų “stebuklų vandens” versijų. Taip, “Eau des Merveilles Bleue” nėra tradicinis malonus vaisinis-uoginis-žolynų aromatas šiltajam metų laikui, todėl suprantu surauktų nosių skepticizmą: tai aromatas, kurį arba išgyveni asmenine istorija, arba ne. Sąmoningai ar nesąmoningai Ch.Nagel sukūrė tai, kas dar neseniai būtų pavadinta nišiniais kvepalais – kvepalais, kuriuose svarbiausia atskleista idėja, akimirkos nuotaika, o ne komercinė sėkmė (juk apie elegantiškas moteris nekalbama net oficialiame kvapo apraše, tiesa?)

Šiandien mano nosiai Hermes “Eau des Merveilles Bleue” yra visiškas dežavu: švilpiančio vėjo atnešami lūžtančių Atlanto bangų vandens purslai, ant odos nusėdantys druskos lopinėliais, suakmenėjusi lava, ilgais pirštais nusidriekianti į vandenyną, uoslę ir mintis išvalantis nardymas kovojant su stiprėjančiomis kylančio potvynio srovėmis, suvokimas, kad po pažinties su vandenynu grįši kaip tas senovės Graikijos jūrininkas, kadaise išdrįsęs už nugaros palikti Heraklio stulpus – kitoks nei buvai: atšiauresnio žvilgsnio, savo akimis regėjusio stebuklus.

Paklausite, o kurgi tie stebuklai? – susipažinkite su nuotraukoje matomu finvalu: tik už mėlynąjį banginį mažesnis vandenyno milžinas, leidęs savimi gėrėtis keliolika kilometrų nuo kranto. Tiksliau, jie buvo du: mažylis banginukas šioje nuotraukoje jau pasislėpęs po vandeniu. Stebėjau net ir patyrusiam kapitonui nuostabą sukėlusį lėtą banginių judėjimą ir svarsčiau apie svajonių išsipildymo skonį, kuris, paradoksalu, yra visai nesaldus – jis sūrus kaip ašaros, prakaitas ar vandenynas. Kaip gyvenimas. Kaip stebuklas.

Sapnuoti vandenyną atmerktomis akimis. Hermes “Eau des Merveilles Bleue” pasirodė pačiu laiku.

4 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus