Category Archives: Bendroji

Dešimt.

Dešimt faktų:

  1. 2009 metų sausio 6 dieną, Trijų Karalių šventės dieną, buvo parašytas pirmasis “Minervos blog’o“ įrašas. Pirmojo įrašo tema – kvepalų koncentracijos. Šis įrašas tapo labiausiai plagijuojamu tinklaraščio įrašu.
  2. “Minervos blog’as“ – pirmasis parfumerijai skirtas tinklaraštis Lietuvoje. Jis buvo pradėtas rašyti kur kas anksčiau nei parfumerija apskritai tapo populiaria tema ir apie ją ėmė rašyti visi. Iš viso yra paskelbti 506 tinklaraščio įrašai.
  3. Kvepalų spintos dydis per dešimtmetį ženkliai išaugo, tačiau kur kas mažiau nei buvo galima prognozuoti tinklaraščio rašymo pradžioje. Laiku priimtas sprendimas kolekcionuoti ne kvepalus, bet žinias, buvo visiškai teisingas. Visi kvepalai, kuriuos turėjau 2009 metais, ir šiandien yra nepriekaištingos būklės.
  4. Per “Minervos blog’o“ dešimtmetį buvo duoti daugiau nei 10 interviu apie parfumeriją įvairiems leidiniams. Vieno interviu autorė šiuo metu yra mano mylima viršininkė.
  5. “Minervos blog’as“ netikėtai pavertė jo autorę pusiau rašytoja, pusiau žurnaliste: jau penkerius metus rašau apie parfumeriją “Verslo žinių“ priedui “De Luxe“, daugiau nei metus turiu savo skiltį “Įkvėpimai“ žurnale “Laimė“ (prieš tai buvo rašoma žurnalui “L’Officiel“).
  6. “Paversk savo hobį darbu ir tau nebereikės dirbti“ – mano istorija, realybe tapusi nuo tada, kai gavau pirmąjį honorarą ir pasirašiau ilgalaikes sutartis. Kita medalio pusė – pavertus hobį darbu, bent iš dalies netenki hobio. Šiandien parfumerija yra mano tyrimų sritis bei darbas, o savo hobiu įvardinčiau ne parfumeriją, bet 1950-tųjų – 1975-tųjų metų stiklą.
  7.  Didžiausias “Minervos blog’o“ pasiekimas – edukacinė veikla. “Nacionalinė moksleivių akademija“, edukaciniai projektai bibliotekose ir įvairūs kiti parfumeriniai renginiai, tinklaraščio įrašai bei straipsniai žurnaluose su neslepiama edukacijos doze – tai, kas man suteikė didžiulį dalinimosi žiniomis džiaugsmą.
  8. “Minervos blog’as“ 2018 metų gruodį tapo pirmuoju Lietuvoje, kuriame kasdien buvo skelbiamos 24 parfumerinės vaizdo istorijos Advento kalendoriaus formate. Išankstiniame Advento kalendoriaus plane paskutiniu įrašu buvo ketinama paskelbti apie “Minervos blog’o“ egzistavimo pabaigą. Didžiulis kalendoriaus istorijų žiūrovų palaikymas ir jų rašomi laiškai planus pakeitė – tai buvo netikėta.
  9. Pati juokingiausia istorija iš “būti Minerva“ serijos – kai prieš keletą metų Vilniuje taksi automobilio vairuotojas atpažino mane kaip jo žmonos žurnalo heroję (straipsnį jis vėliau prisipažino skaitęs dėl gražios mano nuotraukos) ir garsiai manęs paklausė, ar visada turiu su savimi kvepalų, tuo iš manęs atimdamas kalbos dovaną. “Pasigirsiu žmonai, kad jos žurnalo žmogų vežiau“ – dievaži, tai buvo pati rimčiausia mano žvaigždžių valanda.
  10. Jeigu ne akys, kurios nori skaityti apie kvepalus, ir ausys, kurios nori išgirsti kvepiančias istorijas, viso to dešimtmečio nebūtų buvę. Ačiū Jums už tokį neįtikėtiną dešimtmetį! Tobulasis smetoniškas Žaliakalnio tortas “Medutis“ iš pabrėžtinai senamadiškos nuotraukos su Guerlain “Mon Guerlain“ (nes juk nuo “Guerlain“ viskas ir prasidėjo) buteliuku, ant kurio išgraviruota “Minerva“, šiandien yra mano dėkingumo ir didelės šventės simbolis.

Ačiū dar kartą!

Rimantė

p.s. Šiandien apie ateities planus nieko nerašysiu – pamatysite patys.

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji

2018 metų verdiktas: dosnūs metai

Skaičiuojant paskutines 2018 metų valandas pats tinkamiausias metas įvardinti metų geriausius, blogiausius, įsimintiniausius ir labiausiai nuvylusius, paskelbiant nuosprendį istorija tampantiems metams ir tinkamai su jais atsisveikinant.

Metų tendencija – kvepalų pilstymas į atomaizerius, virtęs atvira komercija ir Lietuvoje itin populiariu reiškiniu. Esate matę komentarus „kas pasidalintų 10 ml?“ po oficialia kvepalų reklama parfumerijos parduotuvės puslapyje? – aš jau mačiau. Kaip ir komentarus „jeigu dalinsitės, norėsiu 5 ml“ „Minervos blog‘o“ FB puslapyje, man pasidžiaugus nauju pirkiniu ar atradimu. Kulminacija buvo vieno populiaraus aromato pasirodymo Lietuvoje savaitė, kai kvepalų pilstytojai urmu išpirko visus parduotuvėse pasirodžiusius naujienos buteliukus dėl jau suplanuotų ir viešai paskelbtų dalybų, o dar linksmesnė istorija – kvepalų parduotuvė, į atomaizerius pilstanti savo asortimentą (ir klientai, kurie reikalauja įpurškimo į atomaizerius visose parduotuvėse). Aš ne prieš atomaizerius, bet tai jau beprotybė. Netrukus sulauksime išdidžių atomaizerių kolekcijų nuotraukų, o tai jau bus mažų mažiausiai keista, tačiau ir tai praeis.

Metų įvykis – „MoPa kvepalų muziejus” šiuolaikinio meno parodoje „Art Vilnius“. Meninis projektas, privertęs mane susimąstyti apie tai, kokius parfumerinius ženklus paliksime po savęs – vis dar svarstau apie tai, nes tai buvo ne tik meninis projektas, bet ir šaltas dušas tam tikra prasme. Kiti paminėjimo verti įvykiai – „Paskui nosį“ blusturgiai Vilniuje, užkrėtę parfumeriniais blusturgiais ir kitus didžiuosius šalies miestus. Asmeniniai įvykiai – edukaciniai renginiai Kaune, Vilniuje ir Šiauliuose, kuriuose tinklaraštyje matyti vardai įgavo veidus: labai džiaugiuosi šiomis pažintimis bei tobulu “Intelligent brunch“ organizavimu.

Metų naujokai – tikri sunkiasvoriai, šiemet pasirodę Lietuvoje: kosmopolitinio pasaulio numylėtiniai „Le Labo“, taip pat „Chanel“, „Guerlain“, „Boucheron“ aukštosios parfumerijos kolekcijos. Žinote, ko dabar trūksta Lietuvai iki visiško parfumerinio pasisotinimo? – tik „Jo Malone“ butiko bei „Hermès” aukštosios parfumerijos kolekcijos „Hermessence“. Neįtikėtina, kiek daug pasikeitė per vienerius metus.

Metų nusivylimas – padirbinių srautas Lietuvoje 2018 metais, deja, nesumažėjo. Edukacija apie padirbinius bei jų keliamas grėsmes (savigarbai – taip pat) sklinda visais kanalais – tiek televizijoje, tiek pvz. ekranuose Kauno viešajame transporte, tačiau tikėjimas sąmokslo teorijomis ir „pigesniais pasiūlymais iš sandėlio/gamyklos/etc.”, deja, vis dar stipresnis.

Metų parfumerinis iššūkis – subjektyviai, Advento kalendoriaus video istorijos. 2009 metų sausio 6 dieną pradėtas „Minervos blog‘as“ buvo pirmasis parfumerijai skirtas tinklaraštis, tęsiant pirmųjų kartų tradiciją artėjančio tinklaraščio dešimtmečio proga „Facebook“ pirmą kartą buvo paskelbtos 24 lietuviškos video istorijos kvepalų tema. Tai, kas įdomu – kasdieninių vaizdo įrašų žiūrimumas buvo kur kas geresnis nei tinklaraščio įrašų skaitomumas: žodis pralaimi vaizdui ir su tuo tenka susitaikyti arba pasitraukti. (Su iššūkiu kiekvienam “Laimės“ žurnalo numeriui parašyti po tekstą taip sklandžiai nesusidorojau – skiltis “Įkvėpimai“, deja, keliskart nepasirodė.)

Metų pagarba – „Crème de la Crème” už Jaunimo linijos savanorių parengtos knygos „Draugo laiškai“ išleidimą.

Metų reklama – „L‘Occitane en Provence“ kalėdinė kampanija su Jurgita Jurkute, kai dalis gautų lėšų buvo skirta Krizių įveikimo centrui.

Metų pokyčiai – nauji drabužiai aukštosios parfumerijos parduotuvėms: rekonstruotos ir išplėstos „Crème de la Crème” parduotuvės Klaipėdoje bei Vilniaus „Akropolyje“, „Kristianose“ atsirado atskiros erdvės prabangesnei parfumerijai. Labai gerai – aukštoji parfumerija privalo išlaikyti aristokratišką orumą ir būti pristatoma tinkamai, o akys, prieš suvedant banko kortelės kodą mokant už pirkinius, turi mėgautis išskirtinėmis erdvėmis.

Metų finansai – šiemet dešimtmetį šventusi „Crème de la Crème” Lietuvos parfumerijai nusipelnė ne tik įspūdingiausiais aukštosios parfumerijos asortimentais bei interjerais, tačiau ir finansiniu lietuvių pripratinimu prie brangiai kainuojančių kvepalų. Dėl įvairių veiksnių pasikeitusi gyventojų perkamoji galia ir nebesistebėjimas dėl aukštų kvepalų kainų leido į Lietuvą ateiti visiems sunkiasvoriams „Metų naujokams“. Galime pelnytai džiaugtis – esame priimti į elitinį klubą ir parfumerijos prasme.

Metų nuobodulys – influencerių reklamos, identiškais produktais bei vienodomis žinutėmis tuo pačiu metu užtvindančios socialinius tinklus.

Metų pasididžiavimas – Laurent Mazzone „Extreme“ aromatų duetas, pristatomas išskirtinai Baltijos šalyse.

Metų atradimas – puikiais aromatais nustebinę „Sana Jardin“, sukurti kaip socialinis projektas, suteikiantis galimybę papildomai užsidirbti Maroko moterims, renkančioms apelsinmedžio žiedus kaip parfumerinę žaliavą: visi aromatai sukurti legendinio meistro Carlos Benaim, visuose aromatuose yra bent vienas natūralus augalinis ingredientas iš Maroko. Ta pačia tema minėtini ir itin malonaus kvapo Etat Libre d‘Orange „I am trash“, sukurti iš „Givaudan“ kvapų laboratorijos parfumerinių atliekų.

Metų praradimas – Vero Kern mirtis ir neįgyvendinta jos svajonė sukurti Ciuricho kvapą, nesurinkus reikiamos sumos lėšų rinkimo iniciatyvoje.

Metų aromatas – tas, kuris suteikia daugiausiai džiaugsmo: vieno konkretaus lyderio, kurį norėčiau išskirti, nėra, nors maloniai nustebinusių naujienų buvo ne viena. Į asmeninį svajonių sąrašą įsirašiau tokius vardus kaip Chloe „Nomade“ bei beveik visus iš „Sana Jardin“.

Metų verdiktas – 2018 metai Lietuvos parfumerijai buvo itin dosnūs: gražiose vietose dažnai pirkome prabangius aromatus ir tuo mėgavomės, neišsigandome visame pasaulyje kylančių kvepalų kainų, o kvepalais prekiaujančios įmonės parėmė itin prasmingus projektus. Jeigu greta viso to dar ir parfumerijos naudotojo sąmoningumas išaugtų – būtų visai optimistinė metų pabaiga, realizmo dozę pasiliekant kitiems proginiams ir neproginiams įrašams.

3 Komentaras

Filed under Bendroji

Puredistance “Warszawa“: tamsiai žalias aksomas

Šešios valandos, jeigu pasiseks – tokio ilgio yra kelias Kaunas-Varšuva, kuriuo važiuoju keliskart metuose, o kartais – ir dažniau nei keliskart. Per dažnų kelionių dešimtmetį Varšuva tapo sava ir pasiilgstama, todėl visai nepykstu, kad visi keliai gilyn į Europą iš Lietuvos eina per šį švelniai keistą miestą, kurio Antrojo pasaulinio karo metais turėjo nebelikti. Posakis „sulygino su žeme“ tarsi parašytas apie Varšuvą, kurią po karo teko greičiau ne atstatyti, bet apskritai pastatyti kaip Minską ar Dresdeną. Miestas, pakilęs iš pelenų tiesiogine prasme, ir kaskart nustebinantis sena-nauja kontrastais bei harmoningu chaosu, kuris taip sklandžiai skleidžiasi tik Varšuvoje, už šešių valandų kelio nuo Kauno.

Kai mano mylimi „Puredistance“ 2016 metais pristatė Antoine Lie kūrinį „Warszawa“, tyliai kurtą dvejus metus, pagalvojau, kad absoliučiai puikus, nors ir labai netikėtas miesto pasirinkimas: juk Niujorkų, Paryžių ar Londonų parfumerijoje sutinkama dešimtimis. Vienerius metus „Warszawa“ buvo galima įsigyti tik Varšuvoje – toks buvo „Puredistance“ sprendimas, paaiškintas jų atsiųstame laiške taip: <..>pasaulyje, kuriame išskirtinumas prarado savo reikšmę, norime parodyti, kad „Puredistance“ tikrosios išskirtinumo reikšmės nepamiršo <..>. Ir tuos vienerius metus man visiškai nesisekė su Puredistance „Warszawa“ susipažinti: vis pavėluodavau kelioliką minučių atvykti į „Puredistance“ prekiaujančias parduotuves – tikras kantrybės išbandymas, galiausiai pasibaigęs dar vienu „Puredistance“ aromatu mano kvepalų lentynoje.

Galbaninė ferula, greipfrutai, našlaičių lapai, jazminai, prožirniai (angl.k. broom), florencinis vilkdalgis, pačiulis, vetiverija ir stirako mediena – tokia yra Puredistance „Warszawa“ kvepalų ekstrakto sudėtis. Jeigu aromatą apibūdinti vaizdiniais, tai būtų drėgnos, tamsiai žalios salsvo kvapo samanos, kurias apšviečia netoliese esančio greitkelio šviesos, senutėlė žalio aksomo suknelė su pudros pėdsakais, kaip sapnas atkeliavusi iš praeities į didmiesčio viešojo transporto stotelę, ar žaliu aksomu apmuštas prieškarinis krėslas, stovintis nuobodžiai standartiniame moderniame interjere. Daugiau nei pusė kompozicijos yra sodria žaluma dvelkiantys akordai, kuriems vadovauja galbaninė ferula su tradiciniu „hiacinto koto, vakar pamerkto į vandenį“ įspūdžiu, likusi pusė – itin aikštingi ir sunkiai sutramdomi gėlių akordai, bet ne veltui pats Antoine Lie buvo pakviestas kurti himno sudėtingo likimo miestui. Itin įdomus kūrinys, akivaizdžiai saldesnis, savitesnis ir įnoringesnis už kitą žalią kolegę Puredistance „Antonia“, nuostabus kaip istorijose vis pasirodanti Didingosios Varšuvos pėdsakai, bet tikrai ne „varšavkė“, kuri iki Didingosios Varšuvos orumo dar užaugs. Šis šiltas saulėtas ruduo, rodos, atėjo tam, kad „Warszawa“ kvepėtų visomis savo simfonijomis, rūmais ir krištolo sietynais – gėlių-žalumos šipras visada gražiausias rudenį.

Varšuva mane prisijaukino ne iš karto – prireikė laiko, kol tarp jos paviršutinio chaoso, didybės manijos ir visuotinio rūmų interjero poreikio atradau istorijos įžeistą miestą su reto grožio parkais, virš galvos besileidžiančiais lėktuvais (sufleruoju: aikštelė Krokuvos alėjoje šalia „Decatlon“) bei miesto panorama iš Kultūros ir mokslo rūmų apžvalgos aikštelės trisdešimtame aukšte. Šis keistas miestas palaipsniui man tapo vilties ženklu: visai kaip ir mes vis dar sveikstanti po Antrojo pasaulinio karo padarinių, iš kruopelių renkanti praeities didybės ir tapatybės simbolius, kartais juokinga kaip pagyvenusi tetulė, įsispraudusi į ne savo dydžio ryškiaspalvius rūbus, leopardines tampres ir pasipuošusi rožiniu lūpdažiu, kartais pribloškianti elegantišku prašmatnumu bei intelektualumu, bet visada gyvybingai judanti į priekį savo transporto arterijomis. Puredistance „Warszawa“, šlovingos praeities ženklus regintys modernioje dabartyje – kvapni asmeninės mantros „niekada nepasiduoti“ išraiška su šalutiniu tamsiai žalio aksomo suknelės poreikiu.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Dvi šviesos žemės: L’Occitane en Provence “Terre de Lumière“ ir “Terre de Lumière Intense“

Žinote tą jausmą, kai atvažiuoji į savo vaikystės namus, kur jau iš tolo užuodi, kad tėvai gamina jokioms tausojančios mitybos taisyklės nepavaldžius patiekalus, bet visos išmaniojo amžiaus dietos ir saviplaka akimirksniu pranyksta prieš keptą vištą, virtinius sviesto padaže ar bulvių košę su spirgučiais? – taip aš jaučiuosi “L’Occitane en Provence“ tema. Man “L’Occitane en Provence“ yra tas parfumerinis paveldas, kurį norėčiau išsaugoti visiems laikams su jų saulėtomis parduotuvėmis ir žavia pasaka apie tolimąjį Provansą, aromatais virstančia. Daugelį metų “L’Occitane en Provence“ pristatomi kvapai laikėsi atokiai nuo visų parfumerinių tendencijų, dėmesį skiriant kasmet nauja versija išleidžiamiems vyšnių žiedams, rožėms ir verbenoms bei Provanso istorijoms “Eau d’Azur“, “Arlesienne“ ar “Graso kolekcijos“ stiliumi, tačiau 2017 metų pradžioje “L’Occitane en Provence“ šoko į verdantį gurmaniškų kvapų katilą ir pristatė “Terre de Lumière“, išaugusį Provanso marškinėlius.

Migdolai, tongapupės, levandų medus ir muskusinė ybiškė (augalinės kilmės muskuso akordas) – tokia yra “Terre de Lumière“, šviesos žemės, kvapiojo vandens aromato sudėtis. Sąžiningai, susiraukiau pirmą kartą pamačiusi šio kvapo struktūros aprašą, nes tai turėjo būti dantis geliančio saldumo užtaisas, kol nepamačiau kūrėjų sąrašo. Calice Becker, kuriai priklauso didžiosios dalies “By Kilian“ aromatų kūrėjo titulas, Shaymala Maisondieu su Tom Ford “Velvet Orchid“, Nadege Legarlantezec su Liquides Imaginaires “L’Ille Pourpre“ – solidus trio, turintis patirties saldėsių tramdyme. Taip ir nutiko – “Terre de Lumière“ yra gražus konditerinis skanėstas su meduje mirkytais migdolais ir akimirksniu uoslę sužavinčiomis tongapupėmis: šiltas, ramus, rodos, kabinamas mažais šaukšteliais prisimerkiant iš palaimos kaip saulėlydį stebint. Savo kainos kategorijoje – vienas iš gurmaniškų aromatų lyderių pagal daugelį vertinimo kriterijų.

“Terre de Lumière“ kvapiojo vandens sėkmė užprogramavo istorijos tęsinį – naujas aromato versijas, tarp kurių itin išsiskiria “Terre de Lumière Intense“, dar vienas jau minėto gurmaniško profilio parfumerininkių trio kūrinys. Iš pirmtako “Terre de Lumière“ perimta levandų-medaus-tongapupių ašis, migdolus ir muskusą iškeičiant į agarmedį, smilkalus, vanilę ir kedrą. Pirmas įkvėpimas atpažįsta saulėlydžius sapnuojančius “Terre de Lumière“, tačiau aromatas palaipsniui atsiskleidžia taip, kad šaukšteliais jo kabinti nebesinori – sodrus, ryškus, savitas saikingai meduotos gurmaniškos smilkalinės medienos atvejis. Agarmedžio ir smilkalų vaidmuo antraplanis, balsas tik pritariamasis – ir gerai. Esu tikra, aklame testavime “Terre de Lumière Intense“ daugelis priskirtų ne “L’Occitane en Provence“, bet kitiems garsiems kvapų namams ir prognozuotų didelę sėkmę – mano jau minėtus “L’Occitane en Provence“ marškinėlius šis aromatas išauga dar nebaigus skleistis pradinėms natoms.

Gurmaniškų aromatų per pastaruosius tris metus sukurta tiek, kad iš jų buteliukų galima naujas visatas suformuoti, tačiau “L’Occitane en Provence“ kvapai “Terre de Lumière“ bei “Terre de Lumière Intense“ mados tendencijų bangą pagavo sklandžiai ir yra itin aktualūs šešėliams tįstant, orams vėstant ir šildymo sąskaitoms augant. Privalomoji sąlyga – turi patikti medus, nes jo čia gana daug.

p.s. Asmeninis pastebėjimas: jeigu labai patinka “Terre de Lumière Intense“, bet dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių tenka nuo jų susilaikyti, išmėginkite šio kvapo kūno pienelį vietoje kvepalų. Ne pirmas kartas, kai “L’Occitane en Provence“ kūno pieneliai kvepalus sėkmingai atstoja, o šiuo atveju – kūno pienelio aromate medaus įdėta mažiau, kas bent jau mano nosiai – tikras privalumas.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Hermès “Terre d’Hermès Eau Intense Vetiver“: aukšti standartai

Jeigu reikėtų įvardinti svarbiausias šimtmečio vyriškosios parfumerijos legendas, “Hermès“ aromatas “Terre d’Hermès“, 2006 metais sukurtas Jean-Claude Ellena, patektų į svarbiausiųjų ir populiariausiųjų penketuką. Aš “Terre d’Hermès“ statyčiau į įtakingiausiųjų lentyną šalia Christian Dior “Fahrenheit“: abu skirti svajojusiems tapti kosmonautais ar naujų žemių atradėjais, bet tai pamiršusiems, abu yra parfumeriniai etalonai, nustatę aukštus standartus visiems vėliau sukurtiems, abu kvapai pasižymi nežemiškumu, abu aromatus atpažįsti akimirksniu ir nejučia imi jais gėrėtis.

“Terre d’Hermès“ sėkmė lėmė keleto naujų šio aromato versijų sukūrimą, kuriose ilgus metus painiojausi ne dėl jų gausos, bet dėl to, kad dalis jų buvo tas pats aromatas kasmet naujame riboto leidimo buteliuke. Visos versijos buvo kuriamos Jean-Claude Ellena, meistriškai išsaugant “Terre d’Hermès“ tapatybę, ir visos buvo vertos pasigėrėjimo bei pripažinimo. Nišiniams kvepalams / aukštajai parfumerijai sparčiai populiarėjant ir prasidėjus konkurencijai dėl tų pačių klientų nosių bei širdžių, “Terre d’Hermès“ yra tas išskirtinis komercinės parfumerijos atvejis, kurį galima sutikti dažnos kolekcijos nuotraukoje greta kur kas brangesnių eksponatų – nes jie tiesiog yra etalonas, kurį bent kažkuriuo gyvenimo periodu turi daugelis, prie kurio periodiškai sugrįžtama.

Christine Nagel, dabartinė “Hermès“ nosis, Jean-Claude Ellena mokinė, pateisinusi visas viltis po jos mokytojo pasitraukimo ir išsaugojusi bei sustiprinusi unikalųjį “Hermès“ braižą, šiemet pristatė savąją “Hermès žemę“ – “Terre d’Hermès Eau Intense Vetiver“. Kvapusis vanduo, kuriame dominuoja gana rūgštūs citrusiniai vaisiai, pipirai ir vetiverija su atpažįstama “Terre d’Hermès“ DNR – gaivesni nei garsusis protėvis, tačiau charakterio savitumas – jam nenusileidžiantis.

Apskritai, vetiverija yra beveik privalomasis vyriškosios parfumerijos ingredientas, dvelkiantis dūmine žaluma ir dažnai sukuriantis civilizuotos harmonijos tarp rafinuoto solidumo ir laukinės prigimties įspūdį. Pavyzdžiui, 2013 metais pasirodžiusioje Jean-Claude Ellena kurtoje klasikinių Hermès “Bel Ami“ versijoje “Bel Ami Vetiver“ vetiverijos “dūmiškumas“ puikiai žaidė su odos ir prieskonių akordais. Tuo tarpu Christine Nagel kūrinyje vetiverija tiesiogine prasme yra su pipirais – energinga, veržli, įtaigi, intensyvi (ne be reikalo Eau Intense atsirado pavadinime). Vėsus, bet ryškus citrusų akordas, gražiai atskleidęs pipirus, man kažkiek priminė pavasarį pasirodžiusius Hermès “Eau de Citron Noir“ – ir tai yra gerai, džiuginantis parfumerininko braižas. Jeigu “Terre d’Hermès Eau Intense Vetiver“ būtų mėnuo, tai neabejotinai būtų vėjuotas rugsėjis – dienomis dar aktyvi vasaros energija, bet vakarais jau vėsiau ir brandžiau.

Hermès “Terre d’Hermès Eau Intense Vetiver“ matyčiau kaip labai rekomenduotinus vyriškus kvepalus: visoms progoms, visoms aprangoms, visoms amžiaus grupėms, visiems metų laikams (ypač lietingu oru, kai visi “Hermès“ kvapai skleidžiasi gražiausiai), bet ne kiekvienam charakteriui, nes tą sunkiai sutramdomos citrusinės-pipirinės vetiverijos energiją reikia atlaikyti savimi. Aš šiuo aromatu kvėpinuosi pati – dar vienas “Hermès“ mano naudojamų kvepalų lentynoje, Christine Nagel jau eilinį kartą tituluojant bene mėgstamiausia parfumerininke, nepataikaujančia jau nuobodulį keliančioms gurmaniškoms tendencijoms ir išsaugančia aukštus “Hermès“ standartus. Pasaulyje, kuris pametė galvą dėl formos viršenybės prieš turinį, greitos vaizdinės informacijos ir greito susivartojimo, “Hermès“ kaip kokie paskutiniai mohikanai dar išlaiko orumą. Labai gerai, yra į ką atsiremti, vienodiems ambroksanų ir norlimbanolių šleifams visuotinai sklandant ore.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Hermes, Informacija apie kvepalus

Trys puodeliai kavos: Elizabeth Arden “Splendor“

Kvepalus, kuriems šiandien yra skirtas šis įrašas, esu tikra, esate matę daugybę kartų ir lygiai taip pat daugybę kartų praėję pro šalį nesustodami jų pauostyti. Neišvaizdus XXI amžiaus žmogaus akims buteliukas, senamadiškai paprasta dėžutė, jau seniai praeityje populiarumo viršūnę išgyvenęs gamintojas. Sąžiningai, ir aš juos kadaise pauosčiusi nuėjau tolyn, kol po daugelio metų parfumerinis smalsumas įsakė specialiai juos susirasti ir susipažinti dar kartą. Jūsų dėmesiui – Elizabeth Arden “Splendor“.

1998 metais James’o Krivda sukurti Elizabeth Arden “Splendor“ – ypatingai sudėtingos kompozicijos iš ypatingai įnoringų akordų atvejis. Būtent tie įnoringieji ir lėmė santūrias reakcijas į prašmatnumą, prabangą ir spindesį žadantį aromatą. Pradinėse “Splendor“ natose – ananasai, frezijos, visterijos, bijūnai, hiacintai, obuoliai, kvapieji pelėžirniai, bergamotė; vidurinėse – magnolija, rožė, lelijos, aguonos, orchidėjos, jazminai; bazinėse – ambra, santalmedis, muskusas, kedras, medienos akordai. Pirmoji asociacija, kilusi vos tik pauosčius – biudžetinis vaisinis-gėlinis šampanas: ananasas sėkmingai atlieka savo darbą ir atpažįstamas akimirksniu, milžiniška gėlių puokštė su ryškiomis lelijomis ir frezijų-visterijų-pelėžirnių kokteiliu, o medienos akordai tikriausiai paskandinti tame šampane, todėl galiausiai atmintyje iškyla prabangaus muilo vaizdinys. Kol nesusiraukėte: muiliškumas parfumerijoje anaiptol nėra blogas verdiktas.

Skamba keistai? – ir man skambėjo keistai, kol “Splendor“ neišbandžiau karštu oru. (Ačiū perfumistai Jolantai už puikų patarimą!) Ir tada netikėtai nutiko stebuklas: tas “vaisinis-gėlinis šampanas“, pasirodo, buvo visai nebiudžetinis, o krištolo taurėse patiektas ir atsiskleidė giedru dangumi, styginių muzikos koncertu ir džiaugsmingu spindesiu. Dabar turiu puikią iliustraciją, kaip lauko temperatūros veikia kvapo sklaidą, uoslę ir kvapų suvokimą – žiemos pabaigoje įsigijusi “Splendor“ net nenumaniau, kad jis toks karštį mėgstantis pokštininkas, tikras užburtas princas.

Elizabeth Arden “Splendor“ 30 ml man kainavo tris kavos puodelius – šiek tiek daugiau nei 6 eurus. Ar jis vertas daugiau? – taip, be abejonės. Ne, su šiuo metu populiariais kvepalais “Splendor“ negali konkuruoti – jo šlovės laikas jau praeityje. Kita vertus, influencerių ir startuper’ių karta, dėl kurios dabar pamišę socialiniai tinklai bei reklamų užsakovai, kažkada irgi atrodys senamadiškas būtasis laikas – ir tas kažkada ateis gana greitai. Didysis paradoksas: karta, kuriai buvo kuriami “Splendor“, šiandien yra keturiasdešimtmečiai-penkiasdešimtmečiai, o įnoringų gėlių ir vaisių akordų simfonija tarsi paseno kartu su praeities tiksline grupe, kuri palaipsniui artėja prie tik vaistinių reklamose matomų žmonių. Su visais praeities bestseleriais nutinka tokia pati istorija, jeigu jie nepakyla iki amžinųjų vertybių, atlaikančių karus, marus ir badus. 1998 metais “Splendor“ pasakojo romantišką istoriją apie didingas akimirkas, po 20 metų romantika ir didingos akimirkos turi naujas reikšmes ir formas.

Tam, kad įvyktų parfumerinis stebuklas, reikia dviejų elementų – aromato ir sielos, aromate atpažinusios praeityje išgyventas emocijas, bei, pasirodo, dar ir karštos vasaros dienos, kurioje “Splendor“ virsta parfumerijos didybės paveikslu. Tris kartus neišgerti kavos išsinešimui tikrai nepakenks.

Komentarų: 1

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Karalienės Elžbietos II-osios karūnavimo aliejaus paslaptis

Šiandien, 2018-ųjų metų birželio 2 dieną, Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II-oji švenčia 65-ąsias karūnavimo metines. Šia garbinga proga dar sausį BBC pristatė absoliučiai pasigėrėtiną dokumentinį filmą “Karūnavimas“, kuriame pati karalienė, ceremonijos dalyviai bei ekspertai pirmą kartą istorijoje komentuoja karūnavimo iškilmių eigą, abiejų karūnavime naudojamų karūnų svorį bei brangakmenių istorijas ir kitas įdomybes, tačiau tai, kas nepraslydo pro mano akis ir mintis (esu tikra, visų parfumerija seniai gyvenančių žmonių akis ir mintis – taip pat) – patepimo aliejaus detektyvas.

Patepimas aliejumi – privalomoji karūnavimo procedūros dalis, viena iš penkių, dieviškasis išrinktojo statuso patvirtinimas. Šiai procedūrai Elžbietai milijonų žiūrovų akivaizdoje vidury katedros teko apsirengti kuklią suknelę, o filmavimo kameros, tiesiogiai transliavusios karūnavimo eigą pasauliui, buvo išjungtos, pagerbiant asmeninį žmogaus ir Dievo santykį, visų akivaizdoje gimstant karalienei.

Karališkasis patepimo aliejus laikomas erelio formos buteliuke, vadinamame “Ampulla“: dalis maždaug 20 centimetrų aukščio auksinio erelio su atsisukančia galva buvo pagaminta XIV amžiuje, puošnioji dalis pridėta XVII amžiuje. Tuo tarpu patepimo aliejaus šaukštas, puoštas keturiais perlais – pati seniausia Britanijos karališkoji regalija, išlikusi nuo XII amžiaus.

Filmuojant “Karūnavimą“, pirmą kartą istorijoje  buvo atskleistas karališkojo patepimo aliejaus receptas, Vestminsterio dekanui sutikus pirmą kartą nuo 1953 metų jį parodyti dienos šviesoje. Elžbietos II-osios patepimo aliejaus gamybai buvo naudojamas XVII amžiaus karūnavimo aliejaus receptas: sezamo sėklų ir alyvuogių aliejų mišinys, prisotintas rožėmis, apelsinmedžio žiedais, jazminais, cinamonu, benzoinu, muskusu, civetu ir ambra. Akivaizdu: visi ingredientai natūralūs – 1953 metų karūnavimo iškilmėse apie gyvūnų teises ir laisves dar nebuvo galvojama. Pagal sudėtį – sodrus ir saldus rytietiškas aromatas, būtų puiki klasikinių kvepalų sudėtis.

Tačiau tai, kas mane nuoširdžiai suglumino, matant Elžbietos II-osios patepimo aliejų, pirmą kartą eksponuojamą viešai – tai, kad jis yra laikomas senutėlėje Guerlain “Mitsouko“ kvepalų ekstrakto dėžutėje ir “kareivėlio“ buteliuke. Dievaži, tikras skandalas! – karūnuojama Britanijos karalienė, o dieviškasis patepimas vyksta su tiesioginiu prancūzų įsikišimu, apie kurį 65 metus niekas nežinojo. (Apie britų ir prancūzų tarpusavio priešpriešą karus sukeliančios istorijos pasakojamos tūkstančius metų). Kas žino – galbūt ir pats aliejus iš tiesų buvo ne kas kitas, o “Mitsouko“ kvepalų ekstraktas, praskiestas šlakeliu aliejaus, nes “Mitsouko“ sudėtyje sutinkamas ne vienas patepimo aliejaus ingredientas?

“Mitsouko“ – japoniškas vardas, kurį žymintys du hieroglifai, pasak Vikipedijos, gali būti iššifruoti kaip šviesa ir vaikas, kaip medus ir vaikas, kaip paslaptingumas ir vaikas. Pateptojo vaiko paslaptis? – dievaži, 1952 metais “Squire & sons“, kurie buvo atsakingi už patepimo aliejaus gamybą, turėjo britiškai savitą humoro jausmą.

Nuostabi britiškai detektyvinė istorija. Nuostabus jubiliejus. Nuostabi 92 metų amžiaus karalienė, šiandien švenčianti 65-ąsias karūnavimo iškilmes, išlaikiusi aštrų protą ir akimirksniu atpažįstamą stilių. Dieve, saugok karalienę! – ši charizmatiškoji monarchė, ištisos epochos veidas, man labai patinka.

 

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji