Category Archives: Informacija apie kvepalus

Rochas “Rochas Man“: cappucino kava, kuri vaidenasi

Būčiau ilgiems metams pamiršusi apie šį aromatą, jeigu ne detektyvinė istorija, kurią vieną birželio vakarą aprašiau taip:

“Ponai prisiekusieji, pasakoju, kaip viskas buvo. Grįžtu vakare namo po sunkios dienos. Atsisėdu į savo pamėgtą krėslą ir aiškiai užuodžiu intensyvų kvepalų aromatą. Kvepalai ne mano. Maža to, kad ne mano – dar ir ypatingai geri kvepalai, kurių aš neturiu ir pavadinimo nežinau. Iškilnoju visus ant stalo išrikiuotus atomaizerius ir mėginius – ne tie. Užsipuolu vyrą su klausimu, ar nenusipirko kokio nors naujo kūno priežiūros produkto – nenusipirko. Į mano klausimą apie namuose tvyrantį kvapą jis atsako nieko nesuprantančiu žvilgsniu (ir sunkiai tramdomu juoku).

Dvi valandas galvojau, kad pervargau, persiuosčiau ir man prasidėjo aromatinės haliucinacijos, kol galiausiai vyras tyliai nepaklausė: tai kokiais kvepalais kvėpinasi šeimos narys, kuris dieną į svečius buvo užsukęs? Ir tada jau griaustinis su fejerverkais bei atminties blyksniais – žinau, tie.“

Šiandien, kai Rochas “Rochas Man“ jau įsigyti ir išbandyti ant parfumeriniams eksperimentams pasiduodančių artimųjų, siekiant patikrinti, ar tikrai jų aromatas toks palaimos haliucinacijas sukeliantis, galima atskleisti paslaptį, kas juose tokio ypatingo.

1999 metais Maurice Roucel, kurį šiandien drąsiai įvardinčiau pačių erotiškiausių kvepalų maestro (prisimenate Editions de Parfums Frederic Malle “Musc Ravageur“?), sukūrė Rochas “Rochas Man“: prieš metus, 1998-aisiais, Jacques Cavallier buvo sukūręs “Alchimie“ moliūgėlį, todėl buvo poreikis vyrams skirtiems “Rochas“ kvepalams, kurie sugebėtų tapti dar vienu “Rochas“ bestseleriu. Pradinėse “Rochas Man“ natose – levanda ir bergamotė, vidurinėse – jazminaitis, kedras, pakalnutė, avietė ir cappucino kava, bazinėse – santalmedis, pačiulis, ambra ir vanilė. Cappucino, prieskoninė mediena ir levandos susilieja į bendrą visumą ir tampa iš tolo atpažįstamu įtaigiu aromatu, kuris labai gražiai skleidžiasi ant vyro odos, bet, ačiū M.Roucel, ant moterų odos jie taip pat puikūs.

Tai, kas man “Rochas Man“ labai patinka – jie yra akimirksniu atpažįstami, jie yra gilūs, jie yra įdomūs ir unikalūs, o XXI amžiaus antrojo dešimtmečio pabaigos pertekliaus nuobodulys gurmaniškos kavos tema parfumerijoje “Rochas Man“ niekaip neapima: šis cappucino ne iš aparato degalinėje, o rankomis ruoštas, preciziškai laikantis privalomųjų proporcijų ir be cukraus – kaip Romoje už 1 eurą iki 11 valandos. Savaitgaliai, atostogos, kelionės, liūdesys – begaliniai pasiteisinimai, kodėl norisi kvėpintis “Rochas Man“ ir nekvepėti banalia “kava išsinešimui su sirupu“, šimtąkart matyta pastaruoju metu, nes iš tiesų kvepi rytinės kavos gėrimo nuotaikomis centrinėse senųjų Europos miestų aikštėse su privaloma schema “katedra, rotušė, kava, knyga ar laikraštis ir gyvenimo džiaugsmas“. M.Roucel moka nustebinti – sukurti tokį nebanalų prieskoninės medienos cappucino kur kas anksčiau, nei apskritai išpopuliarėjo parfumerinė kava – tikras meistriškumo įrodymas.

Kai prieš keletą metų pirmąkart susidūriau su “Rochas Man“, jie man priminė vienos perfumistos labai mylėtus Eisenberg “J’Ose“, kuriuose taip pat galima rasti levandų, kavos ir medienos, tačiau “J’Ose“ yra gaivesni ir lengvesni (lyginau su turimu senosios “J’Ose“ versijos atomaizeriu). Jeigu kažkam nostalgija “J’Ose“, “Rochas Man“ yra puiki alternatyva.

Šiuo metu Lietuvos interneto parduotuvėse Rochas “Rochas Man“ kainuoja apie 25 eurus už 50 ml. Dievaži, galima pirkti aklai, bet geriau jau išbandyti prieš perkant, nes jie tikrai nesubtilūs – jie, šelmiai, traukia dėmesį ir priverčia atsisukti.

Komentarų: 1

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Boadicea the Victorious “Complex“: pagonių dievai ir gamtos stichijos

Tą birželio pabaigos ketvirtadienį, kai Vilnius skendo, aš patekau į avariją, Vilniaus taip ir nepasiekusi. Tarsi kino filme vandens banga užliejo greitkeliu lėtai judančius automobilius ir pasigirdo smūgių į skardas garsai. Aš sėdėjau ant galinės sėdynės – smūgį sugėriau kaklu ir nugara, kuriuos ir šiandien dar maudžia, todėl kartais primenu sulėtinto filmo herojų. Tačiau kur kas didesnis įspūdis už avariją buvo to ryto gamtos stichijos galingumas, visą civilizacijos puikybę išvaikantis: visi apokaliptiniai gamtos katastrofų filmai, klimato atšilimo prognozės ir jūreivių pasakojimai apie tikrąją devintąją bangą kelias naktis brovėsi į sapnus kaip potrauminio skausmo dalis.

Aromatas, kuriam pavyko pranokti devintosios bangos pojūtį, visai neseniai atkeliavo į mano namus kaip dovana-staigmena nuo dažniau rašyti skatinančio draugo, puikiai pačius galingiausius parfumerijos kvapus išmanančio. Boadicea the Victorious “Complex“ yra sprogstamasis galingiausių gamtos stichijų rinkinys viename kvepalų buteliuke – toks ypatingas pagonių dievams ir milžinams skirtas kūrinys, kurio civilizuotu niekaip nepavadinsi. Laukiniai drėgni žolynai (bazilikas, šalavijas), mindomos našlaitės, iš aukuro ar laužo kylantys smilkalų dūmai ir grubi oda  – lietingos trumpiausios nakties aukojimo apeigos prieš tūkstantį metų. Pirmi mano turimi kvepalai, kuriais kvėpintis reikia vidinės jėgos, nes projekcija, šleifas, išlikimas ir kiti tipiniai vertinimo kriterijai yra vaikų darželio smėlio dėžės lygis: gamtos stichijas valdančius rūsčiuosius pagonių dievus miniu ne be reikalo, man vieno purkštelėjimo jau yra pernelyg daug.

Jeigu patinka Amouage “Opus VII“ su šaižiai rūgščia žalia oda, tikėtina, patiks ir Boadicea the Victorious “Complex“: turiu abu, myliu abu, tačiau nosies palankumo svarstyklės visgi “Complex“ pusėje – nėra rūgšties šaižumo, man juose labai patinka laukinės gamtos gaivališkumo įspūdis. Toks rankose vos nulaikomas kompleksinis magiškas ginklas sunkiame buteliuke žemės, vėjo ir lietaus dvasių prijaukinimui, kai geležines kurpaites reikia sunešioti aplink šmėkloms kaukiant. Atsakymą, kuo kvepia sužeistas vėjas, senosios milžinų sakmės ir šermukšninės lazdos apibrėžtas ratas, į kurį įkrinta paparčio žiedas, aš jau turiu.

 

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Du kavos puodeliai: Elizabeth Taylor “Violet Eyes“

Pripažįstu, šio teksto objektas nėra tipinis pasirinkimas šiam tinklaraščiui, tačiau dėl jo vertingumo būti aprašytam esu daugiau nei tikra. Tikėtina, skeptikai pasakytų, kad tai yra eiliniai pigūs prieš keletą metų mirusios ekrano įžymybės vardo kvepalai, todėl į juos neverta kreipti dėmesį ir teršti ekrano tekstais apie juos. Dievaži, tokia skeptiška nuomonė yra tik menkas užkandis prieš prašmatnią vakarienę, nes tai nėra tiesiog žvaigždės vardo kvepalai – tai yra pirmasis atvejis parfumerijos istorijoje, kai ekrano žvaigždė turi savo vardo kvepalų liniją, kuriai aromatus kūrė kvepalų pasaulio iškiliausieji ir talentingiausieji. Jeigu ne “Elizabeth Taylor“ kvepalų linijos sėkmė,  “Britney Spears“ ir “J.Lo“ parfumerinė era taip pat nebūtų išaušusi.

Elizabeth Taylor “Violet Eyes“ – paskutinieji E.Taylor vardo kvepalai, pasirodę iki ekrano legendos mirties 2011 metų kovą. 2010 metais sukurti garsiojo parfumerininko Carlos Benaim, “Violet Eyes“ paveldėjo ankstesniųjų “deimantinių“ protėvių buteliuko formą ir pasakojo istoriją apie Elizabeth akių spalvą: aktorės gerbėjai iki šiol tvirtina, kad ji pasaulį sužavėjo išskirtinėmis violetinės spalvomis akimis. Persikai, rožės, jazminaičiai, bijūnas, kedras ir ambra – tokia oficialioji aromato kompozicija, realybėje virstanti ypatingai švelniu, šiek tiek “muiluotu“ (parfumerijoje tai yra normali aromato kokybinė savybė – komplimentas), vėsia drėgme dvelkiančiu vaisinio bijūno, medienos ir ambros deriniu.

Pirmąkart pauosčiusi buvau tikra, kad kompozicijoje yra ir alyvos – turėkite tai omenyje, alyvinių aromatų gerbėjai, jums, tikėtina, jos irgi užsiuostų, o pats aromatas patiktų. Tam, kad būtų paprasčiau įsivaizduoti – tais pačiais metais pasirodęs Lanvin “Eclat d’Arpege“ yra labai artimas “Violet Eyes“ giminaitis, tik, mano nosies nuomone, “Violet Eyes“ yra sodresni, solidesni ir kur kas ilgiau išliekantys nei “Eclat d’Arpege“. Jeigu patinka “Eclat d’Arpege“, patiks ir “Violet Eyes“ – ypač ant brandesnės nei dvidešimtmetės odos. Šiltuoju metų laiku – puikiai, jeigu, pasikartosiu, patinka Lanvin “Eclat d’Arpege“ ir alyvos su bijūnais. Man asmeniškai šis aromatas pernelyg moteriškas, taikus, gėlinis ir švelnus – aš akiplėšiškų parfumerinių deklaracijų ir revoliucijų atvejis, bet čia jau subjektyvumas, niekaip nenuvertinantis gražaus C.Benaim kūrinio.

15 mililitrų Elizabeth Taylor “Violet Eyes“ kvapiojo vandens (EDP) gražiame ir patogiame buteliuke kainuoja maždaug 5 eurus arba du kavos puodelius išsinešimui Lietuvos didmiestyje. Aptinkama daugelyje kvepalais prekiaujančių interneto parduotuvių – interneto paieškos sistemos tikrai padės jas surasti. Kodėl tokia žema kaina? – daugybė priežasčių, susijusių su komercija, kvepalų pagaminimo bei eksponavimo kaštais, kurios šiuo konkrečiu atveju nėra svarbios. “Violet Eyes“ yra tikras laimikis, dėl kurio verta dukart nepirkti “išgėriau-pamiršau“ kavos – ir triskart būtų verta.

p.s. Savuosius Elizabeth Taylor “Violet Eyes“ padovanosiu – žinau, ką jie nuoširdžiai pradžiugins. O štai kartu su “Violet Eyes“ kartu pirktų kvepalų, kurių kaina taip pat kavos puodeliais matuojama, niekas iš manęs neatims – kada nors ir apie juos papasakosiu. Tegul tik mūzos lydi.

 

4 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Puredistance “Opardu“: taip nostalgiškai žydėjo alyvos

Jeigu reikėtų išrinkti pačias mėgstamiausias mano alyvas, nediskutuotinai šiose varžybose laimėtų tos pačios elementariausios švelniai violetinės alyvos, gegužę-birželį žydinčios seniai negyvenamose sodybose, kurios baigia susmegti į žemę ir išdilti iš atminties. Kasmet keliaudama po Lietuvą pavasarinio žydėjimo metu svarstau apie būties laikinumą: tose sodybose gyvenusių žmonių ir vardų bei likimų jau niekas nebeprisimena, tačiau alyvoms tai visai nesvarbu – jos apsipila žiedais greta tvorų likučių tarsi kasvakar kažkas jas glostytų žvilgsniais ir girtų nepaprastą jų kvapą, kviečiantį sustoti ir įkvėpti jo pilnus plaučius.

Švelnia nostalgija prisimenamas praėjęs laikas – Puredistance “Opardu” pavadinimo kilmė. Tuberoza, gardenija, bulgariškoji rožė, alyvos, gvazdikai, jazminaičiai, heliotropas ir kedras, o pagal nosies verdiktą – visiems, nepraradusiems uoslės, puikiai pažįstamos violetinės alyvos su migdoline-cinamonine heliotropo pudra bei gvazdikų ir baltų gėlių šešėliais. 32 procentų koncentracijoje visa tai tampa tikru šedevru, kuriuo norisi mėgautis tik ypatingomis progomis. “Opardu” yra kvepalai, dėl kurių gali būti specialiai sugalvojamos progos, kad tik būtų galima jais pasipuošti – pakankamai nostalgiški, kad jaunystės poezija mintyse skambėtų, pakankamai modernūs, kad jaunoji karta, juos užuodusi, apie dinozaurų priešistorę tavo jaunystėje neklausinėtų. Maksimaliai kokybiškas gėlių aromatas, kokius šiandien kurti gali tik romantikai idealistai, nes tai yra lėto naudojimo kvepalai – kaip ir visi “Puredistance”.

Įdomu tai, kad tada, kai “Puredistance“ įkūrėjas Jan Ewoud Vos pirmąkart lankėsi Armėnijoje, pristatydamas pirmuosius “Puredistance” kvapus “I”, “M” bei “Antonia”, jį sužavėjo tradicija alyvų žiedais puošti memorialą Armėnijos genocido aukų atminimui. Armėnų kilmės parfumerininkė Annie Buzantian, kūrusi “Opardu“, J.Ewoud Vos vizito Jerevane metu būtent alyvas jau buvo pasirinkusi kaip pagrindinę “Opardu” aromato ašį – ne tik Lietuvoje alyvos yra prisiminimų apie praėjusį laiką sargai. Beje, alyvos yra nepaprastas augalas ne tik gyvenimuose, bet ir parfumerijoje: tai yra vienas iš augalų, kuris neatiduoda savo aromato distiliavimo ar maceravimo būdais, todėl parfumerininkams tenka alyvos akordą sukurti pasitelkiant kitas natas.

Alyvos, tikros prarastojo laiko saugotojos, kvapniomis savo žiedų žvakėmis įžiebiančios neatsargiai prisiartinusių išmaniojo amžiaus žmonių pojūčius ir prabylančios senamadiškais eilėraščiais – jokia XXI amžiaus logika nepaaiškinamas reiškinys. Ir nereikia šio reiškinio aiškinti – jį reikia išgyventi, violetinėmis žvakėmis įžiebtomis akimis ir lyriškojo aromato sklidina siela, kol alyvų žydėjimo sapnai dar neišsisklaidė. “Puredistance” – tikri tokių nostalgiškų sielos virpesių saugojimo meistrai: gerai, kad jie yra, labai gerai.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Laurent Mazzone “Arsenic Osman“: asmeninis komfortas

Daugelį metų aš šaipiausi iš vaisinių ir uoginių aromatų, vadindama juos kompotais ir uogienėmis, nes jų atliekamuose vaidmenyse man trūko išraiškingumo ir dramos. Pripažindama prigimtine kiekvieno teise poreikį kvėpintis uogienes primenančiais kvapais, puikiai suvokdama, kad kvepalus kiekvienas renkamės intuityviai pagal vidinius poreikius, pati matavausi smilkalų abitus, pačiulio-odos šarvus ir ironiškai šaižias šipro šypsenas, nes kasdien ėjau į karą, vidinę bažnyčią ar vieno aktoriaus teatrą. Žaidimas kvepiančiais skysčiais pripildytais parfumerijos kareivėliais tapo alternatyvia realybės išgyvenimo forma, primenančia, kad greta visų socialinių ir biologinių funkcijų gyveni savo asmeninį gyvenimą, kuriame tau nieko nereikia įrodinėti, nes pagrindinis šios istorijos veikėjas esi tu pats – pats svarbiausias, vertas asmeninio komforto.

2017 metų pavasarį pasirodęs Laurent Mazzone “Arsenic Osman“ akimirksniu tapo mano itin mėgiamu asmeninio komforto kvapu, sutalpinęs išraiškingumą, intelektualumą, džiaugsmingumą ir cinamonines slyvas, kurioms nuo vaikystės turiu milžinišką kulinarinį palankumą. Pradinėse “Arsenic Osman“ natose – slyva, cinamonas; vidurinėse – kvapiosios našlaitės, jazminaičiai, kvepenės (angl.k.osmanthus); bazinėse natose – pačiulis, oda ir vanilė. Pagal pavadinimo logiką, šio aromato solo partiją turėtų atlikti kvepenė, tačiau, priminsiu, kvepenė parfumerijoje kvepia abrikosais, todėl ji tiesiog prisijungia prie cinamoninės slyvos ir puikiai jaučiasi prieskoninėje kaulavaisių uogienėje. Tai, kas savitai gražu – dvi pagrindinės linijos: sodrūs cinamoniniai kaulavaisiai bei našlaitėmis iškvėpinta pačiulinė oda, puikiai persipinantys aromatui skleidžiantis. Man patinka jais kvėpintis: esu tikra, kad rudenį “Arsenic Osman“ skleisis dar gražiau – vėsaus lietingo oro, prinokusių slyvų, rudeninės nostalgijos ir šilumos poreikio prognozė drąsiai gali būti rašoma ir gegužę.

“Arsenic Osman“ tapo pirmuoju “Laurent Mazzone“ aromatu naujo dizaino buteliukuose, įkvėptuose Niujorko dangoraižių architektūros ir žvaigždžių virš Manhatano, kadaise pastūmėjusių Laurentą įkurti “LM Parfums“. Dvidešimtasis “LM Parfums“ aromatas, naujas, unikalus buteliukų dizainas, palaipsniui pakeisiantis pradinį-bendrinį. Daugelis naujų brandų renkasi bendrinius buteliukų dizainus ir tik pasiekę sėkmės gali sau leisti unikalaus dizaino sukūrimą. Manau, kad būtent asmeninės Laurent Mazzone savybės bei, galbūt, tos sėkmę lemiančios žvaigždės leido parfumerinę ir komercinę sėkmę pasiekti vos per šešis metus – ir tuo nuoširdžiai džiaugiuosi: be galo smagu matyti, kaip pelnytai išaugama į tvirtą poziciją turinčius vardus.

p.s. Nepaisant pelnytų pagyrimų, visgi “Arsenic Osman“ kūrėjui Jerome Epinette aš turiu tam tikrų klausimų dėl parfumerininko etikos.

6 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Histoires de Parfums “Make Perfume Not War“: vaisiais kvepiantis manifestas

2013 metų rudenį “Histoires de Parfums“ įkūrėjas ir aromatų kūrėjas Gherardas Ghislain’as pristatė kvapnų avangardinį manifestą “Make Perfume Not War“ už taiką ir vaikystę, iškeldamas idėją, kad kvėpinimasis taip pat gali tapti protesto aktu. 50 USD nuo kiekvieno parduoto “Make Perfume Not War“ buteliuko buvo skirta vaikus remiančioms labdaros iniciatyvoms. 1000 sunumeruotų buteliukų tiražu išleisti kvepalai pradžioje buvo pardavinėjami tik pop-up parduotuvėje Paryžiuje, vėliau likusiais imta prekiauti Vokietijoje bei Austrijoje.

“Make Perfume Not War“ aromatas – ambicingai vaisinis: pradinėse natose – apelsinas, žalioji citrina, greipfrutas, mandarinas, bergamotė; vidurinėse – mangai, ananasas, persikas, frezija, alyva, ciklamenas; bazinėse – muskusas, vanilė, tongapupės, mediena. Penki citrusiniai vaisiai, ananasas, persikas ir mangai – tikras parfumerinės beprotybės atvejis, nes įprastam-neprastam vaisiniam kvapui sukurti užtektų vieno-dviejų citrusinių vaisių ir vieno iš likusių išvardintųjų. G.Ghislainas šiuo manifestu pademonstravo tikrą meistriškumą, kurio vertėtų pasimokyti ir iškiliausiems: praeityje puikiai suvaldęs ananasą Histoires de Parfums “1804“, “Make Perfume Not War“ sėkmingai surikiuoja visą įnoringų charakterių vaisių kuopą. Greipfruto kartumą neutralizuoja žaliosios citrinos pagalba, švelnios “vandeninės“ gėlės gražiai subalansuoja “egzotiškų vaisių salotas“, o tada – žiupsnelis tongapupių ir medienos. Ant mano odos skleidžiasi citrusai su greipfruto-žaliosios citrinos duetu, ryškūs ananasai, gaivūs, nepernokę (!) persikai ir taiki prieskoninė mediena. Turiu įtarimą, kad tokį gražų vaisinį aromatą G.Ghislainas galėjo sukurti tik pasitelkdamas savo kaip virtuvės šefo patirtį – vien tik nosies ir fantazijos tam neužtenka.

Kai pasivadini karo deivės vardu, daugiau nei dešimtmetį akademinėje veikloje tyrinėji karus, o po akademinio darbo pasakoji kvepiančias istorijas ir rikiuoji buteliukus-kareivėlius, žinia apie tokio manifesto pasirodymą buvo lyg apreiškimas “tu privalai juos turėti“ ritmu. Aplinkybės nesiklostė palankiai, todėl galiausiai šią svajonę paleidau ir pamiršau, o ji, pasirodo, nepaleido manęs: prieš savaitę Niurnbergo centre esančioje parfumerijos parduotuvėje stebuklingai radau šiuos kvepalus vienoje iš neregimųjų lentynų – didelei konsultančių nuostabai ir begaliniam mano džiaugsmui. Ir dar Niurnbergas su visa jo istorine reikšme!  Dievaži, man patinka simboliai ir tokios istorijos su laimingomis pabaigomis: buteliukas nr. 969 išdidžiai parvažiavo į Kauną, o jo savininkė mielai iškeičia šarvus į sultingąją taikos viltį. Niekada nežinai, kas laukia už pirmo posūkio bei tolimiausiose kvepalų parduotuvių lentynose – ir gerai.

4 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Hermes “Eau des Merveilles Bleue“: sapnuoti vandenyną

Nuo pirmųjų perskaitytų knygų, nuo pirmųjų nespalvotos televizijos laidų apie gamtą ir keliones aš turėjau svajonę vieną dieną pamatyti vandenyną ir jame gyvenančius banginius. Tarsi senovės Graikijos mituose, mažos mergaitės svajonėmis keliaudavau Viduržemio jūra, praplaukdavau Heraklio stulpus (Gibraltarą) ir prieš akis atsiverdavo bekraščiai toliai, kuriuose gyveno už daugiabutį namą didesni milžinai. Užtrukau kelyje: prireikė Geležinės uždangos griuvimo, asmeninių dramų ir laimingų pabaigų, vandens ir gylio pojūčio prisijaukinimo bei stichijų ženklų skaitymo, kol vieną šio kovo popietę lėktuvas nusileido ugnies ir vėjo žemėje Atlante, netoli Afrikos.

Naujoji “Hermes“ nosis Christine Nagel, kurdama mėlynąją “Eau des Merveilles Bleue“ versiją, taip pat turėjo svajonę – vaikystės prisiminimą: bangų nugludinti akmenėliai vandenyno pakrantėje, kurių paviršius pasidengęs sūriais mineralais. Vandenyno vandens akordas, pačiulis ir mediena virto įdomiu kūriniu, kurį sunku suvokti sausumos kraštuose – karčiai sūri vėsa, rodos, burnos gleivinę padengianti druskos kristalais po pirmo įkvėpimo, ir palaipsniui išryškėjantis savitas sūraus vandens išplautos medienos bei pačiulio derinys. Pagaliau pirmasis unikalusis “Eau des Merveilles“ sulaukė tikro giminaičio su panašia DNR – akimirksniu atpažįstamas mineralinis panašumas, ko nepasakysi apie daugelį kitų “stebuklų vandens“ versijų. Taip, “Eau des Merveilles Bleue“ nėra tradicinis malonus vaisinis-uoginis-žolynų aromatas šiltajam metų laikui, todėl suprantu surauktų nosių skepticizmą: tai aromatas, kurį arba išgyveni asmenine istorija, arba ne. Sąmoningai ar nesąmoningai Ch.Nagel sukūrė tai, kas dar neseniai būtų pavadinta nišiniais kvepalais – kvepalais, kuriuose svarbiausia atskleista idėja, akimirkos nuotaika, o ne komercinė sėkmė (juk apie elegantiškas moteris nekalbama net oficialiame kvapo apraše, tiesa?)

Šiandien mano nosiai Hermes “Eau des Merveilles Bleue“ yra visiškas dežavu: švilpiančio vėjo atnešami lūžtančių Atlanto bangų vandens purslai, ant odos nusėdantys druskos lopinėliais, suakmenėjusi lava, ilgais pirštais nusidriekianti į vandenyną, uoslę ir mintis išvalantis nardymas kovojant su stiprėjančiomis kylančio potvynio srovėmis, suvokimas, kad po pažinties su vandenynu grįši kaip tas senovės Graikijos jūrininkas, kadaise išdrįsęs už nugaros palikti Heraklio stulpus – kitoks nei buvai: atšiauresnio žvilgsnio, savo akimis regėjusio stebuklus.

Paklausite, o kurgi tie stebuklai? – susipažinkite su nuotraukoje matomu finvalu: tik už mėlynąjį banginį mažesnis vandenyno milžinas, leidęs savimi gėrėtis keliolika kilometrų nuo kranto. Tiksliau, jie buvo du: mažylis banginukas šioje nuotraukoje jau pasislėpęs po vandeniu. Stebėjau net ir patyrusiam kapitonui nuostabą sukėlusį lėtą banginių judėjimą ir svarsčiau apie svajonių išsipildymo skonį, kuris, paradoksalu, yra visai nesaldus – jis sūrus kaip ašaros, prakaitas ar vandenynas. Kaip gyvenimas. Kaip stebuklas.

Sapnuoti vandenyną atmerktomis akimis. Hermes “Eau des Merveilles Bleue“ pasirodė pačiu laiku.

4 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus