Category Archives: Informacija apie kvepalus

Pamirštieji “J’ai Osé“ kvepalai

Yra aromatai, kurie tarsi Aleksoto ar Žaliakalnio funikulieriai sujungia praeitį ir dabartį, iš atminties saugyklų iškelia pamirštus įvykius, jausmus ir svajones, kurios, kaip vėliau paaiškėja, kartais savo išsipildymo laukia keliasdešimt metų. Kadaise, prieš beveik ketvirtį amžiaus, “J’ai Osé“ buvo mano svajonių kvepalai: žavėjausi jų kvapu – jie man atrodė šiek tiek saldesni už numylėtuosius “Paloma Picasso“ ir, svarbiausia, jų neturėjo mano Mama, iš kurios būčiau tyliai juos pasiskolinusi, o turėtas “J’ai Osé“ kvapo dezodorantas neturėjo tos magijos, kurią turėjo mažas stiklo buteliukas su kvepalų ekstraktu. Visai neseniai atsitiktinai vėl aptikau juos prekyboje, šiek tiek pasikeitusiu vardu, bet akimirksniu atpažįstamos formos buteliuku bei dėžute. Būti suaugusiuoju kartais visai smagu: gali nusipirkti senas svajones ir pasitikrinti, ar jos vis dar svaigina taip, kaip kadaise. Visgi išpakuodama “J’ai Osé“ jaudinausi kaip paauglė ir jokios kvepalų spintos, parfumerinės patirtys ir daugybiniai išpakuojamų kvepalų atvejai nepadėjo šio jaudulio nugalėti. Išpakuoti tarsi funikulieriumi dabartį pasiekusią svajonę – reikalas rimtas.

1978 metais “J’ai Osé“ kvepalai buvo pristatyti kaip “Guy Laroche“ kompanijos kvepalai, todėl labai nesunku atpažinti vintažinę šio kvapo versiją – jeigu yra užrašas “Guy Laroche“, reiškia, versija senoji. Naujojoje versijoje “Guy Laroche“ nebeliko – liko tik “J’ai Osé“. Iš senų laikų prisimenami “J’ai Osé“, tokie patys kaip ir aš – vintažiniai, kurių įmantrų kamštelį reikėdavo nuimti mintyse laikant sukryžiuotus pirštus – dėl “nuėmimo operacijos“ sklandumo. Mano turimos reformuluotosios versijos kvepalų ekstrakto kamštelis liko toks pats “pritrinto stiklo“, atliekantis kvėpinimosi lašeliais “instrumento“ funkciją, kaip ir anksčiau – mintyse kryžiuoju pirštus prieš atkimšdama, kad rankos nesudrebėtų.

Paradoksaliai nebrangūs (7,5 ml kvepalų ekstrakto pirkau už 30 Eur), bet itin puikūs kvepalai. Negaliu sklandžiai lyginti vintažinės versijos ir naujosios versijos, nes, sąžiningai, mano atmintis ypatingai didelių skirtumų tarp kadaise pažinoto kvepalų ekstrakto ir dabar turimo kvepalų ekstrakto neranda (vintažinius uosčiau labai seniai – nesugebėčiau objektyviai palyginti), o atradimo džiaugsmą nosis rado tikrai didelį. Pradinėse  “J’ai Osé“ natose – aldehidai, kalendra, citrusai, persikas; vidurinėse natose – santalmedis, pačiulis, florencinis vilkdalgis, jazminas, vetiverija, kedras, rožė; bazinėse natose – briedragės, ambra, muskusas, benzoino derva. Šio aromato kompozicijoje yra bene visi privalomieji jo sukūrimo laikmečio ingredientų deriniai, kuriuos galima atrasti daugelyje kūrinių: rožė-persikas, aldehidai-kalendra-citrusai-briedragės, ambra-santalmedis-kvapiosios dervos ir vetiverija-pačiulis. Įdomu tai, “J’ai Osé“ kvapui skleidžiantis ant odos randi ir uoslę erzinantį briedraginį šiprą su aldehidais, ir šiltą ambros ir medienos derinį, ir kažkur pasivaidenančius persikus.

“J’ai Osé“ yra nepelnytai pamirštas savo sukūrimo laikmečio atstovas – ta pati charizmatiškoji 80-tųjų karta, pažįstama iš milžiniškų, sudėtingų aromatų megakompozicijų, naujai atrasto rytietiškumo, Yves Saint Laurent “Opium“ (1977), Cartier “Must de Cartier“ (1981), Calvin Klein “Obsession“ (1985), Paloma Picasso “Paloma Picasso“ (1984)  ir kitų legendų. Tai, kas man asmeniškai patinka toje 80-tųjų kartoje – kuklumo nebuvimas: kuklumas ir saikas šio laikmečio aromatuose primena seną anekdotą apie Sarą, kuri visada galvojo, kad žmogų puošiantis kuklumas vadinasi bižuterija. Megatoniniai prieskonių, medienos, gėlių ir kvapiųjų dervų kiekiai tipinėje to laikmečio koncentracijoje kvepalų ekstraktuose – man be galo gražu, bet visiškai suprantu, kodėl šio laikotarpio aromatai yra supaprastinami ir palengvinami moderniosioms nosims. Kada nors apie antrojo XXI amžiaus dešimtmečio aromatus rašys juose ieškodami ambroksano ir agarmedžio – prieš keturiasdešimt metų aktualu buvo kiti dievai.

Verdiktas – “J’ai Osé“ verti gerokai daugiau nei jų dabartinė kaina. Jeigu praeityje nebūčiau susidūrusi su “J’ai Osé“ ir apie juos svajojusi, šiandien juos įvardinčiau kaip tikrą parfumerinę staigmeną. Šiuo atveju staigmenos nebuvo: sena svajonė pasirodė verta dabarties, “J’ai Osé“ labai mielai kvėpinuosi prašmatniuoju-sudėtinguoju stiklinio kamštelio prilietimo prie odos būdu ir džiaugiuosi, kad pamiršta svajonė visgi priminė apie save ir taip gražiai išsipildė lapkričiui įpusėjus.

Komentarų: 1

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

„L‘Occitane & Pierre Hermé“ Vol.2: „86 Champs Élysées“ aromatų kolekcija

Kiekvieną kartą, kai parfumerijos mylėtojas prisipažįsta, kad žavisi konditeriniais aromatais, kaip mantrą pakartoju, jog visi mes nusipelnėme kvėpintis tais kvapais, kurie mums leidžia pasijusti geriau. Tas „pasijusti geriau“ pojūčio poreikis iki beprotybės išpopuliarino nekaloringą gurmanišką parfumeriją, kuri puikiai atlieka savo džiaugsmingą funkciją tarsi nuodėmingas skanėstas, bet nesukelia sąžinės priekaištų bei pokyčių garderobe. Skanėstais dvelkiančių kvepalų pasirinkimas šiandien tikrai milžiniškas, todėl dėmesio galiausiai sulaukia tik tie kvapai, kurie skiriasi iš minios ir sugeba nustebinti bei sužavėti. Visai kaip macaron‘s migdoliniai sausainėliai – kai kadaise gaudavai lauktuvių iš Paryžiaus, jie atrodė triskart skanesni už tuos, kuriuos šiandien galima įsigyti Lietuvoje. „Nustebinkite mane!“ –kaip  žmogiška ir kaip pažįstama.

„Pyragaičių Picasso“ vadinamas prancūzas konditeris Pierre Hermé savo šlovės olimpą pasiekė stebindamas gomurį ir uoslę netikėtais skanėstų kvapais ir skoniais. Kai „L‘Occitane en Provence“ įkūrėjas pakvietė Pierre Hermé bendriems projektams, buvo akivaizdu, kad laukia kažkas kvapniai įdomaus, nors dar nebuvo galima prognozuoti, kuo visa tai pavirs. Paryžiaus gurmanų legendos bendradarbiavimo su „L‘Occitane en Provence“ rezultatai – pavyzdinė konditerinė parfumerija, 2015 metais įkūnyta kalėdinėje „L‘Occitane en Provence“ kolekcijoje su dieviškais rabarbarais „Pamplemousse-Rhubarbe” (apie juos rašiau viename savo įrašų), 2017 metais Champs Élysées 86, Paryžiuje, buvo atidaryta fantastiškos koncepcijos gastronominė-parfumerinė erdvė „86Champs“ su Pierre Hermé konditerija, restoranu bei „L‘Occitane en Provence“ kvapų instaliacijomis, o 2018 metais buvo pristatyta 8 aromatų kolekcija „86 Champs Élysées“ (dviem šios kolekcijos aromatais prekiaujama tik „86Champs“ erdvėje). Apie pastarąją kolekciją ir noriu papasakoti, artėjant jos pasirodymo Lietuvoje progai.

Prieš apžvelgdama „86 Champs Élysées“ kvapus noriu priminti tris nerašytas taisykles: pirma, kvapus mes maloniais ar nemaloniais įvertiname dėl asmeninių patirčių; antra, visų mūsų asmeninės patirtys, suformuojančios kvapo ir skonio preferencijas, yra skirtingos, todėl visi esame teisūs savo pasirinkimuose; trečia, konditerijos ir parfumerijos funkcijos šiuolaikiniame pasaulyje yra malonių patirčių sukūrimas. Sulaukusi pasiūlymo susipažinti su visais 6 „L‘Occitane & Pierre Hermé“ naujosios kolekcijos aromatais džiūgavau kaip mažas vaikas skanėstų krautuvėlėje – patirtis rodė, kad testavimo procesas bus smagus, o uoslė sulauks hedonistinio nuotykio.

Šeši itin skirtingi aromatai pagal geriausias Pierre Hermé „pikasiškas“ kompetencijas, kurių pavadinimus galima atrasti internete vartant „86Champs“ konditerinės erdvės nuotraukas prie margaspalvių migdolinių sausainėlių, ir puikiai pažįstamas „L‘Occitane en Provence“ parfumerijos augališkumas. Pavadinimai atitinka tai, ką užuodi iš buteliuko, o patys deriniai yra itin kvapnūs, stebinantys ir malonūs uoslei. Nuvilsiu kaloringos konditerijos gerbėjus – cukraus čia nėra, tačiau yra nustebinantys pažįstamų ingredientų kontrastai, kur kas įdomesni nei menamas cukraus pudros laižymas nuo spurgos ar kavos išsinešimui kvapai.

„Orange, feuilles & fleurs“ – apelsinai, lapai ir gėlės, pasak pavadinimo, mėtos, levandos, citrusiniai vaisiai, imbierai, vetiverija ir gėlių akordas, pasak sudėties. Karčiai žalias ir itin aromatingas kūrinys, primenantis tradicinius citrusinius-žalumos odekolonus, populiarius Viduržemio jūros regione.

„Rose Safran“ – šimtalapis Graso erškėtis (Rosa Centifolia) ir šafranas. Rodos, daugybę kartų matytas duetas, bet gastronominė jo pusė, paryškinta medienos ir miros akordų, maloniai nustebina – ryšku, išraiškinga ir tvirta. Sakyčiau, saikingai rytietiška, puikiai tinka ir tradicinei europietiškai nosiai bei poreikiams.

„Citron Noir“ – vadinamasis juodasis citronas, nors iš tiesų – iki juodumo sudžiovinta virta žalioji citrina, tradicinis Persijos prieskonis, pasižymintis ypatingu kvapu. Visa eilė įvairių citrusinių vaisių, apelsinmedžio žiedai, saldūs prieskoniai ir kvapiosios dervos – lietuviškai nosiai nepažįstamas aromatas, bet labai malonus ir įdomus.

„Mandarine & Immortelle“ – Korsikos šlamutis, mandarinai ir medus, mano namuose kalėdines nuotaikas akimirksniu paskleidęs. Subalansuotai klampus, šiek tiek saldus, toks emociškai dozuotinas kaip sirupas nuo lapkričio nuotaikų. Prognozuoju bestselerį – parfumerinis antidepresantas tamsiuoju metų laiku net ir tiems, kurie saldumynų nemėgsta.

„Cassis Rhubarbe“ – juodųjų serbentų lapų ir rabarbarų derinys, vertas aplodismentų. Kartą „L‘Occitane en Provence“ bei Pierre Hermé bendrą kūrinį rabarbarų tema jau matėme – ne veltui buvo išpirktas dar iki kalėdinio laikotarpio pradžios, nors buvo kurtas kalėdinei kolekcijai. Šie rabarbarai – irgi fantastiniai: dežavu jausmas, sultinga serbentinė-daržovinė gaiva ir vidinės stiprybės pojūtis. Sąžiningai, labai lietuviškas kvapas – tokį derinį tikrai galima sapnuoti vaikystės sapnuose. Kaip gerai, kad Pierre Hermé „pikasiškieji“ rabarbarai grįžo nauja forma! – gražesnių gurmaniškų rabarbarų dar niekas nesukūrė.

„Framboise & Thé Vert Matcha“ – avietės ir žalioji arbata matcha. Vienareikšmiškai, mano favoritas: aviečių sėklytės, žalioji arbata, matcha arbata, matė arbata, vilkdalgiai, našlaitės, aviečių sėkloms dvelkiant odos akordu, vilkdalgiams ir našlaitėms vaidenantis malonia pudra, o visoms išvardintoms arbatoms kvepiant vaizduotėje iškylančios hipnotizuojančios žalios gelmės sodrumu. „L‘Occitane en Provence“ moka tinkamai elgtis su arbatos akordais jau daugelį metų, bet čia yra dar neregėtos kartelės peržengimas ir jiems patiems.

Visi „86 Champs Élysées“ kolekcijos aromatai yra kvapieji vandenys, visi testuoti ant mano odos išliko taip, kaip ir pridera kvapiesiems vandenims – 4-6 valandas ir ilgiau, ilgiausiai išliko „Rose Safran“ bei „Mandarine & Immortelle“, ką ir buvo galima prognozuoti dėl aromatų sudėties specifikos. Visi universalūs, skirti visiems pagal poreikius. Tai, kas man labai patiko – jie kitokie, bet vis dar patogiai „loksitaniški“, paprastai nepaprasti ir nuotaikingi, bet skirtingi žaidėjai patirtimis bei emocijomis be iliuzijų į dramas, erotiką ar teatrus. Buteliukai ir dėžutės, viena vertus, itin minimalistiniai, tačiau baltos dėžutės dekoruotos skirtingomis pastelinėmis spalvomis – kvapo, menamo skonio ir spalvos sintezė. Visų jų norėčiau žvakių ar namų kvapų formoje, kaip asmeninių kvepalų norėčiau dviejų ar trijų iš šešių patogiam kasdieniniam kvėpinimuisi.

Kai pasirodys Lietuvoje, pauostyti privaloma visus šešis – bent vienas sužavės net ir nuobodžiaujančius skeptikus visažinius. Pavyzdinis kvėpinimuisi, o ne tik žavėjimuisi iš tolo kuriamos parfumerinės gastronomijos arba gastronominės parfumerijos meistriškumas.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Hermès “Twilly d’Hermès Eau Poivrée“. Ne flankerių gentis.

Kuo ilgiau esu parfumerijos pasaulyje, tuo stipriau įsitikinu, kad egzistuoja prognozuojamoji parfumerija su iš anksto suformuojamomis parfumerijos tendencijomis ir yra “Hermès“ bei dar keli vardai, kurie tas tendencijas sėkmingai sugriauna, išsaugodami ištikimybę patys sau, net jeigu vertinant iš šono ji atrodo komerciškai rizikinga.

2017 metų rudenį, “Hermès“ pristatė pirmąjį aromatą jaunajai “Hermès“ kartai, kuri po kurio laiko neabejotinai užaugs iki oraus šilkinių “Hermès“ skarų ryšėjimo bei “Birkin“ rankinių, pavadintą “Twilly d’Hermès“ – siauriausio “Hermès“ šilkinio šalikėlio vardu. (Apie “Twilly“ rašiau 2017 metų spalio įraše) Įnoringas imbierais, tuberozomis ir santalmedžiu dvelkiantis Christine Nagel kūrinys skyrėsi iš kitų 2017 metų “sunkiasvorių“ naujienų, orientuotų į jaunąją kartą: jis nebuvo švelnus ir romantiškas, erzino uoslę ir kėlė idėjas ne apie trapias fėjas, bet apie savo ateitį drąsiai kuriančias merginas, garsiai išsakančias savo nuomones. Rožine konditerija ir romantika besižavinčios nosytės, susiraukė su “Twilly d’Hermès” susipažinę, nes “Twilly d’Hermès” pavadinti “skanučiais kvepaliukais” niekaip negali, o tai jau ilgamečio “Hermès“ tikslo pasiekimas ir viršenybės virš tendencijų pripažinimas.

Po beveik dviejų metų, 2019 metų rugpjūtį, “Hermès“ pristatė “Twilly d’Hermès Eau Poivrée“. Pamačiusi pavadinimą, kurį paraidžiui galima suprasti kaip “Twilly pipirinis vanduo”, sąžiningai, nusiteikiau flankeriui: kad tai bus tarsi jau pažįstama “Twilly”, tik joje, pagal visas flankerių tradicijas, imbierus keis pvz. rožiniai pipirai, o tuberozos ir santalmedžiai liks kaip buvę. Užsimiršau, kad tai yra “Hermès“: svarbiausioji “Hermès“ nosis Christine Nagel nusprendė sukurti ne flankerį, kuriame akimirksniu atpažįsti pirmtaką, bet visiškai naują aromatą, kurį su “Twilly d’Hermès” sietų tik jautresnės uoslės nustatomas DNR. Rožiniai pipirai (arba švelnieji piruliai, jeigu jau visiškai taisyklingai lietuviškai rašyti), rožės ir pačiulis – tokia yra pagrindinė “Twilly d’Hermès Eau Poivrée“ kompozicijos sudėtis, jokių imbierų ar tuberozų. Dievaži, rožinių pipirų ir rožės, rožės ir pačiulio duetais nieko nebenustebinsi nuo kokių 2007 metų – atrodo, kad jau viskas matyta ir uostyta, bet, neužsimirškime – tai yra “Hermès“ kūrinys, o “Hermès“ aromatus rikiuojanti Christine Nagel nėra apie greitą pelną svajojantis klonų armiją primenančių nišinių kvepalų kūrėjas.

“Twilly d’Hermès Eau Poivrée“ slypi apgaulingai rožinės spalvos buteliuke su rožiniu šilko kaspinėliu, uždarytame į rožiniais “Hermès” raštais dekoruotą dėžutę. Pirmoji “Twilly” puošėsi oranžine spalva, akimirksniu atpažįstamu “Hermès” parašu, o pipirinės “Twilly d’Hermès Eau Poivrée” spalvinėje gamoje oranžinė persipina su rožine. Ta pati charizmatiškai savitų charakterių “Hermès” aromatų gentis, bet visgi niekaip ne flankeris: jaunatviškas, energingas, gana gaivus ir tam tikra prasme minimalistinis kvapas, kuriame visus tris pagrindinius akordus nesunkiai gali užuosti aromatui skleidžiantis, tačiau minimalistinė kompozicija pertekliaus laikais yra didelis privalumas bei profesionalumo ženklas. Rožiniai pipirai lengvai erzina nesukeldami čiaudulio, rožės yra jaunatviškai gaivios, o žemiškas pačiulis atlieka sutramdymo funkciją tarsi geros manieros. Taip, pipirų pradiniuose akorduose tikrai yra, tačiau jaunosios nosytės, neabejoju, šį kvapą įvertins kur kas teigiamiau nei pirmąją “Twilly”.

Verdiktas: man labai patiko, o prieš 20 metų man būtų patikę dar labiau. Intelektualumas, savitumas, tikrosios vertybės ir jokios konditerijos, erotikos, ambroksano bei kitų laikmečio parfumerinių triukų. Kasdieniniai, patogūs kvepalai užaugusiai Hermionai, kai charakteris ir asmenybė bei tos asmenybės idealai yra svarbiausia. Puikiai tinka ir pagyvenusioms Hermionoms ar karo deivėms – pagal poreikius. Mano kvepalų spintoje, o tiksliau – rudens garderobe, “Twilly d’Hermès Eau Poivrée” savo vietą bei vaidmenį rado itin lengvai.

Lietuvoje jau prekiaujama. Pauostyti primygtinai rekomenduoju kaip kokybiškos  parfumerijos “ir į darbą, ir į mokslus, ir į pasaulio išgelbėjimą“ atvejį.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Hermes, Informacija apie kvepalus

Senos fotografijos. Serge Lutens “Le Participe Passé“

Senuose namuose greta šventųjų paveikslų sienas bei erdves puošiantys portretai ir blunkančios fotografijos pasakoja vienos laimingos šeimos istoriją. Rėmuose oriai šypsosi dar jauni namų šeimininkai, gyvena anapilin išėję jų artimieji, vaikystės namuose amžinai pasilieka jau seniai užaugę vaikai.  Tai, kas buvo geriausio praeityje, įsismelkia į dabartį, akimirkai sustabdo laikrodžius ir kaskart išgyvenama naujai su nostalgija, šypsena ar širdies skausmu.

Mano močiutė Adelė su metais vyresne seserimi Pole tarpukario Kaune fotografuodavosi kaskart, kai naujas sukneles pasisiūdavo, o tai vykdavo itin dažnai. (Dvi išvaizdžios seserys, išdidžiai iškėlę galvas su karalienių žvilgsniais, tokiomis ir liko iki pat gyvenimo pabaigos, tik po karo nustojo fotografuotis.) Vaikystėje sodybos palėpėje godžiai vartydavau senelių jaunystės albumą, kuriame veidus įgaudavo tik pasakojimuose girdėti vardai, atpažindama protėvių bruožus savo kartos veiduose. Praeitis, tiltas į dabartį, rodos, atgimė naujomis istorijomis ir likimais.

Uostydama naujus “Serge Lutens“ aromatus kartais jaučiuosi tuo vaiku, senelių albumą vartančiu ir praeitį dabartyje atpažįstančiu. “Serge Lutens“ parfumerijoje atsirado kur kas anksčiau nei didžioji dauguma tų, kurie šiandien agresyviai ryškiausiai apšviestas lentynas dalinasi. Kažkada atrodę drąsiai ir net šiek tiek įžūliai (kur tai matyta Berlyno dukrą metaline oksiduota rože paversti, odos akordų animalizmu sužavėti pasaulį bent dešimtmečiu anksčiau nei oda apskritai tapo madinga, medienos moteriškumą atskleisti kedro perdozavimu?), šiandien “Serge Lutens“ ir vėl atrodo unikaliai savo filosofiškumu ir tendencijų ignoravimu. Jokio ambroksano pertekliaus, jokio agarmedžio su šafranu ir rože, jokių rožių-bijūnų-vaisių – tik kvapais, pavadinimais bei sunkiai išverčiamomis istorijomis pasakojama Serge Lutens’o autobiografija, filosofija ir akivaizdus perfekcionizmas.

Naujausiasis “Serge Lutens“ kūrinys “Le Participe Passé“ – būtasis laikas, į dabartį įsiskverbianti praeitis, sujungiantis “Ambre Sultan“, “Arabie“, “Chergui“ ir kitas rytietiškai sodrias “Serge Lutens“ legendas, kurios įsivaizduojamame parfumerijos muziejuje suteikė Serge Lutens’o vardui nemirtingumą. Kvapiosios dervos, karamelė, prieskoniai, pačiulis ir oda – rytietiškumas be agarmedžio, gurmaniškumas be pojūčius atbukinančio cukraus. Viena įspūdingiausių šio rudens naujienų, kurios fotografiją kaip saugotiną ir atsimintiną vertybę senuose namuose kabintų greta šventųjų paveikslų.

Tuo metu, kai parfumerijos pasaulis nepasidalina nosių dėmesiu dėl naujų agarmedžių, šokolado, rožių ir uogų, santūrusis maestro elegantiškai atidarė duris, pastatė ant stalo kelis dešimtmečius istorijos talpinantį kvepalų buteliuką ir vėl pasitraukė į rytietišką citadelę savo muziejaus statyti. Tai, kas man ypač patinka “Le Participe Passé“ – “Serge Lutens“ kūrybos braižo atpažįstamumas, įspūdingųjų legendų sugrįžimas jų palikuonio aromate pačia gražiausia forma, šaltojo metų laiko kvėpinimuisi puikiai tinkamas aromatas (dievaži, ne kiekvieną aukštosios parfumerijos kūrinį nori eksponuoti ant savo odos, o “Le Participe Passé“ norisi kvėpintis pakartotinai) ir “lutensiškai“ filosofinis pavadinimas, kurį prieš du metus, pasirodo, netyčia nuspėjau rašydama tekstą apie Serge Lutens “L’Eau de Paille“.

Kai užuodžiamas aromatas atmintyje pažadina praeities numylėtinius, labiausiai nustebina suvokimas, kad iš tiesų jie visą laiką buvo šalia, tik jų neatpažinai tarsi senose fotografijose matomų veidų. “Serge Lutens“ aromatai praeityje tapo parfumerijos istoriją keičiančia tendencija, didele dalimi suformavusia modernųjį rytietiškumą. Verdiktas vienareikšmiškas – parfumerinei edukacijai Serge Lutens “Le Participe Passé“ privaloma pagarbiai pauostyti pirma proga.

Parašykite komentarą

Filed under Apklausos, Informacija apie kvepalus

Puredistance “Warszawa“: tamsiai žalias aksomas

Šešios valandos, jeigu pasiseks – tokio ilgio yra kelias Kaunas-Varšuva, kuriuo važiuoju keliskart metuose, o kartais – ir dažniau nei keliskart. Per dažnų kelionių dešimtmetį Varšuva tapo sava ir pasiilgstama, todėl visai nepykstu, kad visi keliai gilyn į Europą iš Lietuvos eina per šį švelniai keistą miestą, kurio Antrojo pasaulinio karo metais turėjo nebelikti. Posakis „sulygino su žeme“ tarsi parašytas apie Varšuvą, kurią po karo teko greičiau ne atstatyti, bet apskritai pastatyti kaip Minską ar Dresdeną. Miestas, pakilęs iš pelenų tiesiogine prasme, ir kaskart nustebinantis sena-nauja kontrastais bei harmoningu chaosu, kuris taip sklandžiai skleidžiasi tik Varšuvoje, už šešių valandų kelio nuo Kauno.

Kai mano mylimi „Puredistance“ 2016 metais pristatė Antoine Lie kūrinį „Warszawa“, tyliai kurtą dvejus metus, pagalvojau, kad absoliučiai puikus, nors ir labai netikėtas miesto pasirinkimas: juk Niujorkų, Paryžių ar Londonų parfumerijoje sutinkama dešimtimis. Vienerius metus „Warszawa“ buvo galima įsigyti tik Varšuvoje – toks buvo „Puredistance“ sprendimas, paaiškintas jų atsiųstame laiške taip: <..>pasaulyje, kuriame išskirtinumas prarado savo reikšmę, norime parodyti, kad „Puredistance“ tikrosios išskirtinumo reikšmės nepamiršo <..>. Ir tuos vienerius metus man visiškai nesisekė su Puredistance „Warszawa“ susipažinti: vis pavėluodavau kelioliką minučių atvykti į „Puredistance“ prekiaujančias parduotuves – tikras kantrybės išbandymas, galiausiai pasibaigęs dar vienu „Puredistance“ aromatu mano kvepalų lentynoje.

Galbaninė ferula, greipfrutai, našlaičių lapai, jazminai, prožirniai (angl.k. broom), florencinis vilkdalgis, pačiulis, vetiverija ir stirako mediena – tokia yra Puredistance „Warszawa“ kvepalų ekstrakto sudėtis. Jeigu aromatą apibūdinti vaizdiniais, tai būtų drėgnos, tamsiai žalios salsvo kvapo samanos, kurias apšviečia netoliese esančio greitkelio šviesos, senutėlė žalio aksomo suknelė su pudros pėdsakais, kaip sapnas atkeliavusi iš praeities į didmiesčio viešojo transporto stotelę, ar žaliu aksomu apmuštas prieškarinis krėslas, stovintis nuobodžiai standartiniame moderniame interjere. Daugiau nei pusė kompozicijos yra sodria žaluma dvelkiantys akordai, kuriems vadovauja galbaninė ferula su tradiciniu „hiacinto koto, vakar pamerkto į vandenį“ įspūdžiu, likusi pusė – itin aikštingi ir sunkiai sutramdomi gėlių akordai, bet ne veltui pats Antoine Lie buvo pakviestas kurti himno sudėtingo likimo miestui. Itin įdomus kūrinys, akivaizdžiai saldesnis, savitesnis ir įnoringesnis už kitą žalią kolegę Puredistance „Antonia“, nuostabus kaip istorijose vis pasirodanti Didingosios Varšuvos pėdsakai, bet tikrai ne „varšavkė“, kuri iki Didingosios Varšuvos orumo dar užaugs. Šis šiltas saulėtas ruduo, rodos, atėjo tam, kad „Warszawa“ kvepėtų visomis savo simfonijomis, rūmais ir krištolo sietynais – gėlių-žalumos šipras visada gražiausias rudenį.

Varšuva mane prisijaukino ne iš karto – prireikė laiko, kol tarp jos paviršutinio chaoso, didybės manijos ir visuotinio rūmų interjero poreikio atradau istorijos įžeistą miestą su reto grožio parkais, virš galvos besileidžiančiais lėktuvais (sufleruoju: aikštelė Krokuvos alėjoje šalia „Decatlon“) bei miesto panorama iš Kultūros ir mokslo rūmų apžvalgos aikštelės trisdešimtame aukšte. Šis keistas miestas palaipsniui man tapo vilties ženklu: visai kaip ir mes vis dar sveikstanti po Antrojo pasaulinio karo padarinių, iš kruopelių renkanti praeities didybės ir tapatybės simbolius, kartais juokinga kaip pagyvenusi tetulė, įsispraudusi į ne savo dydžio ryškiaspalvius rūbus, leopardines tampres ir pasipuošusi rožiniu lūpdažiu, kartais pribloškianti elegantišku prašmatnumu bei intelektualumu, bet visada gyvybingai judanti į priekį savo transporto arterijomis. Puredistance „Warszawa“, šlovingos praeities ženklus regintys modernioje dabartyje – kvapni asmeninės mantros „niekada nepasiduoti“ išraiška su šalutiniu tamsiai žalio aksomo suknelės poreikiu.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Dvi šviesos žemės: L’Occitane en Provence “Terre de Lumière“ ir “Terre de Lumière Intense“

Žinote tą jausmą, kai atvažiuoji į savo vaikystės namus, kur jau iš tolo užuodi, kad tėvai gamina jokioms tausojančios mitybos taisyklės nepavaldžius patiekalus, bet visos išmaniojo amžiaus dietos ir saviplaka akimirksniu pranyksta prieš keptą vištą, virtinius sviesto padaže ar bulvių košę su spirgučiais? – taip aš jaučiuosi “L’Occitane en Provence“ tema. Man “L’Occitane en Provence“ yra tas parfumerinis paveldas, kurį norėčiau išsaugoti visiems laikams su jų saulėtomis parduotuvėmis ir žavia pasaka apie tolimąjį Provansą, aromatais virstančia. Daugelį metų “L’Occitane en Provence“ pristatomi kvapai laikėsi atokiai nuo visų parfumerinių tendencijų, dėmesį skiriant kasmet nauja versija išleidžiamiems vyšnių žiedams, rožėms ir verbenoms bei Provanso istorijoms “Eau d’Azur“, “Arlesienne“ ar “Graso kolekcijos“ stiliumi, tačiau 2017 metų pradžioje “L’Occitane en Provence“ šoko į verdantį gurmaniškų kvapų katilą ir pristatė “Terre de Lumière“, išaugusį Provanso marškinėlius.

Migdolai, tongapupės, levandų medus ir muskusinė ybiškė (augalinės kilmės muskuso akordas) – tokia yra “Terre de Lumière“, šviesos žemės, kvapiojo vandens aromato sudėtis. Sąžiningai, susiraukiau pirmą kartą pamačiusi šio kvapo struktūros aprašą, nes tai turėjo būti dantis geliančio saldumo užtaisas, kol nepamačiau kūrėjų sąrašo. Calice Becker, kuriai priklauso didžiosios dalies “By Kilian“ aromatų kūrėjo titulas, Shaymala Maisondieu su Tom Ford “Velvet Orchid“, Nadege Legarlantezec su Liquides Imaginaires “L’Ille Pourpre“ – solidus trio, turintis patirties saldėsių tramdyme. Taip ir nutiko – “Terre de Lumière“ yra gražus konditerinis skanėstas su meduje mirkytais migdolais ir akimirksniu uoslę sužavinčiomis tongapupėmis: šiltas, ramus, rodos, kabinamas mažais šaukšteliais prisimerkiant iš palaimos kaip saulėlydį stebint. Savo kainos kategorijoje – vienas iš gurmaniškų aromatų lyderių pagal daugelį vertinimo kriterijų.

“Terre de Lumière“ kvapiojo vandens sėkmė užprogramavo istorijos tęsinį – naujas aromato versijas, tarp kurių itin išsiskiria “Terre de Lumière Intense“, dar vienas jau minėto gurmaniško profilio parfumerininkių trio kūrinys. Iš pirmtako “Terre de Lumière“ perimta levandų-medaus-tongapupių ašis, migdolus ir muskusą iškeičiant į agarmedį, smilkalus, vanilę ir kedrą. Pirmas įkvėpimas atpažįsta saulėlydžius sapnuojančius “Terre de Lumière“, tačiau aromatas palaipsniui atsiskleidžia taip, kad šaukšteliais jo kabinti nebesinori – sodrus, ryškus, savitas saikingai meduotos gurmaniškos smilkalinės medienos atvejis. Agarmedžio ir smilkalų vaidmuo antraplanis, balsas tik pritariamasis – ir gerai. Esu tikra, aklame testavime “Terre de Lumière Intense“ daugelis priskirtų ne “L’Occitane en Provence“, bet kitiems garsiems kvapų namams ir prognozuotų didelę sėkmę – mano jau minėtus “L’Occitane en Provence“ marškinėlius šis aromatas išauga dar nebaigus skleistis pradinėms natoms.

Gurmaniškų aromatų per pastaruosius tris metus sukurta tiek, kad iš jų buteliukų galima naujas visatas suformuoti, tačiau “L’Occitane en Provence“ kvapai “Terre de Lumière“ bei “Terre de Lumière Intense“ mados tendencijų bangą pagavo sklandžiai ir yra itin aktualūs šešėliams tįstant, orams vėstant ir šildymo sąskaitoms augant. Privalomoji sąlyga – turi patikti medus, nes jo čia gana daug.

p.s. Asmeninis pastebėjimas: jeigu labai patinka “Terre de Lumière Intense“, bet dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių tenka nuo jų susilaikyti, išmėginkite šio kvapo kūno pienelį vietoje kvepalų. Ne pirmas kartas, kai “L’Occitane en Provence“ kūno pieneliai kvepalus sėkmingai atstoja, o šiuo atveju – kūno pienelio aromate medaus įdėta mažiau, kas bent jau mano nosiai – tikras privalumas.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Hermès “Terre d’Hermès Eau Intense Vetiver“: aukšti standartai

Jeigu reikėtų įvardinti svarbiausias šimtmečio vyriškosios parfumerijos legendas, “Hermès“ aromatas “Terre d’Hermès“, 2006 metais sukurtas Jean-Claude Ellena, patektų į svarbiausiųjų ir populiariausiųjų penketuką. Aš “Terre d’Hermès“ statyčiau į įtakingiausiųjų lentyną šalia Christian Dior “Fahrenheit“: abu skirti svajojusiems tapti kosmonautais ar naujų žemių atradėjais, bet tai pamiršusiems, abu yra parfumeriniai etalonai, nustatę aukštus standartus visiems vėliau sukurtiems, abu kvapai pasižymi nežemiškumu, abu aromatus atpažįsti akimirksniu ir nejučia imi jais gėrėtis.

“Terre d’Hermès“ sėkmė lėmė keleto naujų šio aromato versijų sukūrimą, kuriose ilgus metus painiojausi ne dėl jų gausos, bet dėl to, kad dalis jų buvo tas pats aromatas kasmet naujame riboto leidimo buteliuke. Visos versijos buvo kuriamos Jean-Claude Ellena, meistriškai išsaugant “Terre d’Hermès“ tapatybę, ir visos buvo vertos pasigėrėjimo bei pripažinimo. Nišiniams kvepalams / aukštajai parfumerijai sparčiai populiarėjant ir prasidėjus konkurencijai dėl tų pačių klientų nosių bei širdžių, “Terre d’Hermès“ yra tas išskirtinis komercinės parfumerijos atvejis, kurį galima sutikti dažnos kolekcijos nuotraukoje greta kur kas brangesnių eksponatų – nes jie tiesiog yra etalonas, kurį bent kažkuriuo gyvenimo periodu turi daugelis, prie kurio periodiškai sugrįžtama.

Christine Nagel, dabartinė “Hermès“ nosis, Jean-Claude Ellena mokinė, pateisinusi visas viltis po jos mokytojo pasitraukimo ir išsaugojusi bei sustiprinusi unikalųjį “Hermès“ braižą, šiemet pristatė savąją “Hermès žemę“ – “Terre d’Hermès Eau Intense Vetiver“. Kvapusis vanduo, kuriame dominuoja gana rūgštūs citrusiniai vaisiai, pipirai ir vetiverija su atpažįstama “Terre d’Hermès“ DNR – gaivesni nei garsusis protėvis, tačiau charakterio savitumas – jam nenusileidžiantis.

Apskritai, vetiverija yra beveik privalomasis vyriškosios parfumerijos ingredientas, dvelkiantis dūmine žaluma ir dažnai sukuriantis civilizuotos harmonijos tarp rafinuoto solidumo ir laukinės prigimties įspūdį. Pavyzdžiui, 2013 metais pasirodžiusioje Jean-Claude Ellena kurtoje klasikinių Hermès “Bel Ami“ versijoje “Bel Ami Vetiver“ vetiverijos “dūmiškumas“ puikiai žaidė su odos ir prieskonių akordais. Tuo tarpu Christine Nagel kūrinyje vetiverija tiesiogine prasme yra su pipirais – energinga, veržli, įtaigi, intensyvi (ne be reikalo Eau Intense atsirado pavadinime). Vėsus, bet ryškus citrusų akordas, gražiai atskleidęs pipirus, man kažkiek priminė pavasarį pasirodžiusius Hermès “Eau de Citron Noir“ – ir tai yra gerai, džiuginantis parfumerininko braižas. Jeigu “Terre d’Hermès Eau Intense Vetiver“ būtų mėnuo, tai neabejotinai būtų vėjuotas rugsėjis – dienomis dar aktyvi vasaros energija, bet vakarais jau vėsiau ir brandžiau.

Hermès “Terre d’Hermès Eau Intense Vetiver“ matyčiau kaip labai rekomenduotinus vyriškus kvepalus: visoms progoms, visoms aprangoms, visoms amžiaus grupėms, visiems metų laikams (ypač lietingu oru, kai visi “Hermès“ kvapai skleidžiasi gražiausiai), bet ne kiekvienam charakteriui, nes tą sunkiai sutramdomos citrusinės-pipirinės vetiverijos energiją reikia atlaikyti savimi. Aš šiuo aromatu kvėpinuosi pati – dar vienas “Hermès“ mano naudojamų kvepalų lentynoje, Christine Nagel jau eilinį kartą tituluojant bene mėgstamiausia parfumerininke, nepataikaujančia jau nuobodulį keliančioms gurmaniškoms tendencijoms ir išsaugančia aukštus “Hermès“ standartus. Pasaulyje, kuris pametė galvą dėl formos viršenybės prieš turinį, greitos vaizdinės informacijos ir greito susivartojimo, “Hermès“ kaip kokie paskutiniai mohikanai dar išlaiko orumą. Labai gerai, yra į ką atsiremti, vienodiems ambroksanų ir norlimbanolių šleifams visuotinai sklandant ore.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Hermes, Informacija apie kvepalus