Category Archives: Informacija apie kvepalus

Laurent Mazzone “Radikal“ kolekcija: “Radikal Lotus“, “Radikal Iris“, “Radikal Water Lily“

Mane visada žavi žmonės, kurie daro tai, kas jiems labiausiai patinka ir kuo jie nuoširdžiai tiki. Būtent toks yra Laurent Mazzone, į parfumeriją iš mados pasaulio pasukęs todėl, kad jam parfumerija tiesiog labai patinka. Dar jam patinka muzika, filosofija, juoda spalva ir simboliai – visa tai galima atrasti “Laurent Mazzone“ kvepalų istorijose bei pavadinimuose. Pažintis su švedu menininku Mattias Lindblom, kuris bene geriausiai žinomas kaip grupės “Vacuum“ solistas ir filosofinių dainų kūrėjas, tapo dviejų giminingų sielų susitikimu, virtusiu tikra parfumerine intriga.

Visą pavasarį Laurent Mazzone ir Mattias Lindblom “Laurent Mazzone“ puslapyje pristatinėjo filosofines Laurent dienoraščio ištraukas bei trumpus filmo fragmentus, kuriuose sodriuoju Mattias balsu buvo skaitomi eilėraščiai. Visa tai galiausiai susijungė į menišką naujos “Laurent Mazzone“ kvepalų ekstraktų kolekcijos “Radikal“ pristatymą. Trys nauji aromatai, dedikuoti gėlėms, išpuošti raudonomis etiketėmis, nes, priminsiu, Laurent Mazzone daro tai, kas jam patinka ir tai, kuo jis tiki – pavyzdžiui, radikaliomis gėlių versijomis, kodėl gi ne. Kiekvienoje “Radikal“ kolekcijos kvepalų dėžutėje yra kortelė su QR kodu, slepiančiu nuorodą į specialiai “Radikal“ projektui parašytą Mattias Lindblom dainą (graži daina!), Laurent dienoraštį bei visą eilėraštį.

“Radikal Lotus“, “Radikal Iris“ bei “Radikal Water Lily“ – tai, ko mažiausiai tikiesi pamatęs šių augalų pavadinimus, nes visi trys kūriniai turi jau atpažįstamą “Laurent Mazzone“ braižą.

“Radikal Water Lily“ – Pradinės natos – citrinos žievelė, juodieji serbentai, frezijos; vidurinės – bijūnai, ciklamenas, jazminų žiedlapiai; bazinės – ambra ir santalmedis. Neieškokite vandens lelijų sudėtyje – tai yra kitų natų pagalba sukuriamas akordas: įsivaizduojamų vandens gėlių akordų kūrimui paprastai naudojamas ciklamenas ir frezijos, čia jie yra abu. Citrinos žievelė ir juodųjų serbentų lapai – lengvo žalio kartumo kompozicijai suteikiantys akordai, tą žalią kartumą išlaikantys visą sklaidos laiką. Tai nėra romantiškai minkštų bijūnų žiedlapių ir gaivių frezijų aromatas – vandens lelijos apskritai trapia gėle nepavadinčiau: tai modernus žalumos ir gėlių aromatas, mano nuomone, puikiai atskleidžiantis vandens lelijos kaip augalo atkaklumą bei gyvybingumą.

“Radikal Iris“ – gražuolis prieskoniuotas vilkdalgis, kurio pradinėse natose – bergamotės, rožiniai pipirai, galbaninė ferula, vilkdalgio sviestas, vidurinėse – kedras ir pačiulis, bazinėse – muskusas, ambra ir tongapupės.  Savitas. Kitoks. Šiek tiek kvapo nuotaika primenantis rudeniu dvelkiantį Laurent Mazzone “Arsenic Osman“. Reto brandumo kvapas su kažkur sklandančiomis derliaus ir drėgmės nuojautomis (galbaninė ferula ir pačiulis), ant mano odos virstančiomis tamsiu odos akordo dvelksmu. Vilkdalgio sviestas kartais naudojamas odos akordo sukūrimui – čia tai pavyko savaime. Jau žinau, kuo kvėpinsiuos rugpjūčiui baigiantis.

“Radikal Lotus“ – labiausiai nustebinęs iš visos trijulės ir įsitaisęs pirmose dažniausiai šį pavasarį naudojamų aromatų gretose. Pradinėse natose – gvajava (angl.k. guava), frezija, šafranas; vidurinėse – rožė, lotosas, jazminas; bazinėse – ambra, pačiulis, vanilės ankštys. Mazzoniškos rožės ir šafranas, egzotiški dar neprinokusių vaisių potėpiai ir pačiulio sutramdyta saldžiai-nesaldi bazė. Nežinau, su kuo palyginti “Radikal Lotus“ – unikaliai savitas moderniosios parfumerijos atvejis, kuriame gana urbanistinis “Laurent Mazzone“ DNR atpažįstamas nesunkiai. Jeigu tai yra Rytų šventykloje augantis lotosas, tai jis stebimas  futuristų svajones išpildžiusio XXI amžiaus žmogaus akimis.

Radikalios gėlės nežada amžinos meilės, seksualumo ir dangiškos ištikimybės, nes žinutė, kurią jos siunčia, yra ne apie romantiką – apie intelektualinį nuotykį ir šiek tiek ironiškos intelektualios asmenybės bruožus. Čakros nuo jų neatsiveria, karma neišsivalo, seksualumas ar vaikiškas naivumas neprasiveržia per erotiškai pravertas lūpas, tačiau poreikis skaityti vertingus tekstus, apie kuriuos vėliau galvoji ne vieną dieną, gali ir sugrįžti. Radikalumas, pasirodo, gali būti ir komplimentas, o su Laurent Mazzone “Radikal“ kolekcijos aromatais komplimentus visų pirma sakai sau.

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Hermès “Eau de Citron Noir“: nenuobodžiai juodas odekolonas

Viena iš klasikinės parfumerijos konstantų, kurių jau seniausiai nebereikia įrodinėti – “odekolono aromato kompozicijoje privaloma tvarka turi dominuoti citrusinių vaisių akordai“. Žinant tai, kad odekolonai gaminami nuo XVIII pradžios, gali pasirodyti, kad citrusinių odekolonų tema viskas jau yra pasakyta, tačiau tik ne tada,  kai odekolono temos imasi “Hermès“: jau keletą dešimtmečių “Hermès“ kelia sumaištį ir eksperimentuoja savitais citrusais bei odekolono sampratos ribų išplėtimu.

2018 metų pavasarį “Hermès“ naujiena “Eau de Citron Noir“ – fantastiškai įdomus Christine Nagel kūrinys, dar kartą patvirtinęs “Hermès“ maištauja odekolono tema verdiktą. Saulėje arba orkaitėje iki juodumo sudžiovinta žalioji citrina – tradicinis Vidurio Rytų prieskonis, dvelkiantis sodriais dūmais apsmilkytais nesaldžiais citrusiniais vaisiais. Būtent juodoji žalioji citrina tapo įkvėpimu šio odekolono sukūrimui. Maža to, greta juodosios žaliosios citrinos akordo, šio odekolono sudėtyje sutinkama vadinamoji Budos ranka – pirštuotojo vaistinio citrinmedžio vaisius, vadinamas pirštuotoju citronu, ypač vertinamas dėl savito aromato, dūmais dvelkianti juodoji arbata bei balzaminio taukmino (Pietų Amerikos medis, kurio mediena dar žinoma kaip cabreuva, o iš medžio sakų išgaunami Tolu balzamas bei Peru balzamas) mediena.

Kaip man patinka šis juodojo citrono odekolonas! Visų pirma, tai yra unikali citrusinio vaisiaus temos interpretacija, turinti be galo įdomų kultūrinį pagrindą, o aš mėgstu dar negirdėtas istorijas. Visų antra, arbata – vienas iš mano mėgstamiausių akordų parfumerijoje, o čia ji yra juoda, sodri ir dūminė. Visų trečia, “Eau de Citron Noir“ dėl savo savitumo kadaise būtų drąsiai priskirtas nišinei parfumerijai, kai nišinė parfumerija dar reiškė drąsios idėjos atskleidimą aromato akordais (taip, buvo laikai, kai idėjos interpretacijos ir parfumerininko talento demonstravimas buvo aukščiau už nuobodžiai saugią komerciją). Visų ketvirta, šis odekolonas – dar vienas Christine Nagel, Jean Claude Ellena augintinės, talento bei teisingo “Hermès“ pasirinkimo patvirtinimas. Drąsiai teigiu: tai nėra aromatas minios nosių lepinimui – ir gerai. Nenuobodžioji parfumerija su intelektualiu edukacijos užtaisu ir originaliu gaiviai sunkiu prieskonių-dūmų-žaliosios citrinos-medienos aromatu. Tiems, kurie juodoje spalvoje mato visas pasaulio spalvas. Man.

Lietuvoje jau prekiaujama.

2 Komentaras

Filed under Bendroji, Hermes, Informacija apie kvepalus

Prada “Infusion de Mimosa“. Pavasario archyvai.

Praėjusiame tūkstantmetyje, praėjusioje santvarkoje, praėjusioje vaikystėje kartais važiuodavau su mama, medicinos darbuotoja, į Kauno miesto archyvą šalia Rotušės “mirusiųjų sielų surašyti“. Milžiniškos balto kartono knygos, kuriose paskutiniam įrašui buvo suguldyti žmonės ir lemtingos jų diagnozės, man atrodė kažkas nepaprasto: rodės, atverti tą sunkią knygą su amžiams būtuoju kartiniu laiku suskaičiuotais kaimynais, giminėmis bei nepažįstamaisiais ir prieš mano, mažojo metraštininko, akis išsirikiuoja įsivaizduojamos jų istorijos.

Jeigu kada nors paralelinės parfumerijos realybės archyve būtų vartoma mano byla, joje stambiu šriftu būtų įrašyta: 2004-2005 metais ji kvėpinosi saulėtomis mimozomis dvelkiančiais “L’Occitane en Provence“ kvepalais “Eau d’Azur“ ir nuo to laiko visada jų ilgėjosi. Atrodytų, tikras dievų varymas į medį su dabartiniu kvepalų parduotuvių asortimentu bei nuo gausos braškančia asmenine kvepalų spinta, tačiau nuoširdžiai – TŲ mimozų su pavasariška jų magija ieškojau kelioliką metų.

Teisybės vardan. Mimoza nėra retas kvepalų ingredientas: pradedant nuo pirmųjų ryškių mimozų parfumerijos pasaulyje Caron “Farnesiana“, Michel Morsetti sukurtų dar 1947 metais, ar net žinovams “kietu riešutu“ atrodančiuose Editions de Parfums Frederic Malle “Une Fleur de Cassie“ sunkus, įmantrus, dulkėta pudra dvelkiantis senamadiškai nostalgiškas mimozos akordas lepina pačias įnoringiausias nosis. Tačiau manęs, prieš kelioliką metų vaikštinėjusiai pavasarėjančia Laisvės alėja saulėtame mimozos debesyje, intelektualiosios mimozos interpretacijos nežavėjo – man reikėjo TOS mimozos, kurios vizija kuo toliau, tuo labiau priminė sapną apie praėjusią jaunystę.

2018 metų vasarį manoji mimoza išsipildė taip, kaip pildosi visos svajonės, kurioms lemta išsipildyti – staiga iš giedro dangaus, bendražygės parfumistos atsiųsto atomaizerio forma. Aš jau žinau, ką jautė M.Prusto herojus madlenas valgydamas ar romantiško filmo herojus, vienintelę pamatęs: apie tokius saulėtus debesis, nusileidusius ant manęs aromato pavidalu, rašomos knygos ir sekamos pasakos. Prada “Infusion de Mimosa“ – kaip susapnuoti: pradinėse natose – anyžius ir mandarinai, vidurinėse – rožės ir mimozos, bazinėse – medienos akordai. Anyžius ir mandarinai mimozą paverčia tuo, kuo ji ir turi būti – pasiilgtojo pavasario pranašu: saulėtas, džiaugsmingas, lengvai pudrinis optimizmo pliūpsnis su vos juntamais dar vėsiais vėjais ir elegantiškų batelių poreikiais. Hedonistiškos itališkos parfumerijos ypatybės nesunkiai atpažįstamos ir šiuose kvepaluose – jais tiesiog labai smagu kvėpintis: jokios dramos, jokios gilios minties, jokios dietos – tiesiog patogus gyvenimas. Amžinojo lapkričio šalyje, pavasarį pasitinkančioje žvarbiomis Arkties temperatūromis, Prada “Infusion de Mimosa“ drąsiai galėtų būti parduodami vaistinėse kartu su vitaminu D.

Žaliakalnio zylėms už mano lango atkakliai skelbiant gerąją naujieną apie žiemos laikinumą, perrašau savo paralelinės parfumerinės realybės archyvo bylą “po daugelio metų ji vėl surado savo mimozas: nuo tada ilgai ir laimingai jomis mėgavosi“ stiliumi. Laimei nereikia pasakų rūmų – reikia stebuklo išsipildymo kasdienybėje, kad vėl vaikščiotum pakylėtas nuo žemės. Kaip tą pavasarį, kuris tikrai ateis. Žaliakalnio zylės, aš ir mano “Prada“ mimozos jį aktyviai repetuojame.

p.s. Sąmoningai iliustracijai parinkau Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga darytą nuotrauką, kurioje Prada “Infusion de Mimosa“ atlieka saulės Lietuvoje vaidmenį.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Mizensir “Perfect Oud“: tobulas agarmedis Alberto Morillas braižu

Kai vienas iš didžiųjų parfumerijos maestro, daugybės populiarių aromatų autorius, įsteigia savo asmeninę kompaniją ir kuria tai, ką nori, ir taip, kaip nori, pasitelkdamas viso gyvenimo patirtis ir prisiminimus, pakvimpa nosies nuotykiu ir naujais atradimais. Alberto Morillas, parfumerininkas, kurio kūriniai užpildo ne vieną parfumerines tendencijas suformavusių ilgamečių bestselerių lentyną, o gal net ir visą parduotuvę, 1999 metais pristatė “Mizensir“ – interjero žvakių kolekciją, 2016 metais “Mizensir“ kolekciją išplėsdamas aromatais – šiandien jų jau 17.

Kam tokiam daugkartinėmis ovacijomis pripažintam grandui kaip A.Morillas prireikė asmeninės aromatų kolekcijos? – nes daugiau nei keturiasdešimt kūrybos metų jis kūrė kitiems, o dabar savo meilę karčiavaisio citrinmedžio žiedų (nerolio) aromatui, hedionui bei paradisonui (cheminės molekulės, rodos, išgryninusios angelišką nerolio kvapą), moderniųjų biotechnologijų, formuojančių parfumerijos ateitį, žinias tarsi palikimą jis sudeda į “Mizensir“ kvepalus.

Mano pažintis su “Mizensir“ kol kas labai kukli – lygiai vienas aromatas, nors su paties A.Morillas kūryba gerai susipažinę yra daugelis parfumistų “su stažu“: nuo Yves Saint Laurent “M7“, Lancome “Miracle“, Armani “Acqua di Gio“, visos Bvlgari “Omnia“ versijos, CK “One“, Carolina Herrera “212“, Cartier “Le Baiser du Dragon“, Kenzo “Flower by Kenzo“, Marc Jacobs “Daisy“ ir taip toliau iki elnio ragais pasipuošusio Penhaligon’s “The tragedy of Lord George“. Daugiaveidis, bet visada europietiškai elegantiškas, puikiai išmanantis, ko reikia bestselerio gimimui.

Mizensir “Perfect Oud“ – tobulo agarmedžio kvapas, A.Morillas sukurtas apskritai nenaudojant agarmedžio. Prisiminimas apie kvapnią kaitrą skleidžiančias žarijas, odos ir dūmų aromatams įsigeriant į žmogaus odą ir audinius. Pradinėse natose – bergamotė, kalendra, bulgariška rožė; vidurinėse – vilkdalgis (ir agarmedis, nors aprašyme A.Morillas teigia, kad jokio agarmedžio šiuose kvepaluose nėra), bazinėse – Aliaskos kedras ir kadagys. Aromato ašį bei savito agarmedžio įspūdį suformuoja parfumerijoje retai sutinkamas Aliaskos kedras, dvelkiantis odos ir smilkalų akordais.

Persisotinusiai agarmedžiu nosiai įtikti sunku. Agarmedį pažinau visokį – nuo namuose smilkomų jo gabalėlių ir šokančių dūmų hipnozės, sodriai animalistinių atspalvių, balansuojančių ant priimtinumo ribos ar į modernią klasiką pretenduojančio rožės ir agarmedžio derinio iki saldainius primenančio vaisių ir agarmedžio “tuti frutti“. Pastaraisiais metais agarmedžio buvo tiek, kad galiausiai tapo įprasta, nuobodu ir šiek tiek nyku.

“Parfumerijos dievai turi savitą humoro jausmą“ – jau ne kartą viešai kartojau šią frazę, kurią būtinai įtrauksiu į knygą kaip šventą taisyklę mano kvepalų pasaulyje. Mizensir “Perfect Oud“, ant bloterio atrodęs tiesiog gražiu rožės ir smilkalinės medienos deriniu, ant mano odos susprogo kaip spygliuočiai šilumos sulaukę: rožė, atpažįstama sodri oda su gaiviais spygliuočių žalumos potėpiais, agarmedis, smilkalai ir nepaprastas liepsnos pojūtis – maždaug taip. Fantastika! – nepriekaištingas kūrinys iki paskutinio aromato (ir mano) atodūsio. Artimiausias kvapas iš man pažįstamų – Editions de Parfums Frederic Malle “The Promise“, bet “Mizensir“ tobulasis agarmedis yra apdovanotas santūresnėmis manieromis, pritaikymo garderobe universalumu ir A.Morillas kūrybai būdingu europietiškumu. Man patinka šių kvepalų sukuriama nuotaika – pozityvūs, dalykiški, ryškūs ir įtaigūs, kažkur tarp kostiumo, burtininko apsiausto, vakarinės suknelės ir šarvų. Išlikimo ant odos monstras.

Jeigu turėsite progos susipažinti su “Mizensir“, labai rekomenduoju. Lietuvoje jais neprekiaujama, tačiau pasaulis juk atviras ne tik paukščiams bei virusams. Koks paradoksas: Alberto Morillas “Mizensir“ aromatus kuria įkvėpimo savo paties sode su citrinmedžiais bei vaikystės Andalūzijoje prisiminimuose ieškodamas, bet jo kuriamų aromatų kalbą supranta ir už keleto tūkstančių kilometrų snieguotoje žemėje. Meilė kvepalams išties neturi sienų, – kaip mėgsta sakyti mano draugas Laurent. Dievaži, koks jis teisus – tūkstantis pirmą kartą.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Parfums de Marly “Delina“ ir “Layton“: pavyzdinis modernumas

Tema, apie kurią jau kuris laikas svarstau, susipažindama su pasirodančiomis parfumerijos naujienomis, yra modernumas: kokiais bruožais turėtų pasižymėti nauji kvepalai, kad jiems besąlygiškai tiktų pavyzdinio modernumo epitetas? Pavyzdinis modernumas – harmoninga laikmečio aktualijų išraiška parfumerijoje, kurią galima identifikuoti visais svarbiausiais pjūviais: dominuojantys akordai, pavadinimas, buteliukas, istorija, kontekstas.

Vienas mano mėgstamiausių pavyzdinio modernumo pavyzdžių iš parfumerijos istorijos – Caron “Tabac Blond“. 1919 metais Ernest’o Daltroffo sukurtas aromatas pasakojo istoriją apie modernias paryžietes, trumpai kerpančias plaukus ir pirmąkart istorijoje viešai rūkančias šviesaus tabako cigaretes. Tabac Blond prancūzų kalboje reiškia šviesų tabaką, tačiau neprancūzai šį pavadinimą mielai šifravo kaip “rūkančią blondinę“. Pirmasis aromatas moterims, sukurtas iš tradicinių vyriškų akordų, po Pirmojo pasaulinio karo negrįžtamai pasikeitęs pasaulis su nauju moterų vaidmeniu ir nekvestionuotinas pavyzdinis modernumas 1919 metų kontekste.

2016-2017 metais pasirodę aromatai, potencialiai gal ir galintys pretenduojanti į pavyzdinio modernumo titulą, skendo bendroje naujienų jūroje ar pelkėje, neišpildydami viso pavyzdinio modernumo sąlygų komplekto. Kažko vis trūko – pavadinimo, akimirksniu atpažįstamų modernaus pasaulio tendencijų, galiausiai – palankaus uoslės verdikto bei populiarumo. Man pačiai šiek tiek netikėta, tačiau šiemet pavyzdinio modernumo atvejais skelbiu “Parfums de Marly“ duetą “Delina“ bei “Layton“, kurių didžiulę sėkmę buvo galima prognozuoti nuo pirmo aromato dvelksmo įkvėpimo, pavadinimo perskaitymo bei buteliuko pamatymo.

Pavadinimai “Delina“ ir “Layton“ yra fantastiškai skambūs ir įsimintini: “Delina“ skamba kaip pažįstamos moters vardas – įvairios “Linos“ populiaru daugelyje šalių, “Layton“ – atitinkamai miesto ar vyro vardas, kurį galbūt matei kažkur socialiniuose tinkluose ar naujienų antraštėse. Dėl matinių spalvų pamišusio pasaulio išraiška – šių aromatų buteliukai, kurie, viena vertus, yra tradiciniai – rožinis ir tamsiai mėlynas, tačiau matinė tekstūra ir modernūs atspalviai juos akimirksniu išskiria iš kitų rožinių ir mėlynų buteliukų minios. Abu buteliukai yra be galo fotogeniški – tai yra didelis privalumas išmaniųjų įrenginių bei socialinių tinklų pasaulyje.

“Delina“ – rožių-bijūnų-ličių-rabarbarų akordų derinio aromatas, gėlinio-vaisinio kvapo atvejis. Rožinio buteliuko pažadas išpildomas su kaupu – rožė atpažįstama akimirksniu, tačiau šioje vietoje aš, rožinės spalvos nuoširdžiai nemėgstantis asmuo, noriu užkirsti kelią išankstiniam nosies suraukimui: “Delina“ yra itin gražiai subalansuotas rožių aromatas, pasitelkiant muskato riešutą, vetiveriją ir kedrą. Moderni sėkminga moteris, išmananti gero elgesio taisykles, ginkluota išmaniojo pasaulio aksesuarais bei matiniais lūpų dažais, bet seginti močiutės dovanotus perlų auskarus prie madingo kašmyro palto – tokią aš matau “Delina“. Moteriškumas, sklandžiai derantis su karjeros ambicijomis ir asmenine nuomone – tikra influencerė.

“Layton“ – bene gražiausio sultingo obuolio akordo atvejis iš šiuolaikinės parfumerijos. Obuolys, mandarinai, levandos, uoslę lengvai erzinantys prieskoniai ir mediena su karamelizuotos kavos akordu – šiek tiek klasikinės elegantiškumo tradicijos (levandos, mediena), šiek tiek jaunatviško optimizmo (obuolys, mandarinai), o rezultatas – nuotaikingas aromatas, kurio griežtai vyrišku niekaip negaliu pavadinti, nes labai mielai naudoju ir pati. “Layton“ – gerą humoro jausmą turintis modernus žmogus, kuris kvėpinasi kvepalais, spinduliuojančiais pozityvumu – ir tie kvepalai jam pačiam labai patinka. “Layton“ aš įsimylėjau iš pirmo pauostymo – jokios dramos ar sizifiško kopimo į kalną: tiesiog džiaugsminga kasdienybė ir pasiutusiai puikūs obuoliai su mandarinais tradicinius odekolonus pačia geriausia prasme šiek tiek primenančiame aromate.

“Kažkas naujo, kažkas seno“ motyvas šiandien populiarus visose srityse – nuo interjero, drabužių dizaino, kulinarijos iki parfumerijos. “Parfums de Marly“ sėkmingai integravo šį motyvą į “Layton“ ir “Delina“ kūrimą, pasmerkdami juos sėkmei ir pavyzdinio modernumo verdiktui. Visiems tiems, kurie galbūt raukosi dėl tariamo “Delina“ ar “Layton“ neintelektualumo, noriu priminti: teksto pradžioje minėtas Caron “Tabac Blond“, šiandien laikomas vienu ypatingiausių amžinai aktualios parfumerijos klasikos atveju, 1919 metais  buvo kuriamas kaip madingas ir populiarus aromatas modernioms paryžietėms su aiškia komercine potekste – pjedestalą ir amžinosios vertybės titulą suteikė nosys ir laikas. Apie tai, ką vadinsime klasika po privalomųjų trisdešimties ir daugiau metų – dar pamatysime, tačiau Parfums de Marly “Delina“ ir “Layton“ – šiuolaikinio pasaulio kvapnieji metraštininkai, kažkada priminsiantys apie 2017 metų pasaulį, kuriame buvo svarbu tai, kiek sekėjų sulaukia tavo socialinių tinklų paskyros, gausiai iliustruotos diplomais, kavos puodeliais, kelionėmis ir apdovanojimais, pagrindiniu socialinių tinklų privalumu visgi laikant tradicijų bei ryšių tarp artimų žmonių sukūrimą, atkūrimą ir išsaugojimą.

Trumpoji teksto versija: Parfums de Marly “Delina“ bei “Layton“ yra dėmesio verti aromatai, kuriuose, tikėtina, atpažinsite save. Taškas.

 

8 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Prabėgantis šuoliais. Hermes “Galop d’Hermes“

Pirmąkart juos išbandžiau Varšuvos oro uoste prieš devynis mėnesius, skrisdama į ugnikalniais nusėtą Atlanto salą. Pasikvėpinau ir išskubėjau į lėktuvą ugnies, vasaros ir banginių ieškoti. Parskridusi vėl ėjau jais kvėpintis, bagažo atsiėmimą palikdama paskutinei minutei, ir pakeliui į Lietuvą periodiškai pauostydavau riešą, vis aiškiau suvokdama, kad Hjustonas netikėtai susidūrė su milžiniška problema. Kvepalų, kurie ant mano riešo skleidėsi dar neregėtais atspalviais ir negirdėtais pustoniais, Lietuvoje nėra. Šalyje, kurioje yra beveik viskas – net ir Roja Parfums „Roja Haute Luxe“, kainuojantys daugiau nei 3000 Eur, bei juos be didesnių pastangų įperkantys žmonės, jų nėra: galima rasti tik kompanijos boutique bei kitose išskirtinėse prekybos vietose toli nuo Lietuvos arba, netikėtai, Varšuvos oro uoste, bet, deja, ne pačioje Varšuvoje.

Taip devynis mėnesius gyvenau progos laukimu, o tiksliau – susikūrimu. Atlikau namų darbus, ieškodama pardavimo vietų, išpardaviau dalį kvapų kolekcijos, gaunamus honorarus kaupiau tiksliniame fonde, metų pabaigoje paskelbiau parfumerinį pasninką, susilaikydama nuo bet kokių aromatinių pirkinių iki svajonės išpildymo. Niurnbergas, Kaiserstrasse 12, gruodžio 8 diena, privalomieji reveransai ir komplimentai, oranžinės spalvos pirkinių maišelis su karieta, begėdiškai sulankstytas į rankinio bagažo kuprinę, greta dantų pastos ir blakstienų tušo parskraidintas balnakilpės formos buteliukas.

Hermes „Galop d‘Hermes“ – parfumerininkės Christine Nagel debiutas kaip pagrindinės „Hermes“ nosies po Jean-Claude Ellena pasitraukimo, mano nuomone, nesulaukęs jo verto dėmesio. Rožė, zomša, šafranas ir svarainiai, kvepalų ekstrakto koncentracija, prekybos vietų ribojimas, „Hermes“ žirgų legendą tęsianti buteliuko forma ir pavadinimas – visas komplektas argumentų, kodėl „Galop d‘Hermes“ turėjo tapti išskirtiniu atveju „Hermes“ kvapų namuose. Bandžiusiųjų nuomonės apie aromatą itin skirtingos – nuo santūrių nuobodulio verdiktų iki pikto nosių suraukimo, bet jokios pritariamosios euforijos ir ditirambų. Akivaizdu: „Galop d‘Hermes“ nėra sukurtas minių pamaloninimui – išimtis iš pastarųjų metų parfumerinio konteksto.

Tai galėtų būti mano kvepiantis parašas – taip arti tokio drąsaus verdikto dar nebuvau priartėjusi. Mano odos chemija išryškina „Galop d‘Hermes“ svarainius, kurie išlieka atpažįstami visą aromato sklaidos laiką, o svarainiai – mano Prusto efektas, vaikystės rudens kvapas tėvų namuose. Šafranas rožę paverčia griežta ir aštria, rūgštimi alsuojančios svarainio sultys tą rožės griežtumą sustiprina įtaigumu, o gana animalistinė zomša, iškvėpinta griežtai-aštriai-sultingai-rūgščiu deriniu, transformuojasi į paskutinius metrus prieš finišą, įveikiamus šuoliais, kuriuos vėliau vėl ir vėl išgyveni sapnuose ir prisiminimuose, apie juos pasakodamas istorijas „nežemiška jėga mane stūmė į priekį“ stiliumi. Tai ne aromatas – tai žaizdomis ir randais rašomas gyvenimo aprašymas, rūgščiai saldi aplodismentų kaina.

Balnakilpės gali būti išganymas, leidžiantis saugiau laikytis ant žirgo ir greičiau šuoliuoti tikslo link, jeigu esi pavargęs raitelis, arba begalinės kančios simbolis, jeigu esi nuvarytas žirgas. Šiandien, savo gimimo dieną, aš jaučiu, kad nepaisant to, jog esu tas beprotiškai pavargęs raitelis, Hermes „Galop d‘Hermes“, geležines kurpaites ir stiklo kalnus kainavusios puikiosios balnakilpės, dvelkiančios mano gyvenimo aprašymu, galėtų virsti ta „nežemiška jėga“, padedančia neišlėkti pirmame posūkyje, kol įkvėpimo-iškvėpimo burtažodžiai dar veikia. Statau garbingiausioje ir greičiausiai pasiekiamoje kvepalų spintos vietoje prieš visą savo kvepiančią armiją su maršalo antpečiais, laiko žirgams šuoliavimo tempą paspartinus dar vieneriais metais, ir tikiuosi metų tarsi stebuklo.

4 Komentaras

Filed under Bendroji, Hermes, Informacija apie kvepalus

Serge Lutens “Dent de Lait“: praradimo džiaugsmas

Kiekvieno naujo “Serge Lutens“ aromato laukiu su nerimu lyg psichoanalitinio filmo, kuriame pagrindinis veikėjas esi tu: kokias baimes ir prisiminimus šįkart ištrauks filosofinių istorijų meistras? Vasaros pradžioje pasirodę užuominos apie naująjį aromatą, pavadintą “Dent de Lait“, šį parfumerinį-egzistencinį nerimą tik stiprino: kokias teigiamas emocijas gali sukelti pieninis dantis, jeigu nesi dantukų fėja, o siūlo-pieninio danties-durų rankenos loginį ryšį kartais dar sapnuoji košmaruose ar realybėje, apmokėdamas stomatologo paslaugų sąskaitas?

Pieninio danties praradimas – bene pirmoji vaikystės patirtis, išmokanti, kad kiekvienas praradimas yra naujo atradimo pradžia, tačiau iki to naujo atradimo džiaugsmo dar tenka geležines nerimo kurpaites sunešioti. Prieš keliasdešimt metų pamirštas gyvenimo etapas, ištikimojo Serge’o Lutenso bendražygio parfumerininko Christopher’io Sheldrake įamžintas neprognozuojamuoju “lutensišku“ stiliumi: aromato kompozicijoje sutinkami metaliniai aldehidai, pienas ir migdolinė heliotropo pudra. Toks saldžiai skausmingas praradimo ir atradimo pojūtis – visai kaip pats gyvenimas. Aš ne dantukų fėja, bet kvapas man labai patiko – keistas, bet ypač gražus: įsivaizduokite steriliai švariame ir šviesiame stomatologo kabinete pražydusią švelnia pudra dvelkiančią gėlę, sugriaunančią mitus apie netekties ir liūdesio amžinybę. 

Serge’as Lutensas yra vienas paskutiniųjų parfumerijos mohikanų, išvengiantis minioms pamaloninti skirtų kvapų kūrimo ir aromatais nusitaikantis tiesiai į sielos dugną – ten, kur jokie socialiniai tinklai ir akimirkos autoportretai nepasiekia. Kvapais savo paties sudėtingą biografiją pasakojanti meno pasaulio legenda lyg burtininkas iš kvepalų buteliuko staiga ištraukia veidrodį ir galiausiai jame matai ne tolimame Lilyje Antro pasaulinio karo metais gimusį Serge’ą, kuris Maroke stato sau rūmus lyg mauzoliejų, bet save patį. Net ir tame, kad keičiasi “Serge Lutens“ pakuotės ir buteliukai (atsirado 100 mililitrų buteliukai su dar daugiau griežto santūrumo ir minimalizmo pakuotėje), galima atpažinti save – amžinai skubantį išmaniojo amžiaus žmogų, perteklinio vartojimo taikinį, garsiai deklaruojantį įspūdžių, o ne daiktų kolekcionavimą, bet perkantį didelėmis pakuotėmis. Ir tai praeis – taip, kaip pirmojo pieninio danties praradimo nerimas, kaip pėdsakai vėjo pustomame smėlyje, kaip ruduo, kaip mes.

“Dent de Lait“ kvėpinuosi tada, kai mintims reikia aštraus, išgryninto aiškumo – šis aromatas kaip skalpelis išoperuoja tai, kas nėra svarbu, bet iliuzinę galią turinčių superherojaus šarvų irgi nepadovanoja, leisdamas išlaikyti sveiką protą. Priimant svarbius sprendimus negali jaukiai rymoti-dūmoti saldžiuose ambros ar kvapiųjų dervų su rytietiškais prieskoniais pataluose – turi keltis, eiti ir dirbti, su arklu, knyga ir lyra ar be jų. Kuo puikiausiai įsivaizduoju “Dent de Lait“ kaip įdomius, bet itin korektiškus darbinius kvepalus.

Praradus pieninį dantį, naktį dantukų fėja po pagalve padeda monetą ar skanėstą, praradimą paversdama džiaugsmu – nuo to prasideda “nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“ suvokimas, padedantis neišlėkti iš to “posūkio, už kurio nežinai, kas laukia“.  Serge’o Lutenso kūrybos kontekste aš labai norėčiau, kad už to nežinios posūkio lauktų dar ne vienas stebinantis parfumerinės psichoanalizės meistro aromatas – toks ypatingas sielos gelmių ir prisiminimų apnuoginimas yra tikroji išmaniojo amžiaus magija, verta tūkstančio pagarbių nusilenkimų.

Rekomendacija: būtina bandyti ant odos – net ir aukščiausios kokybės akvarelinis popierius nesugebėjo perteikti viso aromato grožio.

 

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus