Būtasis laikas. Serge Lutens “L’Eau de Paille”

 

Birželiui baigiantis važiavau iš senųjų Vilkijos kapinių, su savo vaikystės dievais pasisveikinusi, kai pro atvertus automobilio langus vėjas atnešė pažįstamą vasaros kvapą. Prinokę javai ir nušienautose pievose dėmesio laukiantis šienas kuteno nosį, išjudindamas kažkur giliai atmintyje tūnančius prisiminimus. Aš, dar maža mergaitė, bet jau pakankamai didelė, kad nulaikytų grėblį, dalyvauju šieno vežime, oriai atlikdama “pagrėbstuotojos” ir šieno “mindytojos” daržinėje funkcijas. Karštis, stiprūs kvapai, troškulys, griežtas močiutės Adelės įsakymas negerti šalto vandens dideliais gurkšniais ir dar griežtesnis įsakymas nepilti šalto vandens sau už kaklo, nes “plaučiai užsidegs”. Šaltas vanduo iš šulinio, šieno kvapas ir vaikystės dievai prieš keletą mėnesių apsigyveno mano kvepalų spintoje kaip Serge Lutens “L’Eau de Paille” – “šieno vanduo”.

Serge Lutens “L’Eau de Paille” istorijoje 1954 metų vasarą mažas berniukas pjauna javus. Karštis, saulė, gaivos poreikis, javų kvapas, kaliausė, dėl karščio vaikui atrodžiusi bauginamai, ir būtojo laiko pojūtis. Šieno akordas, vetiverija ir smilkalai – “tiems, kurie nemėgsta sušlapti”, pasak S.Lutenso. Gaiva be citrusų – bene tiksliausias šio aromato apibūdinimas: vėsaus vandens nuojautos ir malonus įsibėgėjusios vasaros kvapas. Miesto žmogui, karštį vertinančiam kondicionieriaus elektros sąnaudomis, “L’Eau de Paille” taip pat galėtų patikti – šie kvepalai išmeta iš tradicinės citrusinės komforto zonos ir dvelkia maloniais jau šiek tiek pavargusios gamtos kvapais, įsibraunančiais liepą ar rugpjūtį atvėrus automobilio langą nemagistraliniuose keliuose. Būtina bandyti ant odos – minimalistinės Serge Lutens magijos triukai vis dar veikia.

Seniai stebiu autobiografinę S.Lutens kūrybą, matydama gilų liūdesį, egzistencinį nerimą ir stiprėjančiais sunkios praeities vaiduokliais. Unikalus asketiškumo bei prabangos burtininkas stato sau muziejų ir savo aromatams rašo sudėtingus filosofinius tekstus, kuriuos įmanoma suprasti tik skaitant bent trimis kalbomis ir išmanant meno istoriją, geografiją bei psichologiją. Šokiravęs sprendimas “L’Eau Froide” ribotą leidimą paženklinti komunistine simbolika tampa nebe tokiu šokiruojančiu, kai emocijos nurimsta: “šalčio vanduo”, Šaltasis karas, stebėtas iš kitos geležinės uždangos pusės, kitoje realybėje augęs žmogus, iš kurio negali reikalauti svetimo skausmo suvokimo – jis vaikščiojo savomis geležinėmis kurpaitėmis, mes – savomis. Garsioji vienos garsios karalienės ištarta frazė “Jeigu neturi duonos, tegul valgo pyragus” – tinkama iliustracija. Geografinės grėsmių artimumo ir intensyvumo suvokimo ribos  – taip pat.

Ir visgi. 1942 metais kovo 14 dieną Lilyje, Prancūzijoje, gimė mažas berniukas, Serge. Po poros mėnesių karo alinamoje Lietuvoje gimė kitas mažas berniukas, kurį šiandien vadinu savo Tėčiu. 1954 metų vasarą ir Lietuvoje, ir Prancūzijoje buvo pjaunamas šienas ir javai, stiprėjant nežinomybe dvelkiančioms ateities nuojautoms. Praėjus 62 metams šieno kvapas ir šalto vandens troškulys karštą vasaros dieną vis dar toks pats. Žmogaus laikinumas – vis dar virpinantis širdį.

Aš dar prisimenu, kurioje vietoje ant delnų atsiranda pūslės nuo neteisingo grėblio laikymo. “Su grėbliu reikia elgtis švelniai, lengvai, leisti jam glostyti ranką”, pamatęs pūslėtus mano delnus mokė senelis Kazimieras, slapta dar glotniau nušlifavęs grėbliakotį, kad tik mažoji anūkė niekada nebesusižeistų. Jau 20 metų senosios Vilkijos kapinės yra mano pasisveikinimo su vaikystės dievu Kazimieru vieta. Būtasis laikas, kasmet grėsmingai apimantis vis daugiau, ir tyra nostalgija “bijantiems sušlapti” – Prusto efektas, užuodus šieno kvapą pro atvertus automobilio langus.

leaudepaille

10 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

10 responses to “Būtasis laikas. Serge Lutens “L’Eau de Paille”

  1. Tik norejau pasakyti, tavo rašymas Atima kvapą ….nes pamiršti kvėpuoti bet kartu visa esybe esi ten kur kvėpuoji ir apie ką rašai… Nuostabu

    Sent from my iPhone

    >

  2. Mergele

    Vat su tokiais tekstais knygos apie kvepalus noreciau….Aciu

  3. Dalia

    Su nostalgija prisimenu tvankų klojimą, šieno kvapą, maudynes po visko. Tai šviesūs, bet graudūs prisiminimai, nes būsimi vaikai sunkiai tą nuotaiką besupras. Net vyras šieno nėra vežęs, miestelio vaikis. Gera, kai prisiminimas virsta kvapu. Man tai primena Dumbldoro minčių dubenį, kuriame lyg šilko gijas gali pasidėti ypatingas mintis. Ačiū, Rimante!

  4. Eglė

    Uodžiu šviežio šieno kvapą. Akys merkias iš nuovargio, po dienos praleistos po kaitria saule. Žiūrėdama į delnus pučiu panosėj esančiu vėjeliu į “suveltas” ant delnų pūsles, tuo pačiu jausdama nepamatuotą neapykantą darbo įrankiui. Skauda, bet pastangos prisidėti akivaizdžios 😊 Subraižytos kojos peršti pamerktos į lėtai tekančio Nemunėlio vandenis… saulės nuglostyti pečiai ir veidas nusagstytas ryškiomis strazdanomus dega raudoniu. Noriu griūti ant ką tik sukrauto šieno klaime ir užmigti… Dar keletas salto nuo “prėslo” iš paskutinių jėgų, keli įkvėpimai plaučius pripildant dulkių ir… manęs neliks 😊 užmigsiu ant šieno. Močiutė pyks, bet leis bent porą valandų pamiegoti, o tada senelis, suėmęs tvirtomis, nuo darbų sugrubusiomis rankomis, parneš į gryčią.
    Viską menu… ir tų laikų ilgiuos…
    Ačiū, už galimybę bent mintimis grįžti ten, kur jaučiausi laiminga, trepsėdama įkandin senelių, su maža, bet varančia jėga padėti, jausti, imti ir gėrėtis vasaros svaiguliu, “geriant” godžiai džiovintos žolės kvapą…

  5. Giedrė

    Jūsų tekstai nuostabūs! Ačiū.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s