“Papier d’Armenie” – kitoks namų kvėpinimas

“Papier d’Armenie” tradicijos šaknys – kvapiosiomis dervomis prisotintų popieriaus juostelių smilkymas namuose, pašalinant nemalonius kvapus ir pripildant erdvę maloniais aromatais. Prancūzų vaistininkai XIX amžiuje susidomėjo armėnų šeimose dažnai praktikuojamu namų kvėpinimo ir, tikima, dezinfekcijos būdu smilkant benzoino dervą, todėl 1885 metais sukūrė pirmuosius “Papier d’Armenie” – genialiai elementarius saldaus benzoino kvapo popierinius smilkalus, niekaip neprimenančius sakralinių bažnyčių skliautų ir rimties. Tabako ir virtuvės kvapai yra bejėgiai prieš erdvėje sklindantį benzoino dvelksmą – jau XX amžiaus pradžioje “Papier d’Armenie” tapo tradicine pirmąja aromatine pagalba ir prancūzų namuose.

Prieš keletą metų “Papier d’Armenie” pasikvietė garsiausią parfumerijos pasaulio armėną Francis Kurkdjianą, kuris sukūrė proginę “Armenie” aromato versiją iš smilkalų, miros, vanilės ir medienos akordų. Būtent šią versiją mielai naudoju savo namuose – džiaugsmingas šiltas, šiek tiek saldus aromatas, kažkuo primenantis “Shalimar” ir “Arpege” laikus bei nuotaikas.

Naudojimo būdas: iš smilkalų knygelės išplėši lapelį, atplėši jo trečdalį – vieną juostelę, sulankstai armonikėle, pastatai vertikaliai ir uždegi. Popierius sudega per porą minučių, pripildydamas namus fantastiško kvapo.

Savuosius “Papier d’Armenie” radau ebay. Yra trys aromato variantai: jau minėtas “Armenie”, rožėmis dvelkiantis “Rose” bei benzoino saldumu kvepiantis “Traditionel”. (Šiuo metu “Papier d’Armenie” gamykla atstatoma po sausį kilusio gaisro, todėl tiesioginės prekybos ir gamybos nevykdo.)

papier-darmenie

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji

Tauer Perfumes “Au Coeur du Désert”: piligrimystė

Jeigu Leonardo da Vinci būtų nusprendęs nupiešti dar vieną Moną Lizą, tik kitame fone, arba dar vieną damą, tik ne su šermuonėliu, bet su katinu? Jeigu G.Puccini būtų sukūręs dvi skirtingas “Madam Baterflai” versijas: vieną su laiminga pabaiga, kitą – su tragiška? – Tik patys drąsiausieji, bepročiai arba genijai gali ryžtis perrašyti patį geriausią savo kūrinį nauju braižu ir perrašyti jį taip, kad naujasis kūrinys nebūtų senojo kopija kitu vardu. Andy Tauerio sprendimas naujai pažvelgti į akimirksniu legenda tapusį “L’Air du Desert Marocain” buvo netikėtas ir, tiesą sakant, iš pirmo žvilgsnio – abejotino racionalumo sprendimas, tačiau juk kalbame apie Andy Tauerį – kūrėją, sunkiai sutalpinamą į tradicinių taisyklių rėmus. 2016 metais pasirodęs “Au Coeur du Désert” aromatas kėlė begalinį smalsumą: daugelį kartų matytas komercinis flankerio sprendimas ar beprotiškai drąsus savo paties kūrybiškumo išbandymas?

Sausa mediena, uoslę erzinančiais prieskoniais ir smilkalais dvelkiantis “Maroko dykumos oras” tapo, nesumenkinsiu, kultiniu aromatu Lietuvoje ir ne tik Lietuvoje: Andy Taueris šviesos greičiu buvo pripažintas kaip įdomus ir talentingas kūrėjas, “Maroko dykumos oro” reikėjo visiems, kuriems jis patiko, ir kuriems jis nepatiko, tačiau vis tiek norėjosi jį turėti, lietuvaičiai Užupio grindinio akmenis žingsniais, vedančiais į “Visokių daiktų krautuvėlę” šio aromato pauostyti, gerokai nugludino. Tai, kas šį aromatą darė ypatingu – kalendra, kuminas, citrusai, švitrūnas, jazminas, kedras, vetiverija ir ambra, o žmonių kalba – citrusai, žalumos ir prieskonių akordai, smilkalais dvelkiančios kvapiosios dervos, mediena ir ambra.

“Au Coeur du Désert” aromatinė idėja – esminių akordų perėmimas iš garsiojo pirmtako: kalendra, kuminas, kedras, ambra ir kvapiosios dervos, į šį sėkmę atnešusį derinį įmaišant nemažą dozę pačiulio ir rizikingai maksimizuojant koncentraciją iš tualetinio vandens į kvepalų ekstraktą. Taip “Maroko dykumos vėjas” virto “Dykumos širdimi”: tapo aišku, kad tol, kol visi svaigo apie žvaigždėtą Maroko dangų ir vėjo blaškomus smilkalus, Andy Tauer žvelgė kur kas giliau ir jautriau. Tai, ką aš aptinku “Dykumos širdyje” – piligrimą, gulintį kryžiumi senoje bažnyčioje, kurios sienos, grindys ir mediniai suolai prisigėrę sakralaus smilkalų, sausos medienos, drėgno pačiulio ir piligrimo pirmtakų gyvenimų kvapo, ir jaučiantį amžinybės virpesius kiekviename savo atodūsyje. Pernelyg filosofiška? – tebūnie. Tačiau visi komponentai – kvapiųjų dervų sakralumas, pačiulio ir kalendros drėgmė, suvilganti drėgmės ištroškusią sausą medieną, ir tik nujaučiamas subtiliai prakaituotas kuminas išrauna iš “Maroko dykumos vėjo” širdį ir tarsi padeda ją po padidinimo stiklu.  Ne, tai nėra “Maroko dykumos vėjo” kopija – tai savarankiškas, įtaigus, sodrus medienos aromatas, kuriame svarbų vaidmenį suvaidinęs pačiulis kažkurią akimirką pakvimpa tamsiu šokoladu lyg iš pavargusio piligrimo vizijos. Geriausiu 2016-ųjų medienos aromatu “Dykumos širdį” paskelbiau visiškai pelnytai – jis vertas didelio dėmesio.

Neišvengiamas palyginimas: “Maroko dykumos vėjas” – sausesnis, gaivesnis, lengvesnis (kad ir kaip neįtikėtinai skamba šie epitetai apie tą aromatą), “Dykumos širdis” – sodresnė, drėgnesnė, gilesnė, brandesnė. Išlikimas ant odos fantastiškas abiejų, nepriklausomai nuo koncentracijos: ji daugiau svarbi aromato sudėtingumo atskleidimui. Ir visgi, tas piligrimas, kryžiumi gulintis senoje bažnyčioje, “Maroko dykumos vėjui” uždaro duris, nes jis jau rado daugiau nei ieškojo. Būtent “Dykumos širdis” mano kvepalų spintoje atsirado ne be reikalo – paradoksalu, tačiau tai “Maroko dykumos vėjas” yra jos tęsinys, ne atvirkščiai.

p.s. Manoji Tauer Perfumes “Au Coeur du Désert” – iš parfumerinių piligrimų batais nugludinto Užupio, bažnyčių bokštais apsijuosusio.

 img_20170208_214501_692

10 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Šeimos nuotrauka. 2017-ieji. “Guerlain”. (papildyta sąrašu)

“Aš kolekcionuoju istorijas – ne buteliukus” mantrą kartoju visuose interviu, kai manęs klausia, kiek ir kokių kvepalų buteliukų turiu savo kvepalų spintoje. Buteliukai, kvapnieji mano kareivėliai, atkeliauja į mano pasaulį pačiais netikėčiausiais būdais ir pasilieka ilgam. “Guerlain” kareivėliai pradėjo būriuotis prieš gerą dešimtmetį, kai tik atsirado galimybė pirkti internetu: daugelis pirkti aklai, nes nebuvo galimybių juos pauostyti, o man jų REIKĖJO – viso buteliuko, likučio, miniatiūros, mėginuko, kalbančių su manimi aromatų kalba.  Nebuvo tikslo surinkti visų – norėjau susipažinti su tais, kurie domino, todėl tikra kvepalų kolekcioniere taip ir netapau.

2014 metų rudenį lankiausi Paryžiuje ir buvau nusiteikusi iš “Guerlain” šventyklos Champs Elysees 68 parsivežti kvepalus, apie kuriuos svajojau labai seniai. Neparsivežiau, nusivyliau, galutinai pasveikau ir atsisveikinau. (Tekstas apie tai – čia.) Tačiau parfumerijos dievai turi gerą humoro jausmą ir galiausiai aš negalėjau ignoruoti “Guerlain”, viename prekybos centre Lietuvoje pasiūlytų už kelių kavos puodelių kainą – taip įsigijau dar vieną “Samsara” ir “Insolence” EDP.

Tai, kas turi įvykti, visada įvyksta, o aplinkybės susiklosto taip, kaip turi susiklostyti. Ši “Guerlain” šeimos nuotrauka buvo fotografuojama ilgai lauktų šeimos narių “Apres L’Ondee” ir “Vol de Nuit” atvykimo proga. Šiandien nusipirkti bet kuriuos vis dar gaminamus “Guerlain” yra paprasčiau nei paprasta – klausimas tik finansinis, tačiau nė vieni mano “Guerlain” neatsirado todėl, kad nuėjau į parduotuvę, kuri jais nuolat prekiauja, ir juos tiesiog nusipirkau. Kartais man atrodo, kad parfumerijos dievų palankumas lemia “Guerlain” kelią, atvedantį į mano spintą, nepriklausomai nuo mano finansinių galimybių: pavyzdžiui, puikusis Guerlain “Chamade” 7,5 ml kvepalų ekstraktas prieš daugelį metų buvo pirktas kaip neatpažinta miniatiūra už 4,5 euro su įskaičiuotu siuntimu iš Prancūzijos. Apie tai, kiek man kainavo šįryt išpakuoti naujokai, net nerašysiu – pati negaliu tuo patikėti.

Jeigu reikėtų iliustruoti, kaip atrodo senos guerlainistės parfumerinės pilnatvės jausmas, jis atrodo maždaug taip, kaip šeimos nuotraukoje. Jeigu ne “Guerlain” ir begalinis smalsumas, aš nebūčiau tapusi ta Minerva. Visa kita – tik detalės ir pažinimo malonumas.

Pageidaujantiems – sąrašas:

Mažosios “Aqua Allegoria” (auksiniai apvalūs kamšteliai, pirmas planas, kairė): “Ylang & Vanille”, “Lavande Velours”, “Rosa Magnifica”, “Herba Fresca”, “Winter Delice” * 2, “Bouquet Numero 1”

Didžiosios “Aqua Allegoria” (dešinys kampas): “Grosellina”, “Herba Fresca”, “Laurier Reglisse”, “Pamplelune”

Perregimi dideli buteliukai su bitėmis, kairysis kampas: “Apres L’Ondee”, “Vol de Nuit”, “Cologne Imperial”, “Chant d’Aromes”

Perregimos miniatiūros su bitėmis (centras): “Eau de Guerlain”, “Eau du Coq”, “Eau des Fleurs de Cedrat”, “Eau de Cologne Imperiale”

“Kareivėliai” (“trikampiai” kamšteliai, centro-kairė): “L’Heure Bleue” EDT, “L’Heure Bleue” EDP, “Mitsouko” EDT.

Kiti pilno dydžio buteliukai: “Meteorites”, “Mahora”, “Purple Fantasy”, “Terracotta Voile d’Ete”, “Shalimar”, “Champs Elysees” EDT, “Champs Elysees” PP, “Samsara”, “Chamade” (aukso spalvos metalinis buteliukas),  “Insolence” EDP, “Jicky”, “Jardins de Bagatelle”.

Kitos miniatiūros: “Chamade” PP, “Jardins de Bagatelle”, “Coriolan”, “Derby”, “Vetiver”, “Habit Rouge”, “Heritage”, “Parure”, “Mitsouko”, “Petit Guerlain”, “My Insolence”, “Insolence” EDT, “Samsara” PP, “Shalimar” PP, “Mitsouko” PP, “Nahema” PP.

(Atomaizeriai, mėginukai ir, pasirodo, “L’Instant” miniatiūros liko už kadro)

img_20170207_144500_583

 

2 Komentaras

Filed under Bendroji, Guerlain

Dienos skaičius – 8

Šiandien kalba skaičiai:

  •  464 įrašai
  • 2606 komentarai (su mano pačios – 4474)
  • 8 metai: “Minervos blog’as: Įkvėpimai” pradėtas rašyti 2009 metų sausio 6 dieną
  • 1 nepaprasta žmogaus, kuris domėjosi parfumerija, istorija

Ačiū visiems, keliaujantiems ir atrandantiems kartu! Kvepėkite ir klestėkite!

Rimantė

img_2017-01-06_10-59-38

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji

Verdiktas 2016-iesiems: geriausieji

Dar kelios valandos ir 2016-ieji taps istorija. Praleidžiant sopulingąją-graudulingąją dalį apie tai, kokie buvo šie sunkūs metai, rašau asmeninį verdiktą 2016-ųjų parfumerinėms istorijoms.

Metų įvykis: Didžiojo parfumerijos muziejaus atidarymas Paryžiuje. Gruodžio viduryje Paryžiuje duris atvėrė modernus muziejus, skirtas parfumerijos kaip meno rūšies išaukštinimui, kurio ekspozijų koncepcija buvo kuriama garsiausiųjų parfumerių, tokių kaip J.C.Ellena. Šio muziejaus aplankymas turėtų būti įrašytas didžiosiomis raidėmis į kiekvieno parfumistos planus.

Metų parfumerinis bruožas: gurmaniški aromatai. Agarmedžio šlovė palaipsniui blėsta, tačiau maisto ir gėrimų įkvėptais kvapais, panašu, mėgausimės vis dažniau. Romas, avietės, šokoladas, šampanas, uogienė – viskas, kas yra skanu, tampa kvepalų dalimi. Šio bruožo kulminacija – Juliette has a gun “MMMM…”: palaimos atodūsis valgant kažką ypatingai skanaus. Žodis “skanu” tampa parfumerine realybe.

Metų sugrįžimas: iš 1922 metų ant dramblio nugaros sugrįžusi Lubin “Kismet”. Itin artima Guerlain “Shalimar” giminaitė, kuri, tiesą sakant, buvo sukurta anksčiau nei “Shalimar”, grįžo šiek tiek modernesne forma. Privaloma pauostyti visiems klasikos ir “Shalimar” gerbėjams – būsite nustebinti.

Metų akordas: pačiulis ir kvapiosios dervos. Atsisveikinimas su agarmedžiu virto pačiulio ir kvapiųjų dervų šlovinimu: nuo Editions de Parfums Frederic Malle “Monsieur.” su didžiule pačiulio koncentracija iki Maison Francis Kurkdjian “Grand Soir” su europietišku stiliumi nušlifuotomis kvapiosiomis dervomis.

Metų tendencija: plagiatai. Šiemet pasiektas lygis, kai nustebinti plagiavimo tema darosi vis sunkiau: plagijuojama viskas – nuo tekstų iki aromatų. Šia tema situacija Lietuvoje tik blogėja: tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl nustojau dažnai rašyti, o patikimų prekybos vietų sąrašą sutrumpinau iki keleto vardų.

Metų asmeninė tendencija: kvepiančios žvakės, itin dažnai rusenančios namuose tamsiuoju metų laiku. Nuo “Byredo”, “Diptyque” ir “LM Parfums” iki “Pop up Paris” ar “Baltijos kvapų” – nosis gana greitai atsirinko, kurios žvakės yra vertos dėmesio ir pakartojimo. Šalutinis poveikis eksperimentiniu laikotarpiu – susilpnėjusi uoslė, kurios atstatymui prireikė poros savaičių.

Metų jubiliejus: Caron “N’Aimez que Moi”, sukurtų 1916-aisiais, šimto metų jubiliejus. Yra istorijų ir legendų, nepavaldžių laikui ir madoms – “N’Aimez que Moi” yra būtent tokia, su pasaulinio karo prieskoniu ir praėjusių laikų aromatu.

Metų asmeninė nuostaba: fantastiška Chanel “Chanel nr. 5” sklaida nuo mano odos. Ilgus metus visi “Chanel” aromatai buvo nesuderinami su mano odos chemija, bet senstanti oda tapo puikia drobe “Chanel nr. 5”.

Metų pažado sulaužymas: Lanvin “Arpege”, kuriuos įsigijusi turėjau nustoti kolekcionuoti kvepalus. “Arpege” jau turiu, pasiteisinusi “Nuomonės nekeičia tik kvailiai ir numirėliai” citata.

Metų viltis: “Sammarco perfumes”. Šveicarija tampa įkvėpimo žeme parfumeriams – Giovanni Sammarco Šveicarijoje kuria poetiškus aromatus, primenančius jau pamirštas europietiškas tradicijas, pasidavusias draudimams ir apribojimams. Mano favoritai – gėliniai “Sammarco perfumes” aromatai.

Metų kainos ir kokybės santykis: šiemet atrasti Nicolai Parfumeur Createur “Cuir Cuba Intense”. Permainingos gaivos-sodrumo aromatas su garsiosios Patricijos de Nicolai  talento antspaudu: galima pirkti aklai.

Metų smilkalai: kai kurie dalykai nesikeičia – kylantys smilkalų dūmai yra mano didžioji parfumerinė meilė ir LM Parfums “Kingdom of Dreams” puikiai ją iliustruoja. Būna ginklo broliai, būna smilkalų broliai – Laurent Mazzone požiūris į smilkalus visiškai sutampa su manuoju, dideliam džiaugsmui.

Metų mediena: Tauer Perfumes “Au couer du Desert”. Tai yra Ta mediena, kuri šiemet man paliko didžiausią įspūdį. Andy Tauer ne tik rožes išpuošia – jis kaip koks alchemikas dykumose ir garsiuose savo paties aromatuose tikrus lobius atranda. (Tekstas apie “dykumos širdį” – sausį.)

Metų emocija: Serge Lutens “L’Eau du Paille”. Teksto nuoroda – iliustracijai.

Metų įspūdis: dievaži, aš stengiausi išvengti šio vardo, tačiau lapkritį vykusio pokalbio su parfumere Valentine Pozzo di Borgo, kurio metu ji paklausė, kokie kvepalai šiemet man padarė didžiausią įspūdį, atsakymas mintyse nuskambėjo akimirksniu – Maison Francis Kurkdjian “Baccarat Rouge 540”. Pirmą kartą šiuos kvepalus testavau dar vasarį ir buvau priblokšta: sukurti į smulkiausias daleles sutraiškyto krištolo efektą, buitiškai kažkiek primenantį stiklo vatą, galėjo tik genialusis Francis. Taip, Serge Lutens buvo pirmasis su “Laine de Verre” stiklo efektu, tačiau F.Kurkdjian sutraiškė ne stiklą, o krištolą, nudažęs jį šafranu.

Tokie buvo 2016-ieji, kuriuos galėčiau įvardinti vienais audringiausių metų, kiek man teko gyventi. Nežinau, kokie bus 2017-ieji, prasidėsiantys po keleto valandų, tačiau šimtametė Caron “N’Aimez que Moi” istorija leidžia teigti, kad kvepalų aromatais stiprinti žmogiškuosius ryšius ir kurti prisiminimus vis tiek norėsis.

Kvėpėkite, žydėkite, klestėkite!

Rimantė

kvepalai_metai

2 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Šimtas metų karo ir vilties: Caron “N’Aimez que Moi”

Istoriją, kurią noriu papasakoti Kalėdų išvakarėse, nešiojausi mintyse beveik ištisus metus: apie šimtą metų karo, apie meilę ir viltį, apie nepaprastą aromatą, pranokstantį ištisas armijas skambiai šedevrais vadinamųjų ir po keleto metų pamirštamų, apie mus visus, sujungtus nematomais saitais, apie taiką ir kalėdinius stebuklus.

Apie karą, pažadus ir kvepalus

Prieš ištisą šimtmetį, 1916-aisiais, trečiaisiais Pirmojo pasaulinio karo metais ypatingoji “Caron” nosis ir siela Ernestas Daltroffas sukūrė kvepalus “N’Aimez que Moi”, kurių pavadinimą į lietuvių kalbą galima išversti beveik bibliniu “nemylėk kitų tik mane”. “N’Aimez que Moi” buvo skirti į frontą išeinantiems kareiviams, kurie kaip pažadą sugrįžti dovanojo šiuos kvepalus savo mylimosioms, prisiekusioms jų laukti. Romantiškoje karų tradicijoje kareiviai siųsdavo laiškus su neužmirštuolėmis, bet puikieji rožėmis, tarsi vieškeliai dulkėtomis našlaitėmis ir vilkdalgiais, balto sauso vyno rūgštumo briedragėmis ir mediena dvelkiantys “N’Aimez que Moi” buvo daugiau nei trapūs kadaise melsvi žiedai – jie kvepėjo pažadu, kurį XX amžiaus pradžioje, vykstant karui, ištęsėti buvo ypač sunku. 12 milijonų nesulaukusių Versalio taikos sutarties ir keliskart didesnis skaičius tų, kuriems šie milijonai nebuvo tik statistika.

Vos po dvidešimties metų, naujo Pasaulinio karo išvakarėse prasidėjus žydų persekiojimui Europoje, pats Ernestas Daltroffas buvo priverstas palikti “Caron” bei mylimą moterį, “Caron” dizainerę Felicie Vanpouille, ir persikelti už Atlanto, iš kur nebesugrįžo. “N’Aimez que Moi” pažadą Felicie Vanpouille ištęsėjo, išsaugojusi “Caron” kvapų namus karo metais (dievaži, tai buvo sunku) ir iki pat savo mirties sėkmingai juos puoselėjusi.

Šiandien Caron “N’Aimez que Moi” yra gana reti kvepalai – klasikinė pudrinių gėlių puokštė, būdinga XX amžiaus pradžios kvepalams*, XXI amžiaus nosims galbūt atrodo šiek tiek senamadiškai, todėl “N’Aimez que Moi” bestselerių sąrašuose nerasite. Visgi, amžinosios vertybės neturi nieko įrodinėti – jos nepavaldžios laikui, skirtingai nuo jas niekinančių ar jomis besižavinčių žmonių. “N’Aimez que Moi” jau išgyveno šimtą karo metų – tik pagalvokite, kiek meilės ir ilgesio istorijų dvelkė tomis dulkėtomis našlaitėmis, gimusiomis 1916 metų Paryžiuje.

Apie saitus

2016 metų gruodžio 23-oji. Praėjo šimtas metų nuo “N’Aimez que Moi” sukūrimo, bet karių žmonos Penelopės vėl laukia grįžtančių savo mylimųjų, o žmonija atrado tūkstantį ir vieną priežastį naujiems karams, vystydama suvokimo ribas peržengiančius ginklus. Pirmojo pasaulinio karo metais aviacija buvo visiška naujovė, šiandien naujos karo formos yra kasdieninė realybė, tampanti aktualia vos įsijungus išmanųjį įrenginį. Šiandien esame amžinojo karo kareiviai, tačiau meilė, viltis, ilgesys kaip ir prieš šimtmetį pranoksta visus galios troškimus ir karo scenarijus: visi mes esame kažkieno mylimieji, kažkieno vaikai, tėvai, broliai ar seserys, sujungti nematomais saitais, kurie Kalėdų išvakarėse džiugina ar skauda keliskart stipriau, priversdami jaustis kažko didesnio už gyvenimą dalimi.

Apie kalėdinius stebuklus

Įsivaizduokite priešų karius, nutraukiančius ugnį, paliekančius savo apkasus, sveikinančius vieni kitus Kalėdų proga, apsikeičiančius karo belaisviais ir besidalinančius maistu. Ne, tai ne pasaka – “Kalėdų paliaubomis” vadinamos tikros istorijos vyko 1914-1915 metais: Pirmojo pasaulinio karo priešai – vokiečių, britų ir prancūzų kariai Kūčių bei pirmą Kalėdų dieną susitikdavo vadinamojoje niekieno žemėje ir kartu švęsdavo Kalėdas, pasakojama, net savo kalbomis giedodami kalėdines giesmes. Žmogus yra daugiau nei tik karo mašina ar statistika, viltis yra aukščiau už tamsą, o Kalėdos yra žmogiškasis stebuklas.

Apie mus

Šiandien baigėsi trumpiausioji šimto karo metų diena – rytojus jau bus keliomis šviesos akimirkomis ilgesnis. Tegul Jūsų kvepalai pasakoja tik laimingas istorijas, o jungiantys saitai suteikia džiaugsmą ir ramybę. Vilties, tikėjimo ir taikos – su pasauliu ir savimi!

Šviesių ir kvapnių Kalėdų!

Rimantė

*Guerlain “L’Heure Bleue”, “Apres L’Ondee” bei “Mitsouko”, Coty “L’Origan” ir panašiai – visi panašiu metu sukurti aromatai yra šiek tiek giminingi Caron “N’Aimez que Moi”. Dulkėta gėlių pudra – laikmečio kvapas.

img_20161223_171644_074

4 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Penkios dienos su “Sammarco”: gražesnio pasaulio vizija

Tas magiškas parfumerijos pasaulis, ekonomistus, medikus, teisininkus ar politologus paverčiantis nektarus ir aromatus lyg drugiai renkančiais kūrėjais ir kvapų teatro aktoriais… Istorijų apie tai, kad visai nemeniškų profesijų atstovai iškeitė mantijas, ekonominius rodiklius ir mokslinius straipsnius į kvepalų laboratorijas, yra ne viena: Pierre Bourdon – buvęs politologas, Roja Dove studijavo mediciną, o italas Giovanni Sammarco – teisininkas, dėl savo aistros parfumerijai persikėlęs į Šveicariją ir ten kuriantis “Sammarco” vardo kvepalus.

Šį rudenį sulaukusi gerokai nustebinusio Giovanni Sammarco laiško su pasiūlymu išbandyti “Sammarco” aromatus, mielai pasinaudojau šia galimybe. Anksčiau nebuvau nieko girdėjusi nei apie “Sammarco”, nei apie jų aromatų kūrėją, todėl “tabula rasa” (“švari lenta”) principas man pasirodė itin įdomus. Sulaukusi siuntinio su 5 kvepalų ekstraktų mėginiais, kiekvieną jų išbandžiau ant savo odos “viena diena – vienas aromatas” principu – dėl visavertės patirties.

Pirmoji pažinties su “Sammarco” diena. Aromatas – “Bond-T”, pristatomas kaip “kvepalai, gimę ekskursijos šokolado fabrike metu”.  Šokoladas niekaip nepatenka į mano mėgstamų akordų sąrašus – nosis suraukta dar nuo T.Mugler “Angel” populiarumo laikų, tačiau, turiu pripažinti, kad nepaisant mano išankstinio skepticizmo, “Bond-T” yra puikus parfumerinis šokoladas su pačiuliu, vanile, kvepenėmis ir tabaku. Jeigu ryškaus skonio šokoladinį pyragą įdaryti didžiule doze drėgno-dūminio-tabakinio pačiulio, būtų “Bond-T”. Skanėstas nuodėmingiems suaugusiems – vertas dėmesio.

Antrajai pažinties dienai pasirinkau “Vitrum”, pristatomus kaip vetiverijos aromato kvepalus, sukurtus žurnalistei Federicai. Vetiverija, pipirai, smilkalai, rožė, bergamotė – tokia yra “Vitrum” aromatinė kompozicija, tačiau nosis verdiktą rašo vienareikšmiškai: drėgnose džiunglėse įrengtoje scenoje – solo partiją Ella Fitzgeral sodriu balsu atliekanti milžiniška dūminė vetiverija, visa kita – tik papildoma švelnumo dozė. Žodžiu, žali vetiverijos dūmai ir tolumoje aidintys prieskonių ir rožių balsai.

“Ariel”, aromatas, skirtas raudonplaukėms – trečioji pažinties diena. Šventagaršvė, tuberoza, rožė, našlaitės, kvepenės, florencinis vilkdalgis, tabakas, santalmedis, blyškusis kietis, mandarinai, imbieras. Aš suprantu, kodėl būtent “Ariel” Giovanni Sammarco įvardina kaip “fizinę ir dvasinę moters idėją” – tai yra kvepalai, kurie paverčia ikonomis, madonomis ir primadonomis, man pačia geriausia prasme primenantys praėjusių laikų parfumerijos stilių. Kreminės tekstūros sodrių gėlių ir pudros aromatas su puikiais žalumos akordais. Gilūs pasigėrėjimo atodūsiai, svajonių sąrašas.

Kai jau galvoji, kad po “Ariel” niekas nebenustebins, išaušta ketvirtoji pažinties diena, skirta “Alter”, ir ima dvelkti jazminai. Visos mano tarpukarinės istorijos apie jazminus, augančius prie seno namo, staiga įgavo kvapnų pavidalą. Ne, tai nėra tyrasis lietuviškasis darželinis jazminas, tačiau į “Alter” sudėti arabinis jazminaitis, rožė, mimoza, saldžioji mira ir mira sukuria išties nepaprastą dežavu efektą. Nostalgiška, romantiška, lyriška, jausminga – “Alter” kvėpinčiau laiškus Tarpukario poezijos stiliumi. Sakyčiau, europietiškas elegantiško jazmino variantas nepersistengiant su animalistiniais akordais. Jazminų bei gegužio ieškantiems ir nerandantiems – įsiminkite šį vardą. Šypsojausi visą bandymų dieną.

“Naias” – našlaičių, kilnios sielos ir moters odos, dvelkiančios prabangiomis gėlėmis, idėja, mano pažinties su “Sammarco” finalas, kvepalai, kurių dar nėra prekyboje. Subtiliai saldžios našlaitės, rožė, jazminaitis, kvepenės, karčiavaisio citrinmedžio žiedai, florencinis vilkdalgis, santalmedis, obuolys, kriaušė, juodieji serbentai, mandarinai, ambra – turtinga sudėtis, sukurianti gražų vaisių-gėlių aromatą. Rodos, kažkur jau girdėtas, rodos, išplaukiantis iš miglotų prisiminimų, tačiau tas puikus, šiek tiek vėsus vaisinis sultingumas, tradicinių gėlių puokštę pralinksminantis – “Naias” turi viską, ko reikia sėkmingam aromatui, išsaugant žavų savitumą.

Penkias dienas pasivaikščiojus su “Sammarco” aromatais man kilo vienintelis klausimas: kodėl jų dar nėra Lietuvoje? – dievaži, šie kvapai verti dėmesio, o Lietuvos gyventojai jau pakankamai subrendę parfumerine prasme, kad atrasti kitokius kvepalus. Kokybei priekaištų neturiu, išlikimas ant odos – kaip ir priklauso kvepalų ekstraktams. Man labai patiko aromatais sukuriama emocija – pozityvu, puošnu, moderniai nostalgiška. “Sammarco” kvepalai – kaip iš geresnio ir gražesnio pasaulio vizijos: tokie pasigėrėtini, kad į jų piešiamą idealistinį paveikslą norisi įžengti čia ir dabar , o sugrįžti “Ariel”, “Alter” arba “Naias” kvepiančiomis mintimis.

sammarco

3 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus