5 kavos puodeliai arba kvepalai iki 15 eurų: S.Zaitsev “Maroussia” ir Coty “L’Aimant”

Man labai patinka „kvepalai vietoje keleto kavos išsinešimui puodelių“ tema: ji sugrąžina į realybę, kurioje reikia apmokėti šildymo sąskaitas, rinktis tarp naujų kvepalų ar kelionės, aktyvuoja medžiotojo bei gėrybių rinkėjo instinktus ir apdovanoja puikiais atradimais. Šįkart ieškojau kažko įdomaus ir vertingo žiemos pabaigai – pavasario pradžiai, telpančio į 15 eurų rėmus, pasunkindama sau sąlygą pirkti tik išbandžius testerio pagalba, ne aklai internetu, kaip buvo ankstesnio 20 eurų eksperimento metu.

Lengva nebuvo: 15 eurų riba eliminuoja praktiškai visas prekybos kvepalais vietas, išskyrus prekybos tinklus su menkaverčiu „inspiracijomis“ grįstu asortimentu ar akcijiniais „žvaigždžių vardo“ kvepalais, tačiau šįkart eksperimentą išgelbėjo „Parfumexpress“, atsivežęs senus mano favoritus šiam eksperimentui tobulai tinkama kaina.

Pirmasis variantas – Coty „L‘Aimant“: 50 ml – 9 Eur arba 3 kavos puodeliai populiariame kavos išsinešimui tinkle. 1927 metų kūrinys, kurio vieta – garbingoje lentynoje šalia „Chanel Nr.5“ bei Lanvin „Arpege“: gražuolis klasikinis gėlinis-aldehidinis aromatas, visiškai nepelnytai pamirštas. Pradinėse natose – bergamotė, karčiavaisio citrinmedžio žiedai, persikai, aldehidai; vidurinėse – snaputis, rožė, orchidėja, jazminaičiai ir kananga; bazinėse – vetiverija, muskusas, vanilė, santalmedis, tongapupės ir kedras. Mamoms, močiutėms, sau – visoms praėjusių laikų kvepalų gerbėjoms pavasario proga. Lengvesni nei „Chanel nr. 5“, mažiau saldūs nei „Arpege“, tačiau modernioms asmenybėms nosis kibirkščiuojantys aldehidai tikriausiai surauks. Visgi, tai yra bene prasmingiausiai išleisti 9 eurai, kuriuos šiandien galima lengva ranka išleisti kvepalams.

maroussiaAntrasis variantas – žinoma, Slava Zaitsev „Maroussia“: 100 ml – 15 Eur arba 5 kavos išsinešimui puodeliai. 1992 metais Prancūzijoje pristatyti kvepalai, kuriuos geriau įvertino kritikai ir Vakarų Europos parfumerijos mylėtojai nei dizainerio kilmės šalis. Pradinės natos: aldehidai, bergamotė, apelsinmedžio žiedai, persikai; vidurinės – heliotropas, jazminaitis, rožė, pakalnutė, orchidėja, vilkdalgis, tuberoza, kananga; bazinės natos – ambra, benzoininė derva, civetas, muskusas, santalmedis, tongapupės ir vanilė. Galima atrasti tam tikrą teorinį natų ir akordų panašumą su jau minėtu „L‘Aimant“, tik teorinį – „Maroussia“ yra tikras parfumerinis sprogmuo: nepadoriai sodrios gėlės, išmirkytos vanilėje ir saldžiuose animalistiniuose akorduose. Tokio intensyvumo kadaise buvo Estee Lauder „White Linen“, Yves Saint Laurent „Opium“, Dana „Tabu“, tačiau šiandien jie visi liko savo šešėliais, o „Maroussia“ liko savimi – išdidžia prabangiais kailiniais apsirengusia ponia. Vasarą nesikvėpinčiau, tačiau kaip gražiai atsiskleidžia vėsiu oru…

Trečiasis variantas – Slava Zaitsev „Maroussia“ kūno priežiūros priemonių rinkinys: itin sodraus aromato dušo gelis ir kūno losjonas po 7 Eur – viso maždaug 5 kavos išsinešimui puodeliai už abu. Kvėpintis nebereikės naudojant bet kurį iš jų. Tobulai tinka kaip dovana vyresnio amžiaus moteriai, nostalgiškai prisimenančiai praėjusių laikų kvepalų galingumą „o kadaise vienas lašelis kvepėdavo ištisą savaitę…“ stiliumi.

Kaip jau rašiau, šįkart sąlyga buvo ne tik kaina, bet ir galimybė pauostyti prieš perkant, todėl taip drąsiai rekomenduoju gana įnoringus aromatus. Elegantiški kvepalai, taip nebrangiai kainuojantys dėl visos eilės komercinių ir nekomercinių priežasčių, tarp kurių tikrai nėra prastos jų kokybės. Aklu testavimu, esu tikra, daugelis suklystų kainą įvardindamas – aš irgi, nes kvepia, skleidžiasi ir išlieka brangiai prabangiai.

Niekada nesiteisinkite prieš save ir juo labiau kitus, kodėl šią akimirką galite sau leisti tik nebrangius kvepalus ar kodėl apskritai norite naujų kvepalų. Nebrangūs kvepalai gali nustebinti puikia kokybe, o naujų kvepalų noras yra natūralus asmeninių pokyčių poreikis. „Nebeužtvenksi upės bėgimo“, – rašė Maironis. „You can never hold back spring“, – dainavo Tom Waits. „Jei labai nori, tai reikia“, – dainavo „Inculto“. Visi jie buvo teisūs. Dar viena kava išsinešimui, esu tikra, neskausmingai palauks.

2 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

“Art de Parfum”: ambicingai ir savitai

Išgirsti lietuvišką pavardę, giriamą parfumerijos pasaulyje – vis dar retas ir visada džiaugsmingas atvejis, todėl, pirmą kartą perskaičius interviu apie menininkę Rūtą Degutytę ir jos kūrinį „Art de Parfum“, pasižymėjau į planų sąrašą kada nors būtinai su šiuo vardu susipažinti artimiau. Ačiū visiems, kurie prisidėjo prie planų virsmo realybe – privilegija išbandyti visus penkis „Art de Parfum“ aromatus tapo tikru malonumu.

„Art de Parfum“ – ambicingas vardas, už kurio stovi Rūta Degutytė ir visa jos komanda. Įkvėpimo šaltinis – viskas, ką gero žada prancūziškoji kultūra: rafinuotumas, elegancija ir mėgavimasis iki paskutinio lašo maistu, muzika ir gyvenimu apskritai. Parfumerijos ir Prancūzijos ryšys yra konstanta, kurios nebereikia įrodinėti, tačiau „Art de Parfum“ prieiga prie, rodos, daugybę kartų matytos temos, yra savita: Rūtos teigimu <..> tikiu, jog kiekvienas turi teisę į nedidelį meno kūrinį – kvepalų buteliuką, tobulą šilkinę skarelę ar paveikslą. Tačiau aš taip pat tikiu prabanga už mažą kainą ir netikiu, kad žiaurus elgesys su gyvūnais turėtų būti sudedamoji kainos dalis“ (ištrauka iš „Art de Parfum“ prisistatymo). Asmeninė prabanga ir prancūziškumas už nedidelę kainą su aukštais etikos standartais – čia jau įdomu.

Dar įdomiau yra patys aromatai, kuriami komandiniu principu: Rūta yra kūrybinė idėjos autorė, o idėja įgyvendinama kartu su parfumerininkais. Šiuo metu „Art de Parfum“ kolekciją sudaro 5 kvapai: „Excentrique Moi“, „Sensual Oud“, „Sea Foam“, „Gin and Tonic Cologne“, „Signature Wild“. Jeigu reikėtų įvardinti viena fraze visą „Art de Parfum“ stilių, tai būtų sausa, lengvai šiprinė žaluma ir jos europietiški giminaičiai – intelektualiai karti gaiva ir asmenybės deklaracijos tiems, kurie pavargo nuo klampių rytietiškų tabakų, agarmedžių bei kitų egzotikų. Jokio madingo banalumo, jokių lolitų ar berniukų-saldainiukų – įtaigu, intelektualu, be kompromisų kokybei ir unikalumui. Mano nosies nuomone, iš populiariųjų vardų „Art de Parfum“ artimiausi stiliaus prasme yra „Hermes“, o tai jau rimta.

„Sensual Oud“ – teoriškai, agarmedis, praktiškai – graži versija europietiškai nosiai. Pradinėse natose – gvazdikėliai, snaputis, datulės; vidurinėse – šafranas, rožė, zomša; bazinėse – pačiulis, jazminas, gvazdikėliai, kvapiosios viksvuolės, agarmedis. Sausa prieskoninė mediena bei įdomus datulių, zomšos ir rožės derinys – jokių arabiškų ristūnų. Bene moteriškiausias „Art de Parfum“ aromatas.

„Sea Foam“ – puikus marinistinis aromatas su privalomaisiais druskos ir jūržolių akordais, be kurių vaizduotėje jūra ne jūra. Pradinėse natose – bergamotė, jūros akordas, lauro lapai, eukaliptas, citrina; vidurinėse – gvajoko mediena, jūržolės, figos lapai; bazinėse – Haičio vetiverija, vandens išplautos medienos akordas, ambroksanas, jūros druska, santalmedis, pačiulis, smilkalai. Sūriai karstelėjusi žaluma su citrina: gaivu, įdomu, sukelia malonų dežavu – buriuotojams, nardytojams ir ofisų darbuotojams, sapnuojantiems jūros vėjus atmerktomis akimis.

„Gin and Tonic Cologne“ įkvėpimas akivaizdus, tačiau, turiu pabrėžti, kvepia kur kas geriau nei tiesiog džinas su toniku. Dar vienas vykęs gaiviai-kartus-žalias aromatas iš „Art de Parfum“, kurį įsivaizduočiau kaip tikrą atgaivą karštu oru. Ieškantiems panašumų su Lubin „Gin Fizz“, šiek tiek rasite – džinas yra džinas su visomis kadagio uogomis, tačiau „Gin and Tonic Cologne“ yra universalesnis, puikiai kvepiantis ant vyriškos odos. Šaltas, perregimas, kartus, gaivus, vėsinantis – man labai patiko. Pradinėse natose – kadagio uogos, greipfrutai, citrinos žievelė, agurkas; vidurinėse – džino ir toniko akordas; bazinėse – ambra, kedras, vetiverija, muskusas, kardamonas, kadagio uogos ir smilkalai.

Įsivaizduokite savitą alkoholinį kokteilį su džiovintais vaisiais, cinamonu ir šiek tiek karčiais žolynais – toks yra „Signature Wild“, man kažkuo priminęs išraiškingo skonio žolelių trauktinę, o tai yra komplimentas – ne trūkumas. „Promilių“ (taip vadinu aiškiai alkoholinius gėrimus primenančius aromatus) neieškokite – tai tik vaizdinga iliustracija. Pats kvapas – gana sodrus, tačiau išlaikantis bendrąjį „Art de Parfum“ braižą. Pradinėse natose – cinamonas, kardamonas, blyškusis kietis (būtent blyškusis kietis yra dažnas „alkoholinis“ akordas – taip jį nosis identifikuoja); vidurinėse –apelsinmedžio žiedai, džiovinti vaisiai, mediena; bazinėse – gauruotasis švitrūnas, oda, santalmedis, vetiverija ir balzaminės natos.

Asmeninį favoritą pasilikau finalui. „Excentrique Moi“ įsimylėjau iš pirmo bandymo: gilus, brandus, įspūdingas parfumerinės arbatos atvejis. Arbata – vienas mėgstamiausių mano parfumerinių akordų, o čia ji juoda, su prieskoniais, citrina, pačiuliu ir pelynu. Karčiai-gaiviai-unikaliai-ekscentriškai-tonizuojančiai-įkvepiančiai. Galėčiau „Excentrique Moi“ kvėpintis be saiko ir mėgautis iki to apraše žadamo „paskutinio lašo“. Pradinėse natose – pipirai, gvazdikėliai, raudoni vaisiai, citrina; vidurinėse – gvajoko mediena, kinrožės, juodoji arbata; bazinėse – pačiulis, muskusas, kedras ir pelynas.

Apskritai, susidarė įspūdis, kad „Art de Parfum“ kvepaluose užkoduotas tam tikras laukinės gamtos gaivališkumas ir atvirumas: tas, kurį atpažįsti stiprių asmenybių žvilgsniuose ir judesiuose. Ilgai sukau galvą, iš kur kyla tas įspūdis, kol galiausiai, skrendant lėktuvu kažkur virš Alpių, atėjo nušvitimas – nė viename aromate nėra “privalomosios” vanilės, o populiarioji rožė – tik „Sensual Oud“, kuriame ji negroja pirmu smuiku. Jokių rūmų, puošnių damų, pudruotų nosyčių, romantiškų filmų ir vardinių rankinių – unikalus, asmeniškas gyvenimas ir laimingi žmonės, jį gyvenantys savitai.

Bravo, Rūta. Už „Excentrique Moi“ bravo dukart.

Foto skolinta iš “Art de Parfum”

Komentarų: 1

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

“Papier d’Armenie” – kitoks namų kvėpinimas

“Papier d’Armenie” tradicijos šaknys – kvapiosiomis dervomis prisotintų popieriaus juostelių smilkymas namuose, pašalinant nemalonius kvapus ir pripildant erdvę maloniais aromatais. Prancūzų vaistininkai XIX amžiuje susidomėjo armėnų šeimose dažnai praktikuojamu namų kvėpinimo ir, tikima, dezinfekcijos būdu smilkant benzoino dervą, todėl 1885 metais sukūrė pirmuosius “Papier d’Armenie” – genialiai elementarius saldaus benzoino kvapo popierinius smilkalus, niekaip neprimenančius sakralinių bažnyčių skliautų ir rimties. Tabako ir virtuvės kvapai yra bejėgiai prieš erdvėje sklindantį benzoino dvelksmą – jau XX amžiaus pradžioje “Papier d’Armenie” tapo tradicine pirmąja aromatine pagalba ir prancūzų namuose.

Prieš keletą metų “Papier d’Armenie” pasikvietė garsiausią parfumerijos pasaulio armėną Francis Kurkdjianą, kuris sukūrė proginę “Armenie” aromato versiją iš smilkalų, miros, vanilės ir medienos akordų. Būtent šią versiją mielai naudoju savo namuose – džiaugsmingas šiltas, šiek tiek saldus aromatas, kažkuo primenantis “Shalimar” ir “Arpege” laikus bei nuotaikas.

Naudojimo būdas: iš smilkalų knygelės išplėši lapelį, atplėši jo trečdalį – vieną juostelę, sulankstai armonikėle, pastatai vertikaliai ir uždegi. Popierius sudega per porą minučių, pripildydamas namus fantastiško kvapo.

Savuosius “Papier d’Armenie” radau ebay. Yra trys aromato variantai: jau minėtas “Armenie”, rožėmis dvelkiantis “Rose” bei benzoino saldumu kvepiantis “Traditionel”. (Šiuo metu “Papier d’Armenie” gamykla atstatoma po sausį kilusio gaisro, todėl tiesioginės prekybos ir gamybos nevykdo.)

papier-darmenie

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji

Tauer Perfumes “Au Coeur du Désert”: piligrimystė

Jeigu Leonardo da Vinci būtų nusprendęs nupiešti dar vieną Moną Lizą, tik kitame fone, arba dar vieną damą, tik ne su šermuonėliu, bet su katinu? Jeigu G.Puccini būtų sukūręs dvi skirtingas “Madam Baterflai” versijas: vieną su laiminga pabaiga, kitą – su tragiška? – Tik patys drąsiausieji, bepročiai arba genijai gali ryžtis perrašyti patį geriausią savo kūrinį nauju braižu ir perrašyti jį taip, kad naujasis kūrinys nebūtų senojo kopija kitu vardu. Andy Tauerio sprendimas naujai pažvelgti į akimirksniu legenda tapusį “L’Air du Desert Marocain” buvo netikėtas ir, tiesą sakant, iš pirmo žvilgsnio – abejotino racionalumo sprendimas, tačiau juk kalbame apie Andy Tauerį – kūrėją, sunkiai sutalpinamą į tradicinių taisyklių rėmus. 2016 metais pasirodęs “Au Coeur du Désert” aromatas kėlė begalinį smalsumą: daugelį kartų matytas komercinis flankerio sprendimas ar beprotiškai drąsus savo paties kūrybiškumo išbandymas?

Sausa mediena, uoslę erzinančiais prieskoniais ir smilkalais dvelkiantis “Maroko dykumos oras” tapo, nesumenkinsiu, kultiniu aromatu Lietuvoje ir ne tik Lietuvoje: Andy Taueris šviesos greičiu buvo pripažintas kaip įdomus ir talentingas kūrėjas, “Maroko dykumos oro” reikėjo visiems, kuriems jis patiko, ir kuriems jis nepatiko, tačiau vis tiek norėjosi jį turėti, lietuvaičiai Užupio grindinio akmenis žingsniais, vedančiais į “Visokių daiktų krautuvėlę” šio aromato pauostyti, gerokai nugludino. Tai, kas šį aromatą darė ypatingu – kalendra, kuminas, citrusai, švitrūnas, jazminas, kedras, vetiverija ir ambra, o žmonių kalba – citrusai, žalumos ir prieskonių akordai, smilkalais dvelkiančios kvapiosios dervos, mediena ir ambra.

“Au Coeur du Désert” aromatinė idėja – esminių akordų perėmimas iš garsiojo pirmtako: kalendra, kuminas, kedras, ambra ir kvapiosios dervos, į šį sėkmę atnešusį derinį įmaišant nemažą dozę pačiulio ir rizikingai maksimizuojant koncentraciją iš tualetinio vandens į kvepalų ekstraktą. Taip “Maroko dykumos vėjas” virto “Dykumos širdimi”: tapo aišku, kad tol, kol visi svaigo apie žvaigždėtą Maroko dangų ir vėjo blaškomus smilkalus, Andy Tauer žvelgė kur kas giliau ir jautriau. Tai, ką aš aptinku “Dykumos širdyje” – piligrimą, gulintį kryžiumi senoje bažnyčioje, kurios sienos, grindys ir mediniai suolai prisigėrę sakralaus smilkalų, sausos medienos, drėgno pačiulio ir piligrimo pirmtakų gyvenimų kvapo, ir jaučiantį amžinybės virpesius kiekviename savo atodūsyje. Pernelyg filosofiška? – tebūnie. Tačiau visi komponentai – kvapiųjų dervų sakralumas, pačiulio ir kalendros drėgmė, suvilganti drėgmės ištroškusią sausą medieną, ir tik nujaučiamas subtiliai prakaituotas kuminas išrauna iš “Maroko dykumos vėjo” širdį ir tarsi padeda ją po padidinimo stiklu.  Ne, tai nėra “Maroko dykumos vėjo” kopija – tai savarankiškas, įtaigus, sodrus medienos aromatas, kuriame svarbų vaidmenį suvaidinęs pačiulis kažkurią akimirką pakvimpa tamsiu šokoladu lyg iš pavargusio piligrimo vizijos. Geriausiu 2016-ųjų medienos aromatu “Dykumos širdį” paskelbiau visiškai pelnytai – jis vertas didelio dėmesio.

Neišvengiamas palyginimas: “Maroko dykumos vėjas” – sausesnis, gaivesnis, lengvesnis (kad ir kaip neįtikėtinai skamba šie epitetai apie tą aromatą), “Dykumos širdis” – sodresnė, drėgnesnė, gilesnė, brandesnė. Išlikimas ant odos fantastiškas abiejų, nepriklausomai nuo koncentracijos: ji daugiau svarbi aromato sudėtingumo atskleidimui. Ir visgi, tas piligrimas, kryžiumi gulintis senoje bažnyčioje, “Maroko dykumos vėjui” uždaro duris, nes jis jau rado daugiau nei ieškojo. Būtent “Dykumos širdis” mano kvepalų spintoje atsirado ne be reikalo – paradoksalu, tačiau tai “Maroko dykumos vėjas” yra jos tęsinys, ne atvirkščiai.

p.s. Manoji Tauer Perfumes “Au Coeur du Désert” – iš parfumerinių piligrimų batais nugludinto Užupio, bažnyčių bokštais apsijuosusio.

 img_20170208_214501_692

10 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Šeimos nuotrauka. 2017-ieji. “Guerlain”. (papildyta sąrašu)

“Aš kolekcionuoju istorijas – ne buteliukus” mantrą kartoju visuose interviu, kai manęs klausia, kiek ir kokių kvepalų buteliukų turiu savo kvepalų spintoje. Buteliukai, kvapnieji mano kareivėliai, atkeliauja į mano pasaulį pačiais netikėčiausiais būdais ir pasilieka ilgam. “Guerlain” kareivėliai pradėjo būriuotis prieš gerą dešimtmetį, kai tik atsirado galimybė pirkti internetu: daugelis pirkti aklai, nes nebuvo galimybių juos pauostyti, o man jų REIKĖJO – viso buteliuko, likučio, miniatiūros, mėginuko, kalbančių su manimi aromatų kalba.  Nebuvo tikslo surinkti visų – norėjau susipažinti su tais, kurie domino, todėl tikra kvepalų kolekcioniere taip ir netapau.

2014 metų rudenį lankiausi Paryžiuje ir buvau nusiteikusi iš “Guerlain” šventyklos Champs Elysees 68 parsivežti kvepalus, apie kuriuos svajojau labai seniai. Neparsivežiau, nusivyliau, galutinai pasveikau ir atsisveikinau. (Tekstas apie tai – čia.) Tačiau parfumerijos dievai turi gerą humoro jausmą ir galiausiai aš negalėjau ignoruoti “Guerlain”, viename prekybos centre Lietuvoje pasiūlytų už kelių kavos puodelių kainą – taip įsigijau dar vieną “Samsara” ir “Insolence” EDP.

Tai, kas turi įvykti, visada įvyksta, o aplinkybės susiklosto taip, kaip turi susiklostyti. Ši “Guerlain” šeimos nuotrauka buvo fotografuojama ilgai lauktų šeimos narių “Apres L’Ondee” ir “Vol de Nuit” atvykimo proga. Šiandien nusipirkti bet kuriuos vis dar gaminamus “Guerlain” yra paprasčiau nei paprasta – klausimas tik finansinis, tačiau nė vieni mano “Guerlain” neatsirado todėl, kad nuėjau į parduotuvę, kuri jais nuolat prekiauja, ir juos tiesiog nusipirkau. Kartais man atrodo, kad parfumerijos dievų palankumas lemia “Guerlain” kelią, atvedantį į mano spintą, nepriklausomai nuo mano finansinių galimybių: pavyzdžiui, puikusis Guerlain “Chamade” 7,5 ml kvepalų ekstraktas prieš daugelį metų buvo pirktas kaip neatpažinta miniatiūra už 4,5 euro su įskaičiuotu siuntimu iš Prancūzijos. Apie tai, kiek man kainavo šįryt išpakuoti naujokai, net nerašysiu – pati negaliu tuo patikėti.

Jeigu reikėtų iliustruoti, kaip atrodo senos guerlainistės parfumerinės pilnatvės jausmas, jis atrodo maždaug taip, kaip šeimos nuotraukoje. Jeigu ne “Guerlain” ir begalinis smalsumas, aš nebūčiau tapusi ta Minerva. Visa kita – tik detalės ir pažinimo malonumas.

Pageidaujantiems – sąrašas:

Mažosios “Aqua Allegoria” (auksiniai apvalūs kamšteliai, pirmas planas, kairė): “Ylang & Vanille”, “Lavande Velours”, “Rosa Magnifica”, “Herba Fresca”, “Winter Delice” * 2, “Bouquet Numero 1”

Didžiosios “Aqua Allegoria” (dešinys kampas): “Grosellina”, “Herba Fresca”, “Laurier Reglisse”, “Pamplelune”

Perregimi dideli buteliukai su bitėmis, kairysis kampas: “Apres L’Ondee”, “Vol de Nuit”, “Cologne Imperial”, “Chant d’Aromes”

Perregimos miniatiūros su bitėmis (centras): “Eau de Guerlain”, “Eau du Coq”, “Eau des Fleurs de Cedrat”, “Eau de Cologne Imperiale”

“Kareivėliai” (“trikampiai” kamšteliai, centro-kairė): “L’Heure Bleue” EDT, “L’Heure Bleue” EDP, “Mitsouko” EDT.

Kiti pilno dydžio buteliukai: “Meteorites”, “Mahora”, “Purple Fantasy”, “Terracotta Voile d’Ete”, “Shalimar”, “Champs Elysees” EDT, “Champs Elysees” PP, “Samsara”, “Chamade” (aukso spalvos metalinis buteliukas),  “Insolence” EDP, “Jicky”, “Jardins de Bagatelle”.

Kitos miniatiūros: “Chamade” PP, “Jardins de Bagatelle”, “Coriolan”, “Derby”, “Vetiver”, “Habit Rouge”, “Heritage”, “Parure”, “Mitsouko”, “Petit Guerlain”, “My Insolence”, “Insolence” EDT, “Samsara” PP, “Shalimar” PP, “Mitsouko” PP, “Nahema” PP.

(Atomaizeriai, mėginukai ir, pasirodo, “L’Instant” miniatiūros liko už kadro)

img_20170207_144500_583

 

2 Komentaras

Filed under Bendroji, Guerlain

Dienos skaičius – 8

Šiandien kalba skaičiai:

  •  464 įrašai
  • 2606 komentarai (su mano pačios – 4474)
  • 8 metai: “Minervos blog’as: Įkvėpimai” pradėtas rašyti 2009 metų sausio 6 dieną
  • 1 nepaprasta žmogaus, kuris domėjosi parfumerija, istorija

Ačiū visiems, keliaujantiems ir atrandantiems kartu! Kvepėkite ir klestėkite!

Rimantė

img_2017-01-06_10-59-38

Komentarų: 1

Filed under Bendroji

Verdiktas 2016-iesiems: geriausieji

Dar kelios valandos ir 2016-ieji taps istorija. Praleidžiant sopulingąją-graudulingąją dalį apie tai, kokie buvo šie sunkūs metai, rašau asmeninį verdiktą 2016-ųjų parfumerinėms istorijoms.

Metų įvykis: Didžiojo parfumerijos muziejaus atidarymas Paryžiuje. Gruodžio viduryje Paryžiuje duris atvėrė modernus muziejus, skirtas parfumerijos kaip meno rūšies išaukštinimui, kurio ekspozijų koncepcija buvo kuriama garsiausiųjų parfumerių, tokių kaip J.C.Ellena. Šio muziejaus aplankymas turėtų būti įrašytas didžiosiomis raidėmis į kiekvieno parfumistos planus.

Metų parfumerinis bruožas: gurmaniški aromatai. Agarmedžio šlovė palaipsniui blėsta, tačiau maisto ir gėrimų įkvėptais kvapais, panašu, mėgausimės vis dažniau. Romas, avietės, šokoladas, šampanas, uogienė – viskas, kas yra skanu, tampa kvepalų dalimi. Šio bruožo kulminacija – Juliette has a gun “MMMM…”: palaimos atodūsis valgant kažką ypatingai skanaus. Žodis “skanu” tampa parfumerine realybe.

Metų sugrįžimas: iš 1922 metų ant dramblio nugaros sugrįžusi Lubin “Kismet”. Itin artima Guerlain “Shalimar” giminaitė, kuri, tiesą sakant, buvo sukurta anksčiau nei “Shalimar”, grįžo šiek tiek modernesne forma. Privaloma pauostyti visiems klasikos ir “Shalimar” gerbėjams – būsite nustebinti.

Metų akordas: pačiulis ir kvapiosios dervos. Atsisveikinimas su agarmedžiu virto pačiulio ir kvapiųjų dervų šlovinimu: nuo Editions de Parfums Frederic Malle “Monsieur.” su didžiule pačiulio koncentracija iki Maison Francis Kurkdjian “Grand Soir” su europietišku stiliumi nušlifuotomis kvapiosiomis dervomis.

Metų tendencija: plagiatai. Šiemet pasiektas lygis, kai nustebinti plagiavimo tema darosi vis sunkiau: plagijuojama viskas – nuo tekstų iki aromatų. Šia tema situacija Lietuvoje tik blogėja: tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl nustojau dažnai rašyti, o patikimų prekybos vietų sąrašą sutrumpinau iki keleto vardų.

Metų asmeninė tendencija: kvepiančios žvakės, itin dažnai rusenančios namuose tamsiuoju metų laiku. Nuo “Byredo”, “Diptyque” ir “LM Parfums” iki “Pop up Paris” ar “Baltijos kvapų” – nosis gana greitai atsirinko, kurios žvakės yra vertos dėmesio ir pakartojimo. Šalutinis poveikis eksperimentiniu laikotarpiu – susilpnėjusi uoslė, kurios atstatymui prireikė poros savaičių.

Metų jubiliejus: Caron “N’Aimez que Moi”, sukurtų 1916-aisiais, šimto metų jubiliejus. Yra istorijų ir legendų, nepavaldžių laikui ir madoms – “N’Aimez que Moi” yra būtent tokia, su pasaulinio karo prieskoniu ir praėjusių laikų aromatu.

Metų asmeninė nuostaba: fantastiška Chanel “Chanel nr. 5” sklaida nuo mano odos. Ilgus metus visi “Chanel” aromatai buvo nesuderinami su mano odos chemija, bet senstanti oda tapo puikia drobe “Chanel nr. 5”.

Metų pažado sulaužymas: Lanvin “Arpege”, kuriuos įsigijusi turėjau nustoti kolekcionuoti kvepalus. “Arpege” jau turiu, pasiteisinusi “Nuomonės nekeičia tik kvailiai ir numirėliai” citata.

Metų viltis: “Sammarco perfumes”. Šveicarija tampa įkvėpimo žeme parfumeriams – Giovanni Sammarco Šveicarijoje kuria poetiškus aromatus, primenančius jau pamirštas europietiškas tradicijas, pasidavusias draudimams ir apribojimams. Mano favoritai – gėliniai “Sammarco perfumes” aromatai.

Metų kainos ir kokybės santykis: šiemet atrasti Nicolai Parfumeur Createur “Cuir Cuba Intense”. Permainingos gaivos-sodrumo aromatas su garsiosios Patricijos de Nicolai  talento antspaudu: galima pirkti aklai.

Metų smilkalai: kai kurie dalykai nesikeičia – kylantys smilkalų dūmai yra mano didžioji parfumerinė meilė ir LM Parfums “Kingdom of Dreams” puikiai ją iliustruoja. Būna ginklo broliai, būna smilkalų broliai – Laurent Mazzone požiūris į smilkalus visiškai sutampa su manuoju, dideliam džiaugsmui.

Metų mediena: Tauer Perfumes “Au couer du Desert”. Tai yra Ta mediena, kuri šiemet man paliko didžiausią įspūdį. Andy Tauer ne tik rožes išpuošia – jis kaip koks alchemikas dykumose ir garsiuose savo paties aromatuose tikrus lobius atranda. (Tekstas apie “dykumos širdį” – sausį.)

Metų emocija: Serge Lutens “L’Eau du Paille”. Teksto nuoroda – iliustracijai.

Metų įspūdis: dievaži, aš stengiausi išvengti šio vardo, tačiau lapkritį vykusio pokalbio su parfumere Valentine Pozzo di Borgo, kurio metu ji paklausė, kokie kvepalai šiemet man padarė didžiausią įspūdį, atsakymas mintyse nuskambėjo akimirksniu – Maison Francis Kurkdjian “Baccarat Rouge 540”. Pirmą kartą šiuos kvepalus testavau dar vasarį ir buvau priblokšta: sukurti į smulkiausias daleles sutraiškyto krištolo efektą, buitiškai kažkiek primenantį stiklo vatą, galėjo tik genialusis Francis. Taip, Serge Lutens buvo pirmasis su “Laine de Verre” stiklo efektu, tačiau F.Kurkdjian sutraiškė ne stiklą, o krištolą, nudažęs jį šafranu.

Tokie buvo 2016-ieji, kuriuos galėčiau įvardinti vienais audringiausių metų, kiek man teko gyventi. Nežinau, kokie bus 2017-ieji, prasidėsiantys po keleto valandų, tačiau šimtametė Caron “N’Aimez que Moi” istorija leidžia teigti, kad kvepalų aromatais stiprinti žmogiškuosius ryšius ir kurti prisiminimus vis tiek norėsis.

Kvėpėkite, žydėkite, klestėkite!

Rimantė

kvepalai_metai

2 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus