Stebuklų šešėlyje. Hermes “L’Ombre des Merveilles“

Gyvename įdomiais laikais, kai žiema baigiasi taip ir neatėjusi, kai rankų plovimo ir čiaudėjimo įpročiai tampa pandemine pasauline grėsme, o istoriją saugantys kolekcionieriai vis dažniau atvirai pavadinami ligoniais, netelpančiais į madingus minimalizmo rėmus. Kaip danguje, taip ir ant žemės – parfumerijoje viskas vyksta tokiu pačiu beprotišku ritmu, klestint netikriems pranašams ir vienadienės šlovės projektams, tyliai išeinant legendoms, smalsioms nosims pertekliaus asortimentuose nebeatpažįstant laikui nepavaldžių vertybių. Toks laikas, kai, atrodo, jau nieko nebežinai, stipriai suspausdamas delne mylimųjų rankas kaip bene paskutinį saugumo garantą.

Visame šiame kaukių ir dezinfekcinio skysčio stygiaus chaose stabilumo nedaug, todėl “Hermes“ naujiena “L’Ombre des Merveilles“ pasirodė pačiu laiku. Pagarbi 2004 metais pasirodžiusio Jean-Claude Ellena kūrinio Hermes “Eau des Merveilles“, vadinamojo stebuklų vandens, paveldą sauganti interpretacija, puikiai įgyvendinta parfumerininkės Christine Nagel talento ir meistriškumo prisilietimu. Juodoji arbata, tongapupės, smilkalai – toks yra stebuklo šešėlio aromatinis paveikslas, nė kiek nekopijuojantis garsiojo pirmtako, bet pagerbiantis jį akimirksniu atpažįstamo DNR pėdsakais. Santūriai saldesnis nei pirmtakas – tongapupės suteikia sutramdytiems tamsiems smilkalų ir juodosios arbatos dūmams žavaus saikingo saldumo, bet vis tiek tai yra stebuklų vandens šeima, nors ir be sausa mediena persismelkusios lentpjūvės įspūdžio. Man “L’Ombre des Merveilles“ labai patiko: sudėtis tarsi mano užsakyta – visi trys pagrindiniai ingredientai yra iš mano favoritų sąrašo, arbatinė-smilkalinė-tongapupinė mediena ant mano odos atsiskleidė puikiai, o “Hermes“ stiliui apskritai esu neabejinga. Serge Mansau kurtas buteliukas – arti tobulybės: jis žvaigždėtas! Tiems, kurie žavisi visais “Hermes“ stebuklais – savitosiomis “Eau des Merveilles“ versijomis, “L’Ombre des Merveilles“, spėju, taip pat patiks. Lygiai taip pat spėju, kad tikriausiai patiks ir tiems, kurie apskritai nemėgsta “Eau des Merveilles“, bet ieško kažko kitokio, be rožių, šafranų ir agarmedžių, su pačiomis geriausiomis europietiškos parfumerijos tradicijomis.

Stabiliai puiki “Hermes“ naujiena, stabiliai pagarbiai saugojanti “Hermes“ paveldą, bet tuo pačiu darkart stabiliai patvirtinanti Christine Nagel talentą, savitu braižu sujungiantį praeitį su dabartimi ir ateitimi. Mums visiems vertėtų būti šiek tiek daugiau “Hermes“ su aukštais standartais ir savigarba, prisimenant, kad už kiekvieno stebuklo, už kiekvienos penkių minučių šlovės stovi kažkas, kas leido visam tam įvykti, išlygindamas paradinę uniformą ar sceninius rūbus, nufotografuodamas geriausius instagraminius kadrus ir nušluostydamas pirmosios nesėkmės ašaras. Hermes “L’Ombre des Merveilles“ – stebuklo šešėliai, palaikantys už rankos nestabilumo laikais. Ypač pavasarį.

Privaloma išbandyti.

lombre

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji

Saldi erotika už 1,5 kavos puodelio. Jovan “Musk Oil“

Nieko naujo po parfumerijos saule: tarp filosofinių ir egzistencinių aromatų galiausiai vis tiek daugiausiai dėmesio sulaukia tie, kurie gundymu dvelkia. Kitaip sakant, civilizacija yra civilizacija, bet žmogus yra parfumerinis gyvūnas – ir tas prigimties prasiveržimas pro geras manieras yra pasiutusiai žavu.

Matydama begalinį erotiškos parfumerijos su milžiniškais šleifais ir, pageidautina, kuo pigesnės poreikį nusprendžiau į dienos šviesą ištraukti vieną primirštą seksualų grynuolį, šiandien internetinėse parduotuvėse kainuojantį kaip 1,5 puodelio kavos išsinešimui. Jovan “Musk Oil“ – daugeliui vizualiai atpažįstama oranžinė dėžutė iš pigios parfumerijos lentynų, o ištisoms europiečių ir amerikiečių kartoms – pašėlusios jaunystės prisiminimas.

muskoil

1972 metais išleisti “Musk Oil“ (tuomet vadinti tiesiog “Musk“) tobulai įsiliejo į seksualinės revoliucijos laikmečio, kai vyrai kvėpinosi pačiulio, o moterys – muskuso aromatais, kontekstą. Saldus sintetinis muskusas, kurį vėlesnės kartos pavadins feromoniniu, žaviame derinyje su pačiuliu, kanangomis, vanile ir kakavos sviestu, tapo kultiniu. Prie kulto neabejotinai prisidėjo 1981 metų reklaminė kampanija su “The Rolling Stones“, už 3 milijonus JAV dolerių sutikusių “Jovan“ vardą užrašyti ant koncertų JAV turo bilietų (o jų buvo 2 milijonai), minėti “Jovan“ interviu metu ir kitaip reklamuoti pagrindinį turo rėmėją. Tokia reklama 1981 metais tiesiog negalėjo nesuveikti – juolab, kad svaiginantis “Musk“ aromatas kuo puikiausiai pildė jį bandančių jaunuolių lūkesčius.

jovanantbilieto

Bilieto nuotrauka rasta interneto aukcione

2020 metais Jovan “Musk Oil“ tualetinis vanduo euforijos jau nesukelia – kibirais, cisternomis ir vandenynais, jeigu apie kiekius kalbant, jau matėme ir uostėme visokius seksualius ir neseksualius kvapus, o siautulingas jaunystės audras jau išaugome. Tačiau kaip šiltas, maloniai saldus, patogus, jaukus, labai, na, labai ilgai išliekantis, jokių filosofinių gelmių nevirpinantis aromatas su beprotišku šleifu ir beveik 50 metų siekiančiu populiarumu, priminsiu, kainuojantis kaip 1,5 kavos išsinešimui puodelio (26 ml man kainavo mažiau nei 4 Eur) – tikrai nepriekaištingas. Smagiai sluoksniuojasi su sausos medienos ar gaiviais citrusiniais kvapais, jeigu “Musk Oil“ naudojamas paranojiškai mažas kiekis.

Verdiktas: privaloma pauostyti parfumerinės edukacijos tikslais. Beveik dvi kartos žmonių išgirdę žodį “muskusas“ prieš akis mato oranžinės spalvos kvepalų dėžutę ir mintyse užuodžia Jovan “Musk Oil“ aromatą, vaiduokliškai atpažįstamą ne vienuose XXI amžiaus populiariuose kvepaluose. Apie erotinę dalį palieku nuspręsti patiems.

p.s. Žinote, kiek originaliųjų Jovan “Musk Oil“ buteliukų išeina už standartinę vienos klastotės kainą? – maždaug 20.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji

Pamirštieji “J’ai Osé“ kvepalai

Yra aromatai, kurie tarsi Aleksoto ar Žaliakalnio funikulieriai sujungia praeitį ir dabartį, iš atminties saugyklų iškelia pamirštus įvykius, jausmus ir svajones, kurios, kaip vėliau paaiškėja, kartais savo išsipildymo laukia keliasdešimt metų. Kadaise, prieš beveik ketvirtį amžiaus, “J’ai Osé“ buvo mano svajonių kvepalai: žavėjausi jų kvapu – jie man atrodė šiek tiek saldesni už numylėtuosius “Paloma Picasso“ ir, svarbiausia, jų neturėjo mano Mama, iš kurios būčiau tyliai juos pasiskolinusi, o turėtas “J’ai Osé“ kvapo dezodorantas neturėjo tos magijos, kurią turėjo mažas stiklo buteliukas su kvepalų ekstraktu. Visai neseniai atsitiktinai vėl aptikau juos prekyboje, šiek tiek pasikeitusiu vardu, bet akimirksniu atpažįstamos formos buteliuku bei dėžute. Būti suaugusiuoju kartais visai smagu: gali nusipirkti senas svajones ir pasitikrinti, ar jos vis dar svaigina taip, kaip kadaise. Visgi išpakuodama “J’ai Osé“ jaudinausi kaip paauglė ir jokios kvepalų spintos, parfumerinės patirtys ir daugybiniai išpakuojamų kvepalų atvejai nepadėjo šio jaudulio nugalėti. Išpakuoti tarsi funikulieriumi dabartį pasiekusią svajonę – reikalas rimtas.

1978 metais “J’ai Osé“ kvepalai buvo pristatyti kaip “Guy Laroche“ kompanijos kvepalai, todėl labai nesunku atpažinti vintažinę šio kvapo versiją – jeigu yra užrašas “Guy Laroche“, reiškia, versija senoji. Naujojoje versijoje “Guy Laroche“ nebeliko – liko tik “J’ai Osé“. Iš senų laikų prisimenami “J’ai Osé“, tokie patys kaip ir aš – vintažiniai, kurių įmantrų kamštelį reikėdavo nuimti mintyse laikant sukryžiuotus pirštus – dėl “nuėmimo operacijos“ sklandumo. Mano turimos reformuluotosios versijos kvepalų ekstrakto kamštelis liko toks pats “pritrinto stiklo“, atliekantis kvėpinimosi lašeliais “instrumento“ funkciją, kaip ir anksčiau – mintyse kryžiuoju pirštus prieš atkimšdama, kad rankos nesudrebėtų.

Paradoksaliai nebrangūs (7,5 ml kvepalų ekstrakto pirkau už 30 Eur), bet itin puikūs kvepalai. Negaliu sklandžiai lyginti vintažinės versijos ir naujosios versijos, nes, sąžiningai, mano atmintis ypatingai didelių skirtumų tarp kadaise pažinoto kvepalų ekstrakto ir dabar turimo kvepalų ekstrakto neranda (vintažinius uosčiau labai seniai – nesugebėčiau objektyviai palyginti), o atradimo džiaugsmą nosis rado tikrai didelį. Pradinėse  “J’ai Osé“ natose – aldehidai, kalendra, citrusai, persikas; vidurinėse natose – santalmedis, pačiulis, florencinis vilkdalgis, jazminas, vetiverija, kedras, rožė; bazinėse natose – briedragės, ambra, muskusas, benzoino derva. Šio aromato kompozicijoje yra bene visi privalomieji jo sukūrimo laikmečio ingredientų deriniai, kuriuos galima atrasti daugelyje kūrinių: rožė-persikas, aldehidai-kalendra-citrusai-briedragės, ambra-santalmedis-kvapiosios dervos ir vetiverija-pačiulis. Įdomu tai, “J’ai Osé“ kvapui skleidžiantis ant odos randi ir uoslę erzinantį briedraginį šiprą su aldehidais, ir šiltą ambros ir medienos derinį, ir kažkur pasivaidenančius persikus.

“J’ai Osé“ yra nepelnytai pamirštas savo sukūrimo laikmečio atstovas – ta pati charizmatiškoji 80-tųjų karta, pažįstama iš milžiniškų, sudėtingų aromatų megakompozicijų, naujai atrasto rytietiškumo, Yves Saint Laurent “Opium“ (1977), Cartier “Must de Cartier“ (1981), Calvin Klein “Obsession“ (1985), Paloma Picasso “Paloma Picasso“ (1984)  ir kitų legendų. Tai, kas man asmeniškai patinka toje 80-tųjų kartoje – kuklumo nebuvimas: kuklumas ir saikas šio laikmečio aromatuose primena seną anekdotą apie Sarą, kuri visada galvojo, kad žmogų puošiantis kuklumas vadinasi bižuterija. Megatoniniai prieskonių, medienos, gėlių ir kvapiųjų dervų kiekiai tipinėje to laikmečio koncentracijoje kvepalų ekstraktuose – man be galo gražu, bet visiškai suprantu, kodėl šio laikotarpio aromatai yra supaprastinami ir palengvinami moderniosioms nosims. Kada nors apie antrojo XXI amžiaus dešimtmečio aromatus rašys juose ieškodami ambroksano ir agarmedžio – prieš keturiasdešimt metų aktualu buvo kiti dievai.

Verdiktas – “J’ai Osé“ verti gerokai daugiau nei jų dabartinė kaina. Jeigu praeityje nebūčiau susidūrusi su “J’ai Osé“ ir apie juos svajojusi, šiandien juos įvardinčiau kaip tikrą parfumerinę staigmeną. Šiuo atveju staigmenos nebuvo: sena svajonė pasirodė verta dabarties, “J’ai Osé“ labai mielai kvėpinuosi prašmatniuoju-sudėtinguoju stiklinio kamštelio prilietimo prie odos būdu ir džiaugiuosi, kad pamiršta svajonė visgi priminė apie save ir taip gražiai išsipildė lapkričiui įpusėjus.

Komentarų: 1

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

„L‘Occitane & Pierre Hermé“ Vol.2: „86 Champs Élysées“ aromatų kolekcija

Kiekvieną kartą, kai parfumerijos mylėtojas prisipažįsta, kad žavisi konditeriniais aromatais, kaip mantrą pakartoju, jog visi mes nusipelnėme kvėpintis tais kvapais, kurie mums leidžia pasijusti geriau. Tas „pasijusti geriau“ pojūčio poreikis iki beprotybės išpopuliarino nekaloringą gurmanišką parfumeriją, kuri puikiai atlieka savo džiaugsmingą funkciją tarsi nuodėmingas skanėstas, bet nesukelia sąžinės priekaištų bei pokyčių garderobe. Skanėstais dvelkiančių kvepalų pasirinkimas šiandien tikrai milžiniškas, todėl dėmesio galiausiai sulaukia tik tie kvapai, kurie skiriasi iš minios ir sugeba nustebinti bei sužavėti. Visai kaip macaron‘s migdoliniai sausainėliai – kai kadaise gaudavai lauktuvių iš Paryžiaus, jie atrodė triskart skanesni už tuos, kuriuos šiandien galima įsigyti Lietuvoje. „Nustebinkite mane!“ –kaip  žmogiška ir kaip pažįstama.

„Pyragaičių Picasso“ vadinamas prancūzas konditeris Pierre Hermé savo šlovės olimpą pasiekė stebindamas gomurį ir uoslę netikėtais skanėstų kvapais ir skoniais. Kai „L‘Occitane en Provence“ įkūrėjas pakvietė Pierre Hermé bendriems projektams, buvo akivaizdu, kad laukia kažkas kvapniai įdomaus, nors dar nebuvo galima prognozuoti, kuo visa tai pavirs. Paryžiaus gurmanų legendos bendradarbiavimo su „L‘Occitane en Provence“ rezultatai – pavyzdinė konditerinė parfumerija, 2015 metais įkūnyta kalėdinėje „L‘Occitane en Provence“ kolekcijoje su dieviškais rabarbarais „Pamplemousse-Rhubarbe” (apie juos rašiau viename savo įrašų), 2017 metais Champs Élysées 86, Paryžiuje, buvo atidaryta fantastiškos koncepcijos gastronominė-parfumerinė erdvė „86Champs“ su Pierre Hermé konditerija, restoranu bei „L‘Occitane en Provence“ kvapų instaliacijomis, o 2018 metais buvo pristatyta 8 aromatų kolekcija „86 Champs Élysées“ (dviem šios kolekcijos aromatais prekiaujama tik „86Champs“ erdvėje). Apie pastarąją kolekciją ir noriu papasakoti, artėjant jos pasirodymo Lietuvoje progai.

Prieš apžvelgdama „86 Champs Élysées“ kvapus noriu priminti tris nerašytas taisykles: pirma, kvapus mes maloniais ar nemaloniais įvertiname dėl asmeninių patirčių; antra, visų mūsų asmeninės patirtys, suformuojančios kvapo ir skonio preferencijas, yra skirtingos, todėl visi esame teisūs savo pasirinkimuose; trečia, konditerijos ir parfumerijos funkcijos šiuolaikiniame pasaulyje yra malonių patirčių sukūrimas. Sulaukusi pasiūlymo susipažinti su visais 6 „L‘Occitane & Pierre Hermé“ naujosios kolekcijos aromatais džiūgavau kaip mažas vaikas skanėstų krautuvėlėje – patirtis rodė, kad testavimo procesas bus smagus, o uoslė sulauks hedonistinio nuotykio.

Šeši itin skirtingi aromatai pagal geriausias Pierre Hermé „pikasiškas“ kompetencijas, kurių pavadinimus galima atrasti internete vartant „86Champs“ konditerinės erdvės nuotraukas prie margaspalvių migdolinių sausainėlių, ir puikiai pažįstamas „L‘Occitane en Provence“ parfumerijos augališkumas. Pavadinimai atitinka tai, ką užuodi iš buteliuko, o patys deriniai yra itin kvapnūs, stebinantys ir malonūs uoslei. Nuvilsiu kaloringos konditerijos gerbėjus – cukraus čia nėra, tačiau yra nustebinantys pažįstamų ingredientų kontrastai, kur kas įdomesni nei menamas cukraus pudros laižymas nuo spurgos ar kavos išsinešimui kvapai.

„Orange, feuilles & fleurs“ – apelsinai, lapai ir gėlės, pasak pavadinimo, mėtos, levandos, citrusiniai vaisiai, imbierai, vetiverija ir gėlių akordas, pasak sudėties. Karčiai žalias ir itin aromatingas kūrinys, primenantis tradicinius citrusinius-žalumos odekolonus, populiarius Viduržemio jūros regione.

„Rose Safran“ – šimtalapis Graso erškėtis (Rosa Centifolia) ir šafranas. Rodos, daugybę kartų matytas duetas, bet gastronominė jo pusė, paryškinta medienos ir miros akordų, maloniai nustebina – ryšku, išraiškinga ir tvirta. Sakyčiau, saikingai rytietiška, puikiai tinka ir tradicinei europietiškai nosiai bei poreikiams.

„Citron Noir“ – vadinamasis juodasis citronas, nors iš tiesų – iki juodumo sudžiovinta virta žalioji citrina, tradicinis Persijos prieskonis, pasižymintis ypatingu kvapu. Visa eilė įvairių citrusinių vaisių, apelsinmedžio žiedai, saldūs prieskoniai ir kvapiosios dervos – lietuviškai nosiai nepažįstamas aromatas, bet labai malonus ir įdomus.

„Mandarine & Immortelle“ – Korsikos šlamutis, mandarinai ir medus, mano namuose kalėdines nuotaikas akimirksniu paskleidęs. Subalansuotai klampus, šiek tiek saldus, toks emociškai dozuotinas kaip sirupas nuo lapkričio nuotaikų. Prognozuoju bestselerį – parfumerinis antidepresantas tamsiuoju metų laiku net ir tiems, kurie saldumynų nemėgsta.

„Cassis Rhubarbe“ – juodųjų serbentų lapų ir rabarbarų derinys, vertas aplodismentų. Kartą „L‘Occitane en Provence“ bei Pierre Hermé bendrą kūrinį rabarbarų tema jau matėme – ne veltui buvo išpirktas dar iki kalėdinio laikotarpio pradžios, nors buvo kurtas kalėdinei kolekcijai. Šie rabarbarai – irgi fantastiniai: dežavu jausmas, sultinga serbentinė-daržovinė gaiva ir vidinės stiprybės pojūtis. Sąžiningai, labai lietuviškas kvapas – tokį derinį tikrai galima sapnuoti vaikystės sapnuose. Kaip gerai, kad Pierre Hermé „pikasiškieji“ rabarbarai grįžo nauja forma! – gražesnių gurmaniškų rabarbarų dar niekas nesukūrė.

„Framboise & Thé Vert Matcha“ – avietės ir žalioji arbata matcha. Vienareikšmiškai, mano favoritas: aviečių sėklytės, žalioji arbata, matcha arbata, matė arbata, vilkdalgiai, našlaitės, aviečių sėkloms dvelkiant odos akordu, vilkdalgiams ir našlaitėms vaidenantis malonia pudra, o visoms išvardintoms arbatoms kvepiant vaizduotėje iškylančios hipnotizuojančios žalios gelmės sodrumu. „L‘Occitane en Provence“ moka tinkamai elgtis su arbatos akordais jau daugelį metų, bet čia yra dar neregėtos kartelės peržengimas ir jiems patiems.

Visi „86 Champs Élysées“ kolekcijos aromatai yra kvapieji vandenys, visi testuoti ant mano odos išliko taip, kaip ir pridera kvapiesiems vandenims – 4-6 valandas ir ilgiau, ilgiausiai išliko „Rose Safran“ bei „Mandarine & Immortelle“, ką ir buvo galima prognozuoti dėl aromatų sudėties specifikos. Visi universalūs, skirti visiems pagal poreikius. Tai, kas man labai patiko – jie kitokie, bet vis dar patogiai „loksitaniški“, paprastai nepaprasti ir nuotaikingi, bet skirtingi žaidėjai patirtimis bei emocijomis be iliuzijų į dramas, erotiką ar teatrus. Buteliukai ir dėžutės, viena vertus, itin minimalistiniai, tačiau baltos dėžutės dekoruotos skirtingomis pastelinėmis spalvomis – kvapo, menamo skonio ir spalvos sintezė. Visų jų norėčiau žvakių ar namų kvapų formoje, kaip asmeninių kvepalų norėčiau dviejų ar trijų iš šešių patogiam kasdieniniam kvėpinimuisi.

Kai pasirodys Lietuvoje, pauostyti privaloma visus šešis – bent vienas sužavės net ir nuobodžiaujančius skeptikus visažinius. Pavyzdinis kvėpinimuisi, o ne tik žavėjimuisi iš tolo kuriamos parfumerinės gastronomijos arba gastronominės parfumerijos meistriškumas.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Hermès “Twilly d’Hermès Eau Poivrée“. Ne flankerių gentis.

Kuo ilgiau esu parfumerijos pasaulyje, tuo stipriau įsitikinu, kad egzistuoja prognozuojamoji parfumerija su iš anksto suformuojamomis parfumerijos tendencijomis ir yra “Hermès“ bei dar keli vardai, kurie tas tendencijas sėkmingai sugriauna, išsaugodami ištikimybę patys sau, net jeigu vertinant iš šono ji atrodo komerciškai rizikinga.

2017 metų rudenį, “Hermès“ pristatė pirmąjį aromatą jaunajai “Hermès“ kartai, kuri po kurio laiko neabejotinai užaugs iki oraus šilkinių “Hermès“ skarų ryšėjimo bei “Birkin“ rankinių, pavadintą “Twilly d’Hermès“ – siauriausio “Hermès“ šilkinio šalikėlio vardu. (Apie “Twilly“ rašiau 2017 metų spalio įraše) Įnoringas imbierais, tuberozomis ir santalmedžiu dvelkiantis Christine Nagel kūrinys skyrėsi iš kitų 2017 metų “sunkiasvorių“ naujienų, orientuotų į jaunąją kartą: jis nebuvo švelnus ir romantiškas, erzino uoslę ir kėlė idėjas ne apie trapias fėjas, bet apie savo ateitį drąsiai kuriančias merginas, garsiai išsakančias savo nuomones. Rožine konditerija ir romantika besižavinčios nosytės, susiraukė su “Twilly d’Hermès” susipažinę, nes “Twilly d’Hermès” pavadinti “skanučiais kvepaliukais” niekaip negali, o tai jau ilgamečio “Hermès“ tikslo pasiekimas ir viršenybės virš tendencijų pripažinimas.

Po beveik dviejų metų, 2019 metų rugpjūtį, “Hermès“ pristatė “Twilly d’Hermès Eau Poivrée“. Pamačiusi pavadinimą, kurį paraidžiui galima suprasti kaip “Twilly pipirinis vanduo”, sąžiningai, nusiteikiau flankeriui: kad tai bus tarsi jau pažįstama “Twilly”, tik joje, pagal visas flankerių tradicijas, imbierus keis pvz. rožiniai pipirai, o tuberozos ir santalmedžiai liks kaip buvę. Užsimiršau, kad tai yra “Hermès“: svarbiausioji “Hermès“ nosis Christine Nagel nusprendė sukurti ne flankerį, kuriame akimirksniu atpažįsti pirmtaką, bet visiškai naują aromatą, kurį su “Twilly d’Hermès” sietų tik jautresnės uoslės nustatomas DNR. Rožiniai pipirai (arba švelnieji piruliai, jeigu jau visiškai taisyklingai lietuviškai rašyti), rožės ir pačiulis – tokia yra pagrindinė “Twilly d’Hermès Eau Poivrée“ kompozicijos sudėtis, jokių imbierų ar tuberozų. Dievaži, rožinių pipirų ir rožės, rožės ir pačiulio duetais nieko nebenustebinsi nuo kokių 2007 metų – atrodo, kad jau viskas matyta ir uostyta, bet, neužsimirškime – tai yra “Hermès“ kūrinys, o “Hermès“ aromatus rikiuojanti Christine Nagel nėra apie greitą pelną svajojantis klonų armiją primenančių nišinių kvepalų kūrėjas.

“Twilly d’Hermès Eau Poivrée“ slypi apgaulingai rožinės spalvos buteliuke su rožiniu šilko kaspinėliu, uždarytame į rožiniais “Hermès” raštais dekoruotą dėžutę. Pirmoji “Twilly” puošėsi oranžine spalva, akimirksniu atpažįstamu “Hermès” parašu, o pipirinės “Twilly d’Hermès Eau Poivrée” spalvinėje gamoje oranžinė persipina su rožine. Ta pati charizmatiškai savitų charakterių “Hermès” aromatų gentis, bet visgi niekaip ne flankeris: jaunatviškas, energingas, gana gaivus ir tam tikra prasme minimalistinis kvapas, kuriame visus tris pagrindinius akordus nesunkiai gali užuosti aromatui skleidžiantis, tačiau minimalistinė kompozicija pertekliaus laikais yra didelis privalumas bei profesionalumo ženklas. Rožiniai pipirai lengvai erzina nesukeldami čiaudulio, rožės yra jaunatviškai gaivios, o žemiškas pačiulis atlieka sutramdymo funkciją tarsi geros manieros. Taip, pipirų pradiniuose akorduose tikrai yra, tačiau jaunosios nosytės, neabejoju, šį kvapą įvertins kur kas teigiamiau nei pirmąją “Twilly”.

Verdiktas: man labai patiko, o prieš 20 metų man būtų patikę dar labiau. Intelektualumas, savitumas, tikrosios vertybės ir jokios konditerijos, erotikos, ambroksano bei kitų laikmečio parfumerinių triukų. Kasdieniniai, patogūs kvepalai užaugusiai Hermionai, kai charakteris ir asmenybė bei tos asmenybės idealai yra svarbiausia. Puikiai tinka ir pagyvenusioms Hermionoms ar karo deivėms – pagal poreikius. Mano kvepalų spintoje, o tiksliau – rudens garderobe, “Twilly d’Hermès Eau Poivrée” savo vietą bei vaidmenį rado itin lengvai.

Lietuvoje jau prekiaujama. Pauostyti primygtinai rekomenduoju kaip kokybiškos  parfumerijos “ir į darbą, ir į mokslus, ir į pasaulio išgelbėjimą“ atvejį.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Hermes, Informacija apie kvepalus

Dešimt.

Dešimt faktų:

  1. 2009 metų sausio 6 dieną, Trijų Karalių šventės dieną, buvo parašytas pirmasis “Minervos blog’o“ įrašas. Pirmojo įrašo tema – kvepalų koncentracijos. Šis įrašas tapo labiausiai plagijuojamu tinklaraščio įrašu.
  2. “Minervos blog’as“ – pirmasis parfumerijai skirtas tinklaraštis Lietuvoje. Jis buvo pradėtas rašyti kur kas anksčiau nei parfumerija apskritai tapo populiaria tema ir apie ją ėmė rašyti visi. Iš viso yra paskelbti 506 tinklaraščio įrašai.
  3. Kvepalų spintos dydis per dešimtmetį ženkliai išaugo, tačiau kur kas mažiau nei buvo galima prognozuoti tinklaraščio rašymo pradžioje. Laiku priimtas sprendimas kolekcionuoti ne kvepalus, bet žinias, buvo visiškai teisingas. Visi kvepalai, kuriuos turėjau 2009 metais, ir šiandien yra nepriekaištingos būklės.
  4. Per “Minervos blog’o“ dešimtmetį buvo duoti daugiau nei 10 interviu apie parfumeriją įvairiems leidiniams. Vieno interviu autorė šiuo metu yra mano mylima viršininkė.
  5. “Minervos blog’as“ netikėtai pavertė jo autorę pusiau rašytoja, pusiau žurnaliste: jau penkerius metus rašau apie parfumeriją “Verslo žinių“ priedui “De Luxe“, daugiau nei metus turiu savo skiltį “Įkvėpimai“ žurnale “Laimė“ (prieš tai buvo rašoma žurnalui “L’Officiel“).
  6. “Paversk savo hobį darbu ir tau nebereikės dirbti“ – mano istorija, realybe tapusi nuo tada, kai gavau pirmąjį honorarą ir pasirašiau ilgalaikes sutartis. Kita medalio pusė – pavertus hobį darbu, bent iš dalies netenki hobio. Šiandien parfumerija yra mano tyrimų sritis bei darbas, o savo hobiu įvardinčiau ne parfumeriją, bet 1950-tųjų – 1975-tųjų metų stiklą.
  7.  Didžiausias “Minervos blog’o“ pasiekimas – edukacinė veikla. “Nacionalinė moksleivių akademija“, edukaciniai projektai bibliotekose ir įvairūs kiti parfumeriniai renginiai, tinklaraščio įrašai bei straipsniai žurnaluose su neslepiama edukacijos doze – tai, kas man suteikė didžiulį dalinimosi žiniomis džiaugsmą.
  8. “Minervos blog’as“ 2018 metų gruodį tapo pirmuoju Lietuvoje, kuriame kasdien buvo skelbiamos 24 parfumerinės vaizdo istorijos Advento kalendoriaus formate. Išankstiniame Advento kalendoriaus plane paskutiniu įrašu buvo ketinama paskelbti apie “Minervos blog’o“ egzistavimo pabaigą. Didžiulis kalendoriaus istorijų žiūrovų palaikymas ir jų rašomi laiškai planus pakeitė – tai buvo netikėta.
  9. Pati juokingiausia istorija iš “būti Minerva“ serijos – kai prieš keletą metų Vilniuje taksi automobilio vairuotojas atpažino mane kaip jo žmonos žurnalo heroję (straipsnį jis vėliau prisipažino skaitęs dėl gražios mano nuotraukos) ir garsiai manęs paklausė, ar visada turiu su savimi kvepalų, tuo iš manęs atimdamas kalbos dovaną. “Pasigirsiu žmonai, kad jos žurnalo žmogų vežiau“ – dievaži, tai buvo pati rimčiausia mano žvaigždžių valanda.
  10. Jeigu ne akys, kurios nori skaityti apie kvepalus, ir ausys, kurios nori išgirsti kvepiančias istorijas, viso to dešimtmečio nebūtų buvę. Ačiū Jums už tokį neįtikėtiną dešimtmetį! Tobulasis smetoniškas Žaliakalnio tortas “Medutis“ iš pabrėžtinai senamadiškos nuotraukos su Guerlain “Mon Guerlain“ (nes juk nuo “Guerlain“ viskas ir prasidėjo) buteliuku, ant kurio išgraviruota “Minerva“, šiandien yra mano dėkingumo ir didelės šventės simbolis.

Ačiū dar kartą!

Rimantė

p.s. Šiandien apie ateities planus nieko nerašysiu – pamatysite patys.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji

2018 metų verdiktas: dosnūs metai

Skaičiuojant paskutines 2018 metų valandas pats tinkamiausias metas įvardinti metų geriausius, blogiausius, įsimintiniausius ir labiausiai nuvylusius, paskelbiant nuosprendį istorija tampantiems metams ir tinkamai su jais atsisveikinant.

Metų tendencija – kvepalų pilstymas į atomaizerius, virtęs atvira komercija ir Lietuvoje itin populiariu reiškiniu. Esate matę komentarus „kas pasidalintų 10 ml?“ po oficialia kvepalų reklama parfumerijos parduotuvės puslapyje? – aš jau mačiau. Kaip ir komentarus „jeigu dalinsitės, norėsiu 5 ml“ „Minervos blog‘o“ FB puslapyje, man pasidžiaugus nauju pirkiniu ar atradimu. Kulminacija buvo vieno populiaraus aromato pasirodymo Lietuvoje savaitė, kai kvepalų pilstytojai urmu išpirko visus parduotuvėse pasirodžiusius naujienos buteliukus dėl jau suplanuotų ir viešai paskelbtų dalybų, o dar linksmesnė istorija – kvepalų parduotuvė, į atomaizerius pilstanti savo asortimentą (ir klientai, kurie reikalauja įpurškimo į atomaizerius visose parduotuvėse). Aš ne prieš atomaizerius, bet tai jau beprotybė. Netrukus sulauksime išdidžių atomaizerių kolekcijų nuotraukų, o tai jau bus mažų mažiausiai keista, tačiau ir tai praeis.

Metų įvykis – „MoPa kvepalų muziejus” šiuolaikinio meno parodoje „Art Vilnius“. Meninis projektas, privertęs mane susimąstyti apie tai, kokius parfumerinius ženklus paliksime po savęs – vis dar svarstau apie tai, nes tai buvo ne tik meninis projektas, bet ir šaltas dušas tam tikra prasme. Kiti paminėjimo verti įvykiai – „Paskui nosį“ blusturgiai Vilniuje, užkrėtę parfumeriniais blusturgiais ir kitus didžiuosius šalies miestus. Asmeniniai įvykiai – edukaciniai renginiai Kaune, Vilniuje ir Šiauliuose, kuriuose tinklaraštyje matyti vardai įgavo veidus: labai džiaugiuosi šiomis pažintimis bei tobulu “Intelligent brunch“ organizavimu.

Metų naujokai – tikri sunkiasvoriai, šiemet pasirodę Lietuvoje: kosmopolitinio pasaulio numylėtiniai „Le Labo“, taip pat „Chanel“, „Guerlain“, „Boucheron“ aukštosios parfumerijos kolekcijos. Žinote, ko dabar trūksta Lietuvai iki visiško parfumerinio pasisotinimo? – tik „Jo Malone“ butiko bei „Hermès” aukštosios parfumerijos kolekcijos „Hermessence“. Neįtikėtina, kiek daug pasikeitė per vienerius metus.

Metų nusivylimas – padirbinių srautas Lietuvoje 2018 metais, deja, nesumažėjo. Edukacija apie padirbinius bei jų keliamas grėsmes (savigarbai – taip pat) sklinda visais kanalais – tiek televizijoje, tiek pvz. ekranuose Kauno viešajame transporte, tačiau tikėjimas sąmokslo teorijomis ir „pigesniais pasiūlymais iš sandėlio/gamyklos/etc.”, deja, vis dar stipresnis.

Metų parfumerinis iššūkis – subjektyviai, Advento kalendoriaus video istorijos. 2009 metų sausio 6 dieną pradėtas „Minervos blog‘as“ buvo pirmasis parfumerijai skirtas tinklaraštis, tęsiant pirmųjų kartų tradiciją artėjančio tinklaraščio dešimtmečio proga „Facebook“ pirmą kartą buvo paskelbtos 24 lietuviškos video istorijos kvepalų tema. Tai, kas įdomu – kasdieninių vaizdo įrašų žiūrimumas buvo kur kas geresnis nei tinklaraščio įrašų skaitomumas: žodis pralaimi vaizdui ir su tuo tenka susitaikyti arba pasitraukti. (Su iššūkiu kiekvienam “Laimės“ žurnalo numeriui parašyti po tekstą taip sklandžiai nesusidorojau – skiltis “Įkvėpimai“, deja, keliskart nepasirodė.)

Metų pagarba – „Crème de la Crème” už Jaunimo linijos savanorių parengtos knygos „Draugo laiškai“ išleidimą.

Metų reklama – „L‘Occitane en Provence“ kalėdinė kampanija su Jurgita Jurkute, kai dalis gautų lėšų buvo skirta Krizių įveikimo centrui.

Metų pokyčiai – nauji drabužiai aukštosios parfumerijos parduotuvėms: rekonstruotos ir išplėstos „Crème de la Crème” parduotuvės Klaipėdoje bei Vilniaus „Akropolyje“, „Kristianose“ atsirado atskiros erdvės prabangesnei parfumerijai. Labai gerai – aukštoji parfumerija privalo išlaikyti aristokratišką orumą ir būti pristatoma tinkamai, o akys, prieš suvedant banko kortelės kodą mokant už pirkinius, turi mėgautis išskirtinėmis erdvėmis.

Metų finansai – šiemet dešimtmetį šventusi „Crème de la Crème” Lietuvos parfumerijai nusipelnė ne tik įspūdingiausiais aukštosios parfumerijos asortimentais bei interjerais, tačiau ir finansiniu lietuvių pripratinimu prie brangiai kainuojančių kvepalų. Dėl įvairių veiksnių pasikeitusi gyventojų perkamoji galia ir nebesistebėjimas dėl aukštų kvepalų kainų leido į Lietuvą ateiti visiems sunkiasvoriams „Metų naujokams“. Galime pelnytai džiaugtis – esame priimti į elitinį klubą ir parfumerijos prasme.

Metų nuobodulys – influencerių reklamos, identiškais produktais bei vienodomis žinutėmis tuo pačiu metu užtvindančios socialinius tinklus.

Metų pasididžiavimas – Laurent Mazzone „Extreme“ aromatų duetas, pristatomas išskirtinai Baltijos šalyse.

Metų atradimas – puikiais aromatais nustebinę „Sana Jardin“, sukurti kaip socialinis projektas, suteikiantis galimybę papildomai užsidirbti Maroko moterims, renkančioms apelsinmedžio žiedus kaip parfumerinę žaliavą: visi aromatai sukurti legendinio meistro Carlos Benaim, visuose aromatuose yra bent vienas natūralus augalinis ingredientas iš Maroko. Ta pačia tema minėtini ir itin malonaus kvapo Etat Libre d‘Orange „I am trash“, sukurti iš „Givaudan“ kvapų laboratorijos parfumerinių atliekų.

Metų praradimas – Vero Kern mirtis ir neįgyvendinta jos svajonė sukurti Ciuricho kvapą, nesurinkus reikiamos sumos lėšų rinkimo iniciatyvoje.

Metų aromatas – tas, kuris suteikia daugiausiai džiaugsmo: vieno konkretaus lyderio, kurį norėčiau išskirti, nėra, nors maloniai nustebinusių naujienų buvo ne viena. Į asmeninį svajonių sąrašą įsirašiau tokius vardus kaip Chloe „Nomade“ bei beveik visus iš „Sana Jardin“.

Metų verdiktas – 2018 metai Lietuvos parfumerijai buvo itin dosnūs: gražiose vietose dažnai pirkome prabangius aromatus ir tuo mėgavomės, neišsigandome visame pasaulyje kylančių kvepalų kainų, o kvepalais prekiaujančios įmonės parėmė itin prasmingus projektus. Jeigu greta viso to dar ir parfumerijos naudotojo sąmoningumas išaugtų – būtų visai optimistinė metų pabaiga, realizmo dozę pasiliekant kitiems proginiams ir neproginiams įrašams.

3 Komentaras

Filed under Bendroji