Acqua di Parma „Peonia Nobile“: damos portretas su bijūnais

Pastaruosius keletą metų susipažindama su man naujais aromatais vis dažniau pasigendu europietiškumo: kažkur egzotiniuose aromatuose pamestos santūrios aristokratijos, amžinai madingos tarsi perlų papuošalai ir paauksuotas kaulinis porcelianas. Tuo metu, kai parfumerija su jos kūrėjais nuvingiavo į nuobodžiaujančių nosių stebinimo ir šokiravimo lankas bei klonius, dvelkiančius įmantriais agarmedžiais, kaloringais desertais ar tauriaisiais alkoholiniais gėrimais, tik nedaugelis nepasidavė šiai populiarumo vaikymosi beprotybei, išlaikydami sau būdingą stilių. Dideliam mano džiaugsmui, „Acqua di Parma“, 1913 metais Parmoje įkurta kompanija, šiandien priklausanti „LVMH“ koncernui, vis dar yra gerosios europietiškos parfumerijos praktikos atvejis.

„Acqua di Parma“ išlaikė gerąsias europietiškosios parfumerijos tradicijas, pagrindinį dėmesį skirdami moderniai klasikai – nenuobodiems augaliniams aromatams, kurie yra pakankamai tradiciniai, kad jais kvėpinti puošnių damų portretus, tuo pačiu – pakankamai modernūs, kad jais kvėpinti šiuolaikines prezidentes ir karalienes. Moterims skirtos kilmingosios „Acqua di Parma“ gėlės, tokios kaip vilkdalgis („Iris Nobile“), rožė („Rosa Nobile“), jazminaitis („Gelsomino Nobile“) ir magnolija („Magnolia Nobile“) jau seniai pažįstamos Lietuvos parfumerijos mylėtojams, tačiau bijūno („Peonia Nobile“), erzinusio mano parfumerinį smalsumą, teko ieškoti už jūrų marių.

„Peonia Nobile“ mane pasiekė per patį bijūnų žydėjimo beprotybės piką, gražiosioms rožinėms galvoms smalsiai žvilgčiojant per Žaliakalnio tvoras. 2016 metais pasirodžiusio aromato, į „Acqua di Parma“ kvapų šeimą pakvietusio bene populiariausią „Instagram‘o“ gėlę, kompozicijoje juodieji pipirai, avietės, bijūnai, rožė, snaputis, ambra ir pačiulis sukuria džiaugsmingą giedros dienos įspūdį: romantiškasis bijūnas su lengvu nostalgijos prieskoniu yra nesunkiai atpažįstamas, o visi kiti akordai meistriškai surikiuoti taip, kad ta bijūnais žydinti romantika netaptų eiliniu banaliu „rožiniu kompotu“, turinčiu amžiaus „16-25 metai“ cenzą. Ir net muskuso išvengta! – visiškas raritetas gaivių gėlinių kvapų lentynoje, vertas reveranso.

„Kilmingasis bijūnas“ – labai tikslus pavadinimas šiam aromatui: jis netransliuoja jokios jausmingumo, gundymo, nuodėmingumo ar seksualumo žinutės, atstovaudamas santūrias aristokratiškasias vertybes, jeigu tokias apskritai galima įžvelgti parfumerijoje. Dievaži, gražu! – tarsi damos paveikslas su puokšte rožinių bijūnų, tapytas tuo puikiuoju „ikiinstagraminiu-ikifotošopiniu“ stiliumi, kuris veidams suteikia taurias išraiškas ir asmenybės grakštumo įspūdį.

p.s. Atsakau iš anksto: manieji Acqua di Parma “Peonia Nobile” iš https://shopping-premiereavenue.com/fr/

2 Komentaras

Filed under Bendroji

Puredistance “Opardu”: taip nostalgiškai žydėjo alyvos

Jeigu reikėtų išrinkti pačias mėgstamiausias mano alyvas, nediskutuotinai šiose varžybose laimėtų tos pačios elementariausios švelniai violetinės alyvos, gegužę-birželį žydinčios seniai negyvenamose sodybose, kurios baigia susmegti į žemę ir išdilti iš atminties. Kasmet keliaudama po Lietuvą pavasarinio žydėjimo metu svarstau apie būties laikinumą: tose sodybose gyvenusių žmonių ir vardų bei likimų jau niekas nebeprisimena, tačiau alyvoms tai visai nesvarbu – jos apsipila žiedais greta tvorų likučių tarsi kasvakar kažkas jas glostytų žvilgsniais ir girtų nepaprastą jų kvapą, kviečiantį sustoti ir įkvėpti jo pilnus plaučius.

Švelnia nostalgija prisimenamas praėjęs laikas – Puredistance “Opardu” pavadinimo kilmė. Tuberoza, gardenija, bulgariškoji rožė, alyvos, gvazdikai, jazminaičiai, heliotropas ir kedras, o pagal nosies verdiktą – visiems, nepraradusiems uoslės, puikiai pažįstamos violetinės alyvos su migdoline-cinamonine heliotropo pudra bei gvazdikų ir baltų gėlių šešėliais. 32 procentų koncentracijoje visa tai tampa tikru šedevru, kuriuo norisi mėgautis tik ypatingomis progomis. “Opardu” yra kvepalai, dėl kurių gali būti specialiai sugalvojamos progos, kad tik būtų galima jais pasipuošti – pakankamai nostalgiški, kad jaunystės poezija mintyse skambėtų, pakankamai modernūs, kad jaunoji karta, juos užuodusi, apie dinozaurų priešistorę tavo jaunystėje neklausinėtų. Maksimaliai kokybiškas gėlių aromatas, kokius šiandien kurti gali tik romantikai idealistai, nes tai yra lėto naudojimo kvepalai – kaip ir visi “Puredistance”.

Įdomu tai, kad tada, kai “Puredistance” įkūrėjas Jan Ewoud Vos pirmąkart lankėsi Armėnijoje, pristatydamas pirmuosius “Puredistance” kvapus “I”, “M” bei “Antonia”, jį sužavėjo tradicija alyvų žiedais puošti memorialą Armėnijos genocido aukų atminimui. Armėnų kilmės parfumerininkė Annie Buzantian, kūrusi “Opardu”, J.Ewoud Vos vizito Jerevane metu būtent alyvas jau buvo pasirinkusi kaip pagrindinę “Opardu” aromato ašį – ne tik Lietuvoje alyvos yra prisiminimų apie praėjusį laiką sargai. Beje, alyvos yra nepaprastas augalas ne tik gyvenimuose, bet ir parfumerijoje: tai yra vienas iš augalų, kuris neatiduoda savo aromato distiliavimo ar maceravimo būdais, todėl parfumerininkams tenka alyvos akordą sukurti pasitelkiant kitas natas.

Alyvos, tikros prarastojo laiko saugotojos, kvapniomis savo žiedų žvakėmis įžiebiančios neatsargiai prisiartinusių išmaniojo amžiaus žmonių pojūčius ir prabylančios senamadiškais eilėraščiais – jokia XXI amžiaus logika nepaaiškinamas reiškinys. Ir nereikia šio reiškinio aiškinti – jį reikia išgyventi, violetinėmis žvakėmis įžiebtomis akimis ir lyriškojo aromato sklidina siela, kol alyvų žydėjimo sapnai dar neišsisklaidė. “Puredistance” – tikri tokių nostalgiškų sielos virpesių saugojimo meistrai: gerai, kad jie yra, labai gerai.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Laurent Mazzone “Arsenic Osman”: asmeninis komfortas

Daugelį metų aš šaipiausi iš vaisinių ir uoginių aromatų, vadindama juos kompotais ir uogienėmis, nes jų atliekamuose vaidmenyse man trūko išraiškingumo ir dramos. Pripažindama prigimtine kiekvieno teise poreikį kvėpintis uogienes primenančiais kvapais, puikiai suvokdama, kad kvepalus kiekvienas renkamės intuityviai pagal vidinius poreikius, pati matavausi smilkalų abitus, pačiulio-odos šarvus ir ironiškai šaižias šipro šypsenas, nes kasdien ėjau į karą, vidinę bažnyčią ar vieno aktoriaus teatrą. Žaidimas kvepiančiais skysčiais pripildytais parfumerijos kareivėliais tapo alternatyvia realybės išgyvenimo forma, primenančia, kad greta visų socialinių ir biologinių funkcijų gyveni savo asmeninį gyvenimą, kuriame tau nieko nereikia įrodinėti, nes pagrindinis šios istorijos veikėjas esi tu pats – pats svarbiausias, vertas asmeninio komforto.

2017 metų pavasarį pasirodęs Laurent Mazzone “Arsenic Osman” akimirksniu tapo mano itin mėgiamu asmeninio komforto kvapu, sutalpinęs išraiškingumą, intelektualumą, džiaugsmingumą ir cinamonines slyvas, kurioms nuo vaikystės turiu milžinišką kulinarinį palankumą. Pradinėse “Arsenic Osman” natose – slyva, cinamonas; vidurinėse – kvapiosios našlaitės, jazminaičiai, kvepenės (angl.k.osmanthus); bazinėse natose – pačiulis, oda ir vanilė. Pagal pavadinimo logiką, šio aromato solo partiją turėtų atlikti kvepenė, tačiau, priminsiu, kvepenė parfumerijoje kvepia abrikosais, todėl ji tiesiog prisijungia prie cinamoninės slyvos ir puikiai jaučiasi prieskoninėje kaulavaisių uogienėje. Tai, kas savitai gražu – dvi pagrindinės linijos: sodrūs cinamoniniai kaulavaisiai bei našlaitėmis iškvėpinta pačiulinė oda, puikiai persipinantys aromatui skleidžiantis. Man patinka jais kvėpintis: esu tikra, kad rudenį “Arsenic Osman” skleisis dar gražiau – vėsaus lietingo oro, prinokusių slyvų, rudeninės nostalgijos ir šilumos poreikio prognozė drąsiai gali būti rašoma ir gegužę.

“Arsenic Osman” tapo pirmuoju “Laurent Mazzone” aromatu naujo dizaino buteliukuose, įkvėptuose Niujorko dangoraižių architektūros ir žvaigždžių virš Manhatano, kadaise pastūmėjusių Laurentą įkurti “LM Parfums”. Dvidešimtasis “LM Parfums” aromatas, naujas, unikalus buteliukų dizainas, palaipsniui pakeisiantis pradinį-bendrinį. Daugelis naujų brandų renkasi bendrinius buteliukų dizainus ir tik pasiekę sėkmės gali sau leisti unikalaus dizaino sukūrimą. Manau, kad būtent asmeninės Laurent Mazzone savybės bei, galbūt, tos sėkmę lemiančios žvaigždės leido parfumerinę ir komercinę sėkmę pasiekti vos per šešis metus – ir tuo nuoširdžiai džiaugiuosi: be galo smagu matyti, kaip pelnytai išaugama į tvirtą poziciją turinčius vardus.

p.s. Nepaisant pelnytų pagyrimų, visgi “Arsenic Osman” kūrėjui Jerome Epinette aš turiu tam tikrų klausimų dėl parfumerininko etikos.

6 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Histoires de Parfums “Make Perfume Not War”: vaisiais kvepiantis manifestas

2013 metų rudenį “Histoires de Parfums” įkūrėjas ir aromatų kūrėjas Gherardas Ghislain’as pristatė kvapnų avangardinį manifestą “Make Perfume Not War” už taiką ir vaikystę, iškeldamas idėją, kad kvėpinimasis taip pat gali tapti protesto aktu. 50 USD nuo kiekvieno parduoto “Make Perfume Not War” buteliuko buvo skirta vaikus remiančioms labdaros iniciatyvoms. 1000 sunumeruotų buteliukų tiražu išleisti kvepalai pradžioje buvo pardavinėjami tik pop-up parduotuvėje Paryžiuje, vėliau likusiais imta prekiauti Vokietijoje bei Austrijoje.

“Make Perfume Not War” aromatas – ambicingai vaisinis: pradinėse natose – apelsinas, žalioji citrina, greipfrutas, mandarinas, bergamotė; vidurinėse – mangai, ananasas, persikas, frezija, alyva, ciklamenas; bazinėse – muskusas, vanilė, tongapupės, mediena. Penki citrusiniai vaisiai, ananasas, persikas ir mangai – tikras parfumerinės beprotybės atvejis, nes įprastam-neprastam vaisiniam kvapui sukurti užtektų vieno-dviejų citrusinių vaisių ir vieno iš likusių išvardintųjų. G.Ghislainas šiuo manifestu pademonstravo tikrą meistriškumą, kurio vertėtų pasimokyti ir iškiliausiems: praeityje puikiai suvaldęs ananasą Histoires de Parfums “1804”, “Make Perfume Not War” sėkmingai surikiuoja visą įnoringų charakterių vaisių kuopą. Greipfruto kartumą neutralizuoja žaliosios citrinos pagalba, švelnios “vandeninės” gėlės gražiai subalansuoja “egzotiškų vaisių salotas”, o tada – žiupsnelis tongapupių ir medienos. Ant mano odos skleidžiasi citrusai su greipfruto-žaliosios citrinos duetu, ryškūs ananasai, gaivūs, nepernokę (!) persikai ir taiki prieskoninė mediena. Turiu įtarimą, kad tokį gražų vaisinį aromatą G.Ghislainas galėjo sukurti tik pasitelkdamas savo kaip virtuvės šefo patirtį – vien tik nosies ir fantazijos tam neužtenka.

Kai pasivadini karo deivės vardu, daugiau nei dešimtmetį akademinėje veikloje tyrinėji karus, o po akademinio darbo pasakoji kvepiančias istorijas ir rikiuoji buteliukus-kareivėlius, žinia apie tokio manifesto pasirodymą buvo lyg apreiškimas “tu privalai juos turėti” ritmu. Aplinkybės nesiklostė palankiai, todėl galiausiai šią svajonę paleidau ir pamiršau, o ji, pasirodo, nepaleido manęs: prieš savaitę Niurnbergo centre esančioje parfumerijos parduotuvėje stebuklingai radau šiuos kvepalus vienoje iš neregimųjų lentynų – didelei konsultančių nuostabai ir begaliniam mano džiaugsmui. Ir dar Niurnbergas su visa jo istorine reikšme!  Dievaži, man patinka simboliai ir tokios istorijos su laimingomis pabaigomis: buteliukas nr. 969 išdidžiai parvažiavo į Kauną, o jo savininkė mielai iškeičia šarvus į sultingąją taikos viltį. Niekada nežinai, kas laukia už pirmo posūkio bei tolimiausiose kvepalų parduotuvių lentynose – ir gerai.

4 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

“Hortus Apertus” žaidimai emocijomis: Dizaino savaitė Kaune 2017

“Hortus Apertus” olfaktorinio meno grupė šiandien yra bene įdomiausias reiškinys Lietuvos aromatų padangėje. Susidomėjusi stebiu šias kūrybingas moteris nuo pirmųjų atgarsių spaudoje ir šiandien galiu drąsiai pareikšti, kad jos pakylėja uostomąjį meną į naują, dar Lietuvoje neregėtą lygį. Į “Hortus Apertus” įsijungus Laimei Kiškūnei, šis “atvertas sodas” yra įspūdinga kuriančioji jėga.

Pastaruoju metu man itin sekėsi lankytis “Hortus Apertus” renginiuose: aplankyti “Kabantys sodai” sostinės M.Mažvydo bibliotekoje (apie nepaprastus žvirblius, kurie prinokusių vyšnių krūmą nulesė, pasakoju visiems, kas manęs klauso), sudalyvauta kvapų deskriptorių meistriškumo pamokoje, o šįvakar tyrinėjau pojūčius “Dizaino savaitės” renginiuose Kaune, “Pieno centro” rūmuose, Laisvės alėjoje 55. Trumpa apžvalga – Jūsų dėmesiui.

Trečiame “Pieno centro” rūmų aukšte dominuoja būtent uoslei skirtos ekspozicijos, pažymėtos nosies ženklu. Rekomendacija tiems, kas dar tik lankysis: lipkite laiptais – tai vieni gražiausių Tarpukario laiptų Kaune su tobulais linkiais ir posūkiais.

Lietuviško maisto tapatybės kvapas, kurtas Laimės Kiškūnės, priverčia pagalvoti apie tai, kuo tau asmeniškai kvepia lietuviškas maistas, o tai jau įdomu. Puiki Laimės vizija  – baltas sūris su juodųjų serbentų uogiene ant juodos duonos, bet aš, šį derinį puikiai pažįstanti iš savo vaikystės pačia autentiškiausia ir maksimaliai namine jo forma, visiškai subjektyviai sūrį su kmynais ir juodaisiais serbentais keisčiau į varškės sūrį su medumi – tokia versija po renginio gimė diskusijoje su mano namų maisto burtininku, diskutuojant apie tai, kas asmeniškai man galėtų būti lietuviško maisto kvapai. Vaikystės prisiminimai, Prusto efektas, niekur nuo to nedingsiu.

Dar vienas “Dizaino savaitės” projektas-kūrinys – “Jūra”, sujungianti garsą, vaizdą ir kvapą. Dailininkės Rimutės Kriukelytės (1950–2005) dekoratyvinė kompozicija „Jūra“, Laimės Kiškūnės kvapų kūrinys „Riba 60°02′20.0″N 29°77′52.7″“, kompozitoriaus ir garso menininko Mantauto Krukausko erdvinio garso kompozicija pagal jūros ir radioteleskopų įrašus. Hipnotizuojantis reginys ir pojūtis, norisi jį stebėti ramiai ir ilgai.

“Emocijų koliažai” – garso menininkės Dominykos Adomaitytės ir “Hortus Apertus” kūrėjų Redos Valentinavičienės bei Jurgos Katakinaitės-Jakubauskienės bendras projektas, sujungiantis garsus ir kvapus į interaktyvų pojūčių žaidimą, kviečiantį iš garsų atpažinti savo emocijas ir jas priskirti vienam iš 15 kvapų.

Pojūčių žaidimo scenarijus atrodo paprastas: gauni muzikos grotuvą su įrašytais garsais, įvardintais spalvomis. Išklausai muziką, atpažįsti savo emociją ir randi jai tinkamiausią kvapą.

Kvapą, kuris geriausiai atitinka tau kilusią emociją, įklijuoji į “modernaus kosmonauto” gaubtą ir stebiesi stebiesi pasirinkimų panašumais bei skirtumais. Fantastiškai įdomu. Sužinojau, kad mano pyktis, sukeltas miesto transporto garsų, kvepia anyžiais. Giriu techninius sprendimus ir patį scenarijų: mažos grupelės, įdomi ir netikėta eiga, puikus Dominykos vaidmuo – mielai kartočiau dar kartą.

Dizaino savaitės Kaune renginiai tęsis iki gegužės 7 dienos, todėl primygtinai rekomenduoju visą tai, kai aprašau šiame tekste, patirti patiems. Svarbiausia – palikti kvepalus, baimes ir kompleksus “aš juk ne menininkas, nesuprasiu” toli už durų. Rekomendacija eiti nesikvėpinus – ne be reikalo: uoslės jautrumą veikiantis kvepalų aromatas trukdo pilnavertiškai mėgautis olfaktorinio meno kūriniais.

“Hortus Apertus”, bravo. Giriu iš visos širdies bei nosies – jūs stebinate, džiuginate ir priverčiate mąstyti. Už tai, kad uostomąjį meną atvežėte į Kauną, giriu dvigubai.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji

Hermes “Eau des Merveilles Bleue”: sapnuoti vandenyną

Nuo pirmųjų perskaitytų knygų, nuo pirmųjų nespalvotos televizijos laidų apie gamtą ir keliones aš turėjau svajonę vieną dieną pamatyti vandenyną ir jame gyvenančius banginius. Tarsi senovės Graikijos mituose, mažos mergaitės svajonėmis keliaudavau Viduržemio jūra, praplaukdavau Heraklio stulpus (Gibraltarą) ir prieš akis atsiverdavo bekraščiai toliai, kuriuose gyveno už daugiabutį namą didesni milžinai. Užtrukau kelyje: prireikė Geležinės uždangos griuvimo, asmeninių dramų ir laimingų pabaigų, vandens ir gylio pojūčio prisijaukinimo bei stichijų ženklų skaitymo, kol vieną šio kovo popietę lėktuvas nusileido ugnies ir vėjo žemėje Atlante, netoli Afrikos.

Naujoji “Hermes” nosis Christine Nagel, kurdama mėlynąją “Eau des Merveilles Bleue” versiją, taip pat turėjo svajonę – vaikystės prisiminimą: bangų nugludinti akmenėliai vandenyno pakrantėje, kurių paviršius pasidengęs sūriais mineralais. Vandenyno vandens akordas, pačiulis ir mediena virto įdomiu kūriniu, kurį sunku suvokti sausumos kraštuose – karčiai sūri vėsa, rodos, burnos gleivinę padengianti druskos kristalais po pirmo įkvėpimo, ir palaipsniui išryškėjantis savitas sūraus vandens išplautos medienos bei pačiulio derinys. Pagaliau pirmasis unikalusis “Eau des Merveilles” sulaukė tikro giminaičio su panašia DNR – akimirksniu atpažįstamas mineralinis panašumas, ko nepasakysi apie daugelį kitų “stebuklų vandens” versijų. Taip, “Eau des Merveilles Bleue” nėra tradicinis malonus vaisinis-uoginis-žolynų aromatas šiltajam metų laikui, todėl suprantu surauktų nosių skepticizmą: tai aromatas, kurį arba išgyveni asmenine istorija, arba ne. Sąmoningai ar nesąmoningai Ch.Nagel sukūrė tai, kas dar neseniai būtų pavadinta nišiniais kvepalais – kvepalais, kuriuose svarbiausia atskleista idėja, akimirkos nuotaika, o ne komercinė sėkmė (juk apie elegantiškas moteris nekalbama net oficialiame kvapo apraše, tiesa?)

Šiandien mano nosiai Hermes “Eau des Merveilles Bleue” yra visiškas dežavu: švilpiančio vėjo atnešami lūžtančių Atlanto bangų vandens purslai, ant odos nusėdantys druskos lopinėliais, suakmenėjusi lava, ilgais pirštais nusidriekianti į vandenyną, uoslę ir mintis išvalantis nardymas kovojant su stiprėjančiomis kylančio potvynio srovėmis, suvokimas, kad po pažinties su vandenynu grįši kaip tas senovės Graikijos jūrininkas, kadaise išdrįsęs už nugaros palikti Heraklio stulpus – kitoks nei buvai: atšiauresnio žvilgsnio, savo akimis regėjusio stebuklus.

Paklausite, o kurgi tie stebuklai? – susipažinkite su nuotraukoje matomu finvalu: tik už mėlynąjį banginį mažesnis vandenyno milžinas, leidęs savimi gėrėtis keliolika kilometrų nuo kranto. Tiksliau, jie buvo du: mažylis banginukas šioje nuotraukoje jau pasislėpęs po vandeniu. Stebėjau net ir patyrusiam kapitonui nuostabą sukėlusį lėtą banginių judėjimą ir svarsčiau apie svajonių išsipildymo skonį, kuris, paradoksalu, yra visai nesaldus – jis sūrus kaip ašaros, prakaitas ar vandenynas. Kaip gyvenimas. Kaip stebuklas.

Sapnuoti vandenyną atmerktomis akimis. Hermes “Eau des Merveilles Bleue” pasirodė pačiu laiku.

4 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

5 kavos puodeliai arba kvepalai iki 15 eurų: S.Zaitsev “Maroussia” ir Coty “L’Aimant”

Man labai patinka „kvepalai vietoje keleto kavos išsinešimui puodelių“ tema: ji sugrąžina į realybę, kurioje reikia apmokėti šildymo sąskaitas, rinktis tarp naujų kvepalų ar kelionės, aktyvuoja medžiotojo bei gėrybių rinkėjo instinktus ir apdovanoja puikiais atradimais. Šįkart ieškojau kažko įdomaus ir vertingo žiemos pabaigai – pavasario pradžiai, telpančio į 15 eurų rėmus, pasunkindama sau sąlygą pirkti tik išbandžius testerio pagalba, ne aklai internetu, kaip buvo ankstesnio 20 eurų eksperimento metu.

Lengva nebuvo: 15 eurų riba eliminuoja praktiškai visas prekybos kvepalais vietas, išskyrus prekybos tinklus su menkaverčiu „inspiracijomis“ grįstu asortimentu ar akcijiniais „žvaigždžių vardo“ kvepalais, tačiau šįkart eksperimentą išgelbėjo „Parfumexpress“, atsivežęs senus mano favoritus šiam eksperimentui tobulai tinkama kaina.

Pirmasis variantas – Coty „L‘Aimant“: 50 ml – 9 Eur arba 3 kavos puodeliai populiariame kavos išsinešimui tinkle. 1927 metų kūrinys, kurio vieta – garbingoje lentynoje šalia „Chanel Nr.5“ bei Lanvin „Arpege“: gražuolis klasikinis gėlinis-aldehidinis aromatas, visiškai nepelnytai pamirštas. Pradinėse natose – bergamotė, karčiavaisio citrinmedžio žiedai, persikai, aldehidai; vidurinėse – snaputis, rožė, orchidėja, jazminaičiai ir kananga; bazinėse – vetiverija, muskusas, vanilė, santalmedis, tongapupės ir kedras. Mamoms, močiutėms, sau – visoms praėjusių laikų kvepalų gerbėjoms pavasario proga. Lengvesni nei „Chanel nr. 5“, mažiau saldūs nei „Arpege“, tačiau modernioms asmenybėms nosis kibirkščiuojantys aldehidai tikriausiai surauks. Visgi, tai yra bene prasmingiausiai išleisti 9 eurai, kuriuos šiandien galima lengva ranka išleisti kvepalams.

maroussiaAntrasis variantas – žinoma, Slava Zaitsev „Maroussia“: 100 ml – 15 Eur arba 5 kavos išsinešimui puodeliai. 1992 metais Prancūzijoje pristatyti kvepalai, kuriuos geriau įvertino kritikai ir Vakarų Europos parfumerijos mylėtojai nei dizainerio kilmės šalis. Pradinės natos: aldehidai, bergamotė, apelsinmedžio žiedai, persikai; vidurinės – heliotropas, jazminaitis, rožė, pakalnutė, orchidėja, vilkdalgis, tuberoza, kananga; bazinės natos – ambra, benzoininė derva, civetas, muskusas, santalmedis, tongapupės ir vanilė. Galima atrasti tam tikrą teorinį natų ir akordų panašumą su jau minėtu „L‘Aimant“, tik teorinį – „Maroussia“ yra tikras parfumerinis sprogmuo: nepadoriai sodrios gėlės, išmirkytos vanilėje ir saldžiuose animalistiniuose akorduose. Tokio intensyvumo kadaise buvo Estee Lauder „White Linen“, Yves Saint Laurent „Opium“, Dana „Tabu“, tačiau šiandien jie visi liko savo šešėliais, o „Maroussia“ liko savimi – išdidžia prabangiais kailiniais apsirengusia ponia. Vasarą nesikvėpinčiau, tačiau kaip gražiai atsiskleidžia vėsiu oru…

Trečiasis variantas – Slava Zaitsev „Maroussia“ kūno priežiūros priemonių rinkinys: itin sodraus aromato dušo gelis ir kūno losjonas po 7 Eur – viso maždaug 5 kavos išsinešimui puodeliai už abu. Kvėpintis nebereikės naudojant bet kurį iš jų. Tobulai tinka kaip dovana vyresnio amžiaus moteriai, nostalgiškai prisimenančiai praėjusių laikų kvepalų galingumą „o kadaise vienas lašelis kvepėdavo ištisą savaitę…“ stiliumi.

Kaip jau rašiau, šįkart sąlyga buvo ne tik kaina, bet ir galimybė pauostyti prieš perkant, todėl taip drąsiai rekomenduoju gana įnoringus aromatus. Elegantiški kvepalai, taip nebrangiai kainuojantys dėl visos eilės komercinių ir nekomercinių priežasčių, tarp kurių tikrai nėra prastos jų kokybės. Aklu testavimu, esu tikra, daugelis suklystų kainą įvardindamas – aš irgi, nes kvepia, skleidžiasi ir išlieka brangiai prabangiai.

Niekada nesiteisinkite prieš save ir juo labiau kitus, kodėl šią akimirką galite sau leisti tik nebrangius kvepalus ar kodėl apskritai norite naujų kvepalų. Nebrangūs kvepalai gali nustebinti puikia kokybe, o naujų kvepalų noras yra natūralus asmeninių pokyčių poreikis. „Nebeužtvenksi upės bėgimo“, – rašė Maironis. „You can never hold back spring“, – dainavo Tom Waits. „Jei labai nori, tai reikia“, – dainavo „Inculto“. Visi jie buvo teisūs. Dar viena kava išsinešimui, esu tikra, neskausmingai palauks.

8 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus