Penkios dienos su “Sammarco”: gražesnio pasaulio vizija

Tas magiškas parfumerijos pasaulis, ekonomistus, medikus, teisininkus ar politologus paverčiantis nektarus ir aromatus lyg drugiai renkančiais kūrėjais ir kvapų teatro aktoriais… Istorijų apie tai, kad visai nemeniškų profesijų atstovai iškeitė mantijas, ekonominius rodiklius ir mokslinius straipsnius į kvepalų laboratorijas, yra ne viena: Pierre Bourdon – buvęs politologas, Roja Dove studijavo mediciną, o italas Giovanni Sammarco – teisininkas, dėl savo aistros parfumerijai persikėlęs į Šveicariją ir ten kuriantis “Sammarco” vardo kvepalus.

Šį rudenį sulaukusi gerokai nustebinusio Giovanni Sammarco laiško su pasiūlymu išbandyti “Sammarco” aromatus, mielai pasinaudojau šia galimybe. Anksčiau nebuvau nieko girdėjusi nei apie “Sammarco”, nei apie jų aromatų kūrėją, todėl “tabula rasa” (“švari lenta”) principas man pasirodė itin įdomus. Sulaukusi siuntinio su 5 kvepalų ekstraktų mėginiais, kiekvieną jų išbandžiau ant savo odos “viena diena – vienas aromatas” principu – dėl visavertės patirties.

Pirmoji pažinties su “Sammarco” diena. Aromatas – “Bond-T”, pristatomas kaip “kvepalai, gimę ekskursijos šokolado fabrike metu”.  Šokoladas niekaip nepatenka į mano mėgstamų akordų sąrašus – nosis suraukta dar nuo T.Mugler “Angel” populiarumo laikų, tačiau, turiu pripažinti, kad nepaisant mano išankstinio skepticizmo, “Bond-T” yra puikus parfumerinis šokoladas su pačiuliu, vanile, kvepenėmis ir tabaku. Jeigu ryškaus skonio šokoladinį pyragą įdaryti didžiule doze drėgno-dūminio-tabakinio pačiulio, būtų “Bond-T”. Skanėstas nuodėmingiems suaugusiems – vertas dėmesio.

Antrajai pažinties dienai pasirinkau “Vitrum”, pristatomus kaip vetiverijos aromato kvepalus, sukurtus žurnalistei Federicai. Vetiverija, pipirai, smilkalai, rožė, bergamotė – tokia yra “Vitrum” aromatinė kompozicija, tačiau nosis verdiktą rašo vienareikšmiškai: drėgnose džiunglėse įrengtoje scenoje – solo partiją Ella Fitzgeral sodriu balsu atliekanti milžiniška dūminė vetiverija, visa kita – tik papildoma švelnumo dozė. Žodžiu, žali vetiverijos dūmai ir tolumoje aidintys prieskonių ir rožių balsai.

“Ariel”, aromatas, skirtas raudonplaukėms – trečioji pažinties diena. Šventagaršvė, tuberoza, rožė, našlaitės, kvepenės, florencinis vilkdalgis, tabakas, santalmedis, blyškusis kietis, mandarinai, imbieras. Aš suprantu, kodėl būtent “Ariel” Giovanni Sammarco įvardina kaip “fizinę ir dvasinę moters idėją” – tai yra kvepalai, kurie paverčia ikonomis, madonomis ir primadonomis, man pačia geriausia prasme primenantys praėjusių laikų parfumerijos stilių. Kreminės tekstūros sodrių gėlių ir pudros aromatas su puikiais žalumos akordais. Gilūs pasigėrėjimo atodūsiai, svajonių sąrašas.

Kai jau galvoji, kad po “Ariel” niekas nebenustebins, išaušta ketvirtoji pažinties diena, skirta “Alter”, ir ima dvelkti jazminai. Visos mano tarpukarinės istorijos apie jazminus, augančius prie seno namo, staiga įgavo kvapnų pavidalą. Ne, tai nėra tyrasis lietuviškasis darželinis jazminas, tačiau į “Alter” sudėti arabinis jazminaitis, rožė, mimoza, saldžioji mira ir mira sukuria išties nepaprastą dežavu efektą. Nostalgiška, romantiška, lyriška, jausminga – “Alter” kvėpinčiau laiškus Tarpukario poezijos stiliumi. Sakyčiau, europietiškas elegantiško jazmino variantas nepersistengiant su animalistiniais akordais. Jazminų bei gegužio ieškantiems ir nerandantiems – įsiminkite šį vardą. Šypsojausi visą bandymų dieną.

“Naias” – našlaičių, kilnios sielos ir moters odos, dvelkiančios prabangiomis gėlėmis, idėja, mano pažinties su “Sammarco” finalas, kvepalai, kurių dar nėra prekyboje. Subtiliai saldžios našlaitės, rožė, jazminaitis, kvepenės, karčiavaisio citrinmedžio žiedai, florencinis vilkdalgis, santalmedis, obuolys, kriaušė, juodieji serbentai, mandarinai, ambra – turtinga sudėtis, sukurianti gražų vaisių-gėlių aromatą. Rodos, kažkur jau girdėtas, rodos, išplaukiantis iš miglotų prisiminimų, tačiau tas puikus, šiek tiek vėsus vaisinis sultingumas, tradicinių gėlių puokštę pralinksminantis – “Naias” turi viską, ko reikia sėkmingam aromatui, išsaugant žavų savitumą.

Penkias dienas pasivaikščiojus su “Sammarco” aromatais man kilo vienintelis klausimas: kodėl jų dar nėra Lietuvoje? – dievaži, šie kvapai verti dėmesio, o Lietuvos gyventojai jau pakankamai subrendę parfumerine prasme, kad atrasti kitokius kvepalus. Kokybei priekaištų neturiu, išlikimas ant odos – kaip ir priklauso kvepalų ekstraktams. Man labai patiko aromatais sukuriama emocija – pozityvu, puošnu, moderniai nostalgiška. “Sammarco” kvepalai – kaip iš geresnio ir gražesnio pasaulio vizijos: tokie pasigėrėtini, kad į jų piešiamą idealistinį paveikslą norisi įžengti čia ir dabar , o sugrįžti “Ariel”, “Alter” arba “Naias” kvepiančiomis mintimis.

sammarco

3 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Apie taiką ir teisingas istorijų pabaigas

Kadaise studentams dėstydama karo teorijas visada pabrėždavau, kad teoriškai vienintelė teisinga karo pabaiga yra taika, o dar tiksliau – toks susitaikymas, kad abi konflikto pusės liktų patenkintos, o konflikto priežasties tiesiog nebeliktų – tai užkirstų kelią karo atsinaujinimui ir nuoskaudų kilimui.

Šiandien būtent tokiu būdu baigėsi skambusis mano ir “Douglas” konfliktas. “Douglas” sureagavo visiškai tinkamai, skubiai pašalindami konflikto priežastį, nuoširdžiai atsiprašydami ir pasiūlydami honorarą-kompensaciją. Ačiū “Douglas” už adekvatumą ir civilizuotumą, maloniai nustebinote.

Tegul kiekviena nemaloni istorija turi tokias laimingas pabaigas kaip ši. Smalsiesiems – taip, mano armija pasipildė naujais kareivėliais ir šis “karo grobis” turi garsią prancūzišką pavardę.

Taika išties yra vienintelė teisinga karo pabaiga – nuo jos kur kas šviesiau.

Rimantė

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji

Linkėjimai “Douglas”, intelektualinių produktų vagims

Jums patinka būti apvogtiems? – man ne. Todėl kviečiu susipažinti su jau eiliniu vagystės atveju:

Originalus įrašas – iš “Minervos blog’o”:

nisine_minervos

Teksto fragmentas iš “Douglas” puslapio:

nisine_douglas

Gerbiamieji “Douglas”, kokiu adresu siųsti sąskaitą už intelektualinio produkto vagystę?

(Ir taip staiga visa “Douglas” siūloma produkcija bei reputacija nemaloniai pašvinko.)

14 Komentaras

Filed under Bendroji

Po trijų metų – pažinties su “Florascent” tęsinys (II dalis)

Barokines gėles ir gėlių vandenis palikus pirmojoje teksto apie pažinties su “Florascent” tęsinį po trijų metų dalyje, desertui liko tai, kas sodriausia ir ryškiausia.

“Pipapo” – “Aqua Composita” kolekcijos atstovas, kurio tikslinę grupę nurodo ryškiai rožinė etiketės spalva. Baltos gėlės su tuberoza priešakyje, pasiflora, santalmedžiu ir vanile – tradiciniai moterims skirti kvepalai: šilta, jausminga, ryšku. Galėtų būti labai populiariais kvepalais, jeigu daugiau moterų užsuktų “Pipapo” pauostyti.

“Aqua Colonia” kolekcijai priskirtas “Patchouly” neturi nieko bendro su klasikiniais odekolonais – jis čia kaip tikras hipis, apsikaišęs rožėmis bei šalavijais, mėgaujasi santalmedžio ir Palo Santo dūmų draugija. (Palo Santo – mistinėse apeigose smilkoma mediena iš Pietų Amerikos.) Jeigu rimtai – labai vykusi pačiulio variacija ne tik vyrams.

Rytais ir jų legendomis dvelkianti kolekcija “Aqua Orientalis” buvo mano favoritė dar prieš tris metus, todėl atradusi tris naujus šios kolekcijos aromatus apsidžiaugiau jų net nepauosčiusi – juk “Ksar” ir “Medina” kadaise užkėlė vertinimo kartelę itin aukštai. Trys mano nosiai nauji aromatai “Bahou”, “Tishka” ir “Ambre” skambėjo burtažodžiais, iš kurių tik “Ambre” piešė nuspėjamus uoslės vaizdinius.

Ambros kvapais mane jau sunku nustebinti, tačiau Florascent “Ambre” man patiko tuo, kad šalia mano taip mėgstamo slyvos akordo panaudojimo bei tradicinio rožės bei jazminaičių derinio, parfumerininkas saldų-klampų ambros įspūdį sustiprina vieša paslaptimi – benzoininės dervos ir vanilės duetu, dažnai tampančiu tuo, ką šiandien ir įsivaizduojame kaip ambrą. Šiltas, sodrus, malonus – “kvapas iš vaizduotės” atvejis be jokių animalizmo užuominų.

“Bahou” aromato kompozicijos sudėtyje nurodoma ciberžolė, šafranas, gvazdikėliai, mira, saldžioji mira, agarmedis, smilkalai ir santalmedis. Pasakysiu trumpai: kad ir ką reiškia pavadinimas, kvapas reiškia tikrą rytietišką palaimą. Kai vaikystėje skaitydavau Šachrazados pasakas, jos vaizduotėje kvepėjo maždaug taip: kvapniais smilkalų dūmais ir prieskoniais.

Pirmoji reakcija į “Tishka” buvo juokas, mintyse pavadinimą ištarus – tarp tyškančių kvepalų ir tššš nutildymo. O iš tiesų “Tishka” yra labai gražus rytietiškas gėlinis aromatas, kuriame rožė ir jazminaitis maudosi saldžiame medienos, kvapiųjų dervų, smilkalų ir prieskonių nektare. Dar viena Šachrazados verta pasaka – ją ir parsinešiau ant antrojo riešo. “Tishka” man labai patiko, nors pasirinkimas – pasikvėpinti “Tishka” ar “Bahou”, nebuvo lengvas. Išlikimas ant odos – pavyzdinis.

* * *

Prieš rašant pažintį su “Florascent” pratęsiančius tekstus ilgai galvojau, kas man juose taip patinka, nors kol kas neturiu nė vieno jų aromato savo kvepalų spintoje. Iš tiesų, bene labiausiai patinka jų sukeliama emocija – jokio šokiravimo, jokio skandalo, jokios dramos. Tai yra kvepalai iš gražių pasakų su visada laimingomis pabaigomis pasaulio: praėjusių amžių tradicijos, rankų darbo stiklo buteliukai lyg iš retro nuotraukų ir aromatai, kurie yra gražūs kaip Baroko paveikslai. Dar viena priežastis, kodėl man patinka “Florascent” – natūralioji parfumerija paprastai apsiriboja kvapiųjų aliejų mišiniais, kurie, nuoširdžiai, nėra mano mėgstamiausioji kvepalų forma, o su purškiamais “Florascent” kvepalais šios problemos nėra.

Moralas: gerai, kad tada, kai pavargsti nuo XXI amžiaus bėgimo ir dramų, gali sukišti nosį į kvepalų buteliuką, saugantį Baroko angelų šypsenas. Dėl šios ir daugybės kitų priežasčių “Florascent” verta apžiūrėti ne tik lojaliems ekologiškų prekių krautuvėlių klientams.

florascent1

 

Komentarų: 1

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Po trijų metų – pažinties su “Florascent” tęsinys (I dalis)

Vartydama senus tinklaraščio įrašus atradau kadaise rašytus tekstus apie “Florascent” parfumeriją. Kai tinklaraštį rašai daugiau nei septynis metus, pasitaiko ir taip: skaitai senus savo tekstus ir susirūpini, kaip sekasi prieš keletą metų aprašytiems herojams, todėl keliauji vėl su jais susitikti. “Biotekai” Kaune išmigravus iš “Akropolio” į Laisvės alėją šis susitikimas su senais pažįstamais tapo keliskart malonesnis: Laisvės alėjoje pastaruoju metu lankausi tikrai retai (“arti bažnyčia – toli Dievas” atvejis).

Rolando Tentuniano Vokietijoje kuriami ir gaminami “Florascent” kvepalai – XVII amžiaus parfumerijos tradicijų atgaivinimas: tradiciniai augalinių ingredientų išgavimo būdai ir natūrali sudėtis, leidžianti šiuos kvepalus pardavinėti ekologiškų prekių parduotuvėse. Mano nuomonė nepasikeitė: “Florascent” sėkmės paslaptis yra ne tik jų sudėtis ir koncepcija, bet ir tai, kad aromatai kuriami prancūziškuoju piramidės principu su turtinga kompozija, todėl nedaromos jokios nuolaidos kokybei bei aromato sklaidai.

Prieš tris metus gimusiuose tekstuose aprašyti “Florascent” aromatai šiandien turi gausų įdomių giminaičių būrį – suskaičiavau 11 man nepažįstamų buteliukų, todėl visus juos ant aromatų bandymų lapelių (bloterių, jeigu parfumeriniu žargonu) parsinešiau atidžiam išuostymui.

“Aqua Floralis” kolekcija – tikras barokas: tarsi dailininkas pasirinktų vieną gėlės žiedą ir sukurtų ryškų jo portretą stambiu planu. Šioje kolekcijoje mano nosiai naujas buvo “Rose” aromatas.  Pirmas įspūdis – praėjusių laikų natiurmortas: maksimaliai išsiskleidusi pilnavidurė rožė baltų gėlių puokštėje, pamerktoje greta šviežiai nuskintų abrikosų dubens. Žaviai senamadiška rožė su vaisių potėpiais – jokio skandalo.

“Aqua Aromatica” kolekcijos prieš tris metus Lietuvoje apskritai dar nebuvo, todėl visi 5 kvapai man buvo naujiena. Kolekcijos idėja – kvapnūs augalų vandenys iš Katerinos de Mediči (Kotrynos Mediči) laikų, skirti atsigaivinimui ir energijos atgavimui. Mažiau gaivūs nei aš tikėjausi ir brandesni bei elegantiškesni nei tikėjausi – nuo to tik geriau.

“Lavande” – žinoma, Provansas su jo žolynais, levandomis ir ambra. Man patiko, kad tai nėra tradicinis ir gana aštrus levandos kvapas – “Lavande” aromatas minkštas ir šiltas.

“Regia” – senas geras tradicinis odekolonas su citrusais, karčiavaisio citrinmedžio žiedais ir rozmarinu, tačiau juodieji serbentai ir mediena jam suteikia tam tikrą modernumo pojūtį: toks karališkos šeimos atstovas, kuris naudoja “IPhone”.

“Violetta” – vaisiais dvelkianti Parmos našlaitė, florencinis vilkdalgis ir mediena. Pamačiusi pavadinimą tikėjausi naivios pudrinės našlaitės, o gavau solidžią aristokratę – maloniai nustebino.

“The Vert” – žalioji arbata, jazminaičiai, kvepenės ir kedras. Arbata yra vienas mano mėgstamiausių akordų, todėl žinau dar bent tris žaliosios arbatos su jazminaičiais atvejus parfumerijoje, bet “Florascent” nėra kurio nors jų klonas ir savitu stiliumi arbatos akordo kartumą sušvelnina abrikosais dvelkiančiomis kvepenėmis.

Iš kvepalų, kurie vadinasi “Chypre”, tikėjausi tradicinio “sauso balto vyno” efekto, tačiau ši šipro interpretacija – itin švelni: apelsinmedžio žiedai, narcizai, vanilė, benzoinas – minkštas kaip mezginys aromatas, kuriam lengvo “šipriško” šaižumo suteikia rožiniai pipirai.

Ant riešo išsinešiau “Violetta” – iš šiame tekste minimų “Violetta” man patiko labiausiai. Natūrali sudėtis ir tualetinio vandens koncentracija paprastai negarantuoja ilgo aromato išlikimo, tačiau “15 minučių sindromo”, kai pasikvėpinai ir per ketvirtį valandos aromatas pranyko, taip pat nepastebėjau. “Violetta” kvepėjo taip, kaip ir priklauso kvepėti tualetiniam vandeniui – kelios valandos gražaus ir elegantiško kvepėjimo. Jeigu man būtų svarbu sudėties natūralumas, Florascent “Violetta” būtų rimtas kandidatas į kvepalų spintą.

Ką išsinešiau ant antro riešo – istorijos tęsinyje.

(bus daugiau)

florascent

Komentarų: 1

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

“L’Occitane en Provence” šventinė kolekcija: tradicijos ir modernybė

Drėgnu sniegu virš kasdienybės pakylėjantį* lapkričio purvyną kukliai užsidengęs** Kaunas, išblėsusios Vėlinės ir radiatorių staiga pamilusi katė – trys neišvengiami ženklai, kad neišvengiamai artėja Tos, kurių vardą kasdien vis garsiau mini prekybininkai, raginantys pasinerti į kasmetinę dovanų ieškojimo karštligę. Aš už prieškalėdinę karštligę – šventinės beprotybės laikotarpiais atsiveria dar nepažintos asmenybės pusės ir išmokstama naujų gėrybių ieškojimo-rinkimo įgūdžių, istoriškai prarastų kažkur ties žemdirbystės pradžia ir pirmaisiais žemės dirbimo įrankiais. Sausį po Trijų Karalių ateina pošventinės pagirios ir, valgydamas paskutinius imbierinius sausainius, pirktus už trigubą kainą, į kuriuos tikrai nežiūrėsi bent iki lapkričio, jauti begalinį nuovargį ir savigraužą, kad kažką padarei ne taip, galiausiai virstančius bet kokių Kalėdų apraiškų neigimu. “Kiekvienas cinikas – buvęs idealistas” prielaida tikriausiai aktuali ir šia tema – ir aš ne be nuodėmės.

Ir visgi, Jos artėja. Mano mylimieji “L’Occitane en Provence” dar spalio pabaigoje itin korektiškai pradėjo prekiauti Advento kalendoriais ir šventinės kolekcijos kvapais – jokių eglučių, lempučių, pusnynuose miegančių nykštukų ar dovanas atnešančių superherojų, tik neįkyrios artėjančių švenčių nuojautos. Pusantro naujo aromato ir turtingas Advento kalendorius – šių metų “L’Occitane en Provence” šventinis kraitis. Kodėl pusantro? – todėl, kad vienas iš dviejų aromatų yra anksčiau išleistų kvepalų nauja versija.

Šventinės “L’Occitane en Provence” kolekcijos aromatai niekaip neprimena kepiniais ir saldainiais dvelkiančių kalėdinių kvapų stereotipų – ir tai yra gerai, nes jų neištiks imbierinių sausainių likimas sausio pošventinėms pagirioms prasidėjus. Mergaitė iš Arlio miesto, “Arlésienne”, apie kurios pirmąją versiją rašiau 2014 metais, užaugo, surimtėjo, apsirengė tinkamai ir maloniai nustebino. Kaip ir pirmojoje versijoje, išlieka pagrindinė akordų trijulė – šafranas, rožė, našlaitė, tačiau naujoje versijoje atsisakyta rožinio jaunatviškumo ir rimtomis spalvomis išsipuošusi “Arlésienne” prabyla žemu, šiek tiek aštriu šafrano balsu, rožes, našlaites, spėju, sausą medieną, palikdama tik pritariantiems balsams. Jokio murkiančio seksualumo, jaukumo, minkštumo ir naivumo – solidu, gražu, pakankamai santūru, didelio dėmesio vertas darbinių kvepalų variantas, įvertinus aromato grožį, unikalumą ir kainą. Iš pastaraisiais metais pristatytų “L’Occitane en Provence” aromatų, sakyčiau, tik pernykščiai “rabarbarai su greipfrutais” galėtų konkuruoti su dabartine “Arlésienne”. Beje, teoriškai, tualetinis vanduo, praktiškai – puikaus išlikimo ant odos atvejis, todėl neapsigaukite į koncentraciją skeptiškai žiūrėdami.

Vyrams skirti “L’Homme Cologne Cédrat” – gana tradiciniai, bet itin žavūs ir nuotaikingi. Citronu, imbieru, žolynais ir mediena dvelkiantis aromatas savyje turi viską, ko gali prireikti jaunam vyrui, ieškančiam kvepalų laisvalaikiui: visi ingredientai garantuoja energijos užtaisą ir gaivos pojūtį. Man patinka kvapniojo citrono panaudojimas bei tradiciškumas: aromatiniai citrusų ir žolynų kvapai buvo itin populiarūs praeityje, bet šiandien jie lieka nepastebėti agarmedžio bei animalistinių akordų imperijoje. Tai, kad “L’Occitane en Provence” išliko ištikimi sau – džiugu ir sveikintina. “L’Homme Cologne Cédrat” šlovės valanda turėtų išmušti atšilus orams. Buteliuko galėjo ir nedažyti sidabro spalva, bet tai visiškai subjektyvu: man tiesiog patinka matyti kvepalų skystį per perregimą stiklą.

Advento kalendorius su grožio produktais, turiniu ir kaina orientuotas į suaugusiuosius, yra visame pasaulyje sparčiai populiarėjantis reiškinys, apie kurį svajojau jau seniai. Racionalus balsas sako, kad man, trisdešimtmetį seniai atšventusiai damai, galbūt ir nereikia 24 skirtingų mini produktų, tačiau, priminsiu, man patinka “L’Occitane”, man visai patinka šventinė karštligė ir aš egoistiškai noriu dienas iki Kalėdų skaičiuoti kasdien išlukštendama po kvapnią staigmeną sau.

Verdiktas: labai džiaugiuosi “Arlésienne” pokyčiais emancipuotos moters kryptimi, “L’Homme Cologne Cédrat” moderniu tradiciškumu ir laukiu gruodžio 1-osios – “Adventinės archeologijos” pradžios. Ir dar džiaugiuosi, kad “L’Occitane en Provence” siūlo platų to paties aromato produktų asortimentą ir neišprotėjo su kainomis, todėl yra įperkami: pvz., “Arlésienne” muilas ar rankų kremas gali pradžiuginti ne mažiau nei kvepalai, o kainuoja nuo 4,5 Eur. Šventinį džiaugsmą “L’Occitane en Provence” parduotuvės dovanoja nemokamai – piktnaudžiauju tuo nuo kokių 2000-ųjų.

Lapkriti, galėtum ir paskubėti.

*  Pakylėjimas virš kasdienybės – mandagi itin nemalonių dalykų apibūdinimo forma.

** Kukliai užsidengęs – tarsi periodiškai aprengiama skulptūra “Žmogus” prie M.Žilinsko paveikslų galerijos.

loccitane-kaledos

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Kitokia istorija. Kėkštas.

Pakyli ir smengi žemyn, pakyli ir smengi žemyn, pakyli ir smengi žemyn laisvuoju kritimu, visu savo jausmų svoriu, tikėdamas, kad ir šįkart bus kaip visada – kad ir tai praeis. Tokie yra tie lietuviški rudenys, lengvi kaip voratinkliuose įsipainiojusios saulės šypsnis, sunkūs kaip Tarpukario Kauno akmeniniai fontanai, liejantys stingdančio šalčio vandenį ant sužvarbusių rankų. Šis ruduo yra iš tų pastarųjų – begalinio nuovargio, sužvarbusių rankų ir laisvojo kritimo atvejis, kai superherojaus režimas nebeveikia, stebuklai nepavyksta, o neparašyti tekstai rikiuojasi užrašų knygoje kaip sąžinės priekaištas.

Prieš Vėlines nuvažiavau į Vilkiją kasmetinei rudens liturgijai, kauburėlių paglostymui. Pro nuogus senųjų Vilkijos kapinių klevus dabar matosi aukštieji bažnyčios bokštai ir kitoje Nemuno pusėje nusidriekę laukai. Kai buvau maža, kita Nemuno pusė buvo tas mitologinis pasaulis, į kurį kėkštais, žalčiais ir ąžuolais drožinėta Senelio Kazimiero lazda turėdavo nuvyti visus, ketinančius mane nuskriausti. Suaugusiojo pasaulyje, kuriame visos mitologijos turi logiškus paaiškinimus, o “šiapus ir anapus” ribos išsiplečia iki begalybės, nebelieka tos stebuklingos apsaugos ir tikėjimo geraisiais milžinais, kol galiausiai lieki kiekvienais metais vis vienišesnis kauburėlių glostymo apeigose.

Mėlynų sparnų mostas prieš akis buvo kaip susapnuotas. Į ąžuolą, augantį šalia Senelio kapo, staiga nusileido visai nebaikštus kėkštas, smalsiai apžiūrinėjantis iš nuostabos suakmenėjusius žmones. Prieš daugybę metų vienai mažai mergaitei duotas jos vaikystės dievo pažadas “Kai pamatysi kėkštą, žinok, aš apie tave galvoju” išsipildė Vėlinių išvakarėse. Ar virpėjo fotoaparatas tą kėkštą įamžinant? – dievaži, taip, tačiau drėgnos blakstienos virpėjo dar stipriau. Tokio įtaigaus didžiaakio sparnuoto ženklo dar nebuvau gavusi.

Tada, kai baigiasi kelias, būtis ir pasakos, lieka meilė. Užaugusi žodžiuose, tyloje, prisilietimuose ir buityje ji paženklina visus mūsų artimuosius neištrinamais ženklais. Vėlinių išvakarėse, kai susitinka esamasis ir būtasis laikas, meilė yra vienintelis teisingas atsakymas į būties klausimus. Kėkštą ąžuole prie seniai mirusio Senelio kapo stebinti moteris, įsikibusi į mylinčio vyro ranką, pasijuto nepaprastai apdovanota.

Rimantė

img_20161101_193700

 

2 Komentaras

Filed under Bendroji