Trys puodeliai kavos: Elizabeth Arden “Splendor“

Kvepalus, kuriems šiandien yra skirtas šis įrašas, esu tikra, esate matę daugybę kartų ir lygiai taip pat daugybę kartų praėję pro šalį nesustodami jų pauostyti. Neišvaizdus XXI amžiaus žmogaus akims buteliukas, senamadiškai paprasta dėžutė, jau seniai praeityje populiarumo viršūnę išgyvenęs gamintojas. Sąžiningai, ir aš juos kadaise pauosčiusi nuėjau tolyn, kol po daugelio metų parfumerinis smalsumas įsakė specialiai juos susirasti ir susipažinti dar kartą. Jūsų dėmesiui – Elizabeth Arden “Splendor“.

1998 metais James’o Krivda sukurti Elizabeth Arden “Splendor“ – ypatingai sudėtingos kompozicijos iš ypatingai įnoringų akordų atvejis. Būtent tie įnoringieji ir lėmė santūrias reakcijas į prašmatnumą, prabangą ir spindesį žadantį aromatą. Pradinėse “Splendor“ natose – ananasai, frezijos, visterijos, bijūnai, hiacintai, obuoliai, kvapieji pelėžirniai, bergamotė; vidurinėse – magnolija, rožė, lelijos, aguonos, orchidėjos, jazminai; bazinėse – ambra, santalmedis, muskusas, kedras, medienos akordai. Pirmoji asociacija, kilusi vos tik pauosčius – biudžetinis vaisinis-gėlinis šampanas: ananasas sėkmingai atlieka savo darbą ir atpažįstamas akimirksniu, milžiniška gėlių puokštė su ryškiomis lelijomis ir frezijų-visterijų-pelėžirnių kokteiliu, o medienos akordai tikriausiai paskandinti tame šampane, todėl galiausiai atmintyje iškyla prabangaus muilo vaizdinys. Kol nesusiraukėte: muiliškumas parfumerijoje anaiptol nėra blogas verdiktas.

Skamba keistai? – ir man skambėjo keistai, kol “Splendor“ neišbandžiau karštu oru. (Ačiū perfumistai Jolantai už puikų patarimą!) Ir tada netikėtai nutiko stebuklas: tas “vaisinis-gėlinis šampanas“, pasirodo, buvo visai nebiudžetinis, o krištolo taurėse patiektas ir atsiskleidė giedru dangumi, styginių muzikos koncertu ir džiaugsmingu spindesiu. Dabar turiu puikią iliustraciją, kaip lauko temperatūros veikia kvapo sklaidą, uoslę ir kvapų suvokimą – žiemos pabaigoje įsigijusi “Splendor“ net nenumaniau, kad jis toks karštį mėgstantis pokštininkas, tikras užburtas princas.

Elizabeth Arden “Splendor“ 30 ml man kainavo tris kavos puodelius – šiek tiek daugiau nei 6 eurus. Ar jis vertas daugiau? – taip, be abejonės. Ne, su šiuo metu populiariais kvepalais “Splendor“ negali konkuruoti – jo šlovės laikas jau praeityje. Kita vertus, influencerių ir startuper’ių karta, dėl kurios dabar pamišę socialiniai tinklai bei reklamų užsakovai, kažkada irgi atrodys senamadiškas būtasis laikas – ir tas kažkada ateis gana greitai. Didysis paradoksas: karta, kuriai buvo kuriami “Splendor“, šiandien yra keturiasdešimtmečiai-penkiasdešimtmečiai, o įnoringų gėlių ir vaisių akordų simfonija tarsi paseno kartu su praeities tiksline grupe, kuri palaipsniui artėja prie tik vaistinių reklamose matomų žmonių. Su visais praeities bestseleriais nutinka tokia pati istorija, jeigu jie nepakyla iki amžinųjų vertybių, atlaikančių karus, marus ir badus. 1998 metais “Splendor“ pasakojo romantišką istoriją apie didingas akimirkas, po 20 metų romantika ir didingos akimirkos turi naujas reikšmes ir formas.

Tam, kad įvyktų parfumerinis stebuklas, reikia dviejų elementų – aromato ir sielos, aromate atpažinusios praeityje išgyventas emocijas, bei, pasirodo, dar ir karštos vasaros dienos, kurioje “Splendor“ virsta parfumerijos didybės paveikslu. Tris kartus neišgerti kavos išsinešimui tikrai nepakenks.

Reklama

Komentarų: 1

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Karalienės Elžbietos II-osios karūnavimo aliejaus paslaptis

Šiandien, 2018-ųjų metų birželio 2 dieną, Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II-oji švenčia 65-ąsias karūnavimo metines. Šia garbinga proga dar sausį BBC pristatė absoliučiai pasigėrėtiną dokumentinį filmą “Karūnavimas“, kuriame pati karalienė, ceremonijos dalyviai bei ekspertai pirmą kartą istorijoje komentuoja karūnavimo iškilmių eigą, abiejų karūnavime naudojamų karūnų svorį bei brangakmenių istorijas ir kitas įdomybes, tačiau tai, kas nepraslydo pro mano akis ir mintis (esu tikra, visų parfumerija seniai gyvenančių žmonių akis ir mintis – taip pat) – patepimo aliejaus detektyvas.

Patepimas aliejumi – privalomoji karūnavimo procedūros dalis, viena iš penkių, dieviškasis išrinktojo statuso patvirtinimas. Šiai procedūrai Elžbietai milijonų žiūrovų akivaizdoje vidury katedros teko apsirengti kuklią suknelę, o filmavimo kameros, tiesiogiai transliavusios karūnavimo eigą pasauliui, buvo išjungtos, pagerbiant asmeninį žmogaus ir Dievo santykį, visų akivaizdoje gimstant karalienei.

Karališkasis patepimo aliejus laikomas erelio formos buteliuke, vadinamame “Ampulla“: dalis maždaug 20 centimetrų aukščio auksinio erelio su atsisukančia galva buvo pagaminta XIV amžiuje, puošnioji dalis pridėta XVII amžiuje. Tuo tarpu patepimo aliejaus šaukštas, puoštas keturiais perlais – pati seniausia Britanijos karališkoji regalija, išlikusi nuo XII amžiaus.

Filmuojant “Karūnavimą“, pirmą kartą istorijoje  buvo atskleistas karališkojo patepimo aliejaus receptas, Vestminsterio dekanui sutikus pirmą kartą nuo 1953 metų jį parodyti dienos šviesoje. Elžbietos II-osios patepimo aliejaus gamybai buvo naudojamas XVII amžiaus karūnavimo aliejaus receptas: sezamo sėklų ir alyvuogių aliejų mišinys, prisotintas rožėmis, apelsinmedžio žiedais, jazminais, cinamonu, benzoinu, muskusu, civetu ir ambra. Akivaizdu: visi ingredientai natūralūs – 1953 metų karūnavimo iškilmėse apie gyvūnų teises ir laisves dar nebuvo galvojama. Pagal sudėtį – sodrus ir saldus rytietiškas aromatas, būtų puiki klasikinių kvepalų sudėtis.

Tačiau tai, kas mane nuoširdžiai suglumino, matant Elžbietos II-osios patepimo aliejų, pirmą kartą eksponuojamą viešai – tai, kad jis yra laikomas senutėlėje Guerlain “Mitsouko“ kvepalų ekstrakto dėžutėje ir “kareivėlio“ buteliuke. Dievaži, tikras skandalas! – karūnuojama Britanijos karalienė, o dieviškasis patepimas vyksta su tiesioginiu prancūzų įsikišimu, apie kurį 65 metus niekas nežinojo. (Apie britų ir prancūzų tarpusavio priešpriešą karus sukeliančios istorijos pasakojamos tūkstančius metų). Kas žino – galbūt ir pats aliejus iš tiesų buvo ne kas kitas, o “Mitsouko“ kvepalų ekstraktas, praskiestas šlakeliu aliejaus, nes “Mitsouko“ sudėtyje sutinkamas ne vienas patepimo aliejaus ingredientas?

“Mitsouko“ – japoniškas vardas, kurį žymintys du hieroglifai, pasak Vikipedijos, gali būti iššifruoti kaip šviesa ir vaikas, kaip medus ir vaikas, kaip paslaptingumas ir vaikas. Pateptojo vaiko paslaptis? – dievaži, 1952 metais “Squire & sons“, kurie buvo atsakingi už patepimo aliejaus gamybą, turėjo britiškai savitą humoro jausmą.

Nuostabi britiškai detektyvinė istorija. Nuostabus jubiliejus. Nuostabi 92 metų amžiaus karalienė, šiandien švenčianti 65-ąsias karūnavimo iškilmes, išlaikiusi aštrų protą ir akimirksniu atpažįstamą stilių. Dieve, saugok karalienę! – ši charizmatiškoji monarchė, ištisos epochos veidas, man labai patinka.

 

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji

Laurent Mazzone “Radikal“ kolekcija: “Radikal Lotus“, “Radikal Iris“, “Radikal Water Lily“

Mane visada žavi žmonės, kurie daro tai, kas jiems labiausiai patinka ir kuo jie nuoširdžiai tiki. Būtent toks yra Laurent Mazzone, į parfumeriją iš mados pasaulio pasukęs todėl, kad jam parfumerija tiesiog labai patinka. Dar jam patinka muzika, filosofija, juoda spalva ir simboliai – visa tai galima atrasti “Laurent Mazzone“ kvepalų istorijose bei pavadinimuose. Pažintis su švedu menininku Mattias Lindblom, kuris bene geriausiai žinomas kaip grupės “Vacuum“ solistas ir filosofinių dainų kūrėjas, tapo dviejų giminingų sielų susitikimu, virtusiu tikra parfumerine intriga.

Visą pavasarį Laurent Mazzone ir Mattias Lindblom “Laurent Mazzone“ puslapyje pristatinėjo filosofines Laurent dienoraščio ištraukas bei trumpus filmo fragmentus, kuriuose sodriuoju Mattias balsu buvo skaitomi eilėraščiai. Visa tai galiausiai susijungė į menišką naujos “Laurent Mazzone“ kvepalų ekstraktų kolekcijos “Radikal“ pristatymą. Trys nauji aromatai, dedikuoti gėlėms, išpuošti raudonomis etiketėmis, nes, priminsiu, Laurent Mazzone daro tai, kas jam patinka ir tai, kuo jis tiki – pavyzdžiui, radikaliomis gėlių versijomis, kodėl gi ne. Kiekvienoje “Radikal“ kolekcijos kvepalų dėžutėje yra kortelė su QR kodu, slepiančiu nuorodą į specialiai “Radikal“ projektui parašytą Mattias Lindblom dainą (graži daina!), Laurent dienoraštį bei visą eilėraštį.

“Radikal Lotus“, “Radikal Iris“ bei “Radikal Water Lily“ – tai, ko mažiausiai tikiesi pamatęs šių augalų pavadinimus, nes visi trys kūriniai turi jau atpažįstamą “Laurent Mazzone“ braižą.

“Radikal Water Lily“ – Pradinės natos – citrinos žievelė, juodieji serbentai, frezijos; vidurinės – bijūnai, ciklamenas, jazminų žiedlapiai; bazinės – ambra ir santalmedis. Neieškokite vandens lelijų sudėtyje – tai yra kitų natų pagalba sukuriamas akordas: įsivaizduojamų vandens gėlių akordų kūrimui paprastai naudojamas ciklamenas ir frezijos, čia jie yra abu. Citrinos žievelė ir juodųjų serbentų lapai – lengvo žalio kartumo kompozicijai suteikiantys akordai, tą žalią kartumą išlaikantys visą sklaidos laiką. Tai nėra romantiškai minkštų bijūnų žiedlapių ir gaivių frezijų aromatas – vandens lelijos apskritai trapia gėle nepavadinčiau: tai modernus žalumos ir gėlių aromatas, mano nuomone, puikiai atskleidžiantis vandens lelijos kaip augalo atkaklumą bei gyvybingumą.

“Radikal Iris“ – gražuolis prieskoniuotas vilkdalgis, kurio pradinėse natose – bergamotės, rožiniai pipirai, galbaninė ferula, vilkdalgio sviestas, vidurinėse – kedras ir pačiulis, bazinėse – muskusas, ambra ir tongapupės.  Savitas. Kitoks. Šiek tiek kvapo nuotaika primenantis rudeniu dvelkiantį Laurent Mazzone “Arsenic Osman“. Reto brandumo kvapas su kažkur sklandančiomis derliaus ir drėgmės nuojautomis (galbaninė ferula ir pačiulis), ant mano odos virstančiomis tamsiu odos akordo dvelksmu. Vilkdalgio sviestas kartais naudojamas odos akordo sukūrimui – čia tai pavyko savaime. Jau žinau, kuo kvėpinsiuos rugpjūčiui baigiantis.

“Radikal Lotus“ – labiausiai nustebinęs iš visos trijulės ir įsitaisęs pirmose dažniausiai šį pavasarį naudojamų aromatų gretose. Pradinėse natose – gvajava (angl.k. guava), frezija, šafranas; vidurinėse – rožė, lotosas, jazminas; bazinėse – ambra, pačiulis, vanilės ankštys. Mazzoniškos rožės ir šafranas, egzotiški dar neprinokusių vaisių potėpiai ir pačiulio sutramdyta saldžiai-nesaldi bazė. Nežinau, su kuo palyginti “Radikal Lotus“ – unikaliai savitas moderniosios parfumerijos atvejis, kuriame gana urbanistinis “Laurent Mazzone“ DNR atpažįstamas nesunkiai. Jeigu tai yra Rytų šventykloje augantis lotosas, tai jis stebimas  futuristų svajones išpildžiusio XXI amžiaus žmogaus akimis.

Radikalios gėlės nežada amžinos meilės, seksualumo ir dangiškos ištikimybės, nes žinutė, kurią jos siunčia, yra ne apie romantiką – apie intelektualinį nuotykį ir šiek tiek ironiškos intelektualios asmenybės bruožus. Čakros nuo jų neatsiveria, karma neišsivalo, seksualumas ar vaikiškas naivumas neprasiveržia per erotiškai pravertas lūpas, tačiau poreikis skaityti vertingus tekstus, apie kuriuos vėliau galvoji ne vieną dieną, gali ir sugrįžti. Radikalumas, pasirodo, gali būti ir komplimentas, o su Laurent Mazzone “Radikal“ kolekcijos aromatais komplimentus visų pirma sakai sau.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Hermès “Eau de Citron Noir“: nenuobodžiai juodas odekolonas

Viena iš klasikinės parfumerijos konstantų, kurių jau seniausiai nebereikia įrodinėti – “odekolono aromato kompozicijoje privaloma tvarka turi dominuoti citrusinių vaisių akordai“. Žinant tai, kad odekolonai gaminami nuo XVIII pradžios, gali pasirodyti, kad citrusinių odekolonų tema viskas jau yra pasakyta, tačiau tik ne tada,  kai odekolono temos imasi “Hermès“: jau keletą dešimtmečių “Hermès“ kelia sumaištį ir eksperimentuoja savitais citrusais bei odekolono sampratos ribų išplėtimu.

2018 metų pavasarį “Hermès“ naujiena “Eau de Citron Noir“ – fantastiškai įdomus Christine Nagel kūrinys, dar kartą patvirtinęs “Hermès“ maištauja odekolono tema verdiktą. Saulėje arba orkaitėje iki juodumo sudžiovinta žalioji citrina – tradicinis Vidurio Rytų prieskonis, dvelkiantis sodriais dūmais apsmilkytais nesaldžiais citrusiniais vaisiais. Būtent juodoji žalioji citrina tapo įkvėpimu šio odekolono sukūrimui. Maža to, greta juodosios žaliosios citrinos akordo, šio odekolono sudėtyje sutinkama vadinamoji Budos ranka – pirštuotojo vaistinio citrinmedžio vaisius, vadinamas pirštuotoju citronu, ypač vertinamas dėl savito aromato, dūmais dvelkianti juodoji arbata bei balzaminio taukmino (Pietų Amerikos medis, kurio mediena dar žinoma kaip cabreuva, o iš medžio sakų išgaunami Tolu balzamas bei Peru balzamas) mediena.

Kaip man patinka šis juodojo citrono odekolonas! Visų pirma, tai yra unikali citrusinio vaisiaus temos interpretacija, turinti be galo įdomų kultūrinį pagrindą, o aš mėgstu dar negirdėtas istorijas. Visų antra, arbata – vienas iš mano mėgstamiausių akordų parfumerijoje, o čia ji yra juoda, sodri ir dūminė. Visų trečia, “Eau de Citron Noir“ dėl savo savitumo kadaise būtų drąsiai priskirtas nišinei parfumerijai, kai nišinė parfumerija dar reiškė drąsios idėjos atskleidimą aromato akordais (taip, buvo laikai, kai idėjos interpretacijos ir parfumerininko talento demonstravimas buvo aukščiau už nuobodžiai saugią komerciją). Visų ketvirta, šis odekolonas – dar vienas Christine Nagel, Jean Claude Ellena augintinės, talento bei teisingo “Hermès“ pasirinkimo patvirtinimas. Drąsiai teigiu: tai nėra aromatas minios nosių lepinimui – ir gerai. Nenuobodžioji parfumerija su intelektualiu edukacijos užtaisu ir originaliu gaiviai sunkiu prieskonių-dūmų-žaliosios citrinos-medienos aromatu. Tiems, kurie juodoje spalvoje mato visas pasaulio spalvas. Man.

Lietuvoje jau prekiaujama.

2 Komentaras

Filed under Bendroji, Hermes, Informacija apie kvepalus

Susipažinkite: Germaine Cellier. Neprilygstamoji.

Istorija, kurią noriu papasakoti Kovo 8-osios proga, yra apie moterį parfumerininkę, sulaužiusią išankstines visuomenės nuostatas ir pakeitusią parfumerijos raidą visiems laikams. Tada, kai ima spausti geležinės kurpaitės, neįveikiamu atrodo stiklo kalnas, baugina šmėklų miškas ir pakelėse kaukiantys akmenys, ši kūrėja yra viena tų, apie kurias pagalvoju kaip „nėra nieko neįmanomo“ pavyzdį. Susipažinkite: Germaine Cellier (1909-1976).

Germaine Cellier gimė Bordo mieste, Prancūzijoje. Paryžiuje ji studijavo chemiją, po studijų baigimo įsidarbino „Roure Bertrand“ kompanijoje, gaminusioje aromatus bei aromatų ingredientus (šiandieninė „Givaudan“). Trumpam pasitraukusi į „Colgate-Palmolive“ kurti aromatų muilams, ji vėl grįžo į „Roure Bertrand“, kur per 1944-1948 metus sukūrė tai, dėl ko šiandien jai dėkingos ištisos nosių kartos.

Ypatingojo konteksto aiškumui: chemikė G.Cellier pasuko į parfumeriją tuo metu, kai parfumerininkais galėjo dirbti tik vyrai. Maža to, visa tai vyko Antrojo pasaulinio karo metais, kai chemijos pramonė buvo orientuota į karinių poreikių tenkinimą, o Vakarų Europa gyveno karo lauke. Apskritai, tarpukaris ir ankstyvasis pokaris tikrai dar nebuvo sėkmingų moterų karjerų laikas, todėl G.Cellier nuopelnai parfumerijai yra ypatinga išimtis. O nuopelnai įspūdingi – trys laikui nepavaldūs legendiniai aromatai, į kuriuos iki šiol lygiuojasi geriausi iš geriausių ir pripažįsta, kad neprilygsta.

1944 metais Germaine Cellier sukūrė Robert Piguet „Bandit“ – pirmąjį mados namų „Robert Piguet“ aromatą, kuris iš tiesų buvo pirmuoju moterims skirtu ypatingai ryškiu odos šipru. „Bandit“ pristatymas virto tikru skandalu „Robert Piguet“ avangardinių odinių rūbų kolekcijos demonstravimo ant podiumo metu susižeidus modeliui į kaip aksesuarą laikytą ginklą. Visa tai akimirksniu patraukė Paryžiaus dėmesį dar neregėtu įžūlumu visomis prasmėmis – pavadinimu, kūrėja, aromatu ir pristatymo istorija. Į Robert Piguet „Bandit“ lygiuojasi daugelis moderniųjų odos šiprų.

Balmain „Vent Vert“ – dar vienas legenda tapęs Germaine Cellier kūrinys, vadinamas pirmuoju sodriai žaliu aromatu parfumerijos istorijoje. 1947 metais sukurtas savitas įvairių žalumos akordų (visų pirma – galbaninės ferulos) ir citrusinių vaisių, gėlių bei medienos derinys žalio vėjo idėją įkūnijo tobulai. Jeigu ne „Vent Vert“, tikėtina, nebūtų buvę ir šeštojo-septintojo dešimtmečių galbaninės ferulos manijos su Chanel „Nr. 19“, Guerlain „Chamade“ ar Guy Laroche „Fidji“ priešakyje. Šiandien Balmain “Vent Vert“ perrašytas naujai, tačiau net ir naujoje “politiškai korektiškoje“ versijoje jis labai gražus.

Trečiojo Germaine Cellier legenda, amžiams pakeitusi parfumerijos istoriją – 1948 metais sukurti Robert Piguet „Fracas“. Visų tuberozų mama ir močiutė, kuriai, pasak Frederic‘o Malle, bando prilygti visi po „Fracas“ sukurti tuberozų kvapo kvepalai ir vis tiek neprilygsta. Didinga įsivaizduojamos kremo tekstūros tuberoza, lydima turbūt visų įmanomų baltų gėlių akordų choro, diriguoja paradui tarsi karalienė su puošniomis rūmų damomis ir liokajais, kurių skruostai it sultingi persikai. Šiemet „Fracas“ švenčia 70 metų sukūrimo jubiliejų, o jų sukeliamam įspūdžiui ir galingumui prilygstančių aromatų per tuos 70 metų sukurta vos keletas. Man „Fracas“ yra operos primadonos arija, į kurią reaguoji su sielos virpuliu: norėčiau galėti jais kvėpintis.

Be jau išvardintų parfumerijos ikonų, Germaine Cellier dar sukūrė Nina Ricci „Coeur-Joie“, Balmain „Jolie Madame“ bei „Miss Balmain“ – savo laikmečiu labai populiarius aromatus. Tačiau tai, kas yra kur kas svarbiau – ji įrodė, kad nėra nieko neįmanomo, nors aplinka nusiteikusi skeptiškai ar net priešiškai. Esu daugiau nei tikra – jai tikrai nebuvo lengva tapti ir likti tuo, kokią ją šiandien mini parfumerijos istorijos šaltiniai. Ypatingą Germaine Cellier talentą ir įtaką parfumerijos raidai laikas, pats geriausias vertintojas, jau ne kartą patvirtino.

Jeigu dar neuostėte Robert Piguet “Fracas“ bei “Bandit“, šią parfumerinę spragą tiesiog būtina kuo greičiau užpildyti. Tik pagalvokite: aromatams daugiau nei 70 metų, o jie ir šiandien dvelkia moderniai. Šlovė kūrėjai, pralenkusiai laiką – bravo, Germaine.

Komentarų: 1

Filed under Bendroji

Prada “Infusion de Mimosa“. Pavasario archyvai.

Praėjusiame tūkstantmetyje, praėjusioje santvarkoje, praėjusioje vaikystėje kartais važiuodavau su mama, medicinos darbuotoja, į Kauno miesto archyvą šalia Rotušės “mirusiųjų sielų surašyti“. Milžiniškos balto kartono knygos, kuriose paskutiniam įrašui buvo suguldyti žmonės ir lemtingos jų diagnozės, man atrodė kažkas nepaprasto: rodės, atverti tą sunkią knygą su amžiams būtuoju kartiniu laiku suskaičiuotais kaimynais, giminėmis bei nepažįstamaisiais ir prieš mano, mažojo metraštininko, akis išsirikiuoja įsivaizduojamos jų istorijos.

Jeigu kada nors paralelinės parfumerijos realybės archyve būtų vartoma mano byla, joje stambiu šriftu būtų įrašyta: 2004-2005 metais ji kvėpinosi saulėtomis mimozomis dvelkiančiais “L’Occitane en Provence“ kvepalais “Eau d’Azur“ ir nuo to laiko visada jų ilgėjosi. Atrodytų, tikras dievų varymas į medį su dabartiniu kvepalų parduotuvių asortimentu bei nuo gausos braškančia asmenine kvepalų spinta, tačiau nuoširdžiai – TŲ mimozų su pavasariška jų magija ieškojau kelioliką metų.

Teisybės vardan. Mimoza nėra retas kvepalų ingredientas: pradedant nuo pirmųjų ryškių mimozų parfumerijos pasaulyje Caron “Farnesiana“, Michel Morsetti sukurtų dar 1947 metais, ar net žinovams “kietu riešutu“ atrodančiuose Editions de Parfums Frederic Malle “Une Fleur de Cassie“ sunkus, įmantrus, dulkėta pudra dvelkiantis senamadiškai nostalgiškas mimozos akordas lepina pačias įnoringiausias nosis. Tačiau manęs, prieš kelioliką metų vaikštinėjusiai pavasarėjančia Laisvės alėja saulėtame mimozos debesyje, intelektualiosios mimozos interpretacijos nežavėjo – man reikėjo TOS mimozos, kurios vizija kuo toliau, tuo labiau priminė sapną apie praėjusią jaunystę.

2018 metų vasarį manoji mimoza išsipildė taip, kaip pildosi visos svajonės, kurioms lemta išsipildyti – staiga iš giedro dangaus, bendražygės parfumistos atsiųsto atomaizerio forma. Aš jau žinau, ką jautė M.Prusto herojus madlenas valgydamas ar romantiško filmo herojus, vienintelę pamatęs: apie tokius saulėtus debesis, nusileidusius ant manęs aromato pavidalu, rašomos knygos ir sekamos pasakos. Prada “Infusion de Mimosa“ – kaip susapnuoti: pradinėse natose – anyžius ir mandarinai, vidurinėse – rožės ir mimozos, bazinėse – medienos akordai. Anyžius ir mandarinai mimozą paverčia tuo, kuo ji ir turi būti – pasiilgtojo pavasario pranašu: saulėtas, džiaugsmingas, lengvai pudrinis optimizmo pliūpsnis su vos juntamais dar vėsiais vėjais ir elegantiškų batelių poreikiais. Hedonistiškos itališkos parfumerijos ypatybės nesunkiai atpažįstamos ir šiuose kvepaluose – jais tiesiog labai smagu kvėpintis: jokios dramos, jokios gilios minties, jokios dietos – tiesiog patogus gyvenimas. Amžinojo lapkričio šalyje, pavasarį pasitinkančioje žvarbiomis Arkties temperatūromis, Prada “Infusion de Mimosa“ drąsiai galėtų būti parduodami vaistinėse kartu su vitaminu D.

Žaliakalnio zylėms už mano lango atkakliai skelbiant gerąją naujieną apie žiemos laikinumą, perrašau savo paralelinės parfumerinės realybės archyvo bylą “po daugelio metų ji vėl surado savo mimozas: nuo tada ilgai ir laimingai jomis mėgavosi“ stiliumi. Laimei nereikia pasakų rūmų – reikia stebuklo išsipildymo kasdienybėje, kad vėl vaikščiotum pakylėtas nuo žemės. Kaip tą pavasarį, kuris tikrai ateis. Žaliakalnio zylės, aš ir mano “Prada“ mimozos jį aktyviai repetuojame.

p.s. Sąmoningai iliustracijai parinkau Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga darytą nuotrauką, kurioje Prada “Infusion de Mimosa“ atlieka saulės Lietuvoje vaidmenį.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Mizensir “Perfect Oud“: tobulas agarmedis Alberto Morillas braižu

Kai vienas iš didžiųjų parfumerijos maestro, daugybės populiarių aromatų autorius, įsteigia savo asmeninę kompaniją ir kuria tai, ką nori, ir taip, kaip nori, pasitelkdamas viso gyvenimo patirtis ir prisiminimus, pakvimpa nosies nuotykiu ir naujais atradimais. Alberto Morillas, parfumerininkas, kurio kūriniai užpildo ne vieną parfumerines tendencijas suformavusių ilgamečių bestselerių lentyną, o gal net ir visą parduotuvę, 1999 metais pristatė “Mizensir“ – interjero žvakių kolekciją, 2016 metais “Mizensir“ kolekciją išplėsdamas aromatais – šiandien jų jau 17.

Kam tokiam daugkartinėmis ovacijomis pripažintam grandui kaip A.Morillas prireikė asmeninės aromatų kolekcijos? – nes daugiau nei keturiasdešimt kūrybos metų jis kūrė kitiems, o dabar savo meilę karčiavaisio citrinmedžio žiedų (nerolio) aromatui, hedionui bei paradisonui (cheminės molekulės, rodos, išgryninusios angelišką nerolio kvapą), moderniųjų biotechnologijų, formuojančių parfumerijos ateitį, žinias tarsi palikimą jis sudeda į “Mizensir“ kvepalus.

Mano pažintis su “Mizensir“ kol kas labai kukli – lygiai vienas aromatas, nors su paties A.Morillas kūryba gerai susipažinę yra daugelis parfumistų “su stažu“: nuo Yves Saint Laurent “M7“, Lancome “Miracle“, Armani “Acqua di Gio“, visos Bvlgari “Omnia“ versijos, CK “One“, Carolina Herrera “212“, Cartier “Le Baiser du Dragon“, Kenzo “Flower by Kenzo“, Marc Jacobs “Daisy“ ir taip toliau iki elnio ragais pasipuošusio Penhaligon’s “The tragedy of Lord George“. Daugiaveidis, bet visada europietiškai elegantiškas, puikiai išmanantis, ko reikia bestselerio gimimui.

Mizensir “Perfect Oud“ – tobulo agarmedžio kvapas, A.Morillas sukurtas apskritai nenaudojant agarmedžio. Prisiminimas apie kvapnią kaitrą skleidžiančias žarijas, odos ir dūmų aromatams įsigeriant į žmogaus odą ir audinius. Pradinėse natose – bergamotė, kalendra, bulgariška rožė; vidurinėse – vilkdalgis (ir agarmedis, nors aprašyme A.Morillas teigia, kad jokio agarmedžio šiuose kvepaluose nėra), bazinėse – Aliaskos kedras ir kadagys. Aromato ašį bei savito agarmedžio įspūdį suformuoja parfumerijoje retai sutinkamas Aliaskos kedras, dvelkiantis odos ir smilkalų akordais.

Persisotinusiai agarmedžiu nosiai įtikti sunku. Agarmedį pažinau visokį – nuo namuose smilkomų jo gabalėlių ir šokančių dūmų hipnozės, sodriai animalistinių atspalvių, balansuojančių ant priimtinumo ribos ar į modernią klasiką pretenduojančio rožės ir agarmedžio derinio iki saldainius primenančio vaisių ir agarmedžio “tuti frutti“. Pastaraisiais metais agarmedžio buvo tiek, kad galiausiai tapo įprasta, nuobodu ir šiek tiek nyku.

“Parfumerijos dievai turi savitą humoro jausmą“ – jau ne kartą viešai kartojau šią frazę, kurią būtinai įtrauksiu į knygą kaip šventą taisyklę mano kvepalų pasaulyje. Mizensir “Perfect Oud“, ant bloterio atrodęs tiesiog gražiu rožės ir smilkalinės medienos deriniu, ant mano odos susprogo kaip spygliuočiai šilumos sulaukę: rožė, atpažįstama sodri oda su gaiviais spygliuočių žalumos potėpiais, agarmedis, smilkalai ir nepaprastas liepsnos pojūtis – maždaug taip. Fantastika! – nepriekaištingas kūrinys iki paskutinio aromato (ir mano) atodūsio. Artimiausias kvapas iš man pažįstamų – Editions de Parfums Frederic Malle “The Promise“, bet “Mizensir“ tobulasis agarmedis yra apdovanotas santūresnėmis manieromis, pritaikymo garderobe universalumu ir A.Morillas kūrybai būdingu europietiškumu. Man patinka šių kvepalų sukuriama nuotaika – pozityvūs, dalykiški, ryškūs ir įtaigūs, kažkur tarp kostiumo, burtininko apsiausto, vakarinės suknelės ir šarvų. Išlikimo ant odos monstras.

Jeigu turėsite progos susipažinti su “Mizensir“, labai rekomenduoju. Lietuvoje jais neprekiaujama, tačiau pasaulis juk atviras ne tik paukščiams bei virusams. Koks paradoksas: Alberto Morillas “Mizensir“ aromatus kuria įkvėpimo savo paties sode su citrinmedžiais bei vaikystės Andalūzijoje prisiminimuose ieškodamas, bet jo kuriamų aromatų kalbą supranta ir už keleto tūkstančių kilometrų snieguotoje žemėje. Meilė kvepalams išties neturi sienų, – kaip mėgsta sakyti mano draugas Laurent. Dievaži, koks jis teisus – tūkstantis pirmą kartą.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus