Tag Archives: Serge Lutens

Senos fotografijos. Serge Lutens “Le Participe Passé“

Senuose namuose greta šventųjų paveikslų sienas bei erdves puošiantys portretai ir blunkančios fotografijos pasakoja vienos laimingos šeimos istoriją. Rėmuose oriai šypsosi dar jauni namų šeimininkai, gyvena anapilin išėję jų artimieji, vaikystės namuose amžinai pasilieka jau seniai užaugę vaikai.  Tai, kas buvo geriausio praeityje, įsismelkia į dabartį, akimirkai sustabdo laikrodžius ir kaskart išgyvenama naujai su nostalgija, šypsena ar širdies skausmu.

Mano močiutė Adelė su metais vyresne seserimi Pole tarpukario Kaune fotografuodavosi kaskart, kai naujas sukneles pasisiūdavo, o tai vykdavo itin dažnai. (Dvi išvaizdžios seserys, išdidžiai iškėlę galvas su karalienių žvilgsniais, tokiomis ir liko iki pat gyvenimo pabaigos, tik po karo nustojo fotografuotis.) Vaikystėje sodybos palėpėje godžiai vartydavau senelių jaunystės albumą, kuriame veidus įgaudavo tik pasakojimuose girdėti vardai, atpažindama protėvių bruožus savo kartos veiduose. Praeitis, tiltas į dabartį, rodos, atgimė naujomis istorijomis ir likimais.

Uostydama naujus “Serge Lutens“ aromatus kartais jaučiuosi tuo vaiku, senelių albumą vartančiu ir praeitį dabartyje atpažįstančiu. “Serge Lutens“ parfumerijoje atsirado kur kas anksčiau nei didžioji dauguma tų, kurie šiandien agresyviai ryškiausiai apšviestas lentynas dalinasi. Kažkada atrodę drąsiai ir net šiek tiek įžūliai (kur tai matyta Berlyno dukrą metaline oksiduota rože paversti, odos akordų animalizmu sužavėti pasaulį bent dešimtmečiu anksčiau nei oda apskritai tapo madinga, medienos moteriškumą atskleisti kedro perdozavimu?), šiandien “Serge Lutens“ ir vėl atrodo unikaliai savo filosofiškumu ir tendencijų ignoravimu. Jokio ambroksano pertekliaus, jokio agarmedžio su šafranu ir rože, jokių rožių-bijūnų-vaisių – tik kvapais, pavadinimais bei sunkiai išverčiamomis istorijomis pasakojama Serge Lutens’o autobiografija, filosofija ir akivaizdus perfekcionizmas.

Naujausiasis “Serge Lutens“ kūrinys “Le Participe Passé“ – būtasis laikas, į dabartį įsiskverbianti praeitis, sujungiantis “Ambre Sultan“, “Arabie“, “Chergui“ ir kitas rytietiškai sodrias “Serge Lutens“ legendas, kurios įsivaizduojamame parfumerijos muziejuje suteikė Serge Lutens’o vardui nemirtingumą. Kvapiosios dervos, karamelė, prieskoniai, pačiulis ir oda – rytietiškumas be agarmedžio, gurmaniškumas be pojūčius atbukinančio cukraus. Viena įspūdingiausių šio rudens naujienų, kurios fotografiją kaip saugotiną ir atsimintiną vertybę senuose namuose kabintų greta šventųjų paveikslų.

Tuo metu, kai parfumerijos pasaulis nepasidalina nosių dėmesiu dėl naujų agarmedžių, šokolado, rožių ir uogų, santūrusis maestro elegantiškai atidarė duris, pastatė ant stalo kelis dešimtmečius istorijos talpinantį kvepalų buteliuką ir vėl pasitraukė į rytietišką citadelę savo muziejaus statyti. Tai, kas man ypač patinka “Le Participe Passé“ – “Serge Lutens“ kūrybos braižo atpažįstamumas, įspūdingųjų legendų sugrįžimas jų palikuonio aromate pačia gražiausia forma, šaltojo metų laiko kvėpinimuisi puikiai tinkamas aromatas (dievaži, ne kiekvieną aukštosios parfumerijos kūrinį nori eksponuoti ant savo odos, o “Le Participe Passé“ norisi kvėpintis pakartotinai) ir “lutensiškai“ filosofinis pavadinimas, kurį prieš du metus, pasirodo, netyčia nuspėjau rašydama tekstą apie Serge Lutens “L’Eau de Paille“.

Kai užuodžiamas aromatas atmintyje pažadina praeities numylėtinius, labiausiai nustebina suvokimas, kad iš tiesų jie visą laiką buvo šalia, tik jų neatpažinai tarsi senose fotografijose matomų veidų. “Serge Lutens“ aromatai praeityje tapo parfumerijos istoriją keičiančia tendencija, didele dalimi suformavusia modernųjį rytietiškumą. Verdiktas vienareikšmiškas – parfumerinei edukacijai Serge Lutens “Le Participe Passé“ privaloma pagarbiai pauostyti pirma proga.

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Apklausos, Informacija apie kvepalus

Serge Lutens “Dent de Lait“: praradimo džiaugsmas

Kiekvieno naujo “Serge Lutens“ aromato laukiu su nerimu lyg psichoanalitinio filmo, kuriame pagrindinis veikėjas esi tu: kokias baimes ir prisiminimus šįkart ištrauks filosofinių istorijų meistras? Vasaros pradžioje pasirodę užuominos apie naująjį aromatą, pavadintą “Dent de Lait“, šį parfumerinį-egzistencinį nerimą tik stiprino: kokias teigiamas emocijas gali sukelti pieninis dantis, jeigu nesi dantukų fėja, o siūlo-pieninio danties-durų rankenos loginį ryšį kartais dar sapnuoji košmaruose ar realybėje, apmokėdamas stomatologo paslaugų sąskaitas?

Pieninio danties praradimas – bene pirmoji vaikystės patirtis, išmokanti, kad kiekvienas praradimas yra naujo atradimo pradžia, tačiau iki to naujo atradimo džiaugsmo dar tenka geležines nerimo kurpaites sunešioti. Prieš keliasdešimt metų pamirštas gyvenimo etapas, ištikimojo Serge’o Lutenso bendražygio parfumerininko Christopher’io Sheldrake įamžintas neprognozuojamuoju “lutensišku“ stiliumi: aromato kompozicijoje sutinkami metaliniai aldehidai, pienas ir migdolinė heliotropo pudra. Toks saldžiai skausmingas praradimo ir atradimo pojūtis – visai kaip pats gyvenimas. Aš ne dantukų fėja, bet kvapas man labai patiko – keistas, bet ypač gražus: įsivaizduokite steriliai švariame ir šviesiame stomatologo kabinete pražydusią švelnia pudra dvelkiančią gėlę, sugriaunančią mitus apie netekties ir liūdesio amžinybę. 

Serge’as Lutensas yra vienas paskutiniųjų parfumerijos mohikanų, išvengiantis minioms pamaloninti skirtų kvapų kūrimo ir aromatais nusitaikantis tiesiai į sielos dugną – ten, kur jokie socialiniai tinklai ir akimirkos autoportretai nepasiekia. Kvapais savo paties sudėtingą biografiją pasakojanti meno pasaulio legenda lyg burtininkas iš kvepalų buteliuko staiga ištraukia veidrodį ir galiausiai jame matai ne tolimame Lilyje Antro pasaulinio karo metais gimusį Serge’ą, kuris Maroke stato sau rūmus lyg mauzoliejų, bet save patį. Net ir tame, kad keičiasi “Serge Lutens“ pakuotės ir buteliukai (atsirado 100 mililitrų buteliukai su dar daugiau griežto santūrumo ir minimalizmo pakuotėje), galima atpažinti save – amžinai skubantį išmaniojo amžiaus žmogų, perteklinio vartojimo taikinį, garsiai deklaruojantį įspūdžių, o ne daiktų kolekcionavimą, bet perkantį didelėmis pakuotėmis. Ir tai praeis – taip, kaip pirmojo pieninio danties praradimo nerimas, kaip pėdsakai vėjo pustomame smėlyje, kaip ruduo, kaip mes.

“Dent de Lait“ kvėpinuosi tada, kai mintims reikia aštraus, išgryninto aiškumo – šis aromatas kaip skalpelis išoperuoja tai, kas nėra svarbu, bet iliuzinę galią turinčių superherojaus šarvų irgi nepadovanoja, leisdamas išlaikyti sveiką protą. Priimant svarbius sprendimus negali jaukiai rymoti-dūmoti saldžiuose ambros ar kvapiųjų dervų su rytietiškais prieskoniais pataluose – turi keltis, eiti ir dirbti, su arklu, knyga ir lyra ar be jų. Kuo puikiausiai įsivaizduoju “Dent de Lait“ kaip įdomius, bet itin korektiškus darbinius kvepalus.

Praradus pieninį dantį, naktį dantukų fėja po pagalve padeda monetą ar skanėstą, praradimą paversdama džiaugsmu – nuo to prasideda “nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“ suvokimas, padedantis neišlėkti iš to “posūkio, už kurio nežinai, kas laukia“.  Serge’o Lutenso kūrybos kontekste aš labai norėčiau, kad už to nežinios posūkio lauktų dar ne vienas stebinantis parfumerinės psichoanalizės meistro aromatas – toks ypatingas sielos gelmių ir prisiminimų apnuoginimas yra tikroji išmaniojo amžiaus magija, verta tūkstančio pagarbių nusilenkimų.

Rekomendacija: būtina bandyti ant odos – net ir aukščiausios kokybės akvarelinis popierius nesugebėjo perteikti viso aromato grožio.

 

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Rudens krikštas: trys kvepiančios idėjos rugsėjui

Šiemet ruduo įsliūkino alkanas ir pasiilgęs kaip auksaspalviai kaimynų kačiukai, atskuodžiantys tik jiems žinomais takais į tėvų sodybą, vos tik išgirsta sustojantį automobilį. Sustojau pakelėje saulėlydžio nutvieksta Neuschwanstein’o pilimi pasigėrėti ir medžiuose pamačiau pirmuosius rudens potėpius. Tiek ir tereikėjo – grįžau į automobilį rudeniu pakrikštyta.

Man patinka ruduo. Ne, tai nėra mazochistinis prisitaikymas “ką padarysi…“ stiliumi prie neišvengiamybės – man ruduo išties patinka: ilgais rudens vakarais nustoji bėgti ir pradedi kalbėtis ne trumpomis frazėmis, bet išplėstiniais sakiniais, prisirenki pilnas kišenes kaštonų, visą vasarą auginti ir miškuose surinkti žolynai rudenį tampa kvapnia arbata, o parfumerijoje prasideda margaspalvis avangardas. Visa tai, kas liepos kaitroje tūnojo  kvepalų spintose ir neaktualių kvapų lentynose, atėjus rugsėjui staiga tampa madinga ir svarbu.

ruduo

Akivaizdu, kad prasidėjo dar vienas derliaus metas. Vasaros pabaigoje pasirodžiusios Kenzo “World“ bei Hermes “Galop d’Hermes“ reklamos jau užmetė smalsumo tinklus: Christine Nagel debiutas kaip pagrindinės “Hermes“ aromatų kūrėjos (“Eau de Rhubarbe Ecarlate“ nesiskaito) ir populiariojo Francis Kurkdjiano kūrinys Kenzo “World“ su pašėlusia vizualizacija bei La Perla “Eclix“ primenančiu buteliuku. Sulauksim netrukus. Rugsėjo 9-11 dienomis Florencijoje vyko “Fragranze“, paprastai vadinama tiesiog “Pitti“ – parfumerijos mugė/paroda, kurioje pristatomos šviežiausios naujienos bei prisistato nauji vardai. Šios parodos rezultatai ir atgarsiai, kiek pastebėjau ankstesniais metais, Lietuvos kvepalų lentynose atsiranda maždaug lapkritį. Iki lapkričio – dar ištisas spalis ir pusė rugsėjo, o kvėpintis norėjosi jau vakar, todėl atspirties taškui siūlau tris mano pastarųjų dienų kvepalų pasirinkimus, rudeniu šiemet mane krikštijančius.

Ugnis. Serge Lutens “Baptême du Feu“ – krikštas ugnimi arba lutens’iški meduoliai. Gvazdikėliai, mandarino žievelė ir cinamonas – teoriškai, kalėdiniai meduoliai, tačiau būkite tikri – rausvaskruosčiai angeliukai ir ilgaausiai elfai kalėdų varpeliais tikrai netilindžiuoja. Sakyčiau, šiuolaikinis skeptikas skubėdamas pro triukšmingą mugę nesąmoningai nusipirko meduolį ir Prusto efektas jį sugrąžino į vaikystę su visomis jos patirtimis bei jau suaugusio žmogaus pojūčių filtrais. Prieskoninius meduolius paversti tokiais intelektualiais – meistro rankų darbas. Bravo, Serge! – turiu, džiaugiuosi, naudoju.

Magija. Korres “Tonka brown: Magic Happens“ – nuo gegužės savo šlovės valandos laukęs buteliukas iš pakeliui pasitaikiusio vieno Kretos miestelio, kurio net pavadinimo neprisimenu, vaistinės. 2012 metų riboto leidimo kvepalai, kuriuos pirkau aklai – testerio, sakė, jau keletą metų neturi, buteliukas paskutinis, o nuojauta kuždėjo, kad ne be reikalo “Magic Happens“ – stebuklai vyksta. Tongapupių, prieskonių ir santalmedžio perdozavimas pačia gražiausia forma – viena sėkmingiausių parfumerinių avantiūrų už 25 eurus su didele doze šilumos ir, rodos, saujomis žarstomais prieskoniais. Man šiek tiek primena tabako ir vanilės derinį, bet su sąlyga, kad vanilė ne burboninė – konditerinė, o daugiau medienos kvapo stiliaus kaip Diptyque “Eau Duelle“ ar Mona di Orio “Vanille“ – su gerokai mažiau saldumo.

Dūmai. Mona di Orio “Bohea Boheme“ – mano rudeninė svajonė. Bohemiška Bohea arbatos interpretacija – pirmasis “Maison Mona di Orio“ naujojo parfumerininko Fredriko Dalmano kūrinys. Bohea arbatos kilmė – Ui (Wuyi, jeigu angliškai) kalnuose Kinijoje surinktos arbatžolės, kurios yra smilkomos pušies mediena ir įgauna unikalų dūmų kvapą. (Kaimiškais rūkytais lašiniais kvepiantis Lapsang’as Souchong’as, kurį mėgo W.Churchill’is – Bohea arbatų šeimos narys.) Juodoji arbata, dūmai, spygliuočių mediena ir pumpurai, kvapiosios dervos ir dar visas sąrašas natų bei akordų, kurie susiliejo į vieną dūminį-žalumos-medienos aromatą, nepaklūstantį jokioms taisyklėms ir tradicinėms apibūdinimų frazėms. “Bohea Boheme“ kompozicijos sudėtingumu, sklaidos grožiu ir unikalumu nustelbia daugelį per pastaruosius keletą metų matytų garsių vardų, nors sutinku su nuomone, kad kažkuo galbūt ir primena Donna Karan “Black Cashmere“ – tą senąją versiją juodame aptakiame buteliuke, tačiau neabejotinai ją pranoksta. Turiu tik mėginuką, burbėsiu ir liūdėsiu, kad jis baigsis, bet vis tiek sunaudosiu iki paskutinio lašo – fantastiškas suderinamumas su mano odos chemija.

Nežinau, koks bus šis ugnimi, dūmais, stebuklais ir stebinančiai puikiais orais krikštijantis ruduo – neprognozuojamas metas, o posakio “niekada nežinai, kas laukia už pirmo posūkio“ iliustracijos kasdienybėje labiau primena “niekada nežinai, kokiu automobiliu iki to pirmo posūkio rytoj važiuosi“ ir ar apskritai važiuosi. Kitaip sakant, jeigu vis dar laukiate ypatingos progos kvėpintis savo mėgstamiausiais kvepalais, geresnės progos už čia ir dabar tiesiog nėra. Ruduo praeis, mes irgi praeisime. Carpe diem.

Dosnaus rudens!

Rimantė

20160911_195253

6 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Būtasis laikas. Serge Lutens “L’Eau de Paille“

 

Birželiui baigiantis važiavau iš senųjų Vilkijos kapinių, su savo vaikystės dievais pasisveikinusi, kai pro atvertus automobilio langus vėjas atnešė pažįstamą vasaros kvapą. Prinokę javai ir nušienautose pievose dėmesio laukiantis šienas kuteno nosį, išjudindamas kažkur giliai atmintyje tūnančius prisiminimus. Aš, dar maža mergaitė, bet jau pakankamai didelė, kad nulaikytų grėblį, dalyvauju šieno vežime, oriai atlikdama “pagrėbstuotojos“ ir šieno “mindytojos“ daržinėje funkcijas. Karštis, stiprūs kvapai, troškulys, griežtas močiutės Adelės įsakymas negerti šalto vandens dideliais gurkšniais ir dar griežtesnis įsakymas nepilti šalto vandens sau už kaklo, nes “plaučiai užsidegs“. Šaltas vanduo iš šulinio, šieno kvapas ir vaikystės dievai prieš keletą mėnesių apsigyveno mano kvepalų spintoje kaip Serge Lutens “L’Eau de Paille“ – “šieno vanduo“.

Serge Lutens “L’Eau de Paille“ istorijoje 1954 metų vasarą mažas berniukas pjauna javus. Karštis, saulė, gaivos poreikis, javų kvapas, kaliausė, dėl karščio vaikui atrodžiusi bauginamai, ir būtojo laiko pojūtis. Šieno akordas, vetiverija ir smilkalai – “tiems, kurie nemėgsta sušlapti“, pasak S.Lutenso. Gaiva be citrusų – bene tiksliausias šio aromato apibūdinimas: vėsaus vandens nuojautos ir malonus įsibėgėjusios vasaros kvapas. Miesto žmogui, karštį vertinančiam kondicionieriaus elektros sąnaudomis, “L’Eau de Paille“ taip pat galėtų patikti – šie kvepalai išmeta iš tradicinės citrusinės komforto zonos ir dvelkia maloniais jau šiek tiek pavargusios gamtos kvapais, įsibraunančiais liepą ar rugpjūtį atvėrus automobilio langą nemagistraliniuose keliuose. Būtina bandyti ant odos – minimalistinės Serge Lutens magijos triukai vis dar veikia.

Seniai stebiu autobiografinę S.Lutens kūrybą, matydama gilų liūdesį, egzistencinį nerimą ir stiprėjančiais sunkios praeities vaiduokliais. Unikalus asketiškumo bei prabangos burtininkas stato sau muziejų ir savo aromatams rašo sudėtingus filosofinius tekstus, kuriuos įmanoma suprasti tik skaitant bent trimis kalbomis ir išmanant meno istoriją, geografiją bei psichologiją. Šokiravęs sprendimas “L’Eau Froide“ ribotą leidimą paženklinti komunistine simbolika tampa nebe tokiu šokiruojančiu, kai emocijos nurimsta: “šalčio vanduo“, Šaltasis karas, stebėtas iš kitos geležinės uždangos pusės, kitoje realybėje augęs žmogus, iš kurio negali reikalauti svetimo skausmo suvokimo – jis vaikščiojo savomis geležinėmis kurpaitėmis, mes – savomis. Garsioji vienos garsios karalienės ištarta frazė “Jeigu neturi duonos, tegul valgo pyragus“ – tinkama iliustracija. Geografinės grėsmių artimumo ir intensyvumo suvokimo ribos  – taip pat.

Ir visgi. 1942 metais kovo 14 dieną Lilyje, Prancūzijoje, gimė mažas berniukas, Serge. Po poros mėnesių karo alinamoje Lietuvoje gimė kitas mažas berniukas, kurį šiandien vadinu savo Tėčiu. 1954 metų vasarą ir Lietuvoje, ir Prancūzijoje buvo pjaunamas šienas ir javai, stiprėjant nežinomybe dvelkiančioms ateities nuojautoms. Praėjus 62 metams šieno kvapas ir šalto vandens troškulys karštą vasaros dieną vis dar toks pats. Žmogaus laikinumas – vis dar virpinantis širdį.

Aš dar prisimenu, kurioje vietoje ant delnų atsiranda pūslės nuo neteisingo grėblio laikymo. “Su grėbliu reikia elgtis švelniai, lengvai, leisti jam glostyti ranką“, pamatęs pūslėtus mano delnus mokė senelis Kazimieras, slapta dar glotniau nušlifavęs grėbliakotį, kad tik mažoji anūkė niekada nebesusižeistų. Jau 20 metų senosios Vilkijos kapinės yra mano pasisveikinimo su vaikystės dievu Kazimieru vieta. Būtasis laikas, kasmet grėsmingai apimantis vis daugiau, ir tyra nostalgija “bijantiems sušlapti“ – Prusto efektas, užuodus šieno kvapą pro atvertus automobilio langus.

leaudepaille

11 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Istorija apie mergaitę su spygliais: Serge Lutens “Fille en Aiguilles“

Dar keletas valandų ir važiuosiu į savo vaikystės namus Kūčių vakarienei: susėsime prie stalo pasidalinti kalėdaičiu, valgysime iš kartos į kartą keliaujančius tradicinius patiekalus, kurie ir šiandien yra tokie patys, kokius valgė mano seneliai ir proseneliai, ir tyliai džiaugsimės, kad dar vienerius metus Kūčių vakarienę valgome visi kartu. Barščiai su džiovintais grybais, spanguolių kisielius, mano mėgstamiausiasis patiekalas – džiovinti grybai su pupelėmis, kurį labai mėgo ir mano senelis Vladas, žuvęs keli dešimtmečiai iki mano gimimo, ir tas kalėdinis saugumo bei ramybės jausmas, už lango nebyliai siūbuojant paskutiniosios Pažaislio miško atkarpos pušims. Kūčių vakarą pušys tarsi prisimintos ir neprisimintos vėlės, rodos, susirenka arčiau vakarienę valgančių žmonių, tamsiais siluetais už lango primindamos, kad kiekvienas, sėdantis prie Kūčių stalo, su savimi atsiveda savuosius spygliuotus šešėlius, ištisus metus iki Kalėdų stebuklo ramybės neduodančius.

Kiekvienas žmogus yra šiek tiek spygliuotis: kiekvienas turime ilgesnius ar trumpesnius spyglius, kuriais ginamės, už kurių slepiamės, kuriuos suglaudžiame, kai artimieji mus paglosto, nedraugiškų spyglių neišsigandę. Išmanieji civilizuotieji suaugusieji savo spyglius keičiame į moderniuosius spyglius – įmantrius aukštakulnius, kurie turėtų leisti mums jaustis aukštesniais, seksualesniais, lieknesniais, gražesniais, galų gale, saugesniais, sukeliant pavojingų spyglių techniką įvaldžiusio žmogaus įspūdį. “Nesiliesk prie manęs! – aš ginsiuos!“ – tokią žinutę spygliais skleidžiame pasauliui, už savo sielos spyglių jausdamiesi pasiutusiai pažeidžiami. Ir ginamės, prarasdami progą būti paglostytais ir apkabintais.

Šiais metais aš buvau tikra mergaitė su spygliais – rodos, visas tėvų kiemo pušynas įsikraustė į mano sielą ir visais naujais ar senais spygliais gynėsi nuo visų realių ir įsivaizduojamų priešų. Tarsi tikrasis Serge Lutens “Fille en Aiguilles“ – mergaitė su spygliais – kvepalų herojus, apsigaubiau smilkalais ir spygliais, neprisileisdama artyn tų, kurie bandė mane paglostyti. Atšiauri mergaitė su spygliais iš besniegių Kalėdų miesto – tokie buvo šie mano metai, skaičiuojami nuo vienos Kūčių vakarienės iki kitos, kai visa šeima atviromis širdimis susirenka prie bendro stalo, visus šešėlius palikdami už durų.

2009 metais sukurtuose Serge Lutens “Fille en Aiguilles“ kvepaluose aromatą atskleidžia pušies spygliai, vetiverija, balzaminis kėnis, lauro lapai, smilkalai, cukruoti vaisiai ir prieskoniai. Tai yra tikri manojo Kūčių vakaro kvepalai, kvepiant sakuotoms pušims ir papuoštam balzaminiam kėniui vaikystės namuose, mintyse sklaidantis sakralinių smilkalų aromatui, kurį šįvakar tikrai atrasiu Bernelių mišiose, artimųjų meilei ir kalėdiniam stebuklui visus mano spyglius ir atšiaurumą nuglostant. Sėsdama prie Kūčių stalo šiandien aš kvėpinsiuos spygliuotos mergaitės kvepalais, mintyse tyliai dėkodama dosniam likimui už tai, kad mano spygliai neatšaldė mano artimųjų meilės man, nors galėjo, dievulėliau, kaip galėjo. Ir jausiuosi saugi – net ir karo deivės Kūčių vakarą nuleidžia ginklus, pralaimėdamos savo spygliuotą kovą prieš artimųjų gerumą.

Žmogus yra tikrasis Kalėdų stebuklas – net ir Dievas prieš daugelį metų Kalėdų naktį gimė žmogumi, kad mums, užmaršiesiems, primintų apie mums suteiktą galią daryti stebuklus mūsų artimųjų ir nepažįstamųjų žmonių gyvenimuose. Būkime geri vieni kitiems, neišsigandę apsauginių spyglių aštrumo – spygliai, slepiantys sielos jautrumą ir vienišumo baimę, yra bejėgiai prieš paglostymus ir apkabinimus. Apsidairykite – kartais užtenka ir draugiškos šypsenos, kad kiekvienas vienišas spygliuotis pasijaustų bent šiek tiek saugesnis temstant Kūčių vakarui prieš stebuklą skelbiančios žvaigždės patekėjimą.

Apkabinimais ir paglostymais dosnių Kalėdų!

Rimantė

filleenaiguilles_minerva

3 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus