Pamirštieji “J’ai Osé“ kvepalai

Yra aromatai, kurie tarsi Aleksoto ar Žaliakalnio funikulieriai sujungia praeitį ir dabartį, iš atminties saugyklų iškelia pamirštus įvykius, jausmus ir svajones, kurios, kaip vėliau paaiškėja, kartais savo išsipildymo laukia keliasdešimt metų. Kadaise, prieš beveik ketvirtį amžiaus, “J’ai Osé“ buvo mano svajonių kvepalai: žavėjausi jų kvapu – jie man atrodė šiek tiek saldesni už numylėtuosius “Paloma Picasso“ ir, svarbiausia, jų neturėjo mano Mama, iš kurios būčiau tyliai juos pasiskolinusi, o turėtas “J’ai Osé“ kvapo dezodorantas neturėjo tos magijos, kurią turėjo mažas stiklo buteliukas su kvepalų ekstraktu. Visai neseniai atsitiktinai vėl aptikau juos prekyboje, šiek tiek pasikeitusiu vardu, bet akimirksniu atpažįstamos formos buteliuku bei dėžute. Būti suaugusiuoju kartais visai smagu: gali nusipirkti senas svajones ir pasitikrinti, ar jos vis dar svaigina taip, kaip kadaise. Visgi išpakuodama “J’ai Osé“ jaudinausi kaip paauglė ir jokios kvepalų spintos, parfumerinės patirtys ir daugybiniai išpakuojamų kvepalų atvejai nepadėjo šio jaudulio nugalėti. Išpakuoti tarsi funikulieriumi dabartį pasiekusią svajonę – reikalas rimtas.

1978 metais “J’ai Osé“ kvepalai buvo pristatyti kaip “Guy Laroche“ kompanijos kvepalai, todėl labai nesunku atpažinti vintažinę šio kvapo versiją – jeigu yra užrašas “Guy Laroche“, reiškia, versija senoji. Naujojoje versijoje “Guy Laroche“ nebeliko – liko tik “J’ai Osé“. Iš senų laikų prisimenami “J’ai Osé“, tokie patys kaip ir aš – vintažiniai, kurių įmantrų kamštelį reikėdavo nuimti mintyse laikant sukryžiuotus pirštus – dėl “nuėmimo operacijos“ sklandumo. Mano turimos reformuluotosios versijos kvepalų ekstrakto kamštelis liko toks pats “pritrinto stiklo“, atliekantis kvėpinimosi lašeliais “instrumento“ funkciją, kaip ir anksčiau – mintyse kryžiuoju pirštus prieš atkimšdama, kad rankos nesudrebėtų.

Paradoksaliai nebrangūs (7,5 ml kvepalų ekstrakto pirkau už 30 Eur), bet itin puikūs kvepalai. Negaliu sklandžiai lyginti vintažinės versijos ir naujosios versijos, nes, sąžiningai, mano atmintis ypatingai didelių skirtumų tarp kadaise pažinoto kvepalų ekstrakto ir dabar turimo kvepalų ekstrakto neranda (vintažinius uosčiau labai seniai – nesugebėčiau objektyviai palyginti), o atradimo džiaugsmą nosis rado tikrai didelį. Pradinėse  “J’ai Osé“ natose – aldehidai, kalendra, citrusai, persikas; vidurinėse natose – santalmedis, pačiulis, florencinis vilkdalgis, jazminas, vetiverija, kedras, rožė; bazinėse natose – briedragės, ambra, muskusas, benzoino derva. Šio aromato kompozicijoje yra bene visi privalomieji jo sukūrimo laikmečio ingredientų deriniai, kuriuos galima atrasti daugelyje kūrinių: rožė-persikas, aldehidai-kalendra-citrusai-briedragės, ambra-santalmedis-kvapiosios dervos ir vetiverija-pačiulis. Įdomu tai, “J’ai Osé“ kvapui skleidžiantis ant odos randi ir uoslę erzinantį briedraginį šiprą su aldehidais, ir šiltą ambros ir medienos derinį, ir kažkur pasivaidenančius persikus.

“J’ai Osé“ yra nepelnytai pamirštas savo sukūrimo laikmečio atstovas – ta pati charizmatiškoji 80-tųjų karta, pažįstama iš milžiniškų, sudėtingų aromatų megakompozicijų, naujai atrasto rytietiškumo, Yves Saint Laurent “Opium“ (1977), Cartier “Must de Cartier“ (1981), Calvin Klein “Obsession“ (1985), Paloma Picasso “Paloma Picasso“ (1984)  ir kitų legendų. Tai, kas man asmeniškai patinka toje 80-tųjų kartoje – kuklumo nebuvimas: kuklumas ir saikas šio laikmečio aromatuose primena seną anekdotą apie Sarą, kuri visada galvojo, kad žmogų puošiantis kuklumas vadinasi bižuterija. Megatoniniai prieskonių, medienos, gėlių ir kvapiųjų dervų kiekiai tipinėje to laikmečio koncentracijoje kvepalų ekstraktuose – man be galo gražu, bet visiškai suprantu, kodėl šio laikotarpio aromatai yra supaprastinami ir palengvinami moderniosioms nosims. Kada nors apie antrojo XXI amžiaus dešimtmečio aromatus rašys juose ieškodami ambroksano ir agarmedžio – prieš keturiasdešimt metų aktualu buvo kiti dievai.

Verdiktas – “J’ai Osé“ verti gerokai daugiau nei jų dabartinė kaina. Jeigu praeityje nebūčiau susidūrusi su “J’ai Osé“ ir apie juos svajojusi, šiandien juos įvardinčiau kaip tikrą parfumerinę staigmeną. Šiuo atveju staigmenos nebuvo: sena svajonė pasirodė verta dabarties, “J’ai Osé“ labai mielai kvėpinuosi prašmatniuoju-sudėtinguoju stiklinio kamštelio prilietimo prie odos būdu ir džiaugiuosi, kad pamiršta svajonė visgi priminė apie save ir taip gražiai išsipildė lapkričiui įpusėjus.