Tag Archives: kvepalai

Senos fotografijos. Serge Lutens “Le Participe Passé“

Senuose namuose greta šventųjų paveikslų sienas bei erdves puošiantys portretai ir blunkančios fotografijos pasakoja vienos laimingos šeimos istoriją. Rėmuose oriai šypsosi dar jauni namų šeimininkai, gyvena anapilin išėję jų artimieji, vaikystės namuose amžinai pasilieka jau seniai užaugę vaikai.  Tai, kas buvo geriausio praeityje, įsismelkia į dabartį, akimirkai sustabdo laikrodžius ir kaskart išgyvenama naujai su nostalgija, šypsena ar širdies skausmu.

Mano močiutė Adelė su metais vyresne seserimi Pole tarpukario Kaune fotografuodavosi kaskart, kai naujas sukneles pasisiūdavo, o tai vykdavo itin dažnai. (Dvi išvaizdžios seserys, išdidžiai iškėlę galvas su karalienių žvilgsniais, tokiomis ir liko iki pat gyvenimo pabaigos, tik po karo nustojo fotografuotis.) Vaikystėje sodybos palėpėje godžiai vartydavau senelių jaunystės albumą, kuriame veidus įgaudavo tik pasakojimuose girdėti vardai, atpažindama protėvių bruožus savo kartos veiduose. Praeitis, tiltas į dabartį, rodos, atgimė naujomis istorijomis ir likimais.

Uostydama naujus “Serge Lutens“ aromatus kartais jaučiuosi tuo vaiku, senelių albumą vartančiu ir praeitį dabartyje atpažįstančiu. “Serge Lutens“ parfumerijoje atsirado kur kas anksčiau nei didžioji dauguma tų, kurie šiandien agresyviai ryškiausiai apšviestas lentynas dalinasi. Kažkada atrodę drąsiai ir net šiek tiek įžūliai (kur tai matyta Berlyno dukrą metaline oksiduota rože paversti, odos akordų animalizmu sužavėti pasaulį bent dešimtmečiu anksčiau nei oda apskritai tapo madinga, medienos moteriškumą atskleisti kedro perdozavimu?), šiandien “Serge Lutens“ ir vėl atrodo unikaliai savo filosofiškumu ir tendencijų ignoravimu. Jokio ambroksano pertekliaus, jokio agarmedžio su šafranu ir rože, jokių rožių-bijūnų-vaisių – tik kvapais, pavadinimais bei sunkiai išverčiamomis istorijomis pasakojama Serge Lutens’o autobiografija, filosofija ir akivaizdus perfekcionizmas.

Naujausiasis “Serge Lutens“ kūrinys “Le Participe Passé“ – būtasis laikas, į dabartį įsiskverbianti praeitis, sujungiantis “Ambre Sultan“, “Arabie“, “Chergui“ ir kitas rytietiškai sodrias “Serge Lutens“ legendas, kurios įsivaizduojamame parfumerijos muziejuje suteikė Serge Lutens’o vardui nemirtingumą. Kvapiosios dervos, karamelė, prieskoniai, pačiulis ir oda – rytietiškumas be agarmedžio, gurmaniškumas be pojūčius atbukinančio cukraus. Viena įspūdingiausių šio rudens naujienų, kurios fotografiją kaip saugotiną ir atsimintiną vertybę senuose namuose kabintų greta šventųjų paveikslų.

Tuo metu, kai parfumerijos pasaulis nepasidalina nosių dėmesiu dėl naujų agarmedžių, šokolado, rožių ir uogų, santūrusis maestro elegantiškai atidarė duris, pastatė ant stalo kelis dešimtmečius istorijos talpinantį kvepalų buteliuką ir vėl pasitraukė į rytietišką citadelę savo muziejaus statyti. Tai, kas man ypač patinka “Le Participe Passé“ – “Serge Lutens“ kūrybos braižo atpažįstamumas, įspūdingųjų legendų sugrįžimas jų palikuonio aromate pačia gražiausia forma, šaltojo metų laiko kvėpinimuisi puikiai tinkamas aromatas (dievaži, ne kiekvieną aukštosios parfumerijos kūrinį nori eksponuoti ant savo odos, o “Le Participe Passé“ norisi kvėpintis pakartotinai) ir “lutensiškai“ filosofinis pavadinimas, kurį prieš du metus, pasirodo, netyčia nuspėjau rašydama tekstą apie Serge Lutens “L’Eau de Paille“.

Kai užuodžiamas aromatas atmintyje pažadina praeities numylėtinius, labiausiai nustebina suvokimas, kad iš tiesų jie visą laiką buvo šalia, tik jų neatpažinai tarsi senose fotografijose matomų veidų. “Serge Lutens“ aromatai praeityje tapo parfumerijos istoriją keičiančia tendencija, didele dalimi suformavusia modernųjį rytietiškumą. Verdiktas vienareikšmiškas – parfumerinei edukacijai Serge Lutens “Le Participe Passé“ privaloma pagarbiai pauostyti pirma proga.

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Apklausos, Informacija apie kvepalus

Puredistance “Warszawa“: tamsiai žalias aksomas

Šešios valandos, jeigu pasiseks – tokio ilgio yra kelias Kaunas-Varšuva, kuriuo važiuoju keliskart metuose, o kartais – ir dažniau nei keliskart. Per dažnų kelionių dešimtmetį Varšuva tapo sava ir pasiilgstama, todėl visai nepykstu, kad visi keliai gilyn į Europą iš Lietuvos eina per šį švelniai keistą miestą, kurio Antrojo pasaulinio karo metais turėjo nebelikti. Posakis „sulygino su žeme“ tarsi parašytas apie Varšuvą, kurią po karo teko greičiau ne atstatyti, bet apskritai pastatyti kaip Minską ar Dresdeną. Miestas, pakilęs iš pelenų tiesiogine prasme, ir kaskart nustebinantis sena-nauja kontrastais bei harmoningu chaosu, kuris taip sklandžiai skleidžiasi tik Varšuvoje, už šešių valandų kelio nuo Kauno.

Kai mano mylimi „Puredistance“ 2016 metais pristatė Antoine Lie kūrinį „Warszawa“, tyliai kurtą dvejus metus, pagalvojau, kad absoliučiai puikus, nors ir labai netikėtas miesto pasirinkimas: juk Niujorkų, Paryžių ar Londonų parfumerijoje sutinkama dešimtimis. Vienerius metus „Warszawa“ buvo galima įsigyti tik Varšuvoje – toks buvo „Puredistance“ sprendimas, paaiškintas jų atsiųstame laiške taip: <..>pasaulyje, kuriame išskirtinumas prarado savo reikšmę, norime parodyti, kad „Puredistance“ tikrosios išskirtinumo reikšmės nepamiršo <..>. Ir tuos vienerius metus man visiškai nesisekė su Puredistance „Warszawa“ susipažinti: vis pavėluodavau kelioliką minučių atvykti į „Puredistance“ prekiaujančias parduotuves – tikras kantrybės išbandymas, galiausiai pasibaigęs dar vienu „Puredistance“ aromatu mano kvepalų lentynoje.

Galbaninė ferula, greipfrutai, našlaičių lapai, jazminai, prožirniai (angl.k. broom), florencinis vilkdalgis, pačiulis, vetiverija ir stirako mediena – tokia yra Puredistance „Warszawa“ kvepalų ekstrakto sudėtis. Jeigu aromatą apibūdinti vaizdiniais, tai būtų drėgnos, tamsiai žalios salsvo kvapo samanos, kurias apšviečia netoliese esančio greitkelio šviesos, senutėlė žalio aksomo suknelė su pudros pėdsakais, kaip sapnas atkeliavusi iš praeities į didmiesčio viešojo transporto stotelę, ar žaliu aksomu apmuštas prieškarinis krėslas, stovintis nuobodžiai standartiniame moderniame interjere. Daugiau nei pusė kompozicijos yra sodria žaluma dvelkiantys akordai, kuriems vadovauja galbaninė ferula su tradiciniu „hiacinto koto, vakar pamerkto į vandenį“ įspūdžiu, likusi pusė – itin aikštingi ir sunkiai sutramdomi gėlių akordai, bet ne veltui pats Antoine Lie buvo pakviestas kurti himno sudėtingo likimo miestui. Itin įdomus kūrinys, akivaizdžiai saldesnis, savitesnis ir įnoringesnis už kitą žalią kolegę Puredistance „Antonia“, nuostabus kaip istorijose vis pasirodanti Didingosios Varšuvos pėdsakai, bet tikrai ne „varšavkė“, kuri iki Didingosios Varšuvos orumo dar užaugs. Šis šiltas saulėtas ruduo, rodos, atėjo tam, kad „Warszawa“ kvepėtų visomis savo simfonijomis, rūmais ir krištolo sietynais – gėlių-žalumos šipras visada gražiausias rudenį.

Varšuva mane prisijaukino ne iš karto – prireikė laiko, kol tarp jos paviršutinio chaoso, didybės manijos ir visuotinio rūmų interjero poreikio atradau istorijos įžeistą miestą su reto grožio parkais, virš galvos besileidžiančiais lėktuvais (sufleruoju: aikštelė Krokuvos alėjoje šalia „Decatlon“) bei miesto panorama iš Kultūros ir mokslo rūmų apžvalgos aikštelės trisdešimtame aukšte. Šis keistas miestas palaipsniui man tapo vilties ženklu: visai kaip ir mes vis dar sveikstanti po Antrojo pasaulinio karo padarinių, iš kruopelių renkanti praeities didybės ir tapatybės simbolius, kartais juokinga kaip pagyvenusi tetulė, įsispraudusi į ne savo dydžio ryškiaspalvius rūbus, leopardines tampres ir pasipuošusi rožiniu lūpdažiu, kartais pribloškianti elegantišku prašmatnumu bei intelektualumu, bet visada gyvybingai judanti į priekį savo transporto arterijomis. Puredistance „Warszawa“, šlovingos praeities ženklus regintys modernioje dabartyje – kvapni asmeninės mantros „niekada nepasiduoti“ išraiška su šalutiniu tamsiai žalio aksomo suknelės poreikiu.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Dvi šviesos žemės: L’Occitane en Provence “Terre de Lumière“ ir “Terre de Lumière Intense“

Žinote tą jausmą, kai atvažiuoji į savo vaikystės namus, kur jau iš tolo užuodi, kad tėvai gamina jokioms tausojančios mitybos taisyklės nepavaldžius patiekalus, bet visos išmaniojo amžiaus dietos ir saviplaka akimirksniu pranyksta prieš keptą vištą, virtinius sviesto padaže ar bulvių košę su spirgučiais? – taip aš jaučiuosi “L’Occitane en Provence“ tema. Man “L’Occitane en Provence“ yra tas parfumerinis paveldas, kurį norėčiau išsaugoti visiems laikams su jų saulėtomis parduotuvėmis ir žavia pasaka apie tolimąjį Provansą, aromatais virstančia. Daugelį metų “L’Occitane en Provence“ pristatomi kvapai laikėsi atokiai nuo visų parfumerinių tendencijų, dėmesį skiriant kasmet nauja versija išleidžiamiems vyšnių žiedams, rožėms ir verbenoms bei Provanso istorijoms “Eau d’Azur“, “Arlesienne“ ar “Graso kolekcijos“ stiliumi, tačiau 2017 metų pradžioje “L’Occitane en Provence“ šoko į verdantį gurmaniškų kvapų katilą ir pristatė “Terre de Lumière“, išaugusį Provanso marškinėlius.

Migdolai, tongapupės, levandų medus ir muskusinė ybiškė (augalinės kilmės muskuso akordas) – tokia yra “Terre de Lumière“, šviesos žemės, kvapiojo vandens aromato sudėtis. Sąžiningai, susiraukiau pirmą kartą pamačiusi šio kvapo struktūros aprašą, nes tai turėjo būti dantis geliančio saldumo užtaisas, kol nepamačiau kūrėjų sąrašo. Calice Becker, kuriai priklauso didžiosios dalies “By Kilian“ aromatų kūrėjo titulas, Shaymala Maisondieu su Tom Ford “Velvet Orchid“, Nadege Legarlantezec su Liquides Imaginaires “L’Ille Pourpre“ – solidus trio, turintis patirties saldėsių tramdyme. Taip ir nutiko – “Terre de Lumière“ yra gražus konditerinis skanėstas su meduje mirkytais migdolais ir akimirksniu uoslę sužavinčiomis tongapupėmis: šiltas, ramus, rodos, kabinamas mažais šaukšteliais prisimerkiant iš palaimos kaip saulėlydį stebint. Savo kainos kategorijoje – vienas iš gurmaniškų aromatų lyderių pagal daugelį vertinimo kriterijų.

“Terre de Lumière“ kvapiojo vandens sėkmė užprogramavo istorijos tęsinį – naujas aromato versijas, tarp kurių itin išsiskiria “Terre de Lumière Intense“, dar vienas jau minėto gurmaniško profilio parfumerininkių trio kūrinys. Iš pirmtako “Terre de Lumière“ perimta levandų-medaus-tongapupių ašis, migdolus ir muskusą iškeičiant į agarmedį, smilkalus, vanilę ir kedrą. Pirmas įkvėpimas atpažįsta saulėlydžius sapnuojančius “Terre de Lumière“, tačiau aromatas palaipsniui atsiskleidžia taip, kad šaukšteliais jo kabinti nebesinori – sodrus, ryškus, savitas saikingai meduotos gurmaniškos smilkalinės medienos atvejis. Agarmedžio ir smilkalų vaidmuo antraplanis, balsas tik pritariamasis – ir gerai. Esu tikra, aklame testavime “Terre de Lumière Intense“ daugelis priskirtų ne “L’Occitane en Provence“, bet kitiems garsiems kvapų namams ir prognozuotų didelę sėkmę – mano jau minėtus “L’Occitane en Provence“ marškinėlius šis aromatas išauga dar nebaigus skleistis pradinėms natoms.

Gurmaniškų aromatų per pastaruosius tris metus sukurta tiek, kad iš jų buteliukų galima naujas visatas suformuoti, tačiau “L’Occitane en Provence“ kvapai “Terre de Lumière“ bei “Terre de Lumière Intense“ mados tendencijų bangą pagavo sklandžiai ir yra itin aktualūs šešėliams tįstant, orams vėstant ir šildymo sąskaitoms augant. Privalomoji sąlyga – turi patikti medus, nes jo čia gana daug.

p.s. Asmeninis pastebėjimas: jeigu labai patinka “Terre de Lumière Intense“, bet dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių tenka nuo jų susilaikyti, išmėginkite šio kvapo kūno pienelį vietoje kvepalų. Ne pirmas kartas, kai “L’Occitane en Provence“ kūno pieneliai kvepalus sėkmingai atstoja, o šiuo atveju – kūno pienelio aromate medaus įdėta mažiau, kas bent jau mano nosiai – tikras privalumas.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Hermès “Terre d’Hermès Eau Intense Vetiver“: aukšti standartai

Jeigu reikėtų įvardinti svarbiausias šimtmečio vyriškosios parfumerijos legendas, “Hermès“ aromatas “Terre d’Hermès“, 2006 metais sukurtas Jean-Claude Ellena, patektų į svarbiausiųjų ir populiariausiųjų penketuką. Aš “Terre d’Hermès“ statyčiau į įtakingiausiųjų lentyną šalia Christian Dior “Fahrenheit“: abu skirti svajojusiems tapti kosmonautais ar naujų žemių atradėjais, bet tai pamiršusiems, abu yra parfumeriniai etalonai, nustatę aukštus standartus visiems vėliau sukurtiems, abu kvapai pasižymi nežemiškumu, abu aromatus atpažįsti akimirksniu ir nejučia imi jais gėrėtis.

“Terre d’Hermès“ sėkmė lėmė keleto naujų šio aromato versijų sukūrimą, kuriose ilgus metus painiojausi ne dėl jų gausos, bet dėl to, kad dalis jų buvo tas pats aromatas kasmet naujame riboto leidimo buteliuke. Visos versijos buvo kuriamos Jean-Claude Ellena, meistriškai išsaugant “Terre d’Hermès“ tapatybę, ir visos buvo vertos pasigėrėjimo bei pripažinimo. Nišiniams kvepalams / aukštajai parfumerijai sparčiai populiarėjant ir prasidėjus konkurencijai dėl tų pačių klientų nosių bei širdžių, “Terre d’Hermès“ yra tas išskirtinis komercinės parfumerijos atvejis, kurį galima sutikti dažnos kolekcijos nuotraukoje greta kur kas brangesnių eksponatų – nes jie tiesiog yra etalonas, kurį bent kažkuriuo gyvenimo periodu turi daugelis, prie kurio periodiškai sugrįžtama.

Christine Nagel, dabartinė “Hermès“ nosis, Jean-Claude Ellena mokinė, pateisinusi visas viltis po jos mokytojo pasitraukimo ir išsaugojusi bei sustiprinusi unikalųjį “Hermès“ braižą, šiemet pristatė savąją “Hermès žemę“ – “Terre d’Hermès Eau Intense Vetiver“. Kvapusis vanduo, kuriame dominuoja gana rūgštūs citrusiniai vaisiai, pipirai ir vetiverija su atpažįstama “Terre d’Hermès“ DNR – gaivesni nei garsusis protėvis, tačiau charakterio savitumas – jam nenusileidžiantis.

Apskritai, vetiverija yra beveik privalomasis vyriškosios parfumerijos ingredientas, dvelkiantis dūmine žaluma ir dažnai sukuriantis civilizuotos harmonijos tarp rafinuoto solidumo ir laukinės prigimties įspūdį. Pavyzdžiui, 2013 metais pasirodžiusioje Jean-Claude Ellena kurtoje klasikinių Hermès “Bel Ami“ versijoje “Bel Ami Vetiver“ vetiverijos “dūmiškumas“ puikiai žaidė su odos ir prieskonių akordais. Tuo tarpu Christine Nagel kūrinyje vetiverija tiesiogine prasme yra su pipirais – energinga, veržli, įtaigi, intensyvi (ne be reikalo Eau Intense atsirado pavadinime). Vėsus, bet ryškus citrusų akordas, gražiai atskleidęs pipirus, man kažkiek priminė pavasarį pasirodžiusius Hermès “Eau de Citron Noir“ – ir tai yra gerai, džiuginantis parfumerininko braižas. Jeigu “Terre d’Hermès Eau Intense Vetiver“ būtų mėnuo, tai neabejotinai būtų vėjuotas rugsėjis – dienomis dar aktyvi vasaros energija, bet vakarais jau vėsiau ir brandžiau.

Hermès “Terre d’Hermès Eau Intense Vetiver“ matyčiau kaip labai rekomenduotinus vyriškus kvepalus: visoms progoms, visoms aprangoms, visoms amžiaus grupėms, visiems metų laikams (ypač lietingu oru, kai visi “Hermès“ kvapai skleidžiasi gražiausiai), bet ne kiekvienam charakteriui, nes tą sunkiai sutramdomos citrusinės-pipirinės vetiverijos energiją reikia atlaikyti savimi. Aš šiuo aromatu kvėpinuosi pati – dar vienas “Hermès“ mano naudojamų kvepalų lentynoje, Christine Nagel jau eilinį kartą tituluojant bene mėgstamiausia parfumerininke, nepataikaujančia jau nuobodulį keliančioms gurmaniškoms tendencijoms ir išsaugančia aukštus “Hermès“ standartus. Pasaulyje, kuris pametė galvą dėl formos viršenybės prieš turinį, greitos vaizdinės informacijos ir greito susivartojimo, “Hermès“ kaip kokie paskutiniai mohikanai dar išlaiko orumą. Labai gerai, yra į ką atsiremti, vienodiems ambroksanų ir norlimbanolių šleifams visuotinai sklandant ore.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Hermes, Informacija apie kvepalus

Trys puodeliai kavos: Elizabeth Arden “Splendor“

Kvepalus, kuriems šiandien yra skirtas šis įrašas, esu tikra, esate matę daugybę kartų ir lygiai taip pat daugybę kartų praėję pro šalį nesustodami jų pauostyti. Neišvaizdus XXI amžiaus žmogaus akims buteliukas, senamadiškai paprasta dėžutė, jau seniai praeityje populiarumo viršūnę išgyvenęs gamintojas. Sąžiningai, ir aš juos kadaise pauosčiusi nuėjau tolyn, kol po daugelio metų parfumerinis smalsumas įsakė specialiai juos susirasti ir susipažinti dar kartą. Jūsų dėmesiui – Elizabeth Arden “Splendor“.

1998 metais James’o Krivda sukurti Elizabeth Arden “Splendor“ – ypatingai sudėtingos kompozicijos iš ypatingai įnoringų akordų atvejis. Būtent tie įnoringieji ir lėmė santūrias reakcijas į prašmatnumą, prabangą ir spindesį žadantį aromatą. Pradinėse “Splendor“ natose – ananasai, frezijos, visterijos, bijūnai, hiacintai, obuoliai, kvapieji pelėžirniai, bergamotė; vidurinėse – magnolija, rožė, lelijos, aguonos, orchidėjos, jazminai; bazinėse – ambra, santalmedis, muskusas, kedras, medienos akordai. Pirmoji asociacija, kilusi vos tik pauosčius – biudžetinis vaisinis-gėlinis šampanas: ananasas sėkmingai atlieka savo darbą ir atpažįstamas akimirksniu, milžiniška gėlių puokštė su ryškiomis lelijomis ir frezijų-visterijų-pelėžirnių kokteiliu, o medienos akordai tikriausiai paskandinti tame šampane, todėl galiausiai atmintyje iškyla prabangaus muilo vaizdinys. Kol nesusiraukėte: muiliškumas parfumerijoje anaiptol nėra blogas verdiktas.

Skamba keistai? – ir man skambėjo keistai, kol “Splendor“ neišbandžiau karštu oru. (Ačiū perfumistai Jolantai už puikų patarimą!) Ir tada netikėtai nutiko stebuklas: tas “vaisinis-gėlinis šampanas“, pasirodo, buvo visai nebiudžetinis, o krištolo taurėse patiektas ir atsiskleidė giedru dangumi, styginių muzikos koncertu ir džiaugsmingu spindesiu. Dabar turiu puikią iliustraciją, kaip lauko temperatūros veikia kvapo sklaidą, uoslę ir kvapų suvokimą – žiemos pabaigoje įsigijusi “Splendor“ net nenumaniau, kad jis toks karštį mėgstantis pokštininkas, tikras užburtas princas.

Elizabeth Arden “Splendor“ 30 ml man kainavo tris kavos puodelius – šiek tiek daugiau nei 6 eurus. Ar jis vertas daugiau? – taip, be abejonės. Ne, su šiuo metu populiariais kvepalais “Splendor“ negali konkuruoti – jo šlovės laikas jau praeityje. Kita vertus, influencerių ir startuper’ių karta, dėl kurios dabar pamišę socialiniai tinklai bei reklamų užsakovai, kažkada irgi atrodys senamadiškas būtasis laikas – ir tas kažkada ateis gana greitai. Didysis paradoksas: karta, kuriai buvo kuriami “Splendor“, šiandien yra keturiasdešimtmečiai-penkiasdešimtmečiai, o įnoringų gėlių ir vaisių akordų simfonija tarsi paseno kartu su praeities tiksline grupe, kuri palaipsniui artėja prie tik vaistinių reklamose matomų žmonių. Su visais praeities bestseleriais nutinka tokia pati istorija, jeigu jie nepakyla iki amžinųjų vertybių, atlaikančių karus, marus ir badus. 1998 metais “Splendor“ pasakojo romantišką istoriją apie didingas akimirkas, po 20 metų romantika ir didingos akimirkos turi naujas reikšmes ir formas.

Tam, kad įvyktų parfumerinis stebuklas, reikia dviejų elementų – aromato ir sielos, aromate atpažinusios praeityje išgyventas emocijas, bei, pasirodo, dar ir karštos vasaros dienos, kurioje “Splendor“ virsta parfumerijos didybės paveikslu. Tris kartus neišgerti kavos išsinešimui tikrai nepakenks.

Komentarų: 1

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Susipažinkite: Germaine Cellier. Neprilygstamoji.

Istorija, kurią noriu papasakoti Kovo 8-osios proga, yra apie moterį parfumerininkę, sulaužiusią išankstines visuomenės nuostatas ir pakeitusią parfumerijos raidą visiems laikams. Tada, kai ima spausti geležinės kurpaitės, neįveikiamu atrodo stiklo kalnas, baugina šmėklų miškas ir pakelėse kaukiantys akmenys, ši kūrėja yra viena tų, apie kurias pagalvoju kaip „nėra nieko neįmanomo“ pavyzdį. Susipažinkite: Germaine Cellier (1909-1976).

Germaine Cellier gimė Bordo mieste, Prancūzijoje. Paryžiuje ji studijavo chemiją, po studijų baigimo įsidarbino „Roure Bertrand“ kompanijoje, gaminusioje aromatus bei aromatų ingredientus (šiandieninė „Givaudan“). Trumpam pasitraukusi į „Colgate-Palmolive“ kurti aromatų muilams, ji vėl grįžo į „Roure Bertrand“, kur per 1944-1948 metus sukūrė tai, dėl ko šiandien jai dėkingos ištisos nosių kartos.

Ypatingojo konteksto aiškumui: chemikė G.Cellier pasuko į parfumeriją tuo metu, kai parfumerininkais galėjo dirbti tik vyrai. Maža to, visa tai vyko Antrojo pasaulinio karo metais, kai chemijos pramonė buvo orientuota į karinių poreikių tenkinimą, o Vakarų Europa gyveno karo lauke. Apskritai, tarpukaris ir ankstyvasis pokaris tikrai dar nebuvo sėkmingų moterų karjerų laikas, todėl G.Cellier nuopelnai parfumerijai yra ypatinga išimtis. O nuopelnai įspūdingi – trys laikui nepavaldūs legendiniai aromatai, į kuriuos iki šiol lygiuojasi geriausi iš geriausių ir pripažįsta, kad neprilygsta.

1944 metais Germaine Cellier sukūrė Robert Piguet „Bandit“ – pirmąjį mados namų „Robert Piguet“ aromatą, kuris iš tiesų buvo pirmuoju moterims skirtu ypatingai ryškiu odos šipru. „Bandit“ pristatymas virto tikru skandalu „Robert Piguet“ avangardinių odinių rūbų kolekcijos demonstravimo ant podiumo metu susižeidus modeliui į kaip aksesuarą laikytą ginklą. Visa tai akimirksniu patraukė Paryžiaus dėmesį dar neregėtu įžūlumu visomis prasmėmis – pavadinimu, kūrėja, aromatu ir pristatymo istorija. Į Robert Piguet „Bandit“ lygiuojasi daugelis moderniųjų odos šiprų.

Balmain „Vent Vert“ – dar vienas legenda tapęs Germaine Cellier kūrinys, vadinamas pirmuoju sodriai žaliu aromatu parfumerijos istorijoje. 1947 metais sukurtas savitas įvairių žalumos akordų (visų pirma – galbaninės ferulos) ir citrusinių vaisių, gėlių bei medienos derinys žalio vėjo idėją įkūnijo tobulai. Jeigu ne „Vent Vert“, tikėtina, nebūtų buvę ir šeštojo-septintojo dešimtmečių galbaninės ferulos manijos su Chanel „Nr. 19“, Guerlain „Chamade“ ar Guy Laroche „Fidji“ priešakyje. Šiandien Balmain “Vent Vert“ perrašytas naujai, tačiau net ir naujoje “politiškai korektiškoje“ versijoje jis labai gražus.

Trečiojo Germaine Cellier legenda, amžiams pakeitusi parfumerijos istoriją – 1948 metais sukurti Robert Piguet „Fracas“. Visų tuberozų mama ir močiutė, kuriai, pasak Frederic‘o Malle, bando prilygti visi po „Fracas“ sukurti tuberozų kvapo kvepalai ir vis tiek neprilygsta. Didinga įsivaizduojamos kremo tekstūros tuberoza, lydima turbūt visų įmanomų baltų gėlių akordų choro, diriguoja paradui tarsi karalienė su puošniomis rūmų damomis ir liokajais, kurių skruostai it sultingi persikai. Šiemet „Fracas“ švenčia 70 metų sukūrimo jubiliejų, o jų sukeliamam įspūdžiui ir galingumui prilygstančių aromatų per tuos 70 metų sukurta vos keletas. Man „Fracas“ yra operos primadonos arija, į kurią reaguoji su sielos virpuliu: norėčiau galėti jais kvėpintis.

Be jau išvardintų parfumerijos ikonų, Germaine Cellier dar sukūrė Nina Ricci „Coeur-Joie“, Balmain „Jolie Madame“ bei „Miss Balmain“ – savo laikmečiu labai populiarius aromatus. Tačiau tai, kas yra kur kas svarbiau – ji įrodė, kad nėra nieko neįmanomo, nors aplinka nusiteikusi skeptiškai ar net priešiškai. Esu daugiau nei tikra – jai tikrai nebuvo lengva tapti ir likti tuo, kokią ją šiandien mini parfumerijos istorijos šaltiniai. Ypatingą Germaine Cellier talentą ir įtaką parfumerijos raidai laikas, pats geriausias vertintojas, jau ne kartą patvirtino.

Jeigu dar neuostėte Robert Piguet “Fracas“ bei “Bandit“, šią parfumerinę spragą tiesiog būtina kuo greičiau užpildyti. Tik pagalvokite: aromatams daugiau nei 70 metų, o jie ir šiandien dvelkia moderniai. Šlovė kūrėjai, pralenkusiai laiką – bravo, Germaine.

Komentarų: 1

Filed under Bendroji

Prada “Infusion de Mimosa“. Pavasario archyvai.

Praėjusiame tūkstantmetyje, praėjusioje santvarkoje, praėjusioje vaikystėje kartais važiuodavau su mama, medicinos darbuotoja, į Kauno miesto archyvą šalia Rotušės “mirusiųjų sielų surašyti“. Milžiniškos balto kartono knygos, kuriose paskutiniam įrašui buvo suguldyti žmonės ir lemtingos jų diagnozės, man atrodė kažkas nepaprasto: rodės, atverti tą sunkią knygą su amžiams būtuoju kartiniu laiku suskaičiuotais kaimynais, giminėmis bei nepažįstamaisiais ir prieš mano, mažojo metraštininko, akis išsirikiuoja įsivaizduojamos jų istorijos.

Jeigu kada nors paralelinės parfumerijos realybės archyve būtų vartoma mano byla, joje stambiu šriftu būtų įrašyta: 2004-2005 metais ji kvėpinosi saulėtomis mimozomis dvelkiančiais “L’Occitane en Provence“ kvepalais “Eau d’Azur“ ir nuo to laiko visada jų ilgėjosi. Atrodytų, tikras dievų varymas į medį su dabartiniu kvepalų parduotuvių asortimentu bei nuo gausos braškančia asmenine kvepalų spinta, tačiau nuoširdžiai – TŲ mimozų su pavasariška jų magija ieškojau kelioliką metų.

Teisybės vardan. Mimoza nėra retas kvepalų ingredientas: pradedant nuo pirmųjų ryškių mimozų parfumerijos pasaulyje Caron “Farnesiana“, Michel Morsetti sukurtų dar 1947 metais, ar net žinovams “kietu riešutu“ atrodančiuose Editions de Parfums Frederic Malle “Une Fleur de Cassie“ sunkus, įmantrus, dulkėta pudra dvelkiantis senamadiškai nostalgiškas mimozos akordas lepina pačias įnoringiausias nosis. Tačiau manęs, prieš kelioliką metų vaikštinėjusiai pavasarėjančia Laisvės alėja saulėtame mimozos debesyje, intelektualiosios mimozos interpretacijos nežavėjo – man reikėjo TOS mimozos, kurios vizija kuo toliau, tuo labiau priminė sapną apie praėjusią jaunystę.

2018 metų vasarį manoji mimoza išsipildė taip, kaip pildosi visos svajonės, kurioms lemta išsipildyti – staiga iš giedro dangaus, bendražygės parfumistos atsiųsto atomaizerio forma. Aš jau žinau, ką jautė M.Prusto herojus madlenas valgydamas ar romantiško filmo herojus, vienintelę pamatęs: apie tokius saulėtus debesis, nusileidusius ant manęs aromato pavidalu, rašomos knygos ir sekamos pasakos. Prada “Infusion de Mimosa“ – kaip susapnuoti: pradinėse natose – anyžius ir mandarinai, vidurinėse – rožės ir mimozos, bazinėse – medienos akordai. Anyžius ir mandarinai mimozą paverčia tuo, kuo ji ir turi būti – pasiilgtojo pavasario pranašu: saulėtas, džiaugsmingas, lengvai pudrinis optimizmo pliūpsnis su vos juntamais dar vėsiais vėjais ir elegantiškų batelių poreikiais. Hedonistiškos itališkos parfumerijos ypatybės nesunkiai atpažįstamos ir šiuose kvepaluose – jais tiesiog labai smagu kvėpintis: jokios dramos, jokios gilios minties, jokios dietos – tiesiog patogus gyvenimas. Amžinojo lapkričio šalyje, pavasarį pasitinkančioje žvarbiomis Arkties temperatūromis, Prada “Infusion de Mimosa“ drąsiai galėtų būti parduodami vaistinėse kartu su vitaminu D.

Žaliakalnio zylėms už mano lango atkakliai skelbiant gerąją naujieną apie žiemos laikinumą, perrašau savo paralelinės parfumerinės realybės archyvo bylą “po daugelio metų ji vėl surado savo mimozas: nuo tada ilgai ir laimingai jomis mėgavosi“ stiliumi. Laimei nereikia pasakų rūmų – reikia stebuklo išsipildymo kasdienybėje, kad vėl vaikščiotum pakylėtas nuo žemės. Kaip tą pavasarį, kuris tikrai ateis. Žaliakalnio zylės, aš ir mano “Prada“ mimozos jį aktyviai repetuojame.

p.s. Sąmoningai iliustracijai parinkau Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga darytą nuotrauką, kurioje Prada “Infusion de Mimosa“ atlieka saulės Lietuvoje vaidmenį.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus