Dar prieš keletą metų britas Simon Brook ir jo žmona Amanda dirbo mėgstamą darbą ir net neįsivaizdavo, kokie likimo posūkiai jo laukia – susidomėjęs savo šeimos geneologija, būdamas vienų svarbiausių Viktorijos laikų kvepalų kūrėjo John Grossmith proproanūkis, 2005 metais jis nusprendė atkurti legendinius Grossmith kvepalus. Grossmith parfumerijos namai buvo įkurti 1835 Londone ir daugelį metų buvo pačių svarbiausių ir madingiausių Britanijos kvepalų kūrėjai, tačiau Antrojo pasaulinio karo metais subombardavus patalpas prasidėjo kompanijos nuosmukis, sustiprėjęs natūralias sudėtines dalis pakeitus sintetinėmis, kas darė poveikį populiariųjų aromatų kokybei, kol galiausiai 1980-aisiais Grossmith parfumerijos namai buvo likviduoti. Ir štai, praėjus daugeliui metų, Simon ir Amanda Brook, susidomėję šeimos geneologinio medžio padiktuotu atradimu, iš tolimo giminaičio gavę dvi senutėles knygas su senųjų Grossmith kvepalų formulėmis, pardavė savo atostogų namus, surinko visas santaupas, išpirko Grossmith kompaniją, susipažino su Roja Dove – įžymiuoju parfumerijos profesoriumi, tapusiu tikru įkvėpėju bei mokytoju, ir pasinėrė į neįtikėtiną istoriją, vertą ištiso gyvenimo.
XXI amžiuje atkurti XIX amžiaus kvepalus, kurie kadaise buvo sukurti naudojant šiandien jau itin retai naudojamas pačios geriausios kokybės natūralias medžiagas, yra tikras iššūkis, su kuriuo Grossmith kvepalų atkūrėjai Robertet sėkmingai susidorojo: šiuolaikiniai Grossmith kvepalai kvepia taip, kaip šiuolaikiniai kvepalai paprastai nebekvepia – natūralumu, aromatine harmonija, taip, kaip mintyse kvepia žodis “kvepalai“, suvokiamas praėjusių laikų kontekste, kai Didžioji Britanija buvo galingiausia pasaulio valstybė, kai Viktorijos laikų stilius buvo kasdienybė, o ne praėjusių amžių reliktas, kai komunikacijų, archeologijos ir įvairių atradimų dėka iki tol paslaptingais buvę tolimi kraštai tarsi priartėjo prie Europos su visais savo kvapais ir legendomis. Pirmas mano įspūdis, susipažįstant su atkurtaisiais Grossmith kvepalais, buvo pats maloniausias dežavu, kokį gali patirti senosios Guerlain klasikos gerbėjas – tarsi uostytum “Jicky“, “L’Heure Bleue“, “Mitsouko“, “Apres L’Ondee“ giminaičius su atpažįstamais bendraisiais sukūrimo laikmečio parfumeriniais bruožais, tik ne šiuolaikinių Guerlain klasikos versijų giminaičius, o tų įsivaizduojamų pirmųjų-tikrųjų, kai užuodžiami kvepalai pasakojo aktualias to laikmečio istorijas ir legendas, atskleidžiamas natūralių sudėtinių dalių.
Legendiniai Grossmith kvepalai, atkurti praėjus daugiau nei šimtmečiui nuo jų sukūrimo – “Hasu-no-Hana“, “Phul-Nana“ bei “Shem-el-Nessim“: visi trys įkvėpti XIX amžiaus pabaigoje itin madingų orientalistinių nuotaikų bei legendų. Šiandien šie kvepalai žymimi baltomis etiketėmis ir yra tikras lobis praėjusių laikų legendų, parfumerijos istorijų bei kvepalų pačia gražiausia prasme ieškotojams.
“Hasu-no-Hana“ (1888) – Japonijai dedikuoti sodrūs gėliniai kvepalai, savo legenda apie lotosą puikiai tikę į tikrą Rytų kraštų karštligę, vyravusią Vakarų Europoje XIX amžiaus pabaigoje. Pradinėse natose – bergamotė, kartusis apelsinas; vidurinėse – rožė, jazminaitis, kvapnioji kananga, vilkdalgis, pačiulis ir briedragės; bazinėse – vetiverija, kedras, santalmedis ir tongapupės. Tokia puiki aromatinė kompozija, kad atskirų natų atskirti beveik neįmanoma – citrusai, gėlės ir saldi aromatinė mediena, mintyse Guerlain “Jicky“ prisiminimais suskambusi.
“Phul-Nana“ (1891) – Indijai skirtas gėlinis aromatas, kvepiantis turtinga gėlių puokšte. Pradinėse natose – bergamotė, apelsinas, karčiojo apelsinmedžio žiedai; vidurinėse – snaputis, tuberoza, kvapnioji kananga; bazinėse – pačiulis, benzoininė derva, kedras, santalmedis, saldžioji mira (opoponaksas), tongapupės ir vanilė. Indija – vadinamasis Britanijos karūnos brangakmenis – XIX amžiaus pabaigoje buvo tikru britų įkvėpimo ir svajonių šaltiniu, kurį daugelis svajojo aplankyti ir pamatyti jį savo akimis. “Phul-Nana“ nėra tipinis indiškas aromatas, kaip jį suvoktume šiomis dienomis – tai tikras savo sukūrimo laikmečio europietiškos parfumerijos atstovas, kurio tam tikrą giminystę galima atpažinti ne vienuose to laikotarpio kvepaluose: baltos gėlės juose yra nemoderniai švelnios, išmirkytos šiek tiek saldžioje bazėje su aromatine mediena.
“Shem-el-Nessim“ (1906) – “vėjo uostymas“ – Egipto pavasario šventės pavadinimas. Bergamotė, karčiojo apelsinmedžio žiedai pradinėse natose, snaputis, jazminaitis, rožė, kvapnioji kananga, florencinis vilkdalgis vidurinėse, muskusas, pačiulis, kedras, santalmedis, heliotropas ir vanilė bazinėse natose. Egiptas, kaip ir Indija, britams buvo svajonių ir nuotykių šalis – Egipte Britanija šiuo laikotarpiu vykdė svarbius archeologinius tyrimus, kaitinusius viso pasaulio vaizduotę: turbūt būtent šiuo laikotarpiu gimsta legendų apie Indiana Jones ar Lara Kroft užuomazgos. Neišvengsiu palyginimo su Guerlain klasika: “Shem-el-Nessim“ patalpinčiau aromatinėje lentynoje kažkur tarp senųjų “L’Heure Bleue“ ir “Apres L’Ondee“ versijų – tas atpažįstamas grakštus pavasarinis liūdesys iš praėjusių laikų, kai pasaulis dar nepažinojo Pasaulinių karų.
“Betrothal“ (2011) – pirmųjų “Betrothal“, sukurtų 1893 metais, moderni interpretacija. Citrusai, jazminaitis, apelsinmedžio žiedai, kvapioji kananga, heliotropas, rožė, vetiverija, vanilė, cibetas sukuria itin gražų pudrinį aromatą: man ypač patinka heliotropo ir karčiojo apelsinmedžio žiedų derinys – vėsi, švelni pudra, atsveriama citrusų ir saldžiai-aromatinės bazės. Pirmieji “Betrothal“ buvo sukurti Didžiosios Britanijos princo William’o proprosenelės vestuvėms, naujieji – princo William’o ir grakščiosios Catherine vestuvėms. “Betrothal“ artimiausias giminaitis mano nosiai ir atminčiai yra Guerlain “Apres L’Ondee“, o tai jau amžinos kokybės ir mano palankumo ženklas. Gaila, kad Catherine vestuvėms pasirinko ne šiuos kvepalus, tikrai gaila – jie verti karalienės ir amžinųjų vertybių statuso.
Naujausi Grossmith kvepalai, žymimi juodomis etiketėmis, išlaiko natūralumo bei parfumerinės klasikos aromatinės kokybės tradicijas, tačiau laikmetis, kurį jie reprezentuoja ir kurį išgyvename kiekvienas iš mūsų, jau kitoks. Mano dideliam džiaugsmui, Grossmith nesiima parfumerinio modernizmo ir avantgardo – išlieka aiški orientacija į klasikos ir amžinųjų vertybių gerbėjus, kurių kvepalai harmoningai dera su asmenybe, pomėgiais, požiūriais bei asmeninėmis istorijomis.
“Amelia“ (2012) – naujausių laikų kūrinys, dedikuotas Simon Brook promočiutei Amelia, kurios tėvas ir tapo Grossmith įkūrėju. Pradinėse natose – karčiojo apelsinmedžio žiedai ir kvepenė (osmanthus), vidurinėse – ambra, rožė, bijūnas ir jazminaitis, bazinėse natose – pačiulis, santalmedis, vetiverija, muskusas. Gėlinis šipras pačia gražiausia prasme – ta užmirštoji gėlinio šipro forma, pralaimėjusi madingumo kovą vaisiniams šiprams, sukelianti gaivos ir lengvumo pojūtį su gražiuoju klasikiniu rožės, bijūno bei jazminaičio deriniu ir palaipsniui išryškėjančia sodria baze. Tikras jautrių emocijų pliūpsnis – iš įkvėpimo akimirkos gerumo, suvokiant istorijų pasikartojimo skirtingose kartose grožį ir trapumą.
“Floral veil“ (2012) pradinėse natose – citrusai ir žalumos natos; vidurinėse – snaputis, rožė, kvapnioji kananga, tuberoza ir vanilė; bazinėse – ambra, muskusas ir kašmeranas, sukuriantis muskusinę-pudrinę natą. Jeigu būčiau nuotaka ir norėčiau ypatingų kvepalų ypatingai vestuvių dienai, kai vilkėsiu ilgą suknelę ir tikėsiu laimingu gyvenimu, “Floral veil“ yra teisingas atsakymas į klausimą, kuo kvėpintis nuotakai. Perregimi, švelnūs, grakštūs, gėliniai, svajingi – tikras pavasarinio jausmo ir gražaus gyvenimo atvejis, tinkantis ne tik nuotakai, bet kiekvienai vilties, šviesos ir švelnumo pasiilgusiai.
“Saffron rose“ (2012) – rožės, agarmedžio ir šafrano trio, madingiau nebūna. Pradinėse natose – šafranas, cinamonas, rožė; vidurinėse – mira, tabakas, agarmedis; bazinėse natose – gauruotasis švitrūnas, bebro sruogliai, santalmedis, ambra, gvajoko mediena. Per pastaruosius kelerius metus pristatytų kvepalų, kuriuose derinami rožė ir agarmedis arba rožė ir smilkalai, yra ne vieneri ir ne dveji, tačiau šafranas, cinamonas, rožė, mira, tabakas ir agarmedis su animalistiškai klampia medienos-ambros baze – beprotiškai beprotiškai puikiai. Šie kvepalai absoliučiai pataiko į išrankiosios parfumerijos madas, tačiau su savo kokybe ir natūralumu jie yra madingojo sąrašo priekyje. Tai, kas man patinka – agarmedis šiuose kvepaluose tikrai negroja pagrindiniu smuiku: jis visiškai suvaldytas, o tai – retai sutinkamas atvejis nepaisant agarmedžio beprotiško populiarumo.
“Golden chypre“ (2012) – moderni klasikinio šipro interpretacija, rudeninės saulės atspindžiai ant geltonų lapų, pasak kvepalų kūrėjų. Kardamonas, muskato riešutas ir citrusai pradinėse natose; rožė, snaputis, heliotropas bei pačiulis vidurinėse; vetiverija, mediena, ambra ir muskusas bazinėse. Visiška intoksikacija! – išbandžiau ant savo odos bent dukart ir kaskart jaučiausi lyg spinduliuojanti, negalinti atitraukti nosies nuo iškvėpintų riešų: pradžioje aromatas atrodo maloniai vėsus, šipriškai švelniai erzinantis uoslę, tačiau palaipsniui jis sušyla ir tikrai jautiesi kaip toje vėsioje rudens saulėkaitoje lapų auksu barstomas ir iš malonumo švytintis.
Besąlygiškai, aš esu didžiulė Grossmith gerbėja ir nuo pirmos pažinties su jais drąsiai deklaruoju juos kaip vienus iš labiausiai gerbiamų ir mylimų kvepalų, kokius kada nors esu uosčiusi. Nepaisant to, kad Grossmith kaina yra tikrai nemaža lyginant su didžiąja dauguma Lietuvoje parduodamų kvepalų, o sintetinės sudėties kvepalų, kurie ant odos ar drabužių išlieka itin ilgai, gerbėjai rauko nosis dėl Grossmith natūralumo bei trumpesnio išlikimo ant odos “tookie pinigai ir neišlieka iki kito ryto“ stiliumi, Grossmith yra tie kvepalai, kuriuos įrašyčiau kaip protokolo rekomenduojamus karalienėms ir prezidentėms, nes tai yra kvepalai, kuriems verdiktas “pats aukščiausias lygis“ yra savaime suprantamas.
Jeigu dar neatradote šio parfumerinio Didžiosios Britanijos brangakmenio, jį rasite Vilniaus ir Kauno “Creme de la Creme“: ieškokite bene mažiausiai pastebimų buteliukų tarp moderniųjų ryškiaspalvių parfumerijos lentynų gyventojų. Legenda apie Gralį pasakoja, kad tikrasis Gralis yra pati paprasčiausia taurė – Grossmith legendą galima drąsiai pasakoti “tikrasis brangakmenis slepiasi nepastebimuose buteliukuose“ žodžiais.
Jeigu šiame pasaulyje privaloma pauostyti kokius nors kvepalus, Grossmith tikrai yra šiame sąraše. Primygtinai rekomenduoju.
p.s. Smalsiesiems. Ne, aš neturiu nė vienų Grossmith kvepalų, tačiau šioje istorijoje itin tiktų žodžių junginys “dar neturiu“ – tai yra viena didžiausių mano parfumerinių svajonių, kuri vieną dieną tikrai išsipildys. (Palyginus su Brook šeimos investicijomis ir pastangomis atkurti proprosenelio kurtus kvepalus, sakyčiau, mano svajonės išsipildymas tikrai yra iš realiųjų-žemiškųjų serijos, svajonę įvardinant “Golden Chypre“ ir “Shem-el-Nessim“ vardais.)
Minervos Blog'as: Įkvėpimai 