Praėjusiame tūkstantmetyje, praėjusioje santvarkoje, praėjusioje vaikystėje kartais važiuodavau su mama, medicinos darbuotoja, į Kauno miesto archyvą šalia Rotušės “mirusiųjų sielų surašyti“. Milžiniškos balto kartono knygos, kuriose paskutiniam įrašui buvo suguldyti žmonės ir lemtingos jų diagnozės, man atrodė kažkas nepaprasto: rodės, atverti tą sunkią knygą su amžiams būtuoju kartiniu laiku suskaičiuotais kaimynais, giminėmis bei nepažįstamaisiais ir prieš mano, mažojo metraštininko, akis išsirikiuoja įsivaizduojamos jų istorijos.
Jeigu kada nors paralelinės parfumerijos realybės archyve būtų vartoma mano byla, joje stambiu šriftu būtų įrašyta: 2004-2005 metais ji kvėpinosi saulėtomis mimozomis dvelkiančiais “L’Occitane en Provence“ kvepalais “Eau d’Azur“ ir nuo to laiko visada jų ilgėjosi. Atrodytų, tikras dievų varymas į medį su dabartiniu kvepalų parduotuvių asortimentu bei nuo gausos braškančia asmenine kvepalų spinta, tačiau nuoširdžiai – TŲ mimozų su pavasariška jų magija ieškojau kelioliką metų.
Teisybės vardan. Mimoza nėra retas kvepalų ingredientas: pradedant nuo pirmųjų ryškių mimozų parfumerijos pasaulyje Caron “Farnesiana“, Michel Morsetti sukurtų dar 1947 metais, ar net žinovams “kietu riešutu“ atrodančiuose Editions de Parfums Frederic Malle “Une Fleur de Cassie“ sunkus, įmantrus, dulkėta pudra dvelkiantis senamadiškai nostalgiškas mimozos akordas lepina pačias įnoringiausias nosis. Tačiau manęs, prieš kelioliką metų vaikštinėjusiai pavasarėjančia Laisvės alėja saulėtame mimozos debesyje, intelektualiosios mimozos interpretacijos nežavėjo – man reikėjo TOS mimozos, kurios vizija kuo toliau, tuo labiau priminė sapną apie praėjusią jaunystę.
2018 metų vasarį manoji mimoza išsipildė taip, kaip pildosi visos svajonės, kurioms lemta išsipildyti – staiga iš giedro dangaus, bendražygės parfumistos atsiųsto atomaizerio forma. Aš jau žinau, ką jautė M.Prusto herojus madlenas valgydamas ar romantiško filmo herojus, vienintelę pamatęs: apie tokius saulėtus debesis, nusileidusius ant manęs aromato pavidalu, rašomos knygos ir sekamos pasakos. Prada “Infusion de Mimosa“ – kaip susapnuoti: pradinėse natose – anyžius ir mandarinai, vidurinėse – rožės ir mimozos, bazinėse – medienos akordai. Anyžius ir mandarinai mimozą paverčia tuo, kuo ji ir turi būti – pasiilgtojo pavasario pranašu: saulėtas, džiaugsmingas, lengvai pudrinis optimizmo pliūpsnis su vos juntamais dar vėsiais vėjais ir elegantiškų batelių poreikiais. Hedonistiškos itališkos parfumerijos ypatybės nesunkiai atpažįstamos ir šiuose kvepaluose – jais tiesiog labai smagu kvėpintis: jokios dramos, jokios gilios minties, jokios dietos – tiesiog patogus gyvenimas. Amžinojo lapkričio šalyje, pavasarį pasitinkančioje žvarbiomis Arkties temperatūromis, Prada “Infusion de Mimosa“ drąsiai galėtų būti parduodami vaistinėse kartu su vitaminu D.
Žaliakalnio zylėms už mano lango atkakliai skelbiant gerąją naujieną apie žiemos laikinumą, perrašau savo paralelinės parfumerinės realybės archyvo bylą “po daugelio metų ji vėl surado savo mimozas: nuo tada ilgai ir laimingai jomis mėgavosi“ stiliumi. Laimei nereikia pasakų rūmų – reikia stebuklo išsipildymo kasdienybėje, kad vėl vaikščiotum pakylėtas nuo žemės. Kaip tą pavasarį, kuris tikrai ateis. Žaliakalnio zylės, aš ir mano “Prada“ mimozos jį aktyviai repetuojame.
p.s. Sąmoningai iliustracijai parinkau Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga darytą nuotrauką, kurioje Prada “Infusion de Mimosa“ atlieka saulės Lietuvoje vaidmenį.
Minervos Blog'as: Įkvėpimai 