Moliūgėlis, nenuvežęs Pelenės į puotą – Rochas “Alchimie“ tema

Ar kada nors pagalvojote apie tai, kad moliūgas yra pasiutusiai prieštaringa daržovė? – šis prinokusios saulės spalvos apskritaveidis, sunokstantis dienoms sparčiai trumpėjant, jau nusipelnė “Atsargiai, pavojinga!“ daržovės titulo. Geroji Pelenės krikštamotė mostelėjo burtų lazdele į moliūgą ir jis pavirto puikia karieta, kuria Pelenė keliavo į žymiąją pamestosios kurpaitės puotą, o vidurnaktį karieta vėl pavirto į moliūgą, taip ir neparvežusį Pelenės į namus. Artėjant paskutinei spalio dienai amerikiečiai iš moliūgų skaptuoja žibintus su įsivaizduojamomis vaiduoklių išraiškomis ir paskutinę spalio dieną gąsdina gyvuosius ir mirusiuosius oranžine jų šviesa. Trinta moliūgų sriuba su čili pipirais ir krevetėmis yra pasiutusiai skanus vaistas rudeninei nuotaikai užpuolus, bet apgaulingas jos švelnumas galiausiai smogia deginančiais pipirais. Nemaža dalis kvepiančio pasaulio gyventojų nostalgiškai ilgisi kvepalų moliūgo formos buteliuke, laukdami nesulaukdami Rochas “Alchimie“ sugrįžimo, o jų kvepiančiam ilgesiui sumažinti jokios alternatyvos, deja, vis dar nėra. Pavojinga žavėtis tais brandžios saulės vaisiais! – vos tik patiki jų žadamais stebuklais, o jie ima ir nutaiso netikėtas grimasas tiesiogine ir perkeltine prasmėmis.

Ilgus metus Laura Biagiotti “Venezia“ ir Rochas “Alchimie“ buvo tie legendiniai kvepalai, kurių ilgėjosi dažnas parfumerijos mylėtojas, graibstė bet kokius jų likučius už nepadorias kainas, o likučių medžioklė iš Lietuvos nuvesdavo į Ispanijos provincijos vaistines ar Azijos interneto parduotuves. Tiek “Venezia“, tiek “Alchimie“ buvo su niekuo nesipainiojami – išskirtiniai buteliukai, išskirtiniai gurmaniški aromatai ir asmeninės legendos su dideliu prisiminimų apie praėjusį laiką užtaisu. 2011 metų rudenį Lauros Biagiotti “Venezia“ mylėtojai sulaukė antrosios galimybės vėl kvepėti sodriomis prieskoninėmis slyvomis, prekyboje pasirodžius atnaujintai “Venezia“ versijai, taigi, dabar jau karamelinio moliūgėlio “Alchimie“ gerbėjai užgniaužę kvapą laukia “Venezia“ precedento pasikartojimo “Alchimie“ atveju. Jeigu egzistuoja kokie nors parfumeriją globojantys dievai ar deivės, jų ausys turėtų būti jau išūžtos nuo prašymų sugrąžinti “Alchimie“, tik modernieji parfumerijos alchemikai bent kol kas, panašu, labiau užsiėmę aukso išgavimu iš agarmedžio nei stebuklingojo moliūgėlio atgaivinimu.

1988 metais pasirodę Rochas “Alchimie“ (kūrėjas – Jacques Cavallier) tarp kitų to laikmečio kvepalų visų pirma išsiskiria buteliuku – saulėtojo moliūgėlio tikrai su niekuo nesupainiosi, o tie, kurie bandys moliūgą pasisavinti savo kuriamiems kvepalams, neabejotinai sulauks rodymo pirštais į “Alchimie“ kopijavimą. Patys kvepalai tikrai verti legendos vardo pačia geriausia prasme: kompozijos pradinėse natose – juodieji serbentai, bergamotė, persikas, slyva, cinamonas, alyva ir kriaušė; vidurinėse natose – mimoza, rožė, jazminaitis, heliotropas, pakalnutė, kokosas ir visterija; bazinėse natose – vanilė, santalmedis, tongapupė, muskusas ir karamelė, kitaip sakant –  jaukus vaisių, svaiginančių gėlių ir šiltų, gurmaniškai sirupinių prieskonių derinys. Mano nosiai “Alchimie“ yra absoliučiai pozityvūs kvepalai, kvepiantys karamele, džiovintais vaisiais ir gurmaniškais prieskoniais, rodos, svaiginti turinčioms gėlėms atliekant tik antraeilį vaidmenį – šiltas, jaukus, saldus, mielas komfortas lyg sielą glostanti Bobų vasaros šiluma. Po daugelio metų vėl išbandžius “Alchimie“ pateisinu jų medžioklę toliau nei pasaulio kraštas, nors, turiu pripažinti, jeigu rinktis tarp “Venezia“ ir “Alchimie“, kurie, tiesą sakant, turi nemažai esminių panašumų, aš rinkčiausi senuosius “Venezia“.

Jeigu parfumerijos mylėtojų pasaulyje būtų referendumo surengimo galimybė, beveik neabejoju, kad Rochas “Alchimie“ sugrąžinimo klausimas būtų vienas iš pirmųjų, iškeltų visuotiniam svarstymui. Didžioji “Alchimie“ magija yra tame, kad nutraukus jų gamybą neatsirado kvepalų, kurie galėtų kokybiškai juos pakeisti – karamelinio moliūgėlio niša taip ir liko neužpildyta. Nežinau, ką panašaus pasiūlyti žmogui, kurio “parašinis“ kvapas buvo Rochas “Alchimie“ – visi kvepalai, kurie bent kiek primena “Alchimie“, neturi tos stebuklingos “Alchimie“ dvasios, užburiančios uosles ir širdis. Belieka laukti stebuklo, tikintis, kad parfumerijos pasaulio pasakose moliūgėlis, kartą jau virtęs karieta Pelenei, gali vėl virsti karieta, gerosios krikštamotės burtų lazdele mostelėjus, nors ilgametis parfumerijos pasaulio dėsnių ir madų stebėjimas leidžia įtariai suraukti nosį ir mandagiai prislopinti kylantį skepticizmą praėjusių laikų stebuklinės parfumerijos magijos aktualumo jau įsibėgėjus XXI amžiui su jo parfumerinėmis madomis tema. Kitaip sakant, savosios Rochas “Alchimie“ dar niekam neatiduosiu – krikštolinių kurpaičių mėtyti ant karaliaus laiptų jau neketinu, tačiau kiekvieną rudenį pasirodžius gražuoliams moliūgams alcheminė virsmo į auksą vizija suvirpa kažkur giliai stebuklais vis dar tikinčios sielos užkulisiuose. Kas žino, galbūt karamelinis moliūgėlis vieną dieną ir man karietos durimis atsivers? – sutinku vairuoti pati, tegul tik  įkvepia drąsos svarbiems pokyčiams ir pajuda iš vietos…