Rudens liturgija sielą pakylėjančių smilkalų kontekste

Lapkritis. Tylintys bažnyčių varpai – tik varnos suka debesimis apie medžių viršūnes ir bažnyčių bokštus. Žiburių jūromis atgyjančios net ir mažiausios kaimelių kapinaitės, nors ten palaidotųjų vardų jau seniai niekas nebeprisimena. Visur tvyrantis kartusis chrizantemų ir plastikinių žvakių kvapas bei visuotinis skubėjimas aplankyti artimųjų kapus, galiausiai pasibaigiantis įstrigus tokių pačių skubančiųjų automobilių kamštyje. Ir tas kasmet vis stiprėjantis suvokimas, kad čia esi tik laikinai, o kol dar esi, ir pats įsilieji į rudens liturgijos apeigas ir nešinas žvakėmis ieškai per daugelį metų nuglostytų kauburėlių, kad išėjusiems atiduotum pagarbą, pasilikusiesiems primindamas, kad dar esi. Vėlinės yra tas laikas, kai prie nuglostytųjų kauburėlių susitinki kartą metuose matomus pažįstamus žmones ir suskaičiuoji, kiek mūsų dar liko, kiek naujų kauburėlių, įtrauktinų į rudens liturgijos maršrutus, per šiuos metus buvo supilta – tarsi visuotinis sielų surašymas su nuolat ilgėjančiu sąrašu. Žmonės, kurie ilgus metus atrodė kaip savaime suprantama asmeninės istorijos dalis, palaipsniui tampa naujais kauburėliais kasmet vis ilgesniame kauburėlių glostymo maršrute – ir, kol šiapus tiksintis laikas dar mano pusėje, kaip ir kasmet ir aš keliausiu skubančiųjų srovėje jiems padėkoti už tai, kad jų istorijose atsirado vietos ir man.

Vėstantis ruduo ir rudens liturgijos laikas mintyse suskambo bažnytiniais smilkalais. Šį rudenį bandžiau išvengti smilkalų kvapo savo kvepiančiame pasaulyje: pardaviau savąjį Donna Karan “Black Cashmere“, deklaravau meiles sunkiai rožei, kvėpinausi prieskoniais ir oda, testavau dr.Bacho gėlių kvepalus ir kvepalų spintoje ieškojau brandžios saulės “Alchimie“ buteliuke – dariau viską, kad tik išvengti sakralinių smilkalų, nes visais ragais-nagais bandžiau įsikabinti į gyviesiems priskiriamus pasaulio džiaugsmus. Atėjęs rudens liturgijos laikas, atvėsus orams ir iškritus neįprastai gausiam sniegui, sakraliniais smilkalais įsibrovė į mintis, išstumdamas iš jų bet kokias saules ar rožes – turbūt niekas geriau neišgrynina minčių ir nepakylėja sielos kaip smilkalai, taigi, pastarąją savaitę ieškojau naujų sakraliai smilkalinių kvepalų šio rudens liturgijai – kaip suvokimo apie gražųjį gyvenimą šiapus pastiprinimo.

Artėjant 2012 metų pabaigai šiais metais pasirodžiusius dėmesio itin vertus smilkalinius kvepalus, iki šiandien pasitaikiusius mano kelyje, suskaičiuoju iki keturių: visi jie iš “Creme de la Creme“ parduotuvės, taigi, vilniečiai, kauniečiai, o neužilgo – ir klaipėdiečiai – patys gali patikrinti, ar mano nuomonė apie šių kvepalų sakraliai-smilkalinę vertę yra pagrįsta. Nors dėmesio verti visi iš aprašytųjų, jau žinau, kad savo sielos bažnyčią tylinčių varpų dieną kvėpinsiu vyriškaisiais Amouage “Interlude“ (turimo mėginuko užteks visiems kauburėlių glostymo maršrutams).

Vyrams priskirtieji Amouage “Interlude“, sukurti Pierre Negrin, yra neabejotinai į labiausiai mane įkvėpusių kvepalų trejetuką pataikę šių metų parfumerinio derliaus kvepalai. Prieskoninės medienos grupei priskiriamas aromatas yra pasiutusiai turtingas ir sodrus: bergamotė, raudonėlis, pimento aliejus, ambra, smilkalai (frankincense), saldžioji mira (opoponaksas), gauruotasis švitrūnas ir mira, oda, agarmedis, pačiulis ir santalmedis – daugiau nei užtektinai, kad šio kiekio sodriųjų dervų, prieskonių ir medienos užtektų bent trejiems puikiems kvepalams. “Interlude Man“ kvepia gilia, saldžia mira ir smilkalų dūmais – tarsi visos gražiausiai man kvepėjusios bažnyčios būtų surinktos, išraiškingai pasaldintos ir apibarstytos prieskoniais viename kvepalų buteliuke. Užuodžiu iš tolo, atpažįstu iš tolo, mėgaujuosi kiekvienu šių kvepalų įkvėpimu.

Robert Piguet “Casbah“ – visai neseniai Lietuvoje pasirodę Aurelien Guichard kurti kvepalai, priskiriami rytietiškų-prieskoninių kvepalų grupei. Šventgaršvė, muskato riešutas, pipirai pradinėse natose, vilkdalgis, smilkalai ir tabakas vidurinėse, vetiverija ir kedras bazinėse natose atsiskleidžia kaip netolimas Comme des Garcons “Incense: Avignon“ giminaitis. Puiki giminystė, puikūs sakraliniai smilkalai, tinkami ir kvėpinimuisi.

Byredo “Encens Chembur“ – dar vasarą pasirodę, tačiau lietuvaičių iki šiol neatrasti smilkaliniai kvepalai, taip pat patenkantys į rudens liturgijai tinkančių kvepalų grupę. Pradinėse natose – bergamotė, citrina ir kvapusis kanaris (elemi); vidurinėse – imbieras, smilkalai, muskato riešutas; bazinėse natose – ambra, muskusas ir gauruotasis švitrūnas (labdanum). Itin elegantiškas variantas smilkalų gerbėjams – sakraliniai smilkalai ir saldžiai sodri bazė itin gražiai subalansuoti su lengvumo suteikiančiais citrusais. Dėmesio vertas variantas, jeigu norisi smilkalų, bet preferencijos klasikiniams kvepalams yra stipresnės už sakralumo poreikį.

Ypatingieji “Aedes de Venustas“ nelabai dera prie sakralinių smilkalų, tačiau jų ignoruoti rašant apie šių metų smilkalinius kvepalus niekaip neišeina – tai yra patys neįprasčiausi smilkaliniai kvepalai, kokius apskritai teko sutikti. Rabarbaras, raudonos uogos, pomidorų lapai, vetiverija, smilkalai, obuoliai, sausmedis ir lazdyno riešutai – absoliučiai netikėtas Bertrand Duchaufour kūrinys, priskiriamas šiprinių kvepalų grupei. Šie kvepalai yra atskiras reiškinys – ne atvejis: rabarbaras su pomidorų lapais jau matytas derinys parfumerijoje, tačiau smilkalai, obuolio ir sausmedžio sąjunga šį derinį pakelia į naują lygį – neaprašomas įspūdis, fantastiška sklaida ant odos, intoksikuojantis poveikis sielai. Parfumerine prasme esu labai išlepintos nosies savininkė, tačiau jeigu man kas nors leistų įsigyti bet kokius kvepalus iš šiuo metu Lietuvoje esančio asortimento, tikriausiai daug nesvarstydama imčiau Amouage “Interlude Man“ bei “Aedes de Venustas“. (“Visokių daiktų krautuvėlėje“ esanti Andy Tauer šiprinė rožė – “Une rose chypree“ yra neblėstančios svajonės atvejis, amžinoji istorija.)

…Taip apsiginklavusi sakraliniais smilkalais keliausiu savo amžinąatilsių aplankyti rudeninės liturgijos maršrutais nuo Vilkijos iki Petrašiūnų – kad žiburėliais nušviesti ir mintimis paglostyti manųjų Švyturių kauburėlius. Išeidamas žmogus palieka savo šviesos pėdsakus artimųjų gyvenimuose – lapkričio niūrumoje uždegdami žvakes mes tarsi signaliniais laužais ant piliakalnių parodome, kad signalą supratome, žinutę išgirdome, o  Švyturių paliktoji šviesa niekur nedingo – ji tęsiasi mūsų ir mūsų palikuonių istorijose. Man patinka Vėlinės – tai diena, kai daugybė žvaigždėmis spingsinčių kauburėlių primena apie nesibaigiančius meilės išteklius. Meilė, tik meilė yra stipresnė už mirtį – nepamirškime to, kai meilės egzistavimą norėsime paneigti mokslinėmis teorijomis ir madinguoju sarkazmu.

Reklama

12 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

12 responses to “Rudens liturgija sielą pakylėjančių smilkalų kontekste

  1. Mergelė

    Jūsų blogą atradau gal prieš pusmetį- ir nenustoju žavėtis: Jūsų jautrumu ,Jūsų sugebėjimu žodžiais perteikti kvapų pasaulį ir Jūsų švietėjiška misija ugdant mūsų skonį.Jūsų deka man šis ruduo kupinas atradimų-kol kas įspūdingiausias Sisley Eau du Soir.Gal tai nebus gyvenimo kvepalai,bet išgyventi spalį tikrai padėjo.
    Aš,kitaip nei Jūs, nemėgstu Vėlinių,matyt įtakos turėjo per anksti iš mano gyvenimo išėjęs brangiausias tuo metu man žmogus ir būdama labai jaunute nemokėjau su tuo susitaikyti ir tai persekioja mane iki šiol. Ačiū,kad priminėt,kad meilė yra stipresnė už mirtį.Meilė gyvena visus tuos metus ir gyvens kol aš gyva busiu ir mano vaikai gyvi bus…
    Ir visgi didžiausias ačiū Jums už tai,kad įkvepiat ir padrąsinat tokias kuklias Mergeles kaip aš,kurios mėgsta kvepintis,bet kurioms atrodo,kad visiškai nieko neišmano apie kvapų pasaulį ir joms pritrūksta drąsos eiti uostyti ir bandyti vien dėl to,kad jaučiasi nieko neišmanančios apie kvepalus. Manęs dar laukia labai daug atradimų ir tai džiugina ir lengviau gal pavasario bus sulaukti…
    Lenkiu galva ir laukiu kiekvieno Jūsų žodžio.

  2. Vidmanta

    Taip gerai skaitosi tie Jūsų rašymai! Ačiū!

    • Minerva

      Dėkui, Vidmanta! – kai rašai iš širdies ir minčių, turbūt tai ir tekste prasiveržia… 🙂

  3. Monika

    Aš taip pat noriu prisidėti prie didžiausių padėkų Minervai už tai, kad Ji rašo, kad skleidžia žodžių ir kvapų magiją, gyvenimo geismą. Ačiū, kad leidžiat žavėtis…

    • Minerva

      Ačiū, Monika! Kaip gera žinoti, kad mano tekstai su įkvėpimo priemaišomis atranda savo skaitytojus… 🙂

  4. gintė

    ach… šiemet į Vilkiją nenuvažiuosiu: planus koreguoja sniegas, mažų užpakalių reikalai ir kitokie buitiniai kelionių nepatogumai. Man Vilkija – jau tik kapinės ir teliko… Kauburėliais sparčiai pavirto kone visi man pažįstami vilkijiškiai, dabar galiu ten važiuoti tik vasarą, kai galima pasivolioti vaidinant pikniką “stadione“ netoli tų pačių naujųjų (oi, jau yra ir hektaras naujesnių…) kapinių, kai šilta ir išgyvenimo problemos nekanda, o rudens liturgijas norėtųsi baigti karšta arbata kur nors po stogu ir bliūdu šilto vandens.Neliko nei stogo, nei bliūdo…. Viskas keičiasi. Mes paprastai vis dar susitinkam tam žvakučių maršrute: vieni važiuoja iš pačios šiaurės, kiti – iš arčiau ir gerokai piečiau, ir iš tiesų, net nežinau,ar tai pasimatymas su jau išėjusiais, ar su net l.gyvais. Turbūt ir taip, ir taip. O tie kauburėliai – jungtis. Aš tik gimus pirmam sūnui suvokiau – “jei taip stebuklingai, bet paprastai ateinam, paprastai ir išeinam“. “Praregėjau“ ir apsiverkiau: su kai kuriais gi beveik prasilenkiam, o tuos, kuriuos auginam, kažkada turėsim palikti. “Ir duok, DIe!“ -pakratė mane vyras, – “Juk taip ir turi būt, jei paliksi, vadinasi, kažkas gyvens ilgiau už tave.“ Joooo…. nereikia nė smilkalų, smegeninę gerai nurauna ir vaško (parafino) svilėsių, pūvančių lapų, tų karčiai gaižių chrizantemų ir pirmų rimtų šalnų kvapo kokteilis. Mane į šį pasaulį tradiciškai grąžina tik kavos iš termoso aromatas. Jis jau būna automobilyje. Anapus kapinių tvoros….

    • Minerva

      Ginte, vakar Vilkijoje buvo saulėta ir tradiciškai vėjuota. Senosiose kapinėse ant visų įžiūrimų kauburėlių degė žvakutės – visi atvažiuojantys savo artimųjų kauburėlių paglostyti uždeginėjo bent po vieną žvakutę ant kadaise buvusių kapų – dabartinių neryškių kauburėlių (o jų, pati matei, senosiose kapinėse netrūksta), todėl kalnelis tapo spingsinčių žiburėlių pieva… Vilkija yra gerai. Į ją sugrįžtama.

  5. Ema

    Ačiū už jautrų, įkvepiantį tekstą..
    Gal išduotumėte, kur būtų galima Vilniuje pauostyti Amouage “Interlude Man” bei “Aedes de Venustas”? Labai suintirgavo Jūsų apibūdinimai ir norisi pažinti šiuos kvapus. Ačiū.

    • Minerva

      Tai Jums dėkui, Ema!
      Vilniuje šie kvepalai yra “Creme de la Creme“ parduotuvėje, PC Panorama.

  6. As

    Nesu protingai išprotėjusi parfumanė, tačiau kas kartą kaifuoju , skaitydama Jūsų išmintį ir mintis, suguldytas grakščiame tekste. Ačiū.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s