Histoires de Parfums “Make Perfume Not War“: vaisiais kvepiantis manifestas

2013 metų rudenį “Histoires de Parfums“ įkūrėjas ir aromatų kūrėjas Gherardas Ghislain’as pristatė kvapnų avangardinį manifestą “Make Perfume Not War“ už taiką ir vaikystę, iškeldamas idėją, kad kvėpinimasis taip pat gali tapti protesto aktu. 50 USD nuo kiekvieno parduoto “Make Perfume Not War“ buteliuko buvo skirta vaikus remiančioms labdaros iniciatyvoms. 1000 sunumeruotų buteliukų tiražu išleisti kvepalai pradžioje buvo pardavinėjami tik pop-up parduotuvėje Paryžiuje, vėliau likusiais imta prekiauti Vokietijoje bei Austrijoje.

“Make Perfume Not War“ aromatas – ambicingai vaisinis: pradinėse natose – apelsinas, žalioji citrina, greipfrutas, mandarinas, bergamotė; vidurinėse – mangai, ananasas, persikas, frezija, alyva, ciklamenas; bazinėse – muskusas, vanilė, tongapupės, mediena. Penki citrusiniai vaisiai, ananasas, persikas ir mangai – tikras parfumerinės beprotybės atvejis, nes įprastam-neprastam vaisiniam kvapui sukurti užtektų vieno-dviejų citrusinių vaisių ir vieno iš likusių išvardintųjų. G.Ghislainas šiuo manifestu pademonstravo tikrą meistriškumą, kurio vertėtų pasimokyti ir iškiliausiems: praeityje puikiai suvaldęs ananasą Histoires de Parfums “1804“, “Make Perfume Not War“ sėkmingai surikiuoja visą įnoringų charakterių vaisių kuopą. Greipfruto kartumą neutralizuoja žaliosios citrinos pagalba, švelnios “vandeninės“ gėlės gražiai subalansuoja “egzotiškų vaisių salotas“, o tada – žiupsnelis tongapupių ir medienos. Ant mano odos skleidžiasi citrusai su greipfruto-žaliosios citrinos duetu, ryškūs ananasai, gaivūs, nepernokę (!) persikai ir taiki prieskoninė mediena. Turiu įtarimą, kad tokį gražų vaisinį aromatą G.Ghislainas galėjo sukurti tik pasitelkdamas savo kaip virtuvės šefo patirtį – vien tik nosies ir fantazijos tam neužtenka.

Kai pasivadini karo deivės vardu, daugiau nei dešimtmetį akademinėje veikloje tyrinėji karus, o po akademinio darbo pasakoji kvepiančias istorijas ir rikiuoji buteliukus-kareivėlius, žinia apie tokio manifesto pasirodymą buvo lyg apreiškimas “tu privalai juos turėti“ ritmu. Aplinkybės nesiklostė palankiai, todėl galiausiai šią svajonę paleidau ir pamiršau, o ji, pasirodo, nepaleido manęs: prieš savaitę Niurnbergo centre esančioje parfumerijos parduotuvėje stebuklingai radau šiuos kvepalus vienoje iš neregimųjų lentynų – didelei konsultančių nuostabai ir begaliniam mano džiaugsmui. Ir dar Niurnbergas su visa jo istorine reikšme!  Dievaži, man patinka simboliai ir tokios istorijos su laimingomis pabaigomis: buteliukas nr. 969 išdidžiai parvažiavo į Kauną, o jo savininkė mielai iškeičia šarvus į sultingąją taikos viltį. Niekada nežinai, kas laukia už pirmo posūkio bei tolimiausiose kvepalų parduotuvių lentynose – ir gerai.

4 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

“Hortus Apertus“ žaidimai emocijomis: Dizaino savaitė Kaune 2017

“Hortus Apertus“ olfaktorinio meno grupė šiandien yra bene įdomiausias reiškinys Lietuvos aromatų padangėje. Susidomėjusi stebiu šias kūrybingas moteris nuo pirmųjų atgarsių spaudoje ir šiandien galiu drąsiai pareikšti, kad jos pakylėja uostomąjį meną į naują, dar Lietuvoje neregėtą lygį. Į “Hortus Apertus“ įsijungus Laimei Kiškūnei, šis “atvertas sodas“ yra įspūdinga kuriančioji jėga.

Pastaruoju metu man itin sekėsi lankytis “Hortus Apertus“ renginiuose: aplankyti “Kabantys sodai“ sostinės M.Mažvydo bibliotekoje (apie nepaprastus žvirblius, kurie prinokusių vyšnių krūmą nulesė, pasakoju visiems, kas manęs klauso), sudalyvauta kvapų deskriptorių meistriškumo pamokoje, o šįvakar tyrinėjau pojūčius “Dizaino savaitės“ renginiuose Kaune, “Pieno centro“ rūmuose, Laisvės alėjoje 55. Trumpa apžvalga – Jūsų dėmesiui.

Trečiame “Pieno centro“ rūmų aukšte dominuoja būtent uoslei skirtos ekspozicijos, pažymėtos nosies ženklu. Rekomendacija tiems, kas dar tik lankysis: lipkite laiptais – tai vieni gražiausių Tarpukario laiptų Kaune su tobulais linkiais ir posūkiais.

Lietuviško maisto tapatybės kvapas, kurtas Laimės Kiškūnės, priverčia pagalvoti apie tai, kuo tau asmeniškai kvepia lietuviškas maistas, o tai jau įdomu. Puiki Laimės vizija  – baltas sūris su juodųjų serbentų uogiene ant juodos duonos, bet aš, šį derinį puikiai pažįstanti iš savo vaikystės pačia autentiškiausia ir maksimaliai namine jo forma, visiškai subjektyviai sūrį su kmynais ir juodaisiais serbentais keisčiau į varškės sūrį su medumi – tokia versija po renginio gimė diskusijoje su mano namų maisto burtininku, diskutuojant apie tai, kas asmeniškai man galėtų būti lietuviško maisto kvapai. Vaikystės prisiminimai, Prusto efektas, niekur nuo to nedingsiu.

Dar vienas “Dizaino savaitės“ projektas-kūrinys – “Jūra“, sujungianti garsą, vaizdą ir kvapą. Dailininkės Rimutės Kriukelytės (1950–2005) dekoratyvinė kompozicija „Jūra“, Laimės Kiškūnės kvapų kūrinys „Riba 60°02′20.0″N 29°77′52.7″“, kompozitoriaus ir garso menininko Mantauto Krukausko erdvinio garso kompozicija pagal jūros ir radioteleskopų įrašus. Hipnotizuojantis reginys ir pojūtis, norisi jį stebėti ramiai ir ilgai.

“Emocijų koliažai“ – garso menininkės Dominykos Adomaitytės ir “Hortus Apertus“ kūrėjų Redos Valentinavičienės bei Jurgos Katakinaitės-Jakubauskienės bendras projektas, sujungiantis garsus ir kvapus į interaktyvų pojūčių žaidimą, kviečiantį iš garsų atpažinti savo emocijas ir jas priskirti vienam iš 15 kvapų.

Pojūčių žaidimo scenarijus atrodo paprastas: gauni muzikos grotuvą su įrašytais garsais, įvardintais spalvomis. Išklausai muziką, atpažįsti savo emociją ir randi jai tinkamiausią kvapą.

Kvapą, kuris geriausiai atitinka tau kilusią emociją, įklijuoji į “modernaus kosmonauto“ gaubtą ir stebiesi stebiesi pasirinkimų panašumais bei skirtumais. Fantastiškai įdomu. Sužinojau, kad mano pyktis, sukeltas miesto transporto garsų, kvepia anyžiais. Giriu techninius sprendimus ir patį scenarijų: mažos grupelės, įdomi ir netikėta eiga, puikus Dominykos vaidmuo – mielai kartočiau dar kartą.

Dizaino savaitės Kaune renginiai tęsis iki gegužės 7 dienos, todėl primygtinai rekomenduoju visą tai, kai aprašau šiame tekste, patirti patiems. Svarbiausia – palikti kvepalus, baimes ir kompleksus “aš juk ne menininkas, nesuprasiu“ toli už durų. Rekomendacija eiti nesikvėpinus – ne be reikalo: uoslės jautrumą veikiantis kvepalų aromatas trukdo pilnavertiškai mėgautis olfaktorinio meno kūriniais.

“Hortus Apertus“, bravo. Giriu iš visos širdies bei nosies – jūs stebinate, džiuginate ir priverčiate mąstyti. Už tai, kad uostomąjį meną atvežėte į Kauną, giriu dvigubai.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji

Hermes “Eau des Merveilles Bleue“: sapnuoti vandenyną

Nuo pirmųjų perskaitytų knygų, nuo pirmųjų nespalvotos televizijos laidų apie gamtą ir keliones aš turėjau svajonę vieną dieną pamatyti vandenyną ir jame gyvenančius banginius. Tarsi senovės Graikijos mituose, mažos mergaitės svajonėmis keliaudavau Viduržemio jūra, praplaukdavau Heraklio stulpus (Gibraltarą) ir prieš akis atsiverdavo bekraščiai toliai, kuriuose gyveno už daugiabutį namą didesni milžinai. Užtrukau kelyje: prireikė Geležinės uždangos griuvimo, asmeninių dramų ir laimingų pabaigų, vandens ir gylio pojūčio prisijaukinimo bei stichijų ženklų skaitymo, kol vieną šio kovo popietę lėktuvas nusileido ugnies ir vėjo žemėje Atlante, netoli Afrikos.

Naujoji “Hermes“ nosis Christine Nagel, kurdama mėlynąją “Eau des Merveilles Bleue“ versiją, taip pat turėjo svajonę – vaikystės prisiminimą: bangų nugludinti akmenėliai vandenyno pakrantėje, kurių paviršius pasidengęs sūriais mineralais. Vandenyno vandens akordas, pačiulis ir mediena virto įdomiu kūriniu, kurį sunku suvokti sausumos kraštuose – karčiai sūri vėsa, rodos, burnos gleivinę padengianti druskos kristalais po pirmo įkvėpimo, ir palaipsniui išryškėjantis savitas sūraus vandens išplautos medienos bei pačiulio derinys. Pagaliau pirmasis unikalusis “Eau des Merveilles“ sulaukė tikro giminaičio su panašia DNR – akimirksniu atpažįstamas mineralinis panašumas, ko nepasakysi apie daugelį kitų “stebuklų vandens“ versijų. Taip, “Eau des Merveilles Bleue“ nėra tradicinis malonus vaisinis-uoginis-žolynų aromatas šiltajam metų laikui, todėl suprantu surauktų nosių skepticizmą: tai aromatas, kurį arba išgyveni asmenine istorija, arba ne. Sąmoningai ar nesąmoningai Ch.Nagel sukūrė tai, kas dar neseniai būtų pavadinta nišiniais kvepalais – kvepalais, kuriuose svarbiausia atskleista idėja, akimirkos nuotaika, o ne komercinė sėkmė (juk apie elegantiškas moteris nekalbama net oficialiame kvapo apraše, tiesa?)

Šiandien mano nosiai Hermes “Eau des Merveilles Bleue“ yra visiškas dežavu: švilpiančio vėjo atnešami lūžtančių Atlanto bangų vandens purslai, ant odos nusėdantys druskos lopinėliais, suakmenėjusi lava, ilgais pirštais nusidriekianti į vandenyną, uoslę ir mintis išvalantis nardymas kovojant su stiprėjančiomis kylančio potvynio srovėmis, suvokimas, kad po pažinties su vandenynu grįši kaip tas senovės Graikijos jūrininkas, kadaise išdrįsęs už nugaros palikti Heraklio stulpus – kitoks nei buvai: atšiauresnio žvilgsnio, savo akimis regėjusio stebuklus.

Paklausite, o kurgi tie stebuklai? – susipažinkite su nuotraukoje matomu finvalu: tik už mėlynąjį banginį mažesnis vandenyno milžinas, leidęs savimi gėrėtis keliolika kilometrų nuo kranto. Tiksliau, jie buvo du: mažylis banginukas šioje nuotraukoje jau pasislėpęs po vandeniu. Stebėjau net ir patyrusiam kapitonui nuostabą sukėlusį lėtą banginių judėjimą ir svarsčiau apie svajonių išsipildymo skonį, kuris, paradoksalu, yra visai nesaldus – jis sūrus kaip ašaros, prakaitas ar vandenynas. Kaip gyvenimas. Kaip stebuklas.

Sapnuoti vandenyną atmerktomis akimis. Hermes “Eau des Merveilles Bleue“ pasirodė pačiu laiku.

4 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

5 kavos puodeliai arba kvepalai iki 15 eurų: S.Zaitsev “Maroussia“ ir Coty “L’Aimant“

Man labai patinka „kvepalai vietoje keleto kavos išsinešimui puodelių“ tema: ji sugrąžina į realybę, kurioje reikia apmokėti šildymo sąskaitas, rinktis tarp naujų kvepalų ar kelionės, aktyvuoja medžiotojo bei gėrybių rinkėjo instinktus ir apdovanoja puikiais atradimais. Šįkart ieškojau kažko įdomaus ir vertingo žiemos pabaigai – pavasario pradžiai, telpančio į 15 eurų rėmus, pasunkindama sau sąlygą pirkti tik išbandžius testerio pagalba, ne aklai internetu, kaip buvo ankstesnio 20 eurų eksperimento metu.

Lengva nebuvo: 15 eurų riba eliminuoja praktiškai visas prekybos kvepalais vietas, išskyrus prekybos tinklus su menkaverčiu „inspiracijomis“ grįstu asortimentu ar akcijiniais „žvaigždžių vardo“ kvepalais, tačiau šįkart eksperimentą išgelbėjo „Parfumexpress“, atsivežęs senus mano favoritus šiam eksperimentui tobulai tinkama kaina.

Pirmasis variantas – Coty „L‘Aimant“: 50 ml – 9 Eur arba 3 kavos puodeliai populiariame kavos išsinešimui tinkle. 1927 metų kūrinys, kurio vieta – garbingoje lentynoje šalia „Chanel Nr.5“ bei Lanvin „Arpege“: gražuolis klasikinis gėlinis-aldehidinis aromatas, visiškai nepelnytai pamirštas. Pradinėse natose – bergamotė, karčiavaisio citrinmedžio žiedai, persikai, aldehidai; vidurinėse – snaputis, rožė, orchidėja, jazminaičiai ir kananga; bazinėse – vetiverija, muskusas, vanilė, santalmedis, tongapupės ir kedras. Mamoms, močiutėms, sau – visoms praėjusių laikų kvepalų gerbėjoms pavasario proga. Lengvesni nei „Chanel nr. 5“, mažiau saldūs nei „Arpege“, tačiau modernioms asmenybėms nosis kibirkščiuojantys aldehidai tikriausiai surauks. Visgi, tai yra bene prasmingiausiai išleisti 9 eurai, kuriuos šiandien galima lengva ranka išleisti kvepalams.

maroussiaAntrasis variantas – žinoma, Slava Zaitsev „Maroussia“: 100 ml – 15 Eur arba 5 kavos išsinešimui puodeliai. 1992 metais Prancūzijoje pristatyti kvepalai, kuriuos geriau įvertino kritikai ir Vakarų Europos parfumerijos mylėtojai nei dizainerio kilmės šalis. Pradinės natos: aldehidai, bergamotė, apelsinmedžio žiedai, persikai; vidurinės – heliotropas, jazminaitis, rožė, pakalnutė, orchidėja, vilkdalgis, tuberoza, kananga; bazinės natos – ambra, benzoininė derva, civetas, muskusas, santalmedis, tongapupės ir vanilė. Galima atrasti tam tikrą teorinį natų ir akordų panašumą su jau minėtu „L‘Aimant“, tik teorinį – „Maroussia“ yra tikras parfumerinis sprogmuo: nepadoriai sodrios gėlės, išmirkytos vanilėje ir saldžiuose animalistiniuose akorduose. Tokio intensyvumo kadaise buvo Estee Lauder „White Linen“, Yves Saint Laurent „Opium“, Dana „Tabu“, tačiau šiandien jie visi liko savo šešėliais, o „Maroussia“ liko savimi – išdidžia prabangiais kailiniais apsirengusia ponia. Vasarą nesikvėpinčiau, tačiau kaip gražiai atsiskleidžia vėsiu oru…

Trečiasis variantas – Slava Zaitsev „Maroussia“ kūno priežiūros priemonių rinkinys: itin sodraus aromato dušo gelis ir kūno losjonas po 7 Eur – viso maždaug 5 kavos išsinešimui puodeliai už abu. Kvėpintis nebereikės naudojant bet kurį iš jų. Tobulai tinka kaip dovana vyresnio amžiaus moteriai, nostalgiškai prisimenančiai praėjusių laikų kvepalų galingumą „o kadaise vienas lašelis kvepėdavo ištisą savaitę…“ stiliumi.

Kaip jau rašiau, šįkart sąlyga buvo ne tik kaina, bet ir galimybė pauostyti prieš perkant, todėl taip drąsiai rekomenduoju gana įnoringus aromatus. Elegantiški kvepalai, taip nebrangiai kainuojantys dėl visos eilės komercinių ir nekomercinių priežasčių, tarp kurių tikrai nėra prastos jų kokybės. Aklu testavimu, esu tikra, daugelis suklystų kainą įvardindamas – aš irgi, nes kvepia, skleidžiasi ir išlieka brangiai prabangiai.

Niekada nesiteisinkite prieš save ir juo labiau kitus, kodėl šią akimirką galite sau leisti tik nebrangius kvepalus ar kodėl apskritai norite naujų kvepalų. Nebrangūs kvepalai gali nustebinti puikia kokybe, o naujų kvepalų noras yra natūralus asmeninių pokyčių poreikis. „Nebeužtvenksi upės bėgimo“, – rašė Maironis. „You can never hold back spring“, – dainavo Tom Waits. „Jei labai nori, tai reikia“, – dainavo „Inculto“. Visi jie buvo teisūs. Dar viena kava išsinešimui, esu tikra, neskausmingai palauks.

8 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

“Art de Parfum“: ambicingai ir savitai

Išgirsti lietuvišką pavardę, giriamą parfumerijos pasaulyje – vis dar retas ir visada džiaugsmingas atvejis, todėl, pirmą kartą perskaičius interviu apie menininkę Rūtą Degutytę ir jos kūrinį „Art de Parfum“, pasižymėjau į planų sąrašą kada nors būtinai su šiuo vardu susipažinti artimiau. Ačiū visiems, kurie prisidėjo prie planų virsmo realybe – privilegija išbandyti visus penkis „Art de Parfum“ aromatus tapo tikru malonumu.

„Art de Parfum“ – ambicingas vardas, už kurio stovi Rūta Degutytė ir visa jos komanda. Įkvėpimo šaltinis – viskas, ką gero žada prancūziškoji kultūra: rafinuotumas, elegancija ir mėgavimasis iki paskutinio lašo maistu, muzika ir gyvenimu apskritai. Parfumerijos ir Prancūzijos ryšys yra konstanta, kurios nebereikia įrodinėti, tačiau „Art de Parfum“ prieiga prie, rodos, daugybę kartų matytos temos, yra savita: Rūtos teigimu <..> tikiu, jog kiekvienas turi teisę į nedidelį meno kūrinį – kvepalų buteliuką, tobulą šilkinę skarelę ar paveikslą. Tačiau aš taip pat tikiu prabanga už mažą kainą ir netikiu, kad žiaurus elgesys su gyvūnais turėtų būti sudedamoji kainos dalis“ (ištrauka iš „Art de Parfum“ prisistatymo). Asmeninė prabanga ir prancūziškumas už nedidelę kainą su aukštais etikos standartais – čia jau įdomu.

Dar įdomiau yra patys aromatai, kuriami komandiniu principu: Rūta yra kūrybinė idėjos autorė, o idėja įgyvendinama kartu su parfumerininkais. Šiuo metu „Art de Parfum“ kolekciją sudaro 5 kvapai: „Excentrique Moi“, „Sensual Oud“, „Sea Foam“, „Gin and Tonic Cologne“, „Signature Wild“. Jeigu reikėtų įvardinti viena fraze visą „Art de Parfum“ stilių, tai būtų sausa, lengvai šiprinė žaluma ir jos europietiški giminaičiai – intelektualiai karti gaiva ir asmenybės deklaracijos tiems, kurie pavargo nuo klampių rytietiškų tabakų, agarmedžių bei kitų egzotikų. Jokio madingo banalumo, jokių lolitų ar berniukų-saldainiukų – įtaigu, intelektualu, be kompromisų kokybei ir unikalumui. Mano nosies nuomone, iš populiariųjų vardų „Art de Parfum“ artimiausi stiliaus prasme yra „Hermes“, o tai jau rimta.

„Sensual Oud“ – teoriškai, agarmedis, praktiškai – graži versija europietiškai nosiai. Pradinėse natose – gvazdikėliai, snaputis, datulės; vidurinėse – šafranas, rožė, zomša; bazinėse – pačiulis, jazminas, gvazdikėliai, kvapiosios viksvuolės, agarmedis. Sausa prieskoninė mediena bei įdomus datulių, zomšos ir rožės derinys – jokių arabiškų ristūnų. Bene moteriškiausias „Art de Parfum“ aromatas.

„Sea Foam“ – puikus marinistinis aromatas su privalomaisiais druskos ir jūržolių akordais, be kurių vaizduotėje jūra ne jūra. Pradinėse natose – bergamotė, jūros akordas, lauro lapai, eukaliptas, citrina; vidurinėse – gvajoko mediena, jūržolės, figos lapai; bazinėse – Haičio vetiverija, vandens išplautos medienos akordas, ambroksanas, jūros druska, santalmedis, pačiulis, smilkalai. Sūriai karstelėjusi žaluma su citrina: gaivu, įdomu, sukelia malonų dežavu – buriuotojams, nardytojams ir ofisų darbuotojams, sapnuojantiems jūros vėjus atmerktomis akimis.

„Gin and Tonic Cologne“ įkvėpimas akivaizdus, tačiau, turiu pabrėžti, kvepia kur kas geriau nei tiesiog džinas su toniku. Dar vienas vykęs gaiviai-kartus-žalias aromatas iš „Art de Parfum“, kurį įsivaizduočiau kaip tikrą atgaivą karštu oru. Ieškantiems panašumų su Lubin „Gin Fizz“, šiek tiek rasite – džinas yra džinas su visomis kadagio uogomis, tačiau „Gin and Tonic Cologne“ yra universalesnis, puikiai kvepiantis ant vyriškos odos. Šaltas, perregimas, kartus, gaivus, vėsinantis – man labai patiko. Pradinėse natose – kadagio uogos, greipfrutai, citrinos žievelė, agurkas; vidurinėse – džino ir toniko akordas; bazinėse – ambra, kedras, vetiverija, muskusas, kardamonas, kadagio uogos ir smilkalai.

Įsivaizduokite savitą alkoholinį kokteilį su džiovintais vaisiais, cinamonu ir šiek tiek karčiais žolynais – toks yra „Signature Wild“, man kažkuo priminęs išraiškingo skonio žolelių trauktinę, o tai yra komplimentas – ne trūkumas. „Promilių“ (taip vadinu aiškiai alkoholinius gėrimus primenančius aromatus) neieškokite – tai tik vaizdinga iliustracija. Pats kvapas – gana sodrus, tačiau išlaikantis bendrąjį „Art de Parfum“ braižą. Pradinėse natose – cinamonas, kardamonas, blyškusis kietis (būtent blyškusis kietis yra dažnas „alkoholinis“ akordas – taip jį nosis identifikuoja); vidurinėse –apelsinmedžio žiedai, džiovinti vaisiai, mediena; bazinėse – gauruotasis švitrūnas, oda, santalmedis, vetiverija ir balzaminės natos.

Asmeninį favoritą pasilikau finalui. „Excentrique Moi“ įsimylėjau iš pirmo bandymo: gilus, brandus, įspūdingas parfumerinės arbatos atvejis. Arbata – vienas mėgstamiausių mano parfumerinių akordų, o čia ji juoda, su prieskoniais, citrina, pačiuliu ir pelynu. Karčiai-gaiviai-unikaliai-ekscentriškai-tonizuojančiai-įkvepiančiai. Galėčiau „Excentrique Moi“ kvėpintis be saiko ir mėgautis iki to apraše žadamo „paskutinio lašo“. Pradinėse natose – pipirai, gvazdikėliai, raudoni vaisiai, citrina; vidurinėse – gvajoko mediena, kinrožės, juodoji arbata; bazinėse – pačiulis, muskusas, kedras ir pelynas.

Apskritai, susidarė įspūdis, kad „Art de Parfum“ kvepaluose užkoduotas tam tikras laukinės gamtos gaivališkumas ir atvirumas: tas, kurį atpažįsti stiprių asmenybių žvilgsniuose ir judesiuose. Ilgai sukau galvą, iš kur kyla tas įspūdis, kol galiausiai, skrendant lėktuvu kažkur virš Alpių, atėjo nušvitimas – nė viename aromate nėra “privalomosios“ vanilės, o populiarioji rožė – tik „Sensual Oud“, kuriame ji negroja pirmu smuiku. Jokių rūmų, puošnių damų, pudruotų nosyčių, romantiškų filmų ir vardinių rankinių – unikalus, asmeniškas gyvenimas ir laimingi žmonės, jį gyvenantys savitai.

Bravo, Rūta. Už „Excentrique Moi“ bravo dukart.

Foto skolinta iš “Art de Parfum“

Komentarų: 1

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

“Papier d’Armenie“ – kitoks namų kvėpinimas

“Papier d’Armenie“ tradicijos šaknys – kvapiosiomis dervomis prisotintų popieriaus juostelių smilkymas namuose, pašalinant nemalonius kvapus ir pripildant erdvę maloniais aromatais. Prancūzų vaistininkai XIX amžiuje susidomėjo armėnų šeimose dažnai praktikuojamu namų kvėpinimo ir, tikima, dezinfekcijos būdu smilkant benzoino dervą, todėl 1885 metais sukūrė pirmuosius “Papier d’Armenie“ – genialiai elementarius saldaus benzoino kvapo popierinius smilkalus, niekaip neprimenančius sakralinių bažnyčių skliautų ir rimties. Tabako ir virtuvės kvapai yra bejėgiai prieš erdvėje sklindantį benzoino dvelksmą – jau XX amžiaus pradžioje “Papier d’Armenie“ tapo tradicine pirmąja aromatine pagalba ir prancūzų namuose.

Prieš keletą metų “Papier d’Armenie“ pasikvietė garsiausią parfumerijos pasaulio armėną Francis Kurkdjianą, kuris sukūrė proginę “Armenie“ aromato versiją iš smilkalų, miros, vanilės ir medienos akordų. Būtent šią versiją mielai naudoju savo namuose – džiaugsmingas šiltas, šiek tiek saldus aromatas, kažkuo primenantis “Shalimar“ ir “Arpege“ laikus bei nuotaikas.

Naudojimo būdas: iš smilkalų knygelės išplėši lapelį, atplėši jo trečdalį – vieną juostelę, sulankstai armonikėle, pastatai vertikaliai ir uždegi. Popierius sudega per porą minučių, pripildydamas namus fantastiško kvapo.

Savuosius “Papier d’Armenie“ radau ebay. Yra trys aromato variantai: jau minėtas “Armenie“, rožėmis dvelkiantis “Rose“ bei benzoino saldumu kvepiantis “Traditionel“. (Šiuo metu “Papier d’Armenie“ gamykla atstatoma po sausį kilusio gaisro, todėl tiesioginės prekybos ir gamybos nevykdo.)

papier-darmenie

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji

Tauer Perfumes “Au Coeur du Désert“: piligrimystė

Jeigu Leonardo da Vinci būtų nusprendęs nupiešti dar vieną Moną Lizą, tik kitame fone, arba dar vieną damą, tik ne su šermuonėliu, bet su katinu? Jeigu G.Puccini būtų sukūręs dvi skirtingas “Madam Baterflai“ versijas: vieną su laiminga pabaiga, kitą – su tragiška? – Tik patys drąsiausieji, bepročiai arba genijai gali ryžtis perrašyti patį geriausią savo kūrinį nauju braižu ir perrašyti jį taip, kad naujasis kūrinys nebūtų senojo kopija kitu vardu. Andy Tauerio sprendimas naujai pažvelgti į akimirksniu legenda tapusį “L’Air du Desert Marocain“ buvo netikėtas ir, tiesą sakant, iš pirmo žvilgsnio – abejotino racionalumo sprendimas, tačiau juk kalbame apie Andy Tauerį – kūrėją, sunkiai sutalpinamą į tradicinių taisyklių rėmus. 2016 metais pasirodęs “Au Coeur du Désert“ aromatas kėlė begalinį smalsumą: daugelį kartų matytas komercinis flankerio sprendimas ar beprotiškai drąsus savo paties kūrybiškumo išbandymas?

Sausa mediena, uoslę erzinančiais prieskoniais ir smilkalais dvelkiantis “Maroko dykumos oras“ tapo, nesumenkinsiu, kultiniu aromatu Lietuvoje ir ne tik Lietuvoje: Andy Taueris šviesos greičiu buvo pripažintas kaip įdomus ir talentingas kūrėjas, “Maroko dykumos oro“ reikėjo visiems, kuriems jis patiko, ir kuriems jis nepatiko, tačiau vis tiek norėjosi jį turėti, lietuvaičiai Užupio grindinio akmenis žingsniais, vedančiais į “Visokių daiktų krautuvėlę“ šio aromato pauostyti, gerokai nugludino. Tai, kas šį aromatą darė ypatingu – kalendra, kuminas, citrusai, švitrūnas, jazminas, kedras, vetiverija ir ambra, o žmonių kalba – citrusai, žalumos ir prieskonių akordai, smilkalais dvelkiančios kvapiosios dervos, mediena ir ambra.

“Au Coeur du Désert“ aromatinė idėja – esminių akordų perėmimas iš garsiojo pirmtako: kalendra, kuminas, kedras, ambra ir kvapiosios dervos, į šį sėkmę atnešusį derinį įmaišant nemažą dozę pačiulio ir rizikingai maksimizuojant koncentraciją iš tualetinio vandens į kvepalų ekstraktą. Taip “Maroko dykumos vėjas“ virto “Dykumos širdimi“: tapo aišku, kad tol, kol visi svaigo apie žvaigždėtą Maroko dangų ir vėjo blaškomus smilkalus, Andy Tauer žvelgė kur kas giliau ir jautriau. Tai, ką aš aptinku “Dykumos širdyje“ – piligrimą, gulintį kryžiumi senoje bažnyčioje, kurios sienos, grindys ir mediniai suolai prisigėrę sakralaus smilkalų, sausos medienos, drėgno pačiulio ir piligrimo pirmtakų gyvenimų kvapo, ir jaučiantį amžinybės virpesius kiekviename savo atodūsyje. Pernelyg filosofiška? – tebūnie. Tačiau visi komponentai – kvapiųjų dervų sakralumas, pačiulio ir kalendros drėgmė, suvilganti drėgmės ištroškusią sausą medieną, ir tik nujaučiamas subtiliai prakaituotas kuminas išrauna iš “Maroko dykumos vėjo“ širdį ir tarsi padeda ją po padidinimo stiklu.  Ne, tai nėra “Maroko dykumos vėjo“ kopija – tai savarankiškas, įtaigus, sodrus medienos aromatas, kuriame svarbų vaidmenį suvaidinęs pačiulis kažkurią akimirką pakvimpa tamsiu šokoladu lyg iš pavargusio piligrimo vizijos. Geriausiu 2016-ųjų medienos aromatu “Dykumos širdį“ paskelbiau visiškai pelnytai – jis vertas didelio dėmesio.

Neišvengiamas palyginimas: “Maroko dykumos vėjas“ – sausesnis, gaivesnis, lengvesnis (kad ir kaip neįtikėtinai skamba šie epitetai apie tą aromatą), “Dykumos širdis“ – sodresnė, drėgnesnė, gilesnė, brandesnė. Išlikimas ant odos fantastiškas abiejų, nepriklausomai nuo koncentracijos: ji daugiau svarbi aromato sudėtingumo atskleidimui. Ir visgi, tas piligrimas, kryžiumi gulintis senoje bažnyčioje, “Maroko dykumos vėjui“ uždaro duris, nes jis jau rado daugiau nei ieškojo. Būtent “Dykumos širdis“ mano kvepalų spintoje atsirado ne be reikalo – paradoksalu, tačiau tai “Maroko dykumos vėjas“ yra jos tęsinys, ne atvirkščiai.

p.s. Manoji Tauer Perfumes “Au Coeur du Désert“ – iš parfumerinių piligrimų batais nugludinto Užupio, bažnyčių bokštais apsijuosusio.

 img_20170208_214501_692

10 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus