Parfumerija Lietuvoje 2017-aisiais: suvestinės tęsinys

Daugelis parfumerijos Lietuvoje tendencijų, stebėtų 2017 metais, aprašytos “L’Officiel Mada“ 2018 m. sausio numerio straipsnyje (nuoroda į el.versiją), tačiau keletas itin svarbių ir įdomių dalykų straipsnyje liko nepaminėti.

2017-ieji Lietuvos parfumerijoje buvo ypač įdomūs: itin dažnai pasirodančias kvapų naujienas, kurių, rodos, jau nebeįmanoma susekti dėl didžiulės jų gausos, nustelbė įvairūs renginiai, privertę nauju žvilgsniu pažvelgti į uosle suvokiamą meną bei emocinius potyrius. Šiemet ypač ryškiai pasirodė „Hortus Apertus“ – mokslininkus ir menininkus vienijanti organizacija, surengusi net keletą įdomių uoslės meno projektų. „Hortus Apertus“ meniniai projektai „Dizaino savaitėje“ Kaune, „Kabantys sodai“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir kita – drąsi deklaracija, kad Lietuva yra ne tik parfumerijos plačiąja prasme vartotojų, bet ir kūrėjų šalis.

Kalbant apie kūrėjus ir lietuviškus vardus. Apie Rūtą Degutytę, “Art de Parfum“ sielą, šiemet kalbėjo visi – ir ne be reikalo: tokio sėkmingo lietuviško vardo debiuto su griežtomis vertybėmis kasmet tikrai nepamatysi. Keli svarbūs apdovanojimai, puikūs atsiliepimai – stiprus startas ir aukštai iškelta kartelė ateičiai.

Metų pabaigoje viešai paskelbta tai, ko, sąžiningai, buvo galima laukti ir tikėtis: “Kvapų namų“ įkūrėja ir ištisų nosių kartų ugdytoja Laimė Kiškūnė suka į kūrybą, pristatydama “Unda Prisca“ – autorinę botaninę parfumeriją. Na, pagaliau atėjo metas autorinei Laimės kūrybai! – laukiu pažinties, nuoširdžiai įdomu.

Dar viena nudžiuginusi naujiena – lietuvių gamintojų „Aromika“ produkcijos pasirodymas „Lietuvos pašto“ skyriuose: visai neprasti namų kvapai už santūrias kainas – viltis, kad nepatiklieji lietuviai įsileis į savo namus ne tik kvapo nustelbimui skirtus purškiamus oro gaiviklius. Beje, „Lietuvos paštas“ išties lepina uoslę – šventiniai pašto ženklai, pristatyti lapkričio pabaigoje, kvepia imbieriniais sausainiais. Sakysite, tai tik komercija, naudojantis aromatų populiarumo banga? – žvelkite plačiau.

Konkurencija dėl kiekvieno parfumeriją perkančio kliento Lietuvoje sparčiai artėja prie piko – stebėti, kas įvyks tą piką pasiekus, jau dabar labai įdomu. Konkuruojama agresyviai ir ekspresyviai – prekių ženklais, reklamomis, kainomis ir prekybos vietomis, padirbinių pardavėjams stebint šią kovą, trinant rankas ir vykdant standartinį veiksmų planą – “susitikai automobilių stovėjimo aikštelėje prie prekybos centro, atvedei iki parfumerija prekiaujančios parduotuvės originalų testerį pauostyti, šalia parduotuvės įėjimo pardavei klastotę kaip originalą, po to – neigi kaltinimus ir seki pasakas apie originalias testerines pakuotes“. Trokštantieji kvėpintis prabangiais populiariais aromatais už pusę ar trečdalį kainos, perkantys aklai “testerius“ tarpuvartėse, panašu, pasimokė dar ne visi.

Tai, ko palinkėčiau Lietuvos parfumerijos kūrėjams, pirkėjams ir pardavėjams 2018-aisiais – aukštų standartų ir stiprių vertybių. Chaltūra, barbariškas nevartotinas žodis, kurį siūloma keisti į niekalą ar prastą darbą, yra tai, ką parfumerijoje nosis, pagrindinis aromatų teisėjas, bei orumo pojūtis, patiriant prastą aptarnavimą, identifikuoja akimirksniu. Parfumerijos pirkėjų chaltūros, nuolat kaulijant didesnio mėginuko kiekio ar nuolaidų, bandant kaip broką grąžinti pačių sudaužytus kvepalus akivaizdžiai sausoje dėžutėje, arogantiškai įžeidinėjant pardavėjus ir net meluojant – kita pusė aukštų standartų ir stiprių vertybių klausimo pusė.

Žingsnis po žingsnio, susikalbėjimo, parfumerinio raštingumo bei išrankumo lygis Lietuvoje pastebimai kyla – prieš gerą dešimtmetį tokio aromatinio cunamio tikrai niekas neprognozavo. Po to, kai prieš porą savaičių viename Kauno turguje “šanelkų“ tipo kvepalų pardavėjas ėmė raiškiai pasakoti apie natas ir akordus, o proginio įrašo apie “Galop d’Hermes“ komentaruose sulaukiau klausimo, ar dalinsiuos šiais kvepalais populiariojoje “Facebook“ grupėje, supratau – naujoji parfumerinė realybė jau atvyko ir teks išmokti joje gyventi. Aukšti standartai, stiprios vertybės ir smalsi nosis padės išgyventi ir tai. Nuobodu, akivaizdu, tikrai nebus.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji

Parfums de Marly “Delina“ ir “Layton“: pavyzdinis modernumas

Tema, apie kurią jau kuris laikas svarstau, susipažindama su pasirodančiomis parfumerijos naujienomis, yra modernumas: kokiais bruožais turėtų pasižymėti nauji kvepalai, kad jiems besąlygiškai tiktų pavyzdinio modernumo epitetas? Pavyzdinis modernumas – harmoninga laikmečio aktualijų išraiška parfumerijoje, kurią galima identifikuoti visais svarbiausiais pjūviais: dominuojantys akordai, pavadinimas, buteliukas, istorija, kontekstas.

Vienas mano mėgstamiausių pavyzdinio modernumo pavyzdžių iš parfumerijos istorijos – Caron “Tabac Blond“. 1919 metais Ernest’o Daltroffo sukurtas aromatas pasakojo istoriją apie modernias paryžietes, trumpai kerpančias plaukus ir pirmąkart istorijoje viešai rūkančias šviesaus tabako cigaretes. Tabac Blond prancūzų kalboje reiškia šviesų tabaką, tačiau neprancūzai šį pavadinimą mielai šifravo kaip “rūkančią blondinę“. Pirmasis aromatas moterims, sukurtas iš tradicinių vyriškų akordų, po Pirmojo pasaulinio karo negrįžtamai pasikeitęs pasaulis su nauju moterų vaidmeniu ir nekvestionuotinas pavyzdinis modernumas 1919 metų kontekste.

2016-2017 metais pasirodę aromatai, potencialiai gal ir galintys pretenduojanti į pavyzdinio modernumo titulą, skendo bendroje naujienų jūroje ar pelkėje, neišpildydami viso pavyzdinio modernumo sąlygų komplekto. Kažko vis trūko – pavadinimo, akimirksniu atpažįstamų modernaus pasaulio tendencijų, galiausiai – palankaus uoslės verdikto bei populiarumo. Man pačiai šiek tiek netikėta, tačiau šiemet pavyzdinio modernumo atvejais skelbiu “Parfums de Marly“ duetą “Delina“ bei “Layton“, kurių didžiulę sėkmę buvo galima prognozuoti nuo pirmo aromato dvelksmo įkvėpimo, pavadinimo perskaitymo bei buteliuko pamatymo.

Pavadinimai “Delina“ ir “Layton“ yra fantastiškai skambūs ir įsimintini: “Delina“ skamba kaip pažįstamos moters vardas – įvairios “Linos“ populiaru daugelyje šalių, “Layton“ – atitinkamai miesto ar vyro vardas, kurį galbūt matei kažkur socialiniuose tinkluose ar naujienų antraštėse. Dėl matinių spalvų pamišusio pasaulio išraiška – šių aromatų buteliukai, kurie, viena vertus, yra tradiciniai – rožinis ir tamsiai mėlynas, tačiau matinė tekstūra ir modernūs atspalviai juos akimirksniu išskiria iš kitų rožinių ir mėlynų buteliukų minios. Abu buteliukai yra be galo fotogeniški – tai yra didelis privalumas išmaniųjų įrenginių bei socialinių tinklų pasaulyje.

“Delina“ – rožių-bijūnų-ličių-rabarbarų akordų derinio aromatas, gėlinio-vaisinio kvapo atvejis. Rožinio buteliuko pažadas išpildomas su kaupu – rožė atpažįstama akimirksniu, tačiau šioje vietoje aš, rožinės spalvos nuoširdžiai nemėgstantis asmuo, noriu užkirsti kelią išankstiniam nosies suraukimui: “Delina“ yra itin gražiai subalansuotas rožių aromatas, pasitelkiant muskato riešutą, vetiveriją ir kedrą. Moderni sėkminga moteris, išmananti gero elgesio taisykles, ginkluota išmaniojo pasaulio aksesuarais bei matiniais lūpų dažais, bet seginti močiutės dovanotus perlų auskarus prie madingo kašmyro palto – tokią aš matau “Delina“. Moteriškumas, sklandžiai derantis su karjeros ambicijomis ir asmenine nuomone – tikra influencerė.

“Layton“ – bene gražiausio sultingo obuolio akordo atvejis iš šiuolaikinės parfumerijos. Obuolys, mandarinai, levandos, uoslę lengvai erzinantys prieskoniai ir mediena su karamelizuotos kavos akordu – šiek tiek klasikinės elegantiškumo tradicijos (levandos, mediena), šiek tiek jaunatviško optimizmo (obuolys, mandarinai), o rezultatas – nuotaikingas aromatas, kurio griežtai vyrišku niekaip negaliu pavadinti, nes labai mielai naudoju ir pati. “Layton“ – gerą humoro jausmą turintis modernus žmogus, kuris kvėpinasi kvepalais, spinduliuojančiais pozityvumu – ir tie kvepalai jam pačiam labai patinka. “Layton“ aš įsimylėjau iš pirmo pauostymo – jokios dramos ar sizifiško kopimo į kalną: tiesiog džiaugsminga kasdienybė ir pasiutusiai puikūs obuoliai su mandarinais tradicinius odekolonus pačia geriausia prasme šiek tiek primenančiame aromate.

“Kažkas naujo, kažkas seno“ motyvas šiandien populiarus visose srityse – nuo interjero, drabužių dizaino, kulinarijos iki parfumerijos. “Parfums de Marly“ sėkmingai integravo šį motyvą į “Layton“ ir “Delina“ kūrimą, pasmerkdami juos sėkmei ir pavyzdinio modernumo verdiktui. Visiems tiems, kurie galbūt raukosi dėl tariamo “Delina“ ar “Layton“ neintelektualumo, noriu priminti: teksto pradžioje minėtas Caron “Tabac Blond“, šiandien laikomas vienu ypatingiausių amžinai aktualios parfumerijos klasikos atveju, 1919 metais  buvo kuriamas kaip madingas ir populiarus aromatas modernioms paryžietėms su aiškia komercine potekste – pjedestalą ir amžinosios vertybės titulą suteikė nosys ir laikas. Apie tai, ką vadinsime klasika po privalomųjų trisdešimties ir daugiau metų – dar pamatysime, tačiau Parfums de Marly “Delina“ ir “Layton“ – šiuolaikinio pasaulio kvapnieji metraštininkai, kažkada priminsiantys apie 2017 metų pasaulį, kuriame buvo svarbu tai, kiek sekėjų sulaukia tavo socialinių tinklų paskyros, gausiai iliustruotos diplomais, kavos puodeliais, kelionėmis ir apdovanojimais, pagrindiniu socialinių tinklų privalumu visgi laikant tradicijų bei ryšių tarp artimų žmonių sukūrimą, atkūrimą ir išsaugojimą.

Trumpoji teksto versija: Parfums de Marly “Delina“ bei “Layton“ yra dėmesio verti aromatai, kuriuose, tikėtina, atpažinsite save. Taškas.

 

8 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Prabėgantis šuoliais. Hermes “Galop d’Hermes“

Pirmąkart juos išbandžiau Varšuvos oro uoste prieš devynis mėnesius, skrisdama į ugnikalniais nusėtą Atlanto salą. Pasikvėpinau ir išskubėjau į lėktuvą ugnies, vasaros ir banginių ieškoti. Parskridusi vėl ėjau jais kvėpintis, bagažo atsiėmimą palikdama paskutinei minutei, ir pakeliui į Lietuvą periodiškai pauostydavau riešą, vis aiškiau suvokdama, kad Hjustonas netikėtai susidūrė su milžiniška problema. Kvepalų, kurie ant mano riešo skleidėsi dar neregėtais atspalviais ir negirdėtais pustoniais, Lietuvoje nėra. Šalyje, kurioje yra beveik viskas – net ir Roja Parfums „Roja Haute Luxe“, kainuojantys daugiau nei 3000 Eur, bei juos be didesnių pastangų įperkantys žmonės, jų nėra: galima rasti tik kompanijos boutique bei kitose išskirtinėse prekybos vietose toli nuo Lietuvos arba, netikėtai, Varšuvos oro uoste, bet, deja, ne pačioje Varšuvoje.

Taip devynis mėnesius gyvenau progos laukimu, o tiksliau – susikūrimu. Atlikau namų darbus, ieškodama pardavimo vietų, išpardaviau dalį kvapų kolekcijos, gaunamus honorarus kaupiau tiksliniame fonde, metų pabaigoje paskelbiau parfumerinį pasninką, susilaikydama nuo bet kokių aromatinių pirkinių iki svajonės išpildymo. Niurnbergas, Kaiserstrasse 12, gruodžio 8 diena, privalomieji reveransai ir komplimentai, oranžinės spalvos pirkinių maišelis su karieta, begėdiškai sulankstytas į rankinio bagažo kuprinę, greta dantų pastos ir blakstienų tušo parskraidintas balnakilpės formos buteliukas.

Hermes „Galop d‘Hermes“ – parfumerininkės Christine Nagel debiutas kaip pagrindinės „Hermes“ nosies po Jean-Claude Ellena pasitraukimo, mano nuomone, nesulaukęs jo verto dėmesio. Rožė, zomša, šafranas ir svarainiai, kvepalų ekstrakto koncentracija, prekybos vietų ribojimas, „Hermes“ žirgų legendą tęsianti buteliuko forma ir pavadinimas – visas komplektas argumentų, kodėl „Galop d‘Hermes“ turėjo tapti išskirtiniu atveju „Hermes“ kvapų namuose. Bandžiusiųjų nuomonės apie aromatą itin skirtingos – nuo santūrių nuobodulio verdiktų iki pikto nosių suraukimo, bet jokios pritariamosios euforijos ir ditirambų. Akivaizdu: „Galop d‘Hermes“ nėra sukurtas minių pamaloninimui – išimtis iš pastarųjų metų parfumerinio konteksto.

Tai galėtų būti mano kvepiantis parašas – taip arti tokio drąsaus verdikto dar nebuvau priartėjusi. Mano odos chemija išryškina „Galop d‘Hermes“ svarainius, kurie išlieka atpažįstami visą aromato sklaidos laiką, o svarainiai – mano Prusto efektas, vaikystės rudens kvapas tėvų namuose. Šafranas rožę paverčia griežta ir aštria, rūgštimi alsuojančios svarainio sultys tą rožės griežtumą sustiprina įtaigumu, o gana animalistinė zomša, iškvėpinta griežtai-aštriai-sultingai-rūgščiu deriniu, transformuojasi į paskutinius metrus prieš finišą, įveikiamus šuoliais, kuriuos vėliau vėl ir vėl išgyveni sapnuose ir prisiminimuose, apie juos pasakodamas istorijas „nežemiška jėga mane stūmė į priekį“ stiliumi. Tai ne aromatas – tai žaizdomis ir randais rašomas gyvenimo aprašymas, rūgščiai saldi aplodismentų kaina.

Balnakilpės gali būti išganymas, leidžiantis saugiau laikytis ant žirgo ir greičiau šuoliuoti tikslo link, jeigu esi pavargęs raitelis, arba begalinės kančios simbolis, jeigu esi nuvarytas žirgas. Šiandien, savo gimimo dieną, aš jaučiu, kad nepaisant to, jog esu tas beprotiškai pavargęs raitelis, Hermes „Galop d‘Hermes“, geležines kurpaites ir stiklo kalnus kainavusios puikiosios balnakilpės, dvelkiančios mano gyvenimo aprašymu, galėtų virsti ta „nežemiška jėga“, padedančia neišlėkti pirmame posūkyje, kol įkvėpimo-iškvėpimo burtažodžiai dar veikia. Statau garbingiausioje ir greičiausiai pasiekiamoje kvepalų spintos vietoje prieš visą savo kvepiančią armiją su maršalo antpečiais, laiko žirgams šuoliavimo tempą paspartinus dar vieneriais metais, ir tikiuosi metų tarsi stebuklo.

4 Komentaras

Filed under Bendroji, Hermes, Informacija apie kvepalus

Serge Lutens “Dent de Lait“: praradimo džiaugsmas

Kiekvieno naujo “Serge Lutens“ aromato laukiu su nerimu lyg psichoanalitinio filmo, kuriame pagrindinis veikėjas esi tu: kokias baimes ir prisiminimus šįkart ištrauks filosofinių istorijų meistras? Vasaros pradžioje pasirodę užuominos apie naująjį aromatą, pavadintą “Dent de Lait“, šį parfumerinį-egzistencinį nerimą tik stiprino: kokias teigiamas emocijas gali sukelti pieninis dantis, jeigu nesi dantukų fėja, o siūlo-pieninio danties-durų rankenos loginį ryšį kartais dar sapnuoji košmaruose ar realybėje, apmokėdamas stomatologo paslaugų sąskaitas?

Pieninio danties praradimas – bene pirmoji vaikystės patirtis, išmokanti, kad kiekvienas praradimas yra naujo atradimo pradžia, tačiau iki to naujo atradimo džiaugsmo dar tenka geležines nerimo kurpaites sunešioti. Prieš keliasdešimt metų pamirštas gyvenimo etapas, ištikimojo Serge’o Lutenso bendražygio parfumerininko Christopher’io Sheldrake įamžintas neprognozuojamuoju “lutensišku“ stiliumi: aromato kompozicijoje sutinkami metaliniai aldehidai, pienas ir migdolinė heliotropo pudra. Toks saldžiai skausmingas praradimo ir atradimo pojūtis – visai kaip pats gyvenimas. Aš ne dantukų fėja, bet kvapas man labai patiko – keistas, bet ypač gražus: įsivaizduokite steriliai švariame ir šviesiame stomatologo kabinete pražydusią švelnia pudra dvelkiančią gėlę, sugriaunančią mitus apie netekties ir liūdesio amžinybę. 

Serge’as Lutensas yra vienas paskutiniųjų parfumerijos mohikanų, išvengiantis minioms pamaloninti skirtų kvapų kūrimo ir aromatais nusitaikantis tiesiai į sielos dugną – ten, kur jokie socialiniai tinklai ir akimirkos autoportretai nepasiekia. Kvapais savo paties sudėtingą biografiją pasakojanti meno pasaulio legenda lyg burtininkas iš kvepalų buteliuko staiga ištraukia veidrodį ir galiausiai jame matai ne tolimame Lilyje Antro pasaulinio karo metais gimusį Serge’ą, kuris Maroke stato sau rūmus lyg mauzoliejų, bet save patį. Net ir tame, kad keičiasi “Serge Lutens“ pakuotės ir buteliukai (atsirado 100 mililitrų buteliukai su dar daugiau griežto santūrumo ir minimalizmo pakuotėje), galima atpažinti save – amžinai skubantį išmaniojo amžiaus žmogų, perteklinio vartojimo taikinį, garsiai deklaruojantį įspūdžių, o ne daiktų kolekcionavimą, bet perkantį didelėmis pakuotėmis. Ir tai praeis – taip, kaip pirmojo pieninio danties praradimo nerimas, kaip pėdsakai vėjo pustomame smėlyje, kaip ruduo, kaip mes.

“Dent de Lait“ kvėpinuosi tada, kai mintims reikia aštraus, išgryninto aiškumo – šis aromatas kaip skalpelis išoperuoja tai, kas nėra svarbu, bet iliuzinę galią turinčių superherojaus šarvų irgi nepadovanoja, leisdamas išlaikyti sveiką protą. Priimant svarbius sprendimus negali jaukiai rymoti-dūmoti saldžiuose ambros ar kvapiųjų dervų su rytietiškais prieskoniais pataluose – turi keltis, eiti ir dirbti, su arklu, knyga ir lyra ar be jų. Kuo puikiausiai įsivaizduoju “Dent de Lait“ kaip įdomius, bet itin korektiškus darbinius kvepalus.

Praradus pieninį dantį, naktį dantukų fėja po pagalve padeda monetą ar skanėstą, praradimą paversdama džiaugsmu – nuo to prasideda “nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“ suvokimas, padedantis neišlėkti iš to “posūkio, už kurio nežinai, kas laukia“.  Serge’o Lutenso kūrybos kontekste aš labai norėčiau, kad už to nežinios posūkio lauktų dar ne vienas stebinantis parfumerinės psichoanalizės meistro aromatas – toks ypatingas sielos gelmių ir prisiminimų apnuoginimas yra tikroji išmaniojo amžiaus magija, verta tūkstančio pagarbių nusilenkimų.

Rekomendacija: būtina bandyti ant odos – net ir aukščiausios kokybės akvarelinis popierius nesugebėjo perteikti viso aromato grožio.

 

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Karo lauko laiškai ir “4711 Echt Kolnisch Wasser“

Prieš tapdama Minerva, kuri pasakoja istorijas apie parfumeriją, ilgus metus smalsioms auditorijoms aš pasakodavau apie karą bei tarptautinį saugumą – visa tai buvo mano mokslinių tyrimų objektu. Atsiribodama nuo emocingų vertinimų, analizuodavau šiurpinančius skaičius ir pavojaus signalą aktyvuojančias tendencijas, palaipsniui pastebėdama, kad mąstydama globaliniu lygmeniu aš nebematau žmogaus.

Visai neseniai į mano rankas pakliuvo šešių šimtamečių Feldpostkarten rinkinys. Feldpostkarten – atvirlaiškiai, siųsti į frontą Pirmojo pasaulinio karo metais (jiems buvo skirtas net specialus karo lauko paštas). 1916-1917 metais Anna iš Gymnich (nedidelis miestelis dabartinėje Šiaurės Reino Vestfalijoje, Vokietijoje) siuntė šešis atvirlaiškius Willy, kariaujančiam Vakarų divizijoje: romantiškos būtent karo lauko atvirlaiškiams sukurtos atvirutės su užrašu “An Ihn“ – “Jam“, puoštos ilgesingais eilėraščiais apie laukimą ir šiltų linkėjimų siuntimą. Smulkiu dailyraščiu užrašytuose trumpuose atvirlaiškių tekstuose, pradedamuose “Lieber Willy“ (brangus Willy), pasirašytuose “Deine Anna“ (tavo Anna), rašoma apie paprastus žmogiškus dalykus – meilę, laukimą, rūpestį. Akivaizdu, kad Willy šiuos laiškus gavo ir išsaugojo – kaip kitaip jie po šimto metų būtų atsidūrę istorijų kolekcionierės rankose?

Kvapas, kuriuo Anna galėjo iškvėpinti šiuos į frontą siunčiamus atvirlaiškius – vokiškoji tradicija ir parfumerijos legenda “Echt Kolnisch Wasser 4711“, su kuria susijusi Pasaulinio parfumerijos karo titulo verta istorija. XVIII amžiaus pradžioje, 1709 metais, Kelno mieste italų kilmės parfumerininkas Johannas Maria Farina , įkvėptas Italijos pavasario ryto po lietaus, sukūrė “Eau de Cologne“ – “Kelno vandenį“, vokiškai vadinamą “Kolnisch Wasser“, tapusį visų pasaulio odekolonų protėviu. 1792 metais Wilhelm Mülhens taip pat sukūrė puikų odekoloną, o 1803 metais jis įsigijo teises į “Farina“ vardą ir pradėjo pardavinėti savo kūrinį “Echt Kolnisch Wasser“ – “tikrąjį Kelno vandenį“ su Farina vardu, su kuo, žinoma, nesutiko Farina palikuonys. Tik 2006 metais baigėsi teismai tarp “Mülhens“ ir “Farina“, aiškinantis, kas yra kas – karai be taikos sutarties ir nuoskaudų užglostymo kartais išties užsitęsia keletą šimtmečių. Šiandien rinkoje yra du pirmieji-originalieji odekolonai: Farina “1709 Original Eau de Cologne“ bei Mülhens“4711 Original Eau de Cologne“.

“4711 Echt Kolnisch Wasser“ – tradicinis citrusinis odekolonas, pasižymintis optimizmo ir energijos suteikiančiu poveikiu. Bergamotė, citrina, apelsinas, levandos, rozmarinai, karčiavaisio citrinmedžio žiedai (neroli) – tikras džiaugsmo užtaisas.  Terapinės parfumerijos atvejis – nuo jo kvapo ir XXI amžiuje giedrėja mintys. Vokietijoje šiuo kvapu kadaise kvepėjo nosinės maldaknygėse, patalynės ar viskas, ką tik galima iškvėpinti – beprotiško populiarumo sulaukęs produktas. Man jis irgi patinka – mėgstu juo rankas apšlakstyti. Beje, tikimybė, kad Anna ir Willy istorijoje galėjo būti ir “Kelno vanduo“ – itin reali: tarp Gymnich ir Kelno vos trisdešimt kilometrų.

Šiandien, 2017 metų lapkričio 11 dieną, minimos 99-osios Pirmojo pasaulinio karo pabaigos metinės. Vartau senus žemėlapius, pieštus likus geram dešimtmečiui iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, prieš šimtą metų Annos iš Gymnich rašytus laiškus jos mielam Willy ir svarstau, kad iš tiesų visas pasaulis ir jo dėsniai telpa tavo mylimuose žmonėse. Nuoskaudos griauna ir žmonių, ir valstybių santykius bei likimus. Jeigu reikėtų išrinkti taikos kvapą, “4711 Echt Kolnisch Wasser“ būtų tai, kuo mielai iškvėpinčiau visą pasaulį – pasveikimui, taikai, minčių giedrai ir sveikam protui.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

“Drops by Toni Cabal“: nustebinusieji

Aš nežinau, kada tiksliai atsidarė “Drops by Toni Cabal“ Kaune, bet tiksliai žinau, kad mano kantrybė baigėsi sulaukus septintos asmeninės žinutės su užklausa “Ar jau buvai?“ su jų “Facebook“ puslapio nuoroda. Porą vakarų panaršiusi internete ir radusi itin nedaug informacijos, iškėliau prielaidą, kad tikriausiai čia bus dar vienas mililitrais pilstomų populiarių kvepalų analogų atvejis, kuriuos Kaunas matė kokiais 1996-aisiais, tik su 2017 metų rinkodara. Vienaragiais, romiai vaikštinėjančiais po rasotą sodą, sunku patikėti, jeigu pati jų nematau.

Taip, aš jau lankiausi “Drops by Toni Cabal“ Kauno Senamiestyje. Ėjau į šią parduotuvę kaip tuščias lapas su kalnu klausimų, kilusių informacinių namų darbų atlikimo metu, ir, neslėpsiu, tam tikru išankstiniu skepticizmu: gyvenime dar neteko eiti į kvepalų parduotuvę, apie kurios asortimentą žinau tiek nedaug. Esu tikra, visi užeinantys pirmą kartą į šią parduotuvę jaučiasi panašiai – pilnos sienos didžiulių buteliukų-konteinerių, kurie su tavimi nekalba pažįstamomis kalbomis.

Antrasis* man labai patikęs dalykas Kauno “Drops by Toni Cabal“ parduotuvėje – didžiulis sieninis ekranas, kuriame tu gali atlikti aromatų paieškos testą pagal mėgstamus ingredientus. Rekomenduoju visiems, kurie lankosi pirmą kartą – tai padeda suorientuoti nosis ir mintis, ypač, jeigu yra koks nors ypač nemėgstamas akordas, kurio bet kokia kaina norisi išvengti.

“Drops by Toni Cabal“ asortimentas padalintas į keletą skirtingų kolekcijų: bendroji kolekcija, į kurią nukreipia pirminiai testo rezultatai, atskiriems populiariems akordams skirta “Absolute“ kolekcija, prabangi “Gold“ kolekcija, garsiausias operas iliustruojanti “Opera“ kolekcija ir agarmedžio variacijomis dvelkianti “Oud“ kolekcija. Skirtingų aromatų – keliasdešimt, todėl be emocijų analizės skaitant pavadinimus sunku išsiversti, ypač atsistojus prie bendrosios kolekcijos sienos. Gerai, kad yra testas – jis (arba/ir malonios konsultantės) pasiūlo, nuo ko pradėti pažintį.

Aš išuosčiau turbūt tris ketvirtadalius parduotuvės asortimento. Net jeigu būčiau neatlikusi namų darbų, vis tiek būčiau galėjusi drąsiai pasakyti, kad tai arba ispaniška, arba itališka parfumerija – tokius patogius kvapus kuria tik hedonizmą vertinantys pietiečiai. Jokio šokiravimo, jokios suicidinės dramos – tik sodrūs, ryškūs, ilgai išliekantys ir itin malonūs, itin kokybiški bei itin patogūs kvapai. Net ir agarmedis “Drops by Toni Cabal“ smagiai suderinamas su avietėmis (“Raspberry Oud“) – tokio linksmo agarmedžio dar nebuvau uosčiusi.

“Opera“ kolekcija su pažįstamais “Rigoleto“, “Carmen“, Boheme“, “Turandot“, “L’Elixir d’Amour“ ar “Tannhauser“ vardais patiks ne tik operos mylėtojams, nes visi šios kolekcijos aromatai yra labai geri – aš nežinau, prie ko galima būtų prisikabinti: nebent prie to, kad tai daugiau moterims nei vyrams skirti puošnūs kvapai. Galbūt labiau vyriškais moteriškų-vyriškų kvepalų skalėje matau “Gold“ kolekcijos “Soul of Tonka“, “Soul of Patchouly“ ar “Cedar“. Bet čia jau subjektyvumas.

Patarimas tiems, kurie užėję į šią parduotuvę nori nuo kažko pradėti uostinėjimus ir nenori nei testo, nei konsultančių pagalbos: “White Blossom Absolute“ svaiginančiai saldžių aromatų mėgėjoms (jeigu kvepalus renkatės fraze “ieškau kažko saldaus“), “Soul of Tonka“ – gana saldžių aromatų mėgėjams, kurie nori kažko įdomaus ir dar neuostyto (taip pat ir “Soul of Patchouly“), “Boheme“ ir “Carmen“- puoštis mėgstančiai moteriai, o jeigu ta moteris mėgsta ir gana saldų šleifą – “L’Elixir d’Amour“. Bet visgi patariu ir testą, ir pokalbį.

Yra vienas “bet“: “Drops by Toni Cabal“ gali tapti tikru atradimu, jeigu išskirtinė pakuotė nėra prioritetinis dalykas renkantis kvepalus. Buteliukai, į kuriuos įpila kvepalus, yra vienodi ir itin paprasti, jie įdedami į gana paprastą dėžutę (tik berods “Opera“ kolekcijos didesnieji buteliukai turi aksominį maišelį). Suraukėte nosis? – be reikalo, nes neinvestavimas į prabangias pakuotes leido aukštos kokybės aromatus siūlyti už nedideles kainas: pvz. 30 ml bendrosios kolekcijos kvepalų kainuoja 24 eurus. Skubu nuraminti sielos brolius skeptikus dėl kvepalų įpylimo: išsirinktus kvepalus “Drops by Toni Cabal“ įpila į atitinkamos kolekcijos kvepalų buteliuką (30 ml, 50 ml arba 100 ml – priklausomai nuo kolekcijos) ir preso pagalba jį uždaro prie jūsų akių. Sakysite, kad pilsto tik prastos kokybės analogus? – papasakokite tai prabangiuosiuose “Caron“ butikuose, kur kvepalų ekstraktus įpila iš krištolo fontanų, ar “Thierry Mugler“ bestseleriais prekiaujančiose didžiosiose parduotuvėse.

Ir visgi vienas “Drops by Toni Cabal“ aromatas mano nosiai ir sielai yra geresnis už visą likusį asortimentą kartu sudėjus. “Soul of Leather“ – odos siela, iššifruota kardamonu, vetiverija, gauruotojo švitrūno derva ir odos akordu. Jeigu Indiana Jones turėjo zomšos pirštines, kurias dėvėjo savo egzotiškuose nuotykiuose, tai jos kvepėjo “Soul of Leather“ – šiek tiek griežtu prieskoninės zomšos kvapu. Užuodusi šį kvapą supratau, ką išgyvena mano katė, užuodusi atidaromą tuno skardinę – visas emocijų kompleksas, meilė ir euforija akimirksniu. 100 ml – 90 Eur, buteliuko paprastumas prieš šį kvapą su visomis pasigerėjimo vertomis jo savybėmis ir kaina – joks argumentas.

Verdiktas: Kaunui pasisekė – tokio malonaus galvosūkio, kur keliauti naujų kvepalų paieškose, dar nebuvo. “Drops by Toni Cabal“ – įdomus ir dėmesio vertas atvejis parfumeriniame Kauno ir ne tik Kauno žemėlapyje, nustebinęs ir priminęs auksinę taisyklę – nosies neapgausi, visa kita – tik aplinkybės. Nuoširdžiai rekomenduoju.

Vietoje baigiamojo žodžio. Pasidomėjusi dar išsamiau atradau, kad Antoni Cabal Pijuan – pasaulinės parfumerijos ingredientus tiriančios, kuriančios ir juos bei jų kompozicijas gaminančios kompanijos “Fragrance Science“ įkūrėjas. “Drops by Toni Cabal“ – jo mylimas kūdikis, gimęs po 20 metų, praleistų kuriant ir gaminant kvepalų ingredientus. Štai ir likusi paslapties dalis dėl kvepalų kokybės, aromatų įdomumo ir nedidelių kainų.

*Pirmasis – parduotuvės vieta Kauno Senamiestyje.

 

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Trys smilkalais kvepiančios istorijos ir meilė, stipresnė už mirtį

Dieną, kai visi šventieji maloningai atsigręžia į Žemę, o išėję artimieji, rodos, vėl yra greta numylėtųjų kauburėlių glostymo liturgijose, noriu papasakoti tris smilkalais kvepiančias istorijas iš savo vaikystės.

Svarbiausioje mano vaikystės bažnyčioje galiojo senutėlė nerašyta taisyklė, padalinusi bažnyčią į vyrišką ir moterišką erdves: moterys eidavo į kairėje pusėje esančias klaupkas, vyrai – į dešinėje. Iš Kauno į Vilkiją paprastai atvykdavome šiek tiek vėluodami, todėl tylutėliai įėjus į mižiniško dydžio bažnyčią visų pirma pamatydavau tikrą sekmadieninių skarelių armiją kairėje: senosios Vilkijos apylinkių moterys, pasipuošusios kostiumėliais ir skarelėmis, priešais pasidėjusios kelių dešimtmečių paslaptis saugančias rankines, žavėjo ir baugino. Akimirka, kai sugrubusios rankos atidarydavo rankines pasirodžius rinkliavą renkančiam zakristijonui, iš rankinės išlaisvindavo ypatingą kvapą – vaistažoliniai vaistai, ne vienerių atlaidų saldainiai, patirtimis iškvėpinta rankinės oda, šiam emocingam mišiniui, susiliejusiam su skliautuose kylančiais smilkalų dūmais ir medinių klaupkų aromatu, virpinant mano smalsią nosį. Profvmum Roma „Olibanvm“ – mano vaikystės atlaidai: apelsinmedžio žiedai tarsi skarelės ant šviesių galvų, salsvas prieskoninis santalmedis lyg ištisų kartų išklūpėtos-iškvėpintos klaupkos, apeigomis dvelkiantys smilkalai bei mira ir džiugaus pakylėjimo nuotaikos. Pozityvus, šiltas, džiaugsmingas smilkalinės medienos aromatas – jokios rūstybės ir atgailos.

Išblukusiais šventųjų paveikslėliais, džiovintais žolynais ir sulankstytomis nosinėmis paženklintomis storomis maldaknygėmis prasidėdavo mano Močiučių Adelės ir Veronikos rytai ir vakarai. Gimusios vos pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, savo gyvenimuose išgyvenusios tikrus pragarus, jos melsdavosi dienai prasidedant ir baigiantis – malda buvo jų terapija ir sielos ramybė. Turėjau tikrą talentą tuos šventųjų paveikslėlius perdėlioti savo nuožiūra – už tai storosios maldaknygės man buvo griežtai uždraustas vaisius visai kaip Mamos kvepalai. Jovoy Paris „La Liturgie des Heures“ – dienos liturgija, žolynais iškvėpintos maldaknygės, atverčiamos tujų šakelėmis išpuoštoje bažnyčioje, kvapas. Pradinės natos: vėsūs žalumos akordai ir kiparisai; vidurinės natos – švitrūnai, smilkalai, mirtos; bazinėse natose – muskusas. Kokios jėgos pajėgdavo tas tujų šakelių girliandas iškelti į Vilkijos bažnyčios skliautus – amžinas vaikystės galvosūkis.

Esate matę angelus primenančias baltais apsiaustais ar tautiniais rūbais išpuoštas mažas mergaites, barstančias gėles procesijoje ar nešančias parapijos vėliavų kaspinus? – atsakingą adoruotojos darbą kiekviena proga išdidžiai dirbau keletą metų, iki griežtos nuomonės sustiprėjimo maždaug apie dešimtąjį gimtadienį. Tai, kas man labiausiai patikdavo daugiau nei valandą praleidžiant prie altoriaus – iškilmingos ceremonijos ir ritualai, stebimi iš arti, bei tas savitas žvakių ir smilkalų kvapas, nuo kurio intensyvumo, tiesa, ne kartą alpau. (Iš kur tiek daug žmonių anais laikais rankinėse turėdavo amoniako ampules – iki šiol mistika.) Kai mano mylimas Laurent Mazzone paskelbė apie „Kingdom of Dreams“ aromato atsiradimo istoriją – žvakės liepsnos šokį ant senos bažnyčios Grenoblyje altoriaus, buvo akivaizdu: šis kvapas man tikrai patiks. Pradinėse natose – pipirai, muskato riešutas, Jemeno smilkalai; vidurinėse natose – kedras, vetiverija, pačiulis; bazinėse – ambra ir muskusas. Uoslę erzinantys prieskoniai, sodri mediena ir smilkalai – mano Prusto efektas, mano būties spalvos. Arti tobulybės – jokių tamsos ir niūrumo potėpių, tik nepaprasto šviesos stebuklo išgyvenimas.

Smilkalų dūmų kalba, sujungianti mirtinguosius ir dievus, tarsi Maironio eilėraštyje „išnyksiu kaip dūmas neblaškomas vėjo ir niekas manęs neminės“ iliustruoja žmogaus gyvenimą. Sieki, augi, stiebiesi į skliautus ir staiga tavęs nebelieka, būtajam kartiniam laikui atėjus. Kol mūsų gyvenimo smilkalinėse smilkalai dar nesibaigė, priminsiu: meilė, tik meilė yra stipresnė už mirtį – ypač šiandien, daugybei žvaigždėmis ir švyturiais švytinčių kauburėlių tarsi signaliniams laužams ant piliakalnių primenant apie nesibaigiančius meilės išteklius.

4 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus