Laurent Mazzone „Veleno Doré“: auksiniai nuodai ir kitos istorijos

Kartą gyveno gyvačių karalius, kurio nuodingas įkandimas visas jo aukas paversdavo auksu.

Laurent Mazzone šį rudenį pristatė savo dvidešimt pirmąjį „Laurent Mazzone“ aromatą arba antrąjį aromatą iš prabangiosios “auksinių etikečių“ kolekcijos (pirmasis – „Sensual & Decadent“), pavadintą „Veleno doré” – auksiniais nuodais, seną pasaką apie gyvačių karalių paverčiant itin mazzonišku kūriniu su pavojinga istorija ir begaliniu kvapo sodrumu.

Pradinėse „Veleno doré” natose – romas, muskato riešutas, čili pipirai; vidurinėse – tabako lapai ir pačiulis; bazinėse – vanilė, ambra, juodoji vyšnia. Jau su pirmu įkvėpimu akimirksniu pasirodančios ryškios vyšnios su romu ir nesunkiai atpažįstamu čili pipiru- apgaulingas alkoholinis-konditerinis derinys lyg iš suaugusiųjų nuodėmių, po keleto minučių virsta tuo, kuo ir turėjo virsti – auksiniais tabako lapų, muskato riešuto, pačiulio ir vanilės dūmais. Jeigu „Sensual & Decadent“ pagrindinė aromatinė ašis buvo dūminė vanilė, tai „Veleno doré” istorija pasakojama dominuojančiu tabako lapų akordu. Kuo kvepia tabako lapai? – cigarų dūmais ir rudeniu. Įdomus derinys su muskato riešutu, kvapui suteikiantis šiurkščios sausų lapų tekstūros glostymo įspūdį.

Tai, kas man patinka – klampiai-saldžiai alkoholinių vyšnių ir uoslę lengvai erzinančio sauso tabako aromatinis balansas: visko tiek, kiek ir turi būti nepriekaištingos kokybės kvepaluose, vertuose savo aukštos kainos. Patiks tiems, kuriems patinka ypatingai sodrūs kvapai – asmenybės deklaracijos su didžiule projekcija ir šleifu, nes saikingai „Veleno doré” nepasikvėpinsi.  Drąsiai teigiu: tai yra įtaigus, šiek tiek įžūlus ir gana vyriškas kvapas, jeigu svarstyti stereotipinėmis kategorijomis.

Kartą gyveno gyvačių karalius, kurio nuodingas įkandimas visas aukas paversdavo auksu. Lietuvoje tą gyvačių karalių vadiname rudeniu, auksu nubarsčiusiu medžius, bažnyčių bokštus ir saulėlydžius. Tikra prabanga visą šį auksą išgyventi dūmais dvelkiančio rudeninio ilgesio ir asmenybės maišto akordais virpančia siela. Laurent Mazzone „Veleno doré” su auksiniais gyvačių karaliaus nuodais – maištingojo rudens jausmo maksimumas.

IMG_20170912_192624_452

 

Reklama

3 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Laurent Mazzone „Veleno Doré“: auksiniai nuodai ir kitos istorijos

Kartą gyveno gyvačių karalius, kurio nuodingas įkandimas visas jo aukas paversdavo auksu.

Laurent Mazzone šį rudenį pristatė savo dvidešimt pirmąjį „Laurent Mazzone“ aromatą arba antrąjį aromatą iš prabangiosios “auksinių etikečių“ kolekcijos (pirmasis – „Sensual & Decadent“), pavadintą „Veleno doré” – auksiniais nuodais, seną pasaką apie gyvačių karalių paverčiant itin mazzonišku kūriniu su pavojinga istorija ir begaliniu kvapo sodrumu.

Pradinėse „Veleno doré” natose – romas, muskato riešutas, čili pipirai; vidurinėse – tabako lapai ir pačiulis; bazinėse – vanilė, ambra, juodoji vyšnia. Jau su pirmu įkvėpimu akimirksniu pasirodančios ryškios vyšnios su romu ir nesunkiai atpažįstamu čili pipiru- apgaulingas alkoholinis-konditerinis derinys lyg iš suaugusiųjų nuodėmių, po keleto minučių virsta tuo, kuo ir turėjo virsti – auksiniais tabako lapų, muskato riešuto, pačiulio ir vanilės dūmais. Jeigu „Sensual & Decadent“ pagrindinė aromatinė ašis buvo dūminė vanilė, tai „Veleno doré” istorija pasakojama dominuojančiu tabako lapų akordu. Kuo kvepia tabako lapai? – cigarų dūmais ir rudeniu. Įdomus derinys su muskato riešutu, kvapui suteikiantis šiurkščios sausų lapų tekstūros glostymo įspūdį.

Tai, kas man patinka – klampiai-saldžiai alkoholinių vyšnių ir uoslę lengvai erzinančio sauso tabako aromatinis balansas: visko tiek, kiek ir turi būti nepriekaištingos kokybės kvepaluose, vertuose savo aukštos kainos. Patiks tiems, kuriems patinka ypatingai sodrūs kvapai – asmenybės deklaracijos su didžiule projekcija ir šleifu, nes saikingai „Veleno doré” nepasikvėpinsi.  Drąsiai teigiu: tai yra įtaigus, šiek tiek įžūlus ir gana vyriškas kvapas, jeigu svarstyti stereotipinėmis kategorijomis.

Kartą gyveno gyvačių karalius, kurio nuodingas įkandimas visas aukas paversdavo auksu. Lietuvoje tą gyvačių karalių vadiname rudeniu, auksu nubarsčiusiu medžius, bažnyčių bokštus ir saulėlydžius. Tikra prabanga visą šį auksą išgyventi dūmais dvelkiančio rudeninio ilgesio ir asmenybės maišto akordais virpančia siela. Laurent Mazzone „Veleno doré” su auksiniais gyvačių karaliaus nuodais – maištingojo rudens jausmo maksimumas.

IMG_20170912_192624_452

 

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Meistriškumo pamoka.

2017 metų rugsėjo 14 dienos vakaras Vilniuje, vėliavomis ir gėlėmis išpuoštuose “Stikliuose“, skirtas parfumerijos genijaus Francis Kurkdjiano meistriškumo pamokai. Jeigu tą dieną virš sostinės būtų pradėję snigti nušlifuotais deimantais, tai būtų kur kas mažesnio kalibro įvykis, nei garsiojo F.Kurkdjiano atvykimas į šiaurės Europos šalį. Kas čia tokio ypatingo? – visų pirma, tai yra maksimaliai užsiėmęs kūrėjas, kuriantis savo vardo kvapų namuose “Maison Francis Kurkdjian“, be to, jis dar yra oficialus “Burberry“mados namų parfumerininkas, maža to, produktyviai kuriantis ir kitus bestseleriais tampančius aromatus, tokius kaip Kenzo “World“. Visų antra, tai nėra plepaus ekstraverto atvejis, kuris mėgtų viešus renginius, nuotraukas su nepažįstamaisiais, grotažymes su savo pavarde ir socialinius tinklus apskritai. Pasirodo, prireikė daugiau nei dviejų metų tam, kad šis renginys taptų realybe.

Gauti kvietimą į paties Francis Kurkdjian meistriškumo pamoką – ypatinga dovana. Daugiau nei pusantros valandos iš įdomumo klausytojams kvapą gniaužiančio monologo apie parfumerinį kelią, kūrybos procesą, aromatus, menines instaliacijas, ingredientus ir Maison Francis Kurkdjian “Baccarat Rouge 540“ kvapiojo vandens bei kvepalų ekstrakto gimimą. Vakaro pagrindinė tema ir buvo “Baccarat Rouge 540“ kvepalų ekstrakto pristatymas Lietuvoje. Kiekvienas pamokos dalyvis gavome lankstinuką su įmautėmis bloteriams, kuriuos iškvėpino “Baccarat Rouge 540“ sudėties akordais. Pirmojoje nuotraukoje matomas besislepiantis kuklus buteliukas baltu kamšteliu, kuriame – vienas iš trijų pagrindinių populiariojo kvapo akordų. Istorijos apie jazminaičius, kvepiančius arklidėmis ir bananais bei figomis, ambrą ir banginius, kvapus, gimstančius ne nosyje, bet galvoje – visiška magija.

Tai, kas pasirodė ypatingai įdomu: F.Kurkdjian aromatai gimsta jo galvoje pavadinimais ir istorijomis; jo nuomone, nosis yra pervertinta parfumerijoje – esmė ne nosis, o smegenys, nes kitaip geriausi parfumerininkai būtų šunys; visus akordus aromatams jis kuria pats (šiaip akordai dažniausiai yra perkami iš parfumerijos laboratorijų – įprasta praktika); kvapas jam yra savijautos išraiška, todėl “Aqua Celestia“ kūrė kaip palaimingos vidinės ramybės aromatą; biotechnologijos parfumerijos srityje po keleto metų leis sklandžiai pakeisti natūralų rožės aliejų iš perdirbamų medžiagų (komposto?) išgautuoju, nes ekologija ir darna yra svarbu. Dievaži, klausantis pasakojimų buvo akivaizdu: prieš auditoriją stovėjo šiek tiek drovus ir kuklus genijus, apie savo mylimą darbą galintis pasakoti amžinybę. Ar tikrai genijus? – nediskutuotinai: tai, kaip jis mato savo kūrinius, kokiais principais vadovaujantis kuria, galiausiai, kokie kūriniai gimsta jo galvoje, leidžia įsitikinti, kad visi genialumo epitetai jam priskiriami pelnytai. “Aš svajojau tapti parfumerininku ir vis dar svajoju juo būti“ – F.Kurkdjian frazė, pati geriausia iliustracija. Jam be galo įdomu tai, ką jis daro – smalsumas yra svarbi varomoji jėga.

Kelios renginio detalės: “Stikliai“, baltomis gėlėmis išpuošti Manto Petruškevičiaus, priminusio, kad gėlės visada yra pati gražiausia šventės puošmena, “Jo Malonė“ desertas, įkvėptas Maison Francis Kurkdjian “Baccarat Rouge 540“ aromato sluoksnių, krištolo taurės vandeniui – kaip ir priklauso “Stikliams“, ypač – “Baccarat Rouge 540“ aromato kontekste. Buvo akivaizdu: tokia prašmatni atmosfera patiko ne tik svečiams, bet ir pačiam parfumerininkui.

Vietoje epilogo.

– Labas, Rimante. Turime didelį prašymą: mes labai norėtume, kad būtent tu pristatytum Francis Kurkdjian šiame renginyje. (pokalbio telefonu fragmentas)

Žinote jausmą, kai norisi įsižnybti į ranką, nes galvoji, kad sapnuoji? – šis atvejis. Kaip aš iš jaudulio neišmečiau mikrofono ir nepraradau kalbos dovanos – neturiu nė menkiausio supratimo. Tokio ypatingo nuotykio tikrai nepamiršiu visą gyvenimą.

 

Komentarų: 1

Filed under Bendroji

Dior “Fahrenheit“: mokslinė fantastika ir liepsnojimas

Garsusis fantastikos meistras Ray Bradbury 1953 metais parašė vieną geriausių savo knygų “451 Farenheito“: ateities visuomenė, deginanti visas aptiktas knygas, kurios užsiliepsnoja būtent 451 laipsniai Farenheito arba 233 laipsniai Celsijaus temperatūroje.

1988 metais “Dior“ pristatė “Fahrenheit“ – Jean-Louis Sieuzac ir Maurice Roger bendrą kūrinį, nediskutuotinai vieną įspūdingiausių kada nors egzistavusių vyriškosios parfumerijos atstovų. Pradinėse natose – levandos, mandarinai, gudobelės, muskato riešutas, kedras, bergamotė, ramunėlės, citrina; vidurinėse – sausmedis, gvazdikas, santalmedis, našlaičių lapai, jazminaitis ir pakalnutės; bazinėse – oda, tongapupės, pačiulis, muskusas, vetiverija ir ambra. Teorija yra teorija, bet realybėje apibūdinti “Fahrenheit“ aromatą itin sudėtinga – unikalus šedevras visomis prasmėmis, ypač – vertinant iš 29 metų perspektyvos. Dior “Fahrenheit“ per 29 metus patyrė bent keletą skirtingų kompozicijos sudėties performulavimų nuo sodraus žolinio-prieskoninio-odinio iki gaivesnio citrusinio-žolinio aromato variacijų, tačiau tai, kas tikrai nepasikeitė – jo atpažįstamumas: su niekuo nesupainiosi, nepriklausomai nuo meilės ar neapykantos verdikto.

Kas šiuose kvepaluose tokio ypatingo? – milžiniškas kiekis sunkiai sutramdomų natų bei akordų: pavyzdžiui, ramunėlės su citrina – iššūkio vertas duetas, gerokai vėliau taip pat gražiai išspręstas Stephane Humbert Lucas “Soleil de Jeddah“, tačiau “Fahrenheit“ kompozicijoje dar turime ir suglumti priverčiančią gudobelę (prisimenate gudobelės ekstrakto – “extractum crataegi“, turbūt visose praėjusių laikų namų vaistinėlėse buvusių širdies lašų, kvapą?), uoslę erzinančius muskato riešutą ir gvazdiką, odą, medieną ir šaltus gėlių akordus. Mokslinė fantastika ir kosmosas: priešpriešos šalta ir šilta, gaivu ir sodru, patinka ir nepatinka, ištinkančios nosį ir pojūčius tuo pačiu metu, savita žaluma ir oda (po daugelio metų sukurtuose arogantiškuose Amouage “Opus VII“ savita žaluma ir oda virs šaižiu viršgarsiniu ginklu – “Fahrenheit“ šis duetas dar pasižymi geromis manieromis), aromato sklaidos pradžioje atpažįstamas lengvas benzino dvelksmas, o į mintis taip ir braunasi “Fahrenheit 451“ liepsnojančios knygos.

2017 metų vasaros pabaigoje aš pagaliau turiu savo nuosavą “Fahrenheit“. Ant mano odos skleidžiasi kosminio laivo kuro kvapo pėdsakai, sena vaistine dvelkianti žaluma ir mediena bei odos akordas: kosmonautas, gaisrininkas ar kapitonas užsuko į seną vaistinę, istorijų su laimingomis ir nelaimingomis pabaigomis prisigėrusiomis medinėmis sienomis, raminamųjų vaistažolių arbatos potrauminiam išgijimui. Tai buvo pati seniausia mano parfumerinė svajonė, gimusi 1994 metais ir konstantos vertu stabilumu atlaikiusi išbandymus laiku ir gyvenimu. Dėl tokių įsimintinų kvapų kaip Dior “Fahrenheit“ parfumerija apskritai turi teisę egzistuoti – kitaip ji tampa tik brangia degaus skysčio stikliniame buteliuke imitacija.

Sutrumpinta teksto versija: Jūs dar nebandėte Dior “Fahrenheit“? – apmaudi klaida, kurią būtina skubiai ištaisyti.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Rochas “Rochas Man“: cappucino kava, kuri vaidenasi

Būčiau ilgiems metams pamiršusi apie šį aromatą, jeigu ne detektyvinė istorija, kurią vieną birželio vakarą aprašiau taip:

“Ponai prisiekusieji, pasakoju, kaip viskas buvo. Grįžtu vakare namo po sunkios dienos. Atsisėdu į savo pamėgtą krėslą ir aiškiai užuodžiu intensyvų kvepalų aromatą. Kvepalai ne mano. Maža to, kad ne mano – dar ir ypatingai geri kvepalai, kurių aš neturiu ir pavadinimo nežinau. Iškilnoju visus ant stalo išrikiuotus atomaizerius ir mėginius – ne tie. Užsipuolu vyrą su klausimu, ar nenusipirko kokio nors naujo kūno priežiūros produkto – nenusipirko. Į mano klausimą apie namuose tvyrantį kvapą jis atsako nieko nesuprantančiu žvilgsniu (ir sunkiai tramdomu juoku).

Dvi valandas galvojau, kad pervargau, persiuosčiau ir man prasidėjo aromatinės haliucinacijos, kol galiausiai vyras tyliai nepaklausė: tai kokiais kvepalais kvėpinasi šeimos narys, kuris dieną į svečius buvo užsukęs? Ir tada jau griaustinis su fejerverkais bei atminties blyksniais – žinau, tie.“

Šiandien, kai Rochas “Rochas Man“ jau įsigyti ir išbandyti ant parfumeriniams eksperimentams pasiduodančių artimųjų, siekiant patikrinti, ar tikrai jų aromatas toks palaimos haliucinacijas sukeliantis, galima atskleisti paslaptį, kas juose tokio ypatingo.

1999 metais Maurice Roucel, kurį šiandien drąsiai įvardinčiau pačių erotiškiausių kvepalų maestro (prisimenate Editions de Parfums Frederic Malle “Musc Ravageur“?), sukūrė Rochas “Rochas Man“: prieš metus, 1998-aisiais, Jacques Cavallier buvo sukūręs “Alchimie“ moliūgėlį, todėl buvo poreikis vyrams skirtiems “Rochas“ kvepalams, kurie sugebėtų tapti dar vienu “Rochas“ bestseleriu. Pradinėse “Rochas Man“ natose – levanda ir bergamotė, vidurinėse – jazminaitis, kedras, pakalnutė, avietė ir cappucino kava, bazinėse – santalmedis, pačiulis, ambra ir vanilė. Cappucino, prieskoninė mediena ir levandos susilieja į bendrą visumą ir tampa iš tolo atpažįstamu įtaigiu aromatu, kuris labai gražiai skleidžiasi ant vyro odos, bet, ačiū M.Roucel, ant moterų odos jie taip pat puikūs.

Tai, kas man “Rochas Man“ labai patinka – jie yra akimirksniu atpažįstami, jie yra gilūs, jie yra įdomūs ir unikalūs, o XXI amžiaus antrojo dešimtmečio pabaigos pertekliaus nuobodulys gurmaniškos kavos tema parfumerijoje “Rochas Man“ niekaip neapima: šis cappucino ne iš aparato degalinėje, o rankomis ruoštas, preciziškai laikantis privalomųjų proporcijų ir be cukraus – kaip Romoje už 1 eurą iki 11 valandos. Savaitgaliai, atostogos, kelionės, liūdesys – begaliniai pasiteisinimai, kodėl norisi kvėpintis “Rochas Man“ ir nekvepėti banalia “kava išsinešimui su sirupu“, šimtąkart matyta pastaruoju metu, nes iš tiesų kvepi rytinės kavos gėrimo nuotaikomis centrinėse senųjų Europos miestų aikštėse su privaloma schema “katedra, rotušė, kava, knyga ar laikraštis ir gyvenimo džiaugsmas“. M.Roucel moka nustebinti – sukurti tokį nebanalų prieskoninės medienos cappucino kur kas anksčiau, nei apskritai išpopuliarėjo parfumerinė kava – tikras meistriškumo įrodymas.

Kai prieš keletą metų pirmąkart susidūriau su “Rochas Man“, jie man priminė vienos perfumistos labai mylėtus Eisenberg “J’Ose“, kuriuose taip pat galima rasti levandų, kavos ir medienos, tačiau “J’Ose“ yra gaivesni ir lengvesni (lyginau su turimu senosios “J’Ose“ versijos atomaizeriu). Jeigu kažkam nostalgija “J’Ose“, “Rochas Man“ yra puiki alternatyva.

Šiuo metu Lietuvos interneto parduotuvėse Rochas “Rochas Man“ kainuoja apie 25 eurus už 50 ml. Dievaži, galima pirkti aklai, bet geriau jau išbandyti prieš perkant, nes jie tikrai nesubtilūs – jie, šelmiai, traukia dėmesį ir priverčia atsisukti.

2 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Boadicea the Victorious “Complex“: pagonių dievai ir gamtos stichijos

Tą birželio pabaigos ketvirtadienį, kai Vilnius skendo, aš patekau į avariją, Vilniaus taip ir nepasiekusi. Tarsi kino filme vandens banga užliejo greitkeliu lėtai judančius automobilius ir pasigirdo smūgių į skardas garsai. Aš sėdėjau ant galinės sėdynės – smūgį sugėriau kaklu ir nugara, kuriuos ir šiandien dar maudžia, todėl kartais primenu sulėtinto filmo herojų. Tačiau kur kas didesnis įspūdis už avariją buvo to ryto gamtos stichijos galingumas, visą civilizacijos puikybę išvaikantis: visi apokaliptiniai gamtos katastrofų filmai, klimato atšilimo prognozės ir jūreivių pasakojimai apie tikrąją devintąją bangą kelias naktis brovėsi į sapnus kaip potrauminio skausmo dalis.

Aromatas, kuriam pavyko pranokti devintosios bangos pojūtį, visai neseniai atkeliavo į mano namus kaip dovana-staigmena nuo dažniau rašyti skatinančio draugo, puikiai pačius galingiausius parfumerijos kvapus išmanančio. Boadicea the Victorious “Complex“ yra sprogstamasis galingiausių gamtos stichijų rinkinys viename kvepalų buteliuke – toks ypatingas pagonių dievams ir milžinams skirtas kūrinys, kurio civilizuotu niekaip nepavadinsi. Laukiniai drėgni žolynai (bazilikas, šalavijas), mindomos našlaitės, iš aukuro ar laužo kylantys smilkalų dūmai ir grubi oda  – lietingos trumpiausios nakties aukojimo apeigos prieš tūkstantį metų. Pirmi mano turimi kvepalai, kuriais kvėpintis reikia vidinės jėgos, nes projekcija, šleifas, išlikimas ir kiti tipiniai vertinimo kriterijai yra vaikų darželio smėlio dėžės lygis: gamtos stichijas valdančius rūsčiuosius pagonių dievus miniu ne be reikalo, man vieno purkštelėjimo jau yra pernelyg daug.

Jeigu patinka Amouage “Opus VII“ su šaižiai rūgščia žalia oda, tikėtina, patiks ir Boadicea the Victorious “Complex“: turiu abu, myliu abu, tačiau nosies palankumo svarstyklės visgi “Complex“ pusėje – nėra rūgšties šaižumo, man juose labai patinka laukinės gamtos gaivališkumo įspūdis. Toks rankose vos nulaikomas kompleksinis magiškas ginklas sunkiame buteliuke žemės, vėjo ir lietaus dvasių prijaukinimui, kai geležines kurpaites reikia sunešioti aplink šmėkloms kaukiant. Atsakymą, kuo kvepia sužeistas vėjas, senosios milžinų sakmės ir šermukšninės lazdos apibrėžtas ratas, į kurį įkrinta paparčio žiedas, aš jau turiu.

 

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Parfumerinė mitologija: jo didenybė šleifas

Jeigu reikėtų įvardinti du pagrindinius lietuvių klausimus renkantis kvepalus, be konkurencijos pirmautų klausimai „ar tie kvepalai gerai laikosi“ ir „ar tie kvepalai šleifiniai“. Mitą apie „nesilaikančius kvepalus“ jau šifravau (teksto nuoroda), atėjo metas tam mistiniam šleifui, kurio daugelis nori, bet sunkiai pajėgia paaiškinti, kas tas šleifas yra, nes šleifu įvardinama viskas – sukeliamas įspūdis, kvapo išlikimas ant odos ir panašiai.

Šleifas – lėtas aromato molekulių sklaidymasis ore, nulemtas kelių pagrindinių faktorių: kvepalų koncentracijos, sudėtinių dalių specifikos, kvepalų sudėties ir besikvėpinančiojo odos dermės, kartais – net ir klimato sąlygų. Tam, kad susiformuotų „aš išėjau iš kambario, bet kambarys dar ilgai kvepia mano kvepalais“ fenomenas, tipiniu atveju turi būti koncentracija, ne mažesnė nei kvapusis vanduo (parfumeriniais burtažodžiais – arba EDP, arba PP), o pačioje aromato kompozicijoje turi būti didelis kiekis mažo lakumo akordų, kuriuos galima apibūdinti kaip klampius, tirštus, sodrius, erzinančius uoslę, todėl lengvai užuodžiamus (pudros akordai, muskato riešutas, muskusas, ambra, kiti animalistiniai akordai ir t.t.). Įjungiant vaizduotę: turi išsitepti sirupu, ne vaisių gaiva, kad kvapas įsikibtų į odą ir driektųsi šleifu. Tai, kas svarbu – šleifas nėra savaime suprantamas kvepalų kokybės ar juolab aromato kompozicijos grožio sinonimas.

Su šleifu siejamas dar vienas terminas – kvapo projekcija. Paprastesniam suvokimui – projekcija yra atstumas, kuriuo užuodžiami jūsų kvepalai, kai esate jais pasikvėpinęs. Mano mėgstamas pavyzdys: įėjote į kambarį ir užuodėte jame esančio žmogaus kvepalų aromatą. Jeigu įėjote į tuščią kambarį ir užuodėte jame likusį kvepalų aromatą, tai jau nebe projekcija, o šleifas. Atvejai apie milžinišką projekciją ir jokio šleifo nėra tokie reti: gaivūs gėlių, žolynų ir citrusinių vaisių kvapai pasižymi ypatingai aukštu lakumu (aromato išsisklaidymo greičiu – nepykite, fizikai, už tokią interpretaciją), todėl šleifo nesukuria, tačiau projekciją – kuo puikiausiai. Pavyzdys – „Atelier Cologne“, kurie kuria labai smagius citrusinius aromatus, turinčius unikalią „Cologne Absolue“ koncentraciją, prilygstančią EDP, bet net ir esant tokiai koncentracijai gaivūs vaisiniai kvapai šleifo nesuformuos, tačiau projekcija – puiki. Intymiai arti odos išliekantys kvapai, tokie kaip nuostabieji Robert Piguet „Calypso“, neturi nei šleifo, nei didelės projekcijos, tačiau jiems ir nereikia – reto grožio aromatas, kurį užuodi tik patekęs į intymumo zoną (50 centimetrų nuo odos). Panašus atvejis yra ir Prada „Infusion d‘Iris“ – jokio šleifo, minimali projekcija, tačiau juos vertinu kaip vieną geriausių kada nors sukurtų aromatų karjeros moterims, kurių kompetencija turi būti ryškesnė nei jų kvepalai.

Tiek šleifo, tiek projekcijos atveju lemiamą nuosprendį rašo odos chemija. Pastarųjų dienų populiarumo gigantai Nasomatto „Black Afgano“, Editions de Parfums Frederic Malle „Portrait of a Lady”, Maison Francis Kurkdjian „Baccarat Rouge 540“ bei Sospiro „Erba Pura“ dažniausiai sukuria tikrą projekcijos ir šleifo monstrą (ypač „Baccarat Rouge 540“), tačiau susiliejant su individualiomis odos ypatybėmis būna visko – net ir neatpažįstamos transformacijos į beveidį vaiduoklį, tačiau taip nutinka gana retai. Esate matę ant odos dingstantį „Black Afgano“? – aš jau mačiau ir jau sunku mane dar labiau nustebinti šia tema.

Dar vienas svarbus aspektas, apie kurį paprastai apskritai nekalbama: istorinė patirtis, puikiai paaiškinanti, kodėl Lietuvoje taip aktualu šleifai ir labai ilgas kvapo išlikimas, kai Europos parfumerijos istoriją rašiusiose šalyse populiariausi aromatai yra kur kas santūresni. Ilgai galvojau šia tema, tyrinėdama parfumerijos naudotojų Lietuvoje įpročius, ir galiausiai supratau, kad šis visai nešiaurietiškas parfumerinis ekspresyvumas yra skurdžios praeities liekana, kai turimų kvepalų turėjo užtekti itin ilgam, todėl jie buvo naudojami labai taupiai, o pats faktas, kad galėjai įsigyti prabangiai kvepiančius kvepalus, turėjo būti užuodžiamas iš tolo kaip tam tikro aukštesnio statuso patvirtinimas. Kam XXI amžiuje Šiaurės Europos valstybėje gausiai kvėpintis šleifo monstrais ryte einant į santūrumo ir kompetencijos reikalaujantį darbą – man vis dar paslaptis.

Laikai pasikeitė, šiandien niekas nieko nebeturi įrodyti, nes kvepalai nebėra deficitinė prekė, kurią pirkdavai už pusę savo atlyginimo ir laukdavai eilėje, kad juos apskritai gauti „iš po prekystalio“, kas oficialiąją kainą padvigubindavo. Dar šiek tiek ir kvepalų kokybę ne šleifais, užuodžiamais ir Kauno klinikų požemiuose, paliekamus tolstančių baltų chalatų, matuosime, o augantis sąmoningumas leis suvokti, kad kvepalais perspjauti gamtos vis tiek nepavyks. Esame tik prastos didingojo vaisius subrandinančio žydėjimo ir rūšių išlikimo dramoje dalyvaujančių gyvūnų kvapus imituojančios versijos, todėl be asmenybės savitumo jokiais šleifais stebuklo nesukursime. Jokio beviltiškumo – tiesiog šiek tiek sudėtingiau nei rožėms ir civetoms.

Taip, man labai patinka kvepalai, nosiai nurodantys „sek paskui mane“ kryptį besidriekiančiu šleifu – turiu, myliu, naudoju, vertinu ir branginu. Tačiau dar labiau man patinka sąmoningumas, kad parfumerinėms dramoms bei jų karalienėms yra vieta ir laikas. „Kalbėsitės su aptarnavimo specialistu ar su jo kvepalais“ atveju aš visgi norėčiau kalbėtis su kompetencija. Suknelės su šleifu į ofisą juk nesirengiame, tiesa? – nebent esate Mirtišė Adams, kuriai atleistina ir „Baccarat Rouge“, „Portrait of a Lady“, „Black Afgano“ ir „Erba Pura“ sluoksniavimas, visą tai pastiprinant bent trijų rūšių „molekulėmis“. Kitaip sakant, ryškiu šleifu apdovanoti aromatai yra nuostabu – su sąlyga, kad tai nėra vieninteliai kvepalai jūsų parfumeriniame garderobe, kuriuos gausiai naudojate ir “į bažnyčią, ir pas telyčią, pasirodyt tyčia“, pasak mano Senelio Kazimiero. Šleifas yra signalas – tuo mes ir skiriamės nuo rožių bei civetų, kad tai suvokiame ir galime rinktis.

 

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji