Tag Archives: yves rocher

Apie žmones, šviesą nešančius: istorija, skirta Mokytojo dienai

Visą savo sąmoningą gyvenimą prisimenu save susijusią su mokslo pasauliu vienu ar kitu statusu: darželis, mokykla, gimnazija, universitetas, universitetas kaip darbovietė, tyrimų centras kaip darbovietė – ir taip jau trisdešimt metų. Trisdešimt metų mokslo pasaulyje ir daugybė sutiktų žmonių iš mokslo ir žinių pasaulio, vienaip ar kitaip palikusių pėdsakus mano asmeninėje istorijoje. Spalio 5-tąją dieną metas sustoti ir prisiminti tuos, kurių perduodamos žinios ir asmenybės šviesa leido man užaugti ir išmokti pačias svarbiausias pamokas, vadovėliuose neaprašytas.

1993-1994 metai. Aš septintokė. Moksliukė iš kukliai gyvenančios šeimos, perskaičiusi visą mokyklos biblioteką ir svajojanti vieną dieną tapti mokslininke ir žurnaliste – dar nežino kaip, bet norėtų abiem iš karto. Pusę metų kenčianti viešas patyčias iš klasės draugų, nuolat suspardytomos kojomis, sužeista siela, kasdien lauke susirenkanti kuprinės turinį, iškratytą pro trečio aukšto langą. Patyčios tęsiasi ir pamokų metu, tačiau į tai sureaguoja lygiai viena mokytoja – matematikė, likusieji keliolika apsimeta nematantys – ir taip pusę metų. Lygiai viena mokytoja, sureagavusi į skaudžią mano situaciją ir paskatinusi mane svarbiems pokyčiams, o juk galėjo ir ji apsimesti, kad viskas gerai. Ši mokytoja mane išmokė neabejingumo.

1994 metai. Rugsėjo 1-oji. Aš aštuntokė. Pasikeitusi klasės auklėtoja, irgi matematikė, inicijuoja kardinalius pokyčius mano gyvenime, visiems laikams užbaigusius patyčias – jos iniciatyvumo, tikėjimo manimi ir psichologinės paramos dėka po dviejų mėnesių ir trijų savaičių, lapkričio pabaigoje, aš pradėjau mokytis devintoje klasėje, patyčių priežastis palikdama aštuntos klasės suole. Tikras iššūkis per vienerius metus baigti dvi klases, išlaikyti egzaminus ir įstoti į svajonių mokyklą, apie kurią man papasakojo pirmoji matematikė, nurodžiusi kelią, kuriuo man eiti svajonės link. Ši mokytoja, stipriai pastūmusi mane svajonės kryptimi, išmokė mane, kad nėra neįmanomų dalykų, jeigu troškimas yra didesnis už baimę.

1994 metai. Lapkričio pabaiga. Aš – naujai iškepta devintokė, patekusi mokytis chemijos pas griežtumu garsėjantį seną chemijos mokytoją su vienerių metų chemijos žinių spraga. Po pirmos chemijos pamokos nuėjau pas jį prisipažinti, kad nieko, absoliučiai nieko nesuprantu, į ką jis santūriai sureagavo “tokių čia dauguma“ stiliumi, pasiūlęs šeštadieniais lankyti chemijos olimpiadai besiruošiančių moksleivių grupę. Šeštadieniais griežtasis mokytojas tapdavo šiltu stebukladariu: darydavome chemijos eksperimentus, spręsdavome realaus gyvenimo chemijos uždavinius ir vis stipriau užsikrėsdavome mokslo užkratu. Mėnesį laiko pamokose šis mokytojas mane ignoravo, po mėnesio pirmąkart pakvietė atsakinėti ir mano pirmuoju dešimtuku jis džiaugėsi neslėpdamas džiaugsmo. Šis mokytojas suteikė puikią žmogiškumo pamoką ir užkrėtė mokslo populiarinimo idėja. Jau daugelį metų šiam Mokytojui amžiną atilsį.

1995-1998 metai. Aš mokausi savo svajonių mokykloje su eksterno paliktomis žinių spragomis, sėkmingi rašanti, tačiau turimos žinių spragos rimtai grasina svajonei apie tapimą mokslininke. Geografijos mokytoja iš manęs pozityviai reikalavo daugiau nei priklauso, matydama mano susižavėjimą pasauliu ir jo dėsniais, matematikas ir chemikas džiaugėsi mano mažais žingsneliais mokslinio progreso kryptimi, niekada nesityčiodami iš mano nežinojimo ir mokslinių spragų. Jų tikėjimas manimi net ir tada, kai aš savimi nebetikėjau, leido tapti vienai iš keleto, abitūros egzaminus išlaikiusių maksimaliais įvertinimais. Geografijos mokytoja žuvo man jau studijuojant universitete, o jos perduotos geografijos žinios ir pasaulio suvokimas tapo didžiule atspara mokslinės krypties beieškant. Matematikas išugdė matematinį mąstymą, pravertusį pasaulio analizėje, o su chemija, paradoksalu, vėl susiduriu į parfumeriją besigilindama.

1991-2001 metai. Dešimt metų mano gyvenime buvo Rūta, tikybos mokytoja. Mano mokytoja tiesiogine prasme ji buvo vienerius metus, tačiau likusius devynerius metus ji buvo mano “palaikymo komandos narė“, iš po kojų slystančio pasaulio atrama, primenanti, kad viskas susiklosto taip, kaip turi susiklostyti. Suaugusi moteris, po atsitiktinio pokalbio prie mokyklos palangės su nevaikiškai rimta moksliuke, davusi savo namų telefono numerį ir griežtai prisaikdinusi paskambinti, jeigu norėsis pasikalbėti, turbūt net nesuvokė, kad savo neabejingumu per tuos kelis ilgus pokalbius išgelbėjo šios moksliukės pasaulį nuo tikros katastrofos. Iš Rūtos išmokau pamoką, kad tada, kai uždaromos visos durys, tikrai verta patikrinti langus, o gerumas visada grįžta gerumu. Rūta žuvo sulaukusi 42, jos namų telefono numerį iki šiol prisimenu.

1998 – 2008 metai. Dešimt metų mano gyvenime buvo Profesorius. Senyvas vyriškis, buvęs visų mano mokslinių darbų vadovu, iš kurio išmokau keletą svarbių pamokų: visų pirma, mokslinis darbas turi teikti džiaugsmą – kitaip tai yra “chaltūra“, visų antra, uždarius universiteto duris, turi turėti savo asmeninį gyvenimą, visų trečia, reikia klausyti vyresniųjų išminties tada, kai jie sako, kad kartais reikia ypatingai skubėti, nes jau greitai bus per vėlu. Profesorius mirė man nebaigus rašyti disertacijos ir nesuspėjęs man perduoti vadovėlio, kurį turėjau užbaigti, medžiagos.

Jeigu mano kelyje sutiktus ypatingus mokytojus ir jų reikšmę mano gyvenime reikėtų atskleisti kvepalais, tai būtų Yves Rocher “Comme une Evidence“: Annick Menardo 2003 metais sukurti kvepalai galėtų būti apibūdinti vienu žodžiu – kompetencija. Santūrus šipras, šiek tiek senamadiškas, visai nesaldus, bet ypač elegantiškas ir gražus: pradinėse natose – bergamotė, našlaičių lapai, vidurinėse – rožė, jazminaitis, laukinės pakalnutės, bazinėse – pačiulis. Nieko seksualaus, nieko viliojančio ar nuodėmingo – tik kompetencija, išmintis ir jautrumas, niekada neišeinantys iš mados ir svarbos asmeninėse istorijose. “Comme une Evidence“ – “Kaip įrodymas“ – yra pati geriausia Mokytojo iliustracija, savyje talpinanti visas savybes, kurių reikia ne tik žinias perduoti, bet ir teisingu keliu žinias priimantį stumtelėti, kai aplinkybės, rodos, visai nepalankios jo svajonių išsipildymui.

Šiandien mano asmeninėje istorijoje yra tik Yves Rocher “Comme une Evidence“, atkeliavę iš lietingojo Briuselio kaip dovana nuo žmogaus, mokytojo duonos ragavusio ir mokymo priemonėse cituojamo. Šį rudenį aš nesu mokslo pasaulio žmogus, tačiau turiu pripažinti, kad vaikystės svajonė apie mokslo pasaulį jau buvo sėkmingai realizuota didele dalimi sutiktų Mokytojų tikėjimo manimi dėka. Rašytoja ar žurnalistė? – modernios technologijos ir tinklaraštis apjungė ir vieną, ir kitą. Taip šią Mokytojo dieną – spalio 5-tąją – aš kuo puikiausiai suprantu, kad visa tai galėjo ir likti tik vaikystės svajonėmis, jeigu ne neabejingi mokytojai, kiekvienas stipriau ar silpniau pastūmęs mane svajonės išsipildymo kryptimi.

Sveikinimai ir didžiulė pagarba visiems, šviesą ir žinias nešantiems! – kiekvienas Jūsų kažką stumiate jo svajonės kryptimi. Svarbiausia, nebūkite abejingais! – Jūsų neabejingumas vieną dieną tampa dideliais stebuklais. Šviesa ir žinios turi užaugti – mokytojas yra sodininkas, pasėjantis žinias ir perduodantis šių žinių auginimą kitiems. Tikėkite savo darbo ypatingumu! – galbūt Jūs to ir nežinote, tačiau po Lietuvą vaikšto ištisi sodai Jūsų augintinių ir jokia kita profesija negali tuo pasigirti.

Su Mokytojo diena!

Rimantė

commeevidence

Reklama

10 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Apie Mėlynąją suknelę, dideles viltis ir Yves Rocher “Nuit d’Orchidee“ kvepalus

…Kai tau septyniolika, visas pasaulis atrodo lengvai užkariaujamas, pavasarį žydintys sodai, atrodo, žydi ryškiausiai ir kvepia svaigiausiai, o gegužės naktimis žvaigždės, rodos, yra ranka pasiekiamos ir visos svajonės bei viltys, rodos, pildosi savaime… Mano septynioliktoji gegužė buvo beprotiška: ruošimasis abitūros egzaminams, už lango išdavikiškai čiulbant lakštingaloms, galvoje besisukančios mintys apie tai, ar teisingai renkuosi trečią geriausią variantą iš širdžiai artimiausiųjų profesijų ir toks keistas atsakomybės už sprendimus jausmas, kuris virpino širdį: iki pilnametystės dar daugiau nei pusmetis, o jau turi rinktis ir elgtis kaip suaugęs… Tik, kai tau septyniolika, visa tai atrodo kur kas paprasčiau nei plaukams pražilus, todėl septynioliktąjį pavasarį aš gyvenau kelių, kurie neabejotinai nuves į sėkmę, nuotaikomis – ir buvau beprotiškai laiminga…

…ir dar beprotiškai graži, nes Mama pasiuvo ilgą plačią mėlyną suknelę su baltais taškeliais – visiškai nemadingą, bet garbanotai tamsiaplaukei pasiutusiai tikusią. Tai buvo paskutinė Mamos siūta suknelė man – visą vaikystę ir paauglystę mano rūbais išeigai buvo Mamos siūtos suknelės, taigi, mėlynoji suknelė buvo tam tikras atsisveikinimas su nerūpestingais vaikystės laikais. Šią suknelę vilkėjau daugelį metų – tol, kol medžiaga išdilo, ir iki šiol jokia suknelė, išskyrus gelsvąją nėrinių suknelę, apsirengtą paskutinę rugsėjo dieną, negali prilygti mėlynosios suknelės sukeliamam jausmui. Mėlynąją suknelę kartais vis dar sapnuoju ir pabundu besišypsanti – ši suknelė tapo didelių vilčių ir atvirų kelių simboliu mano gyvenime, primenančiu apie laikus, kai aš, rodos, galėjau viską.

…Mėlynąją suknelę vilkėjau ir paskutinio skambučio dieną. Būtent paskutinio skambučio dieną vienu iš pirmųjų mano – beveik suaugusiosios – sprendimų, prisiimant visas atsakomybes už pasėkmes, tapo ilgai brandinta idėja apie tikslinį honorarų išleidimą, nusiperkant vienus konkrečius kvepalus mėlyname buteliuke. Mėlyna suknelė, mėlynas kvepalų buteliukas, mėlynas dangus virš galvos ir kruopščiai logistiškai suplanuotas maršrutas, kaip suspėti nusipirkti kvepalus tarp vieno renginio ir kito renginio. Tai buvo pirmas mano parfumerinis pirkinys už mano pačios uždirbtus pinigus: kvepalai tamsiai mėlyname buteliuke, kurių pavadinimą laikas ir ligos buvo ištrynę iš atminties, bet jų kvapas įsirėžė į mano esybę visiems laikams.

Turėjau įtarimą, kad tai Yves Rocher “Nuit d’Orchidee“, senokai turėjau. Atmintyje vis iškildavo apvali mėlynojo buteliuko apačia ir mėlynos spalvos sodrumas, tačiau vis nebuvo progos įsitikinti, ar mano nuojauta nemeluoja. Prieš porą savaičių dar vienas atsitiktinumas, be kurių turbūt ir mano parfumerinių istorijų nebūtų, atvedė “Nuit d’Orchidee“ į mano kvepalų spintą. Šį kvapą iš tūkstančio atskirčiau: saldus, svaiginantis, lengvai prieskoninis gėlių aromatas, priverčiantis nusišypsoti net ir niūriausią dieną. Jeigu turėčiau didesnį šių kvepalų kiekį, kvėpinčiausi jais kaskart, kai Mėlynosios suknelės magijos reikia, tačiau šie kvepalai – kaip ir Mėlynoji suknelė – jau senokai nebegaminami. Tik tas atvirų kelių ir didelių vilčių jausmas dar periodiškai aplanko, septynioliktojo gegužio žiburiukus akyse įžiebdamas, o mano kvepalų spintoje Yves Rocher “Nuit d’Orchidee“ išdidžiai kelia savo žvaigždėtą kamštelį šalia visos eilės kvepiančių mano gyvenimo istorijų, į kvepalų buteliukus uždarytų – kad vidury žiemos kvapą užimančiu gegužiu pakviptų, o žvaigždėtas dangus arčiau žmogaus nusileistų 🙂

p.s. Sąmoningai rašau “gegužis“, o ne “gegužė“ – “gegužė“ yra mėnuo, o “gegužis“ – sielos būsena.

7 Komentaras

Filed under Bendroji

Kalėdinės Yves Rocher naujienos – saldūs kaštonai ir Kalėdų gėlės (papildyta)

Kaip visada, Kalėdinės naujienos Lietuvoje pasirodo gerokai vėliau nei likusioje pasaulio dalyje – vakar lankiausi Yves Rocher parduotuvėje, kur apie kalėdinę produktų liniją galėjo papasakoti tik pagal reklaminį lankstinuką, nes ji į Lietuvą atkeliaus tik gruodyje… (O juk sekmadienį jau ir Adventas prasideda!)

Lietuvai Yves Rocher šiemet Kalėdoms siūlys kūno priežiūros produktų liniją “Kalėdų gėlės“ (N.B. – “Fleur de Noel“ kvepalai buvo pristatyti praėjusių metų žiemos šventėms – tikrai dėmesio vertas variantas už krizinę kainą švelnių saldokų gėlinių smilkalų mėgėjoms), tačiau mane labiausiai domina saldžiųjų kaštonų aromato serija “Kalėdinis kaštonas“. (Su kaštonais mano santykiai nuo vaikystės yra patys geriausi – mėgstamiausias medis po pušies, labai tikęs laipiojimui ir leidęs turtinga kiekvieną rudenį pasijausti.)

Vanilinį kaštonų aromatą sėkmingai porą metų Kalėdoms siūlė The Body Shop parduotuvės, tačiau, kaip rodo daugkartiniai eksperimentai, Yves Rocher siūlomi aromatai paprastai yra geresnės kokybės. (Praėjusių metų kalėdinėje Yves Rocher serijoje buvę mandarinai buvo tiesiog neįtikėtini!)

Žodžiu, laukiu gruodžio 10 dienos – būtent tada prognozuojama kalėdinės prekybos pradžia – ir keliausiu saldžiųjų kaštonų bandyti. Kad tik tos Kalėdos gražios ir kvepiančios būtų 🙂

Nuotrauka – http://www.yves-rocher.co.uk/

Temos tęsinys. Vakar išbandžiau Lietuvą pasiekusią kalėdinę Yves Rocher produktų seriją. Kaštonai nuvylė – pernelyg daug vanilinio saldumo ir pernelyg mažai kaštonų, “Fleurs de Noel“ – visai miela vanilė, tačiau – džiaugsmas mano sielai – ir šiemet yra išleisti Yves Rocher kalėdiniai mandarinai: “Jardins du Noel“ kūno priežiūros produktų linijoje esantis prausiklis kvepia mandarinų ir greipfrutų deriniu su šiokiais tokiais migdoliniais prieskoniais 🙂 Teisybės vardan: pernykščiai “Mandarin du Noel“ buvo geresni (parduotuvėse vis dar yra jų kvapo EDT – jeigu rūgštelės poreikis atsirastų), tačiau ir “Jardins du Noel“ tikrai verti kalėdinio dėmesio. Žodžiu, Kalėdos prasideda!

Nuotrauka iš http://www.yves-rocher.fr/

4 Komentaras

Filed under Bendroji