Tag Archives: Tauer Perfumes

Tauer Perfumes “Au Coeur du Désert“: piligrimystė

Jeigu Leonardo da Vinci būtų nusprendęs nupiešti dar vieną Moną Lizą, tik kitame fone, arba dar vieną damą, tik ne su šermuonėliu, bet su katinu? Jeigu G.Puccini būtų sukūręs dvi skirtingas “Madam Baterflai“ versijas: vieną su laiminga pabaiga, kitą – su tragiška? – Tik patys drąsiausieji, bepročiai arba genijai gali ryžtis perrašyti patį geriausią savo kūrinį nauju braižu ir perrašyti jį taip, kad naujasis kūrinys nebūtų senojo kopija kitu vardu. Andy Tauerio sprendimas naujai pažvelgti į akimirksniu legenda tapusį “L’Air du Desert Marocain“ buvo netikėtas ir, tiesą sakant, iš pirmo žvilgsnio – abejotino racionalumo sprendimas, tačiau juk kalbame apie Andy Tauerį – kūrėją, sunkiai sutalpinamą į tradicinių taisyklių rėmus. 2016 metais pasirodęs “Au Coeur du Désert“ aromatas kėlė begalinį smalsumą: daugelį kartų matytas komercinis flankerio sprendimas ar beprotiškai drąsus savo paties kūrybiškumo išbandymas?

Sausa mediena, uoslę erzinančiais prieskoniais ir smilkalais dvelkiantis “Maroko dykumos oras“ tapo, nesumenkinsiu, kultiniu aromatu Lietuvoje ir ne tik Lietuvoje: Andy Taueris šviesos greičiu buvo pripažintas kaip įdomus ir talentingas kūrėjas, “Maroko dykumos oro“ reikėjo visiems, kuriems jis patiko, ir kuriems jis nepatiko, tačiau vis tiek norėjosi jį turėti, lietuvaičiai Užupio grindinio akmenis žingsniais, vedančiais į “Visokių daiktų krautuvėlę“ šio aromato pauostyti, gerokai nugludino. Tai, kas šį aromatą darė ypatingu – kalendra, kuminas, citrusai, švitrūnas, jazminas, kedras, vetiverija ir ambra, o žmonių kalba – citrusai, žalumos ir prieskonių akordai, smilkalais dvelkiančios kvapiosios dervos, mediena ir ambra.

“Au Coeur du Désert“ aromatinė idėja – esminių akordų perėmimas iš garsiojo pirmtako: kalendra, kuminas, kedras, ambra ir kvapiosios dervos, į šį sėkmę atnešusį derinį įmaišant nemažą dozę pačiulio ir rizikingai maksimizuojant koncentraciją iš tualetinio vandens į kvepalų ekstraktą. Taip “Maroko dykumos vėjas“ virto “Dykumos širdimi“: tapo aišku, kad tol, kol visi svaigo apie žvaigždėtą Maroko dangų ir vėjo blaškomus smilkalus, Andy Tauer žvelgė kur kas giliau ir jautriau. Tai, ką aš aptinku “Dykumos širdyje“ – piligrimą, gulintį kryžiumi senoje bažnyčioje, kurios sienos, grindys ir mediniai suolai prisigėrę sakralaus smilkalų, sausos medienos, drėgno pačiulio ir piligrimo pirmtakų gyvenimų kvapo, ir jaučiantį amžinybės virpesius kiekviename savo atodūsyje. Pernelyg filosofiška? – tebūnie. Tačiau visi komponentai – kvapiųjų dervų sakralumas, pačiulio ir kalendros drėgmė, suvilganti drėgmės ištroškusią sausą medieną, ir tik nujaučiamas subtiliai prakaituotas kuminas išrauna iš “Maroko dykumos vėjo“ širdį ir tarsi padeda ją po padidinimo stiklu.  Ne, tai nėra “Maroko dykumos vėjo“ kopija – tai savarankiškas, įtaigus, sodrus medienos aromatas, kuriame svarbų vaidmenį suvaidinęs pačiulis kažkurią akimirką pakvimpa tamsiu šokoladu lyg iš pavargusio piligrimo vizijos. Geriausiu 2016-ųjų medienos aromatu “Dykumos širdį“ paskelbiau visiškai pelnytai – jis vertas didelio dėmesio.

Neišvengiamas palyginimas: “Maroko dykumos vėjas“ – sausesnis, gaivesnis, lengvesnis (kad ir kaip neįtikėtinai skamba šie epitetai apie tą aromatą), “Dykumos širdis“ – sodresnė, drėgnesnė, gilesnė, brandesnė. Išlikimas ant odos fantastiškas abiejų, nepriklausomai nuo koncentracijos: ji daugiau svarbi aromato sudėtingumo atskleidimui. Ir visgi, tas piligrimas, kryžiumi gulintis senoje bažnyčioje, “Maroko dykumos vėjui“ uždaro duris, nes jis jau rado daugiau nei ieškojo. Būtent “Dykumos širdis“ mano kvepalų spintoje atsirado ne be reikalo – paradoksalu, tačiau tai “Maroko dykumos vėjas“ yra jos tęsinys, ne atvirkščiai.

p.s. Manoji Tauer Perfumes “Au Coeur du Désert“ – iš parfumerinių piligrimų batais nugludinto Užupio, bažnyčių bokštais apsijuosusio.

 img_20170208_214501_692

Reklama

10 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Andy Tauer ir jo “Une Rose Vermeille“: rožės, avietės ir parfumerinė priklausomybė

Niekada nesimokęs parfumerijos molekulinės biologijos specialistas iš Ciuricho, sužavėjęs daugelį nosių bei širdžių, kuriam galima diagnozuoti lengvą obsesiją dėl rožių – maždaug toks Andy Tauer pristatymas sukasi mintyse. Rankų darbo kvepalai kadaise buvusios santvarkos kokybės ženklą primenančiuose penkiakampiuose buteliukuose (taip, mėlyna jų spalva tiesiog dieviška!) kuriami netaupant kokybiškų ingredientų: iki 50 procentų skysčio sudaro aukštos kokybės natūralios medžiagos – šiuolaikinei parfumerijai tai labai daug. Tai, kad A.Tauer nesimokė parfumerijos, visiems yra tik geriau – tai yra vienas nedaugelio kūrėjų, kurio kvepalai man nieko neprimena, tik jį patį. Taip verdiktas “taueriškas“ tampa tarsi nauju kertiniu posūkio tašku.

Prisimenu, kaip prieš kelerius metus, kai “Visokių daiktų krautuvėlė“ pradėjo prekiauti “Tauer Perfumes“ kvepalais, Lietuvoje kilo tikra “L’Air du Dessert Marocaine“ manija: visiems jų reikėjo – ir tiems, kurie juos pauostė ir įsimylėjo, ir tiems, kurie dar nebuvo uostę, bet vis tiek labai norėjo juos turėti.  Žymusis parfumerijos kritikas Luca Turin irgi pateko į įsimylėjusių šį “Maroko dykumos orą“ gretas – 5 žvaigždės, aukščiausias įvertinimas ir pasaulinis susidomėjimas, koks parfumerinis stebuklas užaugo Šveicarijos Alpių papėdėje. Tuo metu, kai visi norėjo kvėpuoti dykumos oru, aš sapnuodavau kitą Andy Tauer kūrinį – “Une Rose Chypree“. Iki “Une Rose Chypree“ aš nuoširdžiai nemėgau rožių aromato – net ir Guerlain “Nahema“ vintažinė versija žavėjo tik iš tolo. “Šiprinė rožė“ sužeidė mano širdį ilgam: visai ne nostalgiška Damasko rožė, saldūs citrusai, cinamonas, briedragės ir sodri aromato bazė buvo ilgametė mano svajonė.

Savo kvepalų spintoje Tauer Perfumes “Incense Extreme“ turiu jau kelerius metus, dar senojo modelio buteliuke. Nesuvokiama bosvelijos ekstrakto dozė su sausa mediena ir ambra – ko dar daugiau galima norėti smilkalų mėgėjai, juolab, kad šiek tiek sirupinis “taueriškumas“ savo prisilietimu “ekstremalius smilkalus“ pavertė ne bažnyčia, o puikiai kvėpinimuisi tinkamais kvepalais. Perfrazuojant A.Vertinskį, “jūsų pirštai nekvepia smilkalais“, bet filosofinio užtaiso juose tikrai netrūksta. Stipru, sodru, bet europietiškai priimtina ir net elegantiška.

Nesiteisinsiu, kodėl smilkalams parduota siela staiga išskydo prieš Tauer Perfumes “Une Rose Vermeille“, kai atvažiuoji pirkti išsvajotosios “Une Rose Chypree“, o išeini paskutinę akimirką apsigalvojęs ir pakeitęs ją į “raudonąją rožę“ – tai buvo netikėta ir man pačiai. Praėjus jau mėnesiui nuo šio netikėto poelgio aš nuoširdžiai džiaugiuosi, kad viskas susiklostė būtent taip – “Une Rose Vermeille“ netikėtai tapo manosios komforto zonos aromatu, sulaužiusi net keletą mano stereotipų. Visų pirma, aromato pagrindą sudaro bulgariškų rožių aliejus – iki šiol deklaravau, kad myliu tik Damasko rožes ir nemyliu bulgariškųjų. (Ta pati istorija galioja ir pudrinėms našlaitėms – jų čia pakankamai gausu, o aš juk našlaičių nemėgstu.) Visų antra – avietės, kurios, retas atvejis, šiuose kvepaluose yra labai aiškiai identifikuojamos – daugelį metų tokių ryškių uogų kvepaluose vengiau iš tolo. Visų trečia, šis aromatas yra intelektualioji parfumerinė konditerija – kitaip nepasakysiu: gurmaniškas, bet su savo nuomone ir stiliumi. Ir štai, smilkalinė siela jaučiasi komfortiškai laiminga, bene visus laisvadienius kvėpindamasi avietine rože iš Šveicarijos Alpių papėdės.

Pradinėse Tauer Perfumes “Une Rose Vermeille“ natose – levanda, žalioji citrina ir citrina; vidurinėse – bulgariška rožė, našlaitė ir avietė; bazinėse natose – tongapupės, vanilė, ambra ir sodrusis Mysorio santalmedis. Andy Tauer sumaniai suvaldo šio aromato potencialiai konditerinį saldumą pradinėms natos panaudodamas levandą, bergamotę ir citriną – tarsi gausus citrinos žievelės užtarkavimas ant saldaus avietinio pyrago. Tikras pozityviosios komforto zonos parfumerijos stebuklas, puikiai įskaitomas besirimuojančių “vermeille – merveille“ žodžių žaisme. Išlieka pasiutusiai ilgai – pasikvėpinusi ryte paskutines tongapupėmis pasaldintas avietes nuo odos nuplaunu tik dienai baigiantis. Tikėtina, kad šiltuoju metų laiku šie kvepalai atrodys pernelyg saldžiais, tačiau žiemą tai yra iš malonumo primerktų akių vertas aromatas, neturintis nė lašelio liūdesio, rimties ar nostalgijos. Mergaitiškumo, naivumo ir lėlytiškumo jis taip pat neturi – subalansuotas suaugusiems, kuriems nereikia nieko įrodinėti.

Man kartais atrodo, kad Andy Tauer sėkmės paslaptis – mėgstamo hobio pavertimas darbu, kurio nereikia dirbti. Rodos, visai nerimtai, rodos, tik žaisdamas, “taueriškumui“ pasirinkdamas ironiškai sirupinį-šampaninį potėpį, įdentifikuojamą bene visuose aromatuose, o ne triaukštėmis paslaptimis apgaubtas mistines materijas. Jeigu jo kuriami aromatai būtų maistas, įtarčiau kokį E621 ar didelį cukraus kiekį, keliantį slaptas priklausomybes. Kvepalus naudojant pagal paskirtį svarbiausia yra jų aromatų sukuriamos emocijos – nuo Tauer Perfumes norisi gyventi laimingai, nors ir ne stebuklų mieste Ciuriche, kur, pasak patikimų įvykių liudininkų, net ir ežiukai turi savo vadovus, televizijos ekrane pasakojančius apie tai, kaip reikia elgtis ant kelio radus ežį.

Tauer Perfumes Lietuvoje galima rasti Vilniuje, “Visokių daiktų krautuvėlėje“, Užupyje. (Sklinda gandai, kad ne tik Užupyje, tačiau mano “Une Rose Vermeille“ buvo atrasta ir “nuskinta“ būtent ten.)

 tauer_1

Komentarų: 1

Filed under Bendroji