Tag Archives: Serge Lutens

Būtasis laikas. Serge Lutens “L’Eau de Paille“

 

Birželiui baigiantis važiavau iš senųjų Vilkijos kapinių, su savo vaikystės dievais pasisveikinusi, kai pro atvertus automobilio langus vėjas atnešė pažįstamą vasaros kvapą. Prinokę javai ir nušienautose pievose dėmesio laukiantis šienas kuteno nosį, išjudindamas kažkur giliai atmintyje tūnančius prisiminimus. Aš, dar maža mergaitė, bet jau pakankamai didelė, kad nulaikytų grėblį, dalyvauju šieno vežime, oriai atlikdama “pagrėbstuotojos“ ir šieno “mindytojos“ daržinėje funkcijas. Karštis, stiprūs kvapai, troškulys, griežtas močiutės Adelės įsakymas negerti šalto vandens dideliais gurkšniais ir dar griežtesnis įsakymas nepilti šalto vandens sau už kaklo, nes “plaučiai užsidegs“. Šaltas vanduo iš šulinio, šieno kvapas ir vaikystės dievai prieš keletą mėnesių apsigyveno mano kvepalų spintoje kaip Serge Lutens “L’Eau de Paille“ – “šieno vanduo“.

Serge Lutens “L’Eau de Paille“ istorijoje 1954 metų vasarą mažas berniukas pjauna javus. Karštis, saulė, gaivos poreikis, javų kvapas, kaliausė, dėl karščio vaikui atrodžiusi bauginamai, ir būtojo laiko pojūtis. Šieno akordas, vetiverija ir smilkalai – “tiems, kurie nemėgsta sušlapti“, pasak S.Lutenso. Gaiva be citrusų – bene tiksliausias šio aromato apibūdinimas: vėsaus vandens nuojautos ir malonus įsibėgėjusios vasaros kvapas. Miesto žmogui, karštį vertinančiam kondicionieriaus elektros sąnaudomis, “L’Eau de Paille“ taip pat galėtų patikti – šie kvepalai išmeta iš tradicinės citrusinės komforto zonos ir dvelkia maloniais jau šiek tiek pavargusios gamtos kvapais, įsibraunančiais liepą ar rugpjūtį atvėrus automobilio langą nemagistraliniuose keliuose. Būtina bandyti ant odos – minimalistinės Serge Lutens magijos triukai vis dar veikia.

Seniai stebiu autobiografinę S.Lutens kūrybą, matydama gilų liūdesį, egzistencinį nerimą ir stiprėjančiais sunkios praeities vaiduokliais. Unikalus asketiškumo bei prabangos burtininkas stato sau muziejų ir savo aromatams rašo sudėtingus filosofinius tekstus, kuriuos įmanoma suprasti tik skaitant bent trimis kalbomis ir išmanant meno istoriją, geografiją bei psichologiją. Šokiravęs sprendimas “L’Eau Froide“ ribotą leidimą paženklinti komunistine simbolika tampa nebe tokiu šokiruojančiu, kai emocijos nurimsta: “šalčio vanduo“, Šaltasis karas, stebėtas iš kitos geležinės uždangos pusės, kitoje realybėje augęs žmogus, iš kurio negali reikalauti svetimo skausmo suvokimo – jis vaikščiojo savomis geležinėmis kurpaitėmis, mes – savomis. Garsioji vienos garsios karalienės ištarta frazė “Jeigu neturi duonos, tegul valgo pyragus“ – tinkama iliustracija. Geografinės grėsmių artimumo ir intensyvumo suvokimo ribos  – taip pat.

Ir visgi. 1942 metais kovo 14 dieną Lilyje, Prancūzijoje, gimė mažas berniukas, Serge. Po poros mėnesių karo alinamoje Lietuvoje gimė kitas mažas berniukas, kurį šiandien vadinu savo Tėčiu. 1954 metų vasarą ir Lietuvoje, ir Prancūzijoje buvo pjaunamas šienas ir javai, stiprėjant nežinomybe dvelkiančioms ateities nuojautoms. Praėjus 62 metams šieno kvapas ir šalto vandens troškulys karštą vasaros dieną vis dar toks pats. Žmogaus laikinumas – vis dar virpinantis širdį.

Aš dar prisimenu, kurioje vietoje ant delnų atsiranda pūslės nuo neteisingo grėblio laikymo. “Su grėbliu reikia elgtis švelniai, lengvai, leisti jam glostyti ranką“, pamatęs pūslėtus mano delnus mokė senelis Kazimieras, slapta dar glotniau nušlifavęs grėbliakotį, kad tik mažoji anūkė niekada nebesusižeistų. Jau 20 metų senosios Vilkijos kapinės yra mano pasisveikinimo su vaikystės dievu Kazimieru vieta. Būtasis laikas, kasmet grėsmingai apimantis vis daugiau, ir tyra nostalgija “bijantiems sušlapti“ – Prusto efektas, užuodus šieno kvapą pro atvertus automobilio langus.

leaudepaille

11 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Istorija apie mergaitę su spygliais: Serge Lutens “Fille en Aiguilles“

Dar keletas valandų ir važiuosiu į savo vaikystės namus Kūčių vakarienei: susėsime prie stalo pasidalinti kalėdaičiu, valgysime iš kartos į kartą keliaujančius tradicinius patiekalus, kurie ir šiandien yra tokie patys, kokius valgė mano seneliai ir proseneliai, ir tyliai džiaugsimės, kad dar vienerius metus Kūčių vakarienę valgome visi kartu. Barščiai su džiovintais grybais, spanguolių kisielius, mano mėgstamiausiasis patiekalas – džiovinti grybai su pupelėmis, kurį labai mėgo ir mano senelis Vladas, žuvęs keli dešimtmečiai iki mano gimimo, ir tas kalėdinis saugumo bei ramybės jausmas, už lango nebyliai siūbuojant paskutiniosios Pažaislio miško atkarpos pušims. Kūčių vakarą pušys tarsi prisimintos ir neprisimintos vėlės, rodos, susirenka arčiau vakarienę valgančių žmonių, tamsiais siluetais už lango primindamos, kad kiekvienas, sėdantis prie Kūčių stalo, su savimi atsiveda savuosius spygliuotus šešėlius, ištisus metus iki Kalėdų stebuklo ramybės neduodančius.

Kiekvienas žmogus yra šiek tiek spygliuotis: kiekvienas turime ilgesnius ar trumpesnius spyglius, kuriais ginamės, už kurių slepiamės, kuriuos suglaudžiame, kai artimieji mus paglosto, nedraugiškų spyglių neišsigandę. Išmanieji civilizuotieji suaugusieji savo spyglius keičiame į moderniuosius spyglius – įmantrius aukštakulnius, kurie turėtų leisti mums jaustis aukštesniais, seksualesniais, lieknesniais, gražesniais, galų gale, saugesniais, sukeliant pavojingų spyglių techniką įvaldžiusio žmogaus įspūdį. “Nesiliesk prie manęs! – aš ginsiuos!“ – tokią žinutę spygliais skleidžiame pasauliui, už savo sielos spyglių jausdamiesi pasiutusiai pažeidžiami. Ir ginamės, prarasdami progą būti paglostytais ir apkabintais.

Šiais metais aš buvau tikra mergaitė su spygliais – rodos, visas tėvų kiemo pušynas įsikraustė į mano sielą ir visais naujais ar senais spygliais gynėsi nuo visų realių ir įsivaizduojamų priešų. Tarsi tikrasis Serge Lutens “Fille en Aiguilles“ – mergaitė su spygliais – kvepalų herojus, apsigaubiau smilkalais ir spygliais, neprisileisdama artyn tų, kurie bandė mane paglostyti. Atšiauri mergaitė su spygliais iš besniegių Kalėdų miesto – tokie buvo šie mano metai, skaičiuojami nuo vienos Kūčių vakarienės iki kitos, kai visa šeima atviromis širdimis susirenka prie bendro stalo, visus šešėlius palikdami už durų.

2009 metais sukurtuose Serge Lutens “Fille en Aiguilles“ kvepaluose aromatą atskleidžia pušies spygliai, vetiverija, balzaminis kėnis, lauro lapai, smilkalai, cukruoti vaisiai ir prieskoniai. Tai yra tikri manojo Kūčių vakaro kvepalai, kvepiant sakuotoms pušims ir papuoštam balzaminiam kėniui vaikystės namuose, mintyse sklaidantis sakralinių smilkalų aromatui, kurį šįvakar tikrai atrasiu Bernelių mišiose, artimųjų meilei ir kalėdiniam stebuklui visus mano spyglius ir atšiaurumą nuglostant. Sėsdama prie Kūčių stalo šiandien aš kvėpinsiuos spygliuotos mergaitės kvepalais, mintyse tyliai dėkodama dosniam likimui už tai, kad mano spygliai neatšaldė mano artimųjų meilės man, nors galėjo, dievulėliau, kaip galėjo. Ir jausiuosi saugi – net ir karo deivės Kūčių vakarą nuleidžia ginklus, pralaimėdamos savo spygliuotą kovą prieš artimųjų gerumą.

Žmogus yra tikrasis Kalėdų stebuklas – net ir Dievas prieš daugelį metų Kalėdų naktį gimė žmogumi, kad mums, užmaršiesiems, primintų apie mums suteiktą galią daryti stebuklus mūsų artimųjų ir nepažįstamųjų žmonių gyvenimuose. Būkime geri vieni kitiems, neišsigandę apsauginių spyglių aštrumo – spygliai, slepiantys sielos jautrumą ir vienišumo baimę, yra bejėgiai prieš paglostymus ir apkabinimus. Apsidairykite – kartais užtenka ir draugiškos šypsenos, kad kiekvienas vienišas spygliuotis pasijaustų bent šiek tiek saugesnis temstant Kūčių vakarui prieš stebuklą skelbiančios žvaigždės patekėjimą.

Apkabinimais ir paglostymais dosnių Kalėdų!

Rimantė

filleenaiguilles_minerva

3 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus