Tag Archives: Robert Piguet

Susipažinkite: Germaine Cellier. Neprilygstamoji.

Istorija, kurią noriu papasakoti Kovo 8-osios proga, yra apie moterį parfumerininkę, sulaužiusią išankstines visuomenės nuostatas ir pakeitusią parfumerijos raidą visiems laikams. Tada, kai ima spausti geležinės kurpaitės, neįveikiamu atrodo stiklo kalnas, baugina šmėklų miškas ir pakelėse kaukiantys akmenys, ši kūrėja yra viena tų, apie kurias pagalvoju kaip „nėra nieko neįmanomo“ pavyzdį. Susipažinkite: Germaine Cellier (1909-1976).

Germaine Cellier gimė Bordo mieste, Prancūzijoje. Paryžiuje ji studijavo chemiją, po studijų baigimo įsidarbino „Roure Bertrand“ kompanijoje, gaminusioje aromatus bei aromatų ingredientus (šiandieninė „Givaudan“). Trumpam pasitraukusi į „Colgate-Palmolive“ kurti aromatų muilams, ji vėl grįžo į „Roure Bertrand“, kur per 1944-1948 metus sukūrė tai, dėl ko šiandien jai dėkingos ištisos nosių kartos.

Ypatingojo konteksto aiškumui: chemikė G.Cellier pasuko į parfumeriją tuo metu, kai parfumerininkais galėjo dirbti tik vyrai. Maža to, visa tai vyko Antrojo pasaulinio karo metais, kai chemijos pramonė buvo orientuota į karinių poreikių tenkinimą, o Vakarų Europa gyveno karo lauke. Apskritai, tarpukaris ir ankstyvasis pokaris tikrai dar nebuvo sėkmingų moterų karjerų laikas, todėl G.Cellier nuopelnai parfumerijai yra ypatinga išimtis. O nuopelnai įspūdingi – trys laikui nepavaldūs legendiniai aromatai, į kuriuos iki šiol lygiuojasi geriausi iš geriausių ir pripažįsta, kad neprilygsta.

1944 metais Germaine Cellier sukūrė Robert Piguet „Bandit“ – pirmąjį mados namų „Robert Piguet“ aromatą, kuris iš tiesų buvo pirmuoju moterims skirtu ypatingai ryškiu odos šipru. „Bandit“ pristatymas virto tikru skandalu „Robert Piguet“ avangardinių odinių rūbų kolekcijos demonstravimo ant podiumo metu susižeidus modeliui į kaip aksesuarą laikytą ginklą. Visa tai akimirksniu patraukė Paryžiaus dėmesį dar neregėtu įžūlumu visomis prasmėmis – pavadinimu, kūrėja, aromatu ir pristatymo istorija. Į Robert Piguet „Bandit“ lygiuojasi daugelis moderniųjų odos šiprų.

Balmain „Vent Vert“ – dar vienas legenda tapęs Germaine Cellier kūrinys, vadinamas pirmuoju sodriai žaliu aromatu parfumerijos istorijoje. 1947 metais sukurtas savitas įvairių žalumos akordų (visų pirma – galbaninės ferulos) ir citrusinių vaisių, gėlių bei medienos derinys žalio vėjo idėją įkūnijo tobulai. Jeigu ne „Vent Vert“, tikėtina, nebūtų buvę ir šeštojo-septintojo dešimtmečių galbaninės ferulos manijos su Chanel „Nr. 19“, Guerlain „Chamade“ ar Guy Laroche „Fidji“ priešakyje. Šiandien Balmain “Vent Vert“ perrašytas naujai, tačiau net ir naujoje “politiškai korektiškoje“ versijoje jis labai gražus.

Trečiojo Germaine Cellier legenda, amžiams pakeitusi parfumerijos istoriją – 1948 metais sukurti Robert Piguet „Fracas“. Visų tuberozų mama ir močiutė, kuriai, pasak Frederic‘o Malle, bando prilygti visi po „Fracas“ sukurti tuberozų kvapo kvepalai ir vis tiek neprilygsta. Didinga įsivaizduojamos kremo tekstūros tuberoza, lydima turbūt visų įmanomų baltų gėlių akordų choro, diriguoja paradui tarsi karalienė su puošniomis rūmų damomis ir liokajais, kurių skruostai it sultingi persikai. Šiemet „Fracas“ švenčia 70 metų sukūrimo jubiliejų, o jų sukeliamam įspūdžiui ir galingumui prilygstančių aromatų per tuos 70 metų sukurta vos keletas. Man „Fracas“ yra operos primadonos arija, į kurią reaguoji su sielos virpuliu: norėčiau galėti jais kvėpintis.

Be jau išvardintų parfumerijos ikonų, Germaine Cellier dar sukūrė Nina Ricci „Coeur-Joie“, Balmain „Jolie Madame“ bei „Miss Balmain“ – savo laikmečiu labai populiarius aromatus. Tačiau tai, kas yra kur kas svarbiau – ji įrodė, kad nėra nieko neįmanomo, nors aplinka nusiteikusi skeptiškai ar net priešiškai. Esu daugiau nei tikra – jai tikrai nebuvo lengva tapti ir likti tuo, kokią ją šiandien mini parfumerijos istorijos šaltiniai. Ypatingą Germaine Cellier talentą ir įtaką parfumerijos raidai laikas, pats geriausias vertintojas, jau ne kartą patvirtino.

Jeigu dar neuostėte Robert Piguet “Fracas“ bei “Bandit“, šią parfumerinę spragą tiesiog būtina kuo greičiau užpildyti. Tik pagalvokite: aromatams daugiau nei 70 metų, o jie ir šiandien dvelkia moderniai. Šlovė kūrėjai, pralenkusiai laiką – bravo, Germaine.

Reklama

Komentarų: 1

Filed under Bendroji

Rudens liturgija sielą pakylėjančių smilkalų kontekste

Lapkritis. Tylintys bažnyčių varpai – tik varnos suka debesimis apie medžių viršūnes ir bažnyčių bokštus. Žiburių jūromis atgyjančios net ir mažiausios kaimelių kapinaitės, nors ten palaidotųjų vardų jau seniai niekas nebeprisimena. Visur tvyrantis kartusis chrizantemų ir plastikinių žvakių kvapas bei visuotinis skubėjimas aplankyti artimųjų kapus, galiausiai pasibaigiantis įstrigus tokių pačių skubančiųjų automobilių kamštyje. Ir tas kasmet vis stiprėjantis suvokimas, kad čia esi tik laikinai, o kol dar esi, ir pats įsilieji į rudens liturgijos apeigas ir nešinas žvakėmis ieškai per daugelį metų nuglostytų kauburėlių, kad išėjusiems atiduotum pagarbą, pasilikusiesiems primindamas, kad dar esi. Vėlinės yra tas laikas, kai prie nuglostytųjų kauburėlių susitinki kartą metuose matomus pažįstamus žmones ir suskaičiuoji, kiek mūsų dar liko, kiek naujų kauburėlių, įtrauktinų į rudens liturgijos maršrutus, per šiuos metus buvo supilta – tarsi visuotinis sielų surašymas su nuolat ilgėjančiu sąrašu. Žmonės, kurie ilgus metus atrodė kaip savaime suprantama asmeninės istorijos dalis, palaipsniui tampa naujais kauburėliais kasmet vis ilgesniame kauburėlių glostymo maršrute – ir, kol šiapus tiksintis laikas dar mano pusėje, kaip ir kasmet ir aš keliausiu skubančiųjų srovėje jiems padėkoti už tai, kad jų istorijose atsirado vietos ir man.

Vėstantis ruduo ir rudens liturgijos laikas mintyse suskambo bažnytiniais smilkalais. Šį rudenį bandžiau išvengti smilkalų kvapo savo kvepiančiame pasaulyje: pardaviau savąjį Donna Karan “Black Cashmere“, deklaravau meiles sunkiai rožei, kvėpinausi prieskoniais ir oda, testavau dr.Bacho gėlių kvepalus ir kvepalų spintoje ieškojau brandžios saulės “Alchimie“ buteliuke – dariau viską, kad tik išvengti sakralinių smilkalų, nes visais ragais-nagais bandžiau įsikabinti į gyviesiems priskiriamus pasaulio džiaugsmus. Atėjęs rudens liturgijos laikas, atvėsus orams ir iškritus neįprastai gausiam sniegui, sakraliniais smilkalais įsibrovė į mintis, išstumdamas iš jų bet kokias saules ar rožes – turbūt niekas geriau neišgrynina minčių ir nepakylėja sielos kaip smilkalai, taigi, pastarąją savaitę ieškojau naujų sakraliai smilkalinių kvepalų šio rudens liturgijai – kaip suvokimo apie gražųjį gyvenimą šiapus pastiprinimo.

Artėjant 2012 metų pabaigai šiais metais pasirodžiusius dėmesio itin vertus smilkalinius kvepalus, iki šiandien pasitaikiusius mano kelyje, suskaičiuoju iki keturių: visi jie iš “Creme de la Creme“ parduotuvės, taigi, vilniečiai, kauniečiai, o neužilgo – ir klaipėdiečiai – patys gali patikrinti, ar mano nuomonė apie šių kvepalų sakraliai-smilkalinę vertę yra pagrįsta. Nors dėmesio verti visi iš aprašytųjų, jau žinau, kad savo sielos bažnyčią tylinčių varpų dieną kvėpinsiu vyriškaisiais Amouage “Interlude“ (turimo mėginuko užteks visiems kauburėlių glostymo maršrutams).

Vyrams priskirtieji Amouage “Interlude“, sukurti Pierre Negrin, yra neabejotinai į labiausiai mane įkvėpusių kvepalų trejetuką pataikę šių metų parfumerinio derliaus kvepalai. Prieskoninės medienos grupei priskiriamas aromatas yra pasiutusiai turtingas ir sodrus: bergamotė, raudonėlis, pimento aliejus, ambra, smilkalai (frankincense), saldžioji mira (opoponaksas), gauruotasis švitrūnas ir mira, oda, agarmedis, pačiulis ir santalmedis – daugiau nei užtektinai, kad šio kiekio sodriųjų dervų, prieskonių ir medienos užtektų bent trejiems puikiems kvepalams. “Interlude Man“ kvepia gilia, saldžia mira ir smilkalų dūmais – tarsi visos gražiausiai man kvepėjusios bažnyčios būtų surinktos, išraiškingai pasaldintos ir apibarstytos prieskoniais viename kvepalų buteliuke. Užuodžiu iš tolo, atpažįstu iš tolo, mėgaujuosi kiekvienu šių kvepalų įkvėpimu.

Robert Piguet “Casbah“ – visai neseniai Lietuvoje pasirodę Aurelien Guichard kurti kvepalai, priskiriami rytietiškų-prieskoninių kvepalų grupei. Šventgaršvė, muskato riešutas, pipirai pradinėse natose, vilkdalgis, smilkalai ir tabakas vidurinėse, vetiverija ir kedras bazinėse natose atsiskleidžia kaip netolimas Comme des Garcons “Incense: Avignon“ giminaitis. Puiki giminystė, puikūs sakraliniai smilkalai, tinkami ir kvėpinimuisi.

Byredo “Encens Chembur“ – dar vasarą pasirodę, tačiau lietuvaičių iki šiol neatrasti smilkaliniai kvepalai, taip pat patenkantys į rudens liturgijai tinkančių kvepalų grupę. Pradinėse natose – bergamotė, citrina ir kvapusis kanaris (elemi); vidurinėse – imbieras, smilkalai, muskato riešutas; bazinėse natose – ambra, muskusas ir gauruotasis švitrūnas (labdanum). Itin elegantiškas variantas smilkalų gerbėjams – sakraliniai smilkalai ir saldžiai sodri bazė itin gražiai subalansuoti su lengvumo suteikiančiais citrusais. Dėmesio vertas variantas, jeigu norisi smilkalų, bet preferencijos klasikiniams kvepalams yra stipresnės už sakralumo poreikį.

Ypatingieji “Aedes de Venustas“ nelabai dera prie sakralinių smilkalų, tačiau jų ignoruoti rašant apie šių metų smilkalinius kvepalus niekaip neišeina – tai yra patys neįprasčiausi smilkaliniai kvepalai, kokius apskritai teko sutikti. Rabarbaras, raudonos uogos, pomidorų lapai, vetiverija, smilkalai, obuoliai, sausmedis ir lazdyno riešutai – absoliučiai netikėtas Bertrand Duchaufour kūrinys, priskiriamas šiprinių kvepalų grupei. Šie kvepalai yra atskiras reiškinys – ne atvejis: rabarbaras su pomidorų lapais jau matytas derinys parfumerijoje, tačiau smilkalai, obuolio ir sausmedžio sąjunga šį derinį pakelia į naują lygį – neaprašomas įspūdis, fantastiška sklaida ant odos, intoksikuojantis poveikis sielai. Parfumerine prasme esu labai išlepintos nosies savininkė, tačiau jeigu man kas nors leistų įsigyti bet kokius kvepalus iš šiuo metu Lietuvoje esančio asortimento, tikriausiai daug nesvarstydama imčiau Amouage “Interlude Man“ bei “Aedes de Venustas“. (“Visokių daiktų krautuvėlėje“ esanti Andy Tauer šiprinė rožė – “Une rose chypree“ yra neblėstančios svajonės atvejis, amžinoji istorija.)

…Taip apsiginklavusi sakraliniais smilkalais keliausiu savo amžinąatilsių aplankyti rudeninės liturgijos maršrutais nuo Vilkijos iki Petrašiūnų – kad žiburėliais nušviesti ir mintimis paglostyti manųjų Švyturių kauburėlius. Išeidamas žmogus palieka savo šviesos pėdsakus artimųjų gyvenimuose – lapkričio niūrumoje uždegdami žvakes mes tarsi signaliniais laužais ant piliakalnių parodome, kad signalą supratome, žinutę išgirdome, o  Švyturių paliktoji šviesa niekur nedingo – ji tęsiasi mūsų ir mūsų palikuonių istorijose. Man patinka Vėlinės – tai diena, kai daugybė žvaigždėmis spingsinčių kauburėlių primena apie nesibaigiančius meilės išteklius. Meilė, tik meilė yra stipresnė už mirtį – nepamirškime to, kai meilės egzistavimą norėsime paneigti mokslinėmis teorijomis ir madinguoju sarkazmu.

12 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus