Tag Archives: odekolonas

Karo lauko laiškai ir “4711 Echt Kolnisch Wasser“

Prieš tapdama Minerva, kuri pasakoja istorijas apie parfumeriją, ilgus metus smalsioms auditorijoms aš pasakodavau apie karą bei tarptautinį saugumą – visa tai buvo mano mokslinių tyrimų objektu. Atsiribodama nuo emocingų vertinimų, analizuodavau šiurpinančius skaičius ir pavojaus signalą aktyvuojančias tendencijas, palaipsniui pastebėdama, kad mąstydama globaliniu lygmeniu aš nebematau žmogaus.

Visai neseniai į mano rankas pakliuvo šešių šimtamečių Feldpostkarten rinkinys. Feldpostkarten – atvirlaiškiai, siųsti į frontą Pirmojo pasaulinio karo metais (jiems buvo skirtas net specialus karo lauko paštas). 1916-1917 metais Anna iš Gymnich (nedidelis miestelis dabartinėje Šiaurės Reino Vestfalijoje, Vokietijoje) siuntė šešis atvirlaiškius Willy, kariaujančiam Vakarų divizijoje: romantiškos būtent karo lauko atvirlaiškiams sukurtos atvirutės su užrašu “An Ihn“ – “Jam“, puoštos ilgesingais eilėraščiais apie laukimą ir šiltų linkėjimų siuntimą. Smulkiu dailyraščiu užrašytuose trumpuose atvirlaiškių tekstuose, pradedamuose “Lieber Willy“ (brangus Willy), pasirašytuose “Deine Anna“ (tavo Anna), rašoma apie paprastus žmogiškus dalykus – meilę, laukimą, rūpestį. Akivaizdu, kad Willy šiuos laiškus gavo ir išsaugojo – kaip kitaip jie po šimto metų būtų atsidūrę istorijų kolekcionierės rankose?

Kvapas, kuriuo Anna galėjo iškvėpinti šiuos į frontą siunčiamus atvirlaiškius – vokiškoji tradicija ir parfumerijos legenda “Echt Kolnisch Wasser 4711“, su kuria susijusi Pasaulinio parfumerijos karo titulo verta istorija. XVIII amžiaus pradžioje, 1709 metais, Kelno mieste italų kilmės parfumerininkas Johannas Maria Farina , įkvėptas Italijos pavasario ryto po lietaus, sukūrė “Eau de Cologne“ – “Kelno vandenį“, vokiškai vadinamą “Kolnisch Wasser“, tapusį visų pasaulio odekolonų protėviu. 1792 metais Wilhelm Mülhens taip pat sukūrė puikų odekoloną, o 1803 metais jis įsigijo teises į “Farina“ vardą ir pradėjo pardavinėti savo kūrinį “Echt Kolnisch Wasser“ – “tikrąjį Kelno vandenį“ su Farina vardu, su kuo, žinoma, nesutiko Farina palikuonys. Tik 2006 metais baigėsi teismai tarp “Mülhens“ ir “Farina“, aiškinantis, kas yra kas – karai be taikos sutarties ir nuoskaudų užglostymo kartais išties užsitęsia keletą šimtmečių. Šiandien rinkoje yra du pirmieji-originalieji odekolonai: Farina “1709 Original Eau de Cologne“ bei Mülhens“4711 Original Eau de Cologne“.

“4711 Echt Kolnisch Wasser“ – tradicinis citrusinis odekolonas, pasižymintis optimizmo ir energijos suteikiančiu poveikiu. Bergamotė, citrina, apelsinas, levandos, rozmarinai, karčiavaisio citrinmedžio žiedai (neroli) – tikras džiaugsmo užtaisas.  Terapinės parfumerijos atvejis – nuo jo kvapo ir XXI amžiuje giedrėja mintys. Vokietijoje šiuo kvapu kadaise kvepėjo nosinės maldaknygėse, patalynės ar viskas, ką tik galima iškvėpinti – beprotiško populiarumo sulaukęs produktas. Man jis irgi patinka – mėgstu juo rankas apšlakstyti. Beje, tikimybė, kad Anna ir Willy istorijoje galėjo būti ir “Kelno vanduo“ – itin reali: tarp Gymnich ir Kelno vos trisdešimt kilometrų.

Šiandien, 2017 metų lapkričio 11 dieną, minimos 99-osios Pirmojo pasaulinio karo pabaigos metinės. Vartau senus žemėlapius, pieštus likus geram dešimtmečiui iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, prieš šimtą metų Annos iš Gymnich rašytus laiškus jos mielam Willy ir svarstau, kad iš tiesų visas pasaulis ir jo dėsniai telpa tavo mylimuose žmonėse. Nuoskaudos griauna ir žmonių, ir valstybių santykius bei likimus. Jeigu reikėtų išrinkti taikos kvapą, “4711 Echt Kolnisch Wasser“ būtų tai, kuo mielai iškvėpinčiau visą pasaulį – pasveikimui, taikai, minčių giedrai ir sveikam protui.

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Odekolonas į kelioninį krepšį: “Le Couvent des Minimes“

Skanūs kaip saldainiai! – tokia buvo mano pirmoji reakcija pamačius pardavime 30 ml “Le Couvent des Minimes“ odekolonų purškiamus buteliukus. Su šiuo vardu esu pažįstama jau keletą metų, kai saulėtais apelsinmedžių žiedais dvelkiantys “Eau Aimable“ ir mira bei arbata kvepiantis numylėtasis “Eau des Missions“ tapo vienais mėgstamiausių šiltojo metų laiko palydovų.

Žavusis “Le Couvent des Minimes“ mažylių penketukas – odekolonų armijos kareivėliai iš Provanso, Minime vienuolyno. Pranciškonų vienuolyno vardu pavadinta linija išlaiko santūrumo, dvasingumo ir tyrumo tradicijas: net pavadinimai gerokai skiriasi nuo grobuoniškai aistringų vardų, dominuojančių parfumerijos pasaulyje pastaraisiais metais. “Meilės vanduo“, “Ryto vanduo“, “Ramybės vanduo“, “Vienuolyno vanduo“ ar “Minime vanduo“ – paprasta ir aišku. Citrusai ir žolynai arba gėlės – toks yra bendrasis šių “vandenų“ vardiklis:

“Eau Sereine“ – ramybės vanduo – levandos, citrusai, rožės, šilauogės, pakalnutės, kedras. Naujausias “Le Couvent des Minimes“ šeimos atstovas, dvelkiantis švelniu ir lyrišku liūdesiu iš levandų ir pakalnučių. Ramus ir grakštus tas liūdesys kaip nesutemstančio birželio dangaus stebėjimas.

“Eau du Cloitre“ – vienuolyno vanduo – rožė, rožiniai pipirai, snaputis, greipfrutas, imbieras, kedras. Energijos suteikiantis aromatas su ryškia rože ir imbiero-greipfruto žvalumo užtaisu: pakankamai ryškus, kad juo kvėpintis ne tik dėl atsigaivinimo.

“Eau des Minimes“ – Minime vanduo – citrusai, rozmarinas, sodo gėlės, mediena, vanilė. Žvilgsnį aštrinantys citrusai ir rozmarinas – visiška odekolonų klasika, tačiau čia jie sušvelninti našlaitėmis, melisomis ir vos juntama vanile.

“Eau Aimable“ – meilės vanduo – apelsinmedžio žiedai, citrusiniai vaisiai, rožės, nasturtos. Kaip vadinasi, taip ir kvepia – šypsenomis, lengva euforija ir “drugeliais pilve“: vienas iš tų, kuriuos kaip vaistą skirčiau neramioms ar nuliūdusioms sieloms gydyti. Galima drąsiai dovanoti – žmonių, kuriems nepatinka šis aromatas sutikau vos keletą, o gerbėjų – ištisos armijos. Aš irgi iš pastarųjų.

“Eau du Matin“ – ryto vanduo – citrusiniai vaisiai, kriaušės, bazilikai, kedras. Ankstyvas vasaros rytas, rasomis išpuošti žolynai, vaisių sultingumas ir varpai, skelbiantys dienos pradžią: maždaug miuziklas “Muzikos garsai“, pirmosios vasaros atostogų dienos ir džiaugsmai.

Odekolonus, kuriuos mėgstu vežtis į keliones, renkuosi pagal trijų P principą: patogumas, paprastumas, patrauklumas. 30 ml purškiami buteliukai su žaviais aromatais – pats tas. Vasarą, kai norisi aiškumo ir saugaus prognozuojamumo, sudėtingas kompozicijas ir filosofines gelmes šaltojo metų laiko nosies ir sielos užgaidoms paliekant, odekolonai puikiai patenkina mano aromatinius ir nearomatinius poreikius: subtiliai iškvėpina, gaivina, dezinfekuoja ir viešojo transporto kvapų slogutį išsklaido. Ir dar daugiau – apie odekolono naudojimo būdus kviečiu skaityti aktualumo dar nepraradusiame sename įraše https://minervos.wordpress.com/2013/05/17/naujas-zvilgsnis-i-odekolona-praktika-eksperimentai-ir-atradimai/.

Mano pasiūlymas: į odekolonus reikia žiūrėti tik pusiau rimtai – jie skirti aromatiniam troškuliui numalšinti, žvalumui ir džiaugsmui sužadinti, o ne egzistencinėms dramoms iliustruoti. Dramos palauks iki rudens – metas uogoms, vaisiams, žolynams, rasotiems rytams, basoms kojoms ir saulėtam optimizmui. Svarbiausia, apskritai to meto nepražiopsoti, gyvenant civilizuoto žmogaus ritmu.

couventdesminimes

2 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Naujas žvilgsnis į odekoloną: praktika, eksperimentai ir atradimai

Šį pavasarį Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė žinutė apie tai, kad lietuviai pirmauja pasaulyje pagal odekolono sunaudojimą, daugiau nei 90 procentų jo tiesiog išgerdami. Nenuostabu, kad po tokios žinutės bei nepatraukliai keisto žmonių potraukio gerti viską, kas sudėtyje turi alkoholio, odekolono kaip kūno priežiūros priemonės reputacija Lietuvoje žlugo galutinai, nes ilgaamžių odekolono naudojimo tradicijų pagal paskirtį, kurios būtų stipresnės už prieštaringą jo reputaciją, šiuo metu Lietuvoje tiesiog nėra, o su tokia šio kvepiančio produkto reputacija, kokia yra dabar, tradicijų tikriausiai ir nebus.

Neseniai apie odekolono naudojimą diskutavau su Lietuvoje jau kelerius metus gyvenančia argentiniete, niekaip nesuprantančia, kodėl lietuviai taip nemėgsta praustis, skalbti rūbų ir vaikšto tikrai ne švara dvelkiantys. Iš viso ilgo pokalbio apie tradicijų ir įpročių skirtumus mane labiausiai sudomino pašnekovės pasakojimas apie jos šeimos kūno priežiūros įpročius: kiekvienas šeimos narys nuo vaikystės turėjo savo odekoloną – mergaitišką, berniukišką, vyrišką, moterišką – visiems pagal amžių ir pomėgius, tačiau visų amžiaus grupių odekolonuose dominuodavo citrusiniai kvapai. Odekolonu buvo apšlakstomas kūnas išsimaudžius duše – aromatas suteikdavo gaivos ir maloniai vėsindavo: tai buvo tokia pat įprasta kūno priežiūros priemonė kaip šampūnas ar dušo želė.

Vokietijoje “Kiolno vandens“ (vok.k. 4711 Echt Kölnisch Wasser ) naudojimas taip pat yra sena tradicija – jaunosios vokiečių kartos atstovai, su kuriais apie “Kiolno vandenį“ diskutavau praėjusią žiemą, prisimena, kad šį odekoloną kūno priežiūroje ar buityje naudojo jų mamos ir močiutės, o itin gausi įvairių kūno priežiūros produktų bei modernių šio odekolono interpretacijų pasiūla Vokietijos parfumerijos parduotuvėse leidžia spėti apie šio produkto aktualumą ir šiandien. Kaskart susidūrus su tokiomis istorijomis apie odekolono, kvepalų ar kitų kūno priežiūros produktų naudojimo tradicijas vis skaudžiau suprantu, kad tai, kas kitose šalyse yra savaime suprantami dalykai, Lietuvoje yra arba naujovės, arba dėl istorinių ir socialinių aplinkybių iškreiptos buvusių tradicijų interpretacijos. Tarpukario Kaune “Sanitas“ gamino ir odekoloną, ir vežetalį, ir keistąjį eau de quinine, tačiau istorinės aplinkybės šiuos dalykus iš bendrosios mūsų atminties tiesiog ištrynė – taip odekolonas tapo vidinio vartojimo produktu, o mes pirmaujame pasaulyje pagal šio produkto suvartojimą tikrai ne pačiame geriausiame kontekste. 

Jeigu išmokome virtuoziškai naudotis rytietiškomis valgymo lazdelėmis, žinome, kad derinti rankinę ir batus yra nebemadinga, o namus įsirenginėjame skandinavišku ar Provanso stiliumi, suvokdami šių stilių skirtumus, reiškia, galime ir odekolono naudojimo tradicijas atrasti iš naujo, pažvelgiant į jas nauju žvilgsniu. Iš praktikos drąsiai sakau: odekolonas yra puikus universalus produktas, nepelnytai pamirštas lietuvių namuose. Šiai vasarai įsigijau optimistiniais citrusais kvepiantį L’Occitane “Eau Universelle“ 300 ml talpos odekolono butelį (žodis “buteliukas“ prie tokio kiekio nedera) ir eksperimentuoju jį naudodama įvairiais išgirstais-perskaitytais-prisimintais būdais. Keletas praktinių odekolono naudojimo idėjų, kurios man itin patinka:

  • Išsimaudžius dar drėgną kūną apipurkšti ar apšlakstyti odekolonu. Kvepalų debesies efekto tikrai nebus, o maloni aromatinė vėsa garantuota. 
  • Lašelį odekolono įpilti ar įpurkšti į lyginimui skirtą vandenį. Dėmių ant audinių nelieka dėl itin mažos parfumuotų dalių koncentracijos, o išlyginti rūbai maloniai kvepia. 
  • Kambario kvėpinimas odekolonu. Vienas-du purkštelėjimai – to per akis maloniam namų kvapui.
  • Odekolonu papurkšti delnus ir patrinti rankas tarsi jas plaunantis. Poveikis – tarsi drėgnos citrusinės servetėlės, skirtos rankų valymui ir odos atgaivinimui. 
  • Kvepianti nosinė – geras ginklas prieš nemalonius aplinkos kvapus. Ne dujokaukė, tačiau uoslę ir emocijas, esant reikalui, apsaugo tikrai gerai. 
  • Odekolonu galima apipurkšti patalynę, tik citrusiniai kvapai žvalina – patikrinta praktikoje, todėl šiai funkcijai rekomenduočiau, pavyzdžiui, levandas ar gėlinius kvapus. 
  • Uodų įgėlimo vietą patepus odekolonu greičiau praeina niežėjimas ir patinimas. 
  • Karštu oru odekolonas yra vienas geresnių produktų, skirtų kvėpinti nuo Saulės uždengtas kūno vietas, pavyzdžiui, vadinamąjį Saulės rezginį. 

Tai, kas svarbu prieš įsijungiant į odekolono naudotojų gretas: ne kiekvienas odekolonas yra universalus produktas – odekolonais šiandien yra vadinami ir vyrams skirti kvepalai, ir nedidelę parfumuotų dalių koncentraciją turinčios kvepalų versijos, ir panašiai. Lietuvoje tų universaliųjų odekolonų mačiau tik L’Occitane, “Visokių daiktų krautuvėlėje“ tarp Parfums de Nicolai produktų ir Yves Rocher parduotuvėse, arba, žinoma, nebrangūs odekolonai, kurių yra nebrangios parfumerijos prekybos vietose, jeigu stereotipai nėra stipresni už jūsų drąsą ir smalsumą. Bendras universaliųjų odekolonų bruožas – ne tik įprasto dydžio (50-100 ml), bet ir didelės talpos buteliukai, paprastai nepurškiami, kartais turintys pridedamus purkštukus, trumpai išliekantis kvapas, kuriame dominuoja citrusai arba aromatinės žolės. Tai, kad jų kvapas išlieka trumpai, yra visiškai normalu – taip turi būti: odekolono funkcija nėra ilgalaikis kūno iškvėpinimas, parfumuotų dalių jame vos pora procentų, tačiau pojūčių atgaivinimui ar švelniam pasikvėpinimui – geras pasirinkimas. Ar odekolonas taps kasdieniniu produktu mano namuose, tikrai dar nežinau – tai galėsiu pasakyti tik didįjį “Eau Universelle“ butelį sunaudojusi, tačiau bent kol kas tas saulėtų citrusų aromatas, švelniai dvelkiantis nuo delnų, kai rašau šį tekstą, yra tikras malonumas. 

FreshLemonSplash

7 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Parfumerinės trejybės istorija arba Tai, ko nežinojote apie odekoloną “Trojnoj“

…Mano sovietinės vaikystės laikais visi vyresnio amžiaus vyrai kvepėjo labai panašiai: muilo putomis šepetėliu išteptą barzdą jie atsargiai skusdavo vienašmeniais peiliukais (“britvomis“, jeigu jau vardinti daiktus tikraisiais vardais), o nusiskutę būtinai barzdą apšlakstydavo odekolonu, kurį galėdavai identifikuoti labai paprastai – arba “Gvazdikas“, arba “Šipras“, arba “Trojnoj“. Mano senelis Kazimieras visada turėdavo bent vieną odekoloną, kuriuo ne tik barzdą tepdavo, bet ir skaudamus sąnarius įtrindavo, suskilusią odą juo gydydavo bei žaizdas dezinfekuodavo – ir kvepėdavo mano vaikiškai uoslei pasiutusiai gerai, ypač, jeigu tai būdavo odekolonas “Gvazdikas“, bet tik, ginkdie, ne “Šipras“, kurio kvapo niekaip nesupratau – na, kas gi gali savo noru kvėpintis tokia aromatine kartybe?

Anais laikais “Trojnoj“ paskirtis mano tėvų šeimoje buvo ne parfumerinė, bet griežtai medicininė – net ir uodus atbaidyti jis kuo puikiausiai tikdavo, ką teko išbandyti ir savo kailiu. Neišvaizdus stiklinis buteliukas su paprasčiausia etikete ir skandalinga reputacija buvo dažnos sovietinės šeimos vaistų spintelėje – šis produktas buvo taip plačiai paplitęs, kad apie jo universalumą legendos sklandė: “ir vidiniam vartojimui tinkamas, ir parfumeriniam, ir išoriniam vartojimui – tik dantų neataugina“, kaip šaipydavosi sovietmečio medikai, eilinio “Trojnoj“ gerbėjo medicinos įstaigoje sulaukę. Daugeliui iš mūsų, gyvenusių anos santvarkos laikais, “Trojnoj“ taip ir pasiliko anuose laikuose kaip Anapilin išėjusių senų žmonių aromatas, kurio kvapo šiandien jau nebeprisimename. O ir prisiminti nenorime – juk “Trojnoj“ šiandien siejamas su priklausomybe nuo alkoholio, užribio žmonėmis ir amžinuoju nepritekliumi.

Istorija yra subjektyvus dalykas: žmonių atmintis yra linkusi istoriją iškreipti ir suinterpretuoti taip, kaip nugalėtojams yra patogiau. “Trojnoj“ istorija taip pat gali būti priskirta subjektyvių istorijos paradoksų atvejams. Jau rašiau, kad Tarpukario “Sanitas“ gamino odekoloną “Tripple“: kuo daugiau gilinuosi, tuo akivaizdžiau, jog tai išties buvo lietuviškasis “Trojnoj“ – odekolonas, pasižymintis parfumerinėmis ir gydomosiomis savybėmis kaip buvo įprasta visoje Europoje. Ir niekaip tai nebuvo sovietmečio kūrinys, na, niekaip – kad ir kaip mūsų istorinė atmintis jį sietų su tėvų ir senelių jaunyste.

Beje, su politika “Trojnoj“ siejasi visiškai tiesiogiai, tik sąsajos yra maždaug 150 metų ankstesnės nei mes įsivaizduojame: po stebuklingojo Farinos “Kiolno vandens“ – “Kolnisch wasser“ arba “Eau de Cologne“ – išpopuliarėjimo visoje Europoje imperatorius Napoleonas XIX a. pradžioje įsakė paviešinti odekolono sudėtį. (Įdomu: tuomet odekolonui buvo priskiriamos visos stebuklingosios savybės: ir lengviau gimdyti jis padeda, ir nuo epidemijų saugo, ir skrandį gydo, ir sąnariams padeda.) Tam, kad išsaugoti odekolono pagaminimo paslaptį, odekolonas buvo paskelbtas ne medicinine, bet parfumerine priemone, į jo sudėtį įtraukiant šventąją parfumerinę trejybę – citriną, bergamotę ir neroli (karčiavaisio citrinmedžio žiedus). Būtent nuo šios parfumerinės trejybės ir prasideda “Trojnoj“ ar “Tripple“ tipo odekolonai, kurių atmainų galima rasti ir moderniojoje parfumerijoje.

Carinėje Rusijoje “Trojnoj“ gamino H.Brokar parfumerijos fabrikas, kuris po revoliucijos ir fabriko nacionalizacijos buvo pervadintas į “Novaya Zaria“. Iki XX amžiaus vidurio “Trojnoj“ buvo gaminamas tik iš natūralių medžiagų – aromatinių žolių ir spirito, tačiau ir sintetinės sudėtinės dalys “Trojnoj“ vartojimo nepakeitė – vaistas nuo visų ligų jis buvo iki pat santvarkos pokyčių. Šiandien “Trojnoj“ gaminamas Kazanėje, fabrike “Aromat“: į klasikinę “Trojnoj“ sudėtį dar įtrauktos ir spygliuočių, muskuso, santalmedžio natos. Šiandieninis “Trojnoj“ kvepia šiek tiek kitaip nei mano vaikystės laikais, bet vis tiek – pauostyti vardan istorijos yra tiesiog privaloma.

Sąžiningai, man “trejybinis“ aromatas tikrai patinka. Intensyvūs kartūs citrusai ir aromatinės žolės, kokius atpažįstu ir tokiuose mieluose bei istoriškai reikšminguose odekolonuose kaip Guerlain “Imperiale“. Vadinkite mane senamadiška, bet Šerlokas Holmsas, Erkiulis Puaro ar aukšto rango Tarpukario Lietuvos karininkas tikrai nekvepėjo Paco Rabanne “One million“ – tikėtina, kvepėjo “trigubu“ odekolonu, pasižymėjusiu  ir kvapu, ir teigiamu poveikiu odai. O tai jau istorija. Ir jos nesuklastosi 🙂

6 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Florance odekolono buteliukas arba Nuostabusis paprastumas

Sveiki,

Visų pirma, atsiprašau už ilgą tylą – darbingas laikotarpis pasitaikė, o nesibaigiantys darbai su kvepiančiomis istorijomis kartais visiškai nesiderina ir aršiai kariauja dėl mano laiko…

Šįkart – didysis mano džiaugsmas, atsiųstas gerojo žmogaus, sendaikčių pasaulyje gyvenančio. Tai – 1927 metų Florance gėlių odekolono buteliukas, kuris prašyte prašosi pvz. vienišos snieguolės pamerkimo. Įsivaizduojate, prieš 83 metus turbūt žavi ir elegantiška Laikinosios Sostinės  ponia kvėpinosi gėliniu Florance odekolonu ir net nenumanė, jog 2010-aisiais jos odekolono buteliukas savo nuostabiu paprastumu žavės jai nepažįstamo pasaulio žmones… 🙂

Dievinu sendaikčius – jie tarsi gyvoji istorija primena apie laikus, kuriuos dar prisimena paskutinės senučiukės, sekmadieniais Kauno kavinėse kavą geriančios. Ir kaip gaila, kad tų gražiųjų senučiukių, kurios galbūt paslapčia kvėpinosi jų mamų turimu Florance gėlių odekolonu, kasmet lieka vis mažiau…

p.s. Gerojo žmogaus atrasta Florance gaminto losjono “Rožė“ etiketė – atkreipkite dėmesį į madingą šukuoseną bei romantikos simboliką, kuri aktuali ir po kelių santvarkų pasikeitimo 🙂

8 Komentaras

Filed under Bendroji, Tarpukario istorija