Tag Archives: mira

Smilkalais ir mira kvepiantis Vilnius iš K.Sabaliauskaitės “Silva Rerum“

Kristinos Sabaliauskaitės knygų “Silva Rerum“ tema, atrodo, jau viskas yra pasakyta ir parašyta, jos jau apdovanotos visais įmanomais lietuvių apdovanojimais ir išsamiai aptartos visuose knygų mylėtojų forumuose, jas jau perskaitė didesnė dalis Lietuvos nei ta, kuri yra skaičiusi Lietuvos Respublikos Konstituciją, todėl man net nejauku prisipažinti – abi šias knygas perskaičiau tik praėjusią savaitę. Neskaičiavau, kiek kartų knygynuose jas varčiau ir taip ir nenupirkau dėl tuo metu man neįperkamos jų kainos, kiek kartų prekybos centrams paskelbus ženklias nuolaidas knygoms skubėjau į parduotuvę įsigyti “Silva Rerum“ ir kiek kartų šių knygų negavau – skaičiai neturi prasmės, nes iki praėjusios savaitės “Silva Rerum“ tiesiog išslysdavo man iš rankų.  Ne laikas, nusprendžiau po eilinio išslydimo, tinkamo laiko perskaityti abi “Silva Rerum“ knygas sulaukusi tik dabar, atsivertusi pirmąjį pirmosios “Silva Rerum“ puslapį ir į šį pasaulį sugrįžusi tik po to, kai baltas puslapis paskelbė apie antrosios knygos pabaigą. Tiesą sakant, mintyse šias knygas vis dar skaitau, nenorėdama jų paleisti – jų tekstai skamba galvoje ir vaizduotėje, nosis ieško knygose aprašytų kvapų, o siela džiaugiasi, patyrusi tokį skaitymo sukelto įspūdžio malonumą, kokio nebuvo patyrusi nuo praėjusiame amžiuje skaitytų L.Tolstojaus “Anos Kareninos“ ir “Karo ir taikos“ laikų.

“Silva rerum“ šokiruoja nuodėmingosios žmogiškosios prigimties apnuoginimu, atskleisdama visas didžiąsias žmonijos nuodėmes – puikybę, godumą, ištvirkimą, pavydą, tamsumą, žiaurumą, demoralizuojantį karo poveikį ir polinkį į vienadienius malonumus, tuo pačiu užburdama autorės dėmesiu smulkiausioms detalėms, architektūrai, istorijai, simboliams bei lemties ženklams. Didžiulės pagarbos vertos šių knygų išnašos, kurias verta išsaugoti atmintyje kaip tikrą informacijos lobyną – senokai neskaičiau romano su tokiomis vertingomis išnašomis ir tekstų kitomis kalbomis intarpais, taip praturtinančiais vaizduotę. Net ir kvepalams šiose knygose skiriamas didelis dėmesys, saldžiąja mira (opoponaksu) iškvėpinant žavųjį Joną Kirdėjų Birontą, “Maršalienės vandeniu“, brangesniu už auksą – jo žmoną, už beprotiškus pinigus išpirktą iš vienuolyno, Uršulę Norvaišaitę-Birontienę.

Saldžioji mira, vadinamasis opoponaksas, kuri šiandien yra populiari kvepalų sudėtinė dalis, pasak K.Sabaliauskaitės, XVII a. laikyta vaistu nuo isterijos ir hipochondrijos (“Silva Rerum“, p. 275, 153 išnaša), kitaip sakant – fantastiška istorinė-aromatinė simbolika, skirta nuo moteriškos isterijos vienos nakties nuotykiais ir žodžiais “gydančio“ retorikos meistro Jono Kirdėjo kvėpinimui. Tai – saldžiųjų miramedžių (Commiphora guidotti) derva, senovės Egipte naudota balzamavimui ir ritualinių smilkalų gamybai. Ieškodama saldžiosios miros kvapo nukeliavau į “Kvapų namus“, kur radau saldžiosios miros dervos gabalėlius ir eterinį aliejų, juos lyginau su puikiuoju miros (Commiphora myrrha) kvapu ir supratau, kodėl knygos herojai Norvaišai klydo manydami, kad Jonas Kirdėjus mira kvėpinasi – aromatai labai panašūs, bet saldžioji mira tikrai saldesnė, neturinti tradicinei mirai būdingo sauso kartumo.

mira_saldziojimiraSavo kvepalų spintoje atradau mira ir saldžiąja mira kvepiančius 2005 metais sukurtus Yves Rocher “Voile d’Ambre“, kurių pavadinimas prašyte prašosi būti išverstas kaip “ambros šydas“, tačiau šiuose kvepaluose ambros nėra – jų pradinėse natose aptinkami mandarinai ir kardamonas, vidurinėse – mira, smilkalai ir saldžioji mira (opoponaksas), bazinėse – vanilė, santalmedis ir pačiulis. Mano seni favoritai šaltuoju metų laiku – saikingai prieskoniniai, saikingai saldūs, saikingai dūminiai-smilkaliniai, sukuriantys iliuzijas apie nesaldžią ambrą ir jos suteikiamą komforto jausmą. Beje, ieškodama saldžiosios miros savo kvepalų buteliukuose atradau apmaudžiai pamirštus L’Erbolario “Myrrhae“, kurių aromatinę kompoziciją sudaro mira, smilkalai, imbieras ir šalavijas – tamsūs, gilūs, sodrūs, dūminiai-sakraliniai-bažnytiniai pačia geriausia prasme, mano pirmoji pažintis su parfumerine mira ir senos meilės sakraliniams kvapams parfumerijoje priežastis. Jonui Kirdėjui kvėpinti labiau tiktų Yves Rocher “Voile d’Ambre“ – tikrai patrauklūs ir kažkuo nuodėmingi be sakralinių poteksčių ar perdėto modernumo.

“Maršalienės vanduo“ (Eau de Marechale), kuriais kvėpinosi Uršulė Norvaišaitė-Birontienė, 1669 metais buvo sukurti Prancūzijos maršalo d’Aumont žmonai Antoine d’Aumont, kuriais ji kvėpino pirštines. Interneto platybėse aptikau informaciją, kad “Maršalienės vandens“ aromato pudros, naudotos perukų kvėpinimui, sudėtyje buvo florencinis vilkdalgis, kalendra, gvazdikėliai, ajeras ir viksvos, o Crown Perfumery “Marechale 90“ kvepaluose, kurie 1994 metais buvo sukurti pagal XVII amžiaus receptą, šalia florencinio vilkdalgio, gvazdikėlių atsirado rožės, muskusas ir ambra bei kitos natos. Sprendžiant pagal natų aprašų nuotrupas, galima spėti, kad “Maršalienės vandens“ aromatas buvo neabejotinai pudrinis, atsiskleidžiantis aromatine žaluma. Brangesnis už auksą, pirmasis Karaliaučiuje, puikiai tikęs Uršulės prabangai ir įtaigai pabrėžti – nuostabi literatūrinė-aromatinė detalė.

Pati “Silva Rerum“ knyga man kvepia mira ir smilkalais – sakralumu ir jo paslaptimis, pakylėjimu aukščiau kasdienybės, apsivalymu ir amžinųjų vertybių išsaugojimu. Tačiau ne žmonės iš “Silva Rerum“ knygų kvepia šiais sakraliais aromatais, o emocijomis suvokiamas Vilnius – tikrasis knygos pagrindinis veikėjas, siaubiamas karų ir kerštingų žmonių nuodėmių, apsivalantis maru ir spindintis savo bokštais aukščiau laiko ir žmonių likimų. Aš, prigimtinė kaunietė, kelerius pastaruosius metus dirbau Vilniuje, buvusiame Bazilijonų vienuolyno pastate Arklių gatvėje ir po darbo eidavau lėtai pasivaikščioti po senąjį miestą, bažnyčių bokštus skaičiuodama ir gatvių pavadinimus skaitydama, todėl dabar perskaityta “Silva Rerum“ man tapo manųjų popietinių pasivaikščiojimų po Vilnių jungtimi, suvokiant, kad vaikščiojau saldžiąja mira įsivaizduojamai kvepiančiomis gatvėmis, mačiau bažnyčias, pergyvenusias karus, marus ir žmones, galbūt prasilenkiau gatvėje su šiuolaikiniais Jonais Kirdėjais, aromatu ir iškalba žavinčiais, save šventųjų paveiksluose ir aukštuomenės kronikose vizualizuojančiomis Uršulėmis Norvaišaitėmis ar taip ir neišdrįsusiu atidaryti sidabrinės skrynelės, galėjusios pakeisti ištisos valstybės likimą, senuoju Norvaiša, nuo savęs tolimoje provincijoje pasislėpusiu. Visi mes, mūsų nuodėmės ir likimai esame įrašyti sunkiojoje “Silva Rerum“, todėl Dieve, sergėk mus nuo karo, maro ir bado – už savo nuodėmes mes tikrai patys save nusibausime, miesto bokštams niūriai stebint pakilimus ar nuopolius smilkalais ir mira dvelkiančiose senosiose gatvėse.

Skaitysiu dar kartą, tikėdamasi, kad niekada nebus pastatytas filmas pagal “Silva Rerum“, nes vaizdais šios knygos neperteiksi – ją reikia išjausti ir įsivaizduoti turimų istorijos žinių kontekste.

p.s. Pagarbiai žiūrėkite į miesto gatvėmis vaikštančius katinus – kas žino, nuo kokio maro jie apsaugo puikybe sergančius žmones.

Katinai, sutikti Etmonų gatvėje.

Reklama

5 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Apie Tris Karalius, prieš vienerius metus įkvėpimą atnešusius

Sausio 6-oji diena arba Trys Karaliai yra paskutinė Kalėdų laikotarpio diena, kai nupuošiame Kalėdines eglutes ir visa savo esybe po prieškalėdinės euforijos sulendame į liūdesį keliančią sausio rutiną. Šventės baigėsi, iki pavasario dar toli, o žiemos Lietuvoje ne visada įkvepiančiai baltą atviruką primena, todėl Trys Karaliai paprastai siejami su niūriojo periodo pradžia, kurį reikia kažkaip išgyventi, kad ir kaip norėtųsi prisijungti prie žiemos miegu miegančio barsuko ar meškos. Ir taip per visuotinio liūdesio užkratą pamirštame fantastinę istoriją apie Tris Karalius, kurie tikrai ne liūdesį atnešė – jie buvo pirmieji, Žmonijos Karalių pripažinę – tarsi to meto diplomatai, užmezgę diplomatinius santykius su naujai užgimusiu pasaulio valdovu ir simbolinių dovanų jam atnešę (reikia pastebėti, kad moderniajame pasaulyje nieko naujo – pirmojo oficialaus vizito metu aukščiausieji valstybių vadovai irgi vertingas simbolines dovanas atveža, taip pratęsdami tūkstantmetes tradicijas).

Trys karaliai arba tiksliau – trys išminčiai iš Rytų – Kasparas, Merkelis ir Baltazaras – gimusiam Kristui atnešė tris svarbias dovanas: auksas – žemiškoji vertybė arba karalystės simbolis, mira – išrinkimą žyminčiojo patepimo aliejaus sudėtinė dalis ir kančios simbolis bei smilkalai (ne šiaip smilkalai, o vadinamieji frankincense) – kunigystės ir maldos sakralinis kvapas. (Beje, apie mirą ir smilkalus: vadinamoji mira yra miramedžio sakai, o Trijų Karalių istorijoje minimi smilkalai – smilkalinės bosvelijos sakai. ) Šios trys dovanos galėjo būti dovanojamos tik karaliui, o ką tik gimusį kūdikį karaliumi pripažinti galėjo tik  išminčiai, teisingai ženklus danguje perskaitę. Ir taip jau daugelį metų keliauja Kasparas, Merkelis ir Baltazaras į mūsų visų namus ir širdis: kasmet sausio 6-ąją bažnyčiose šventinama kreida, kuria ant durų užrašoma +K+M+B – kad visos nelaimės pažymėtuosius namus aplenktų, o išmintis ir dovanos aplankytų…

Praėjusiais metais Trys Karaliai atnešė ypatingos kreidos ir man – o tiksliau, kelių ypatingai išmintingų moterų (kiekviena iš jų verta būti jeigu jau ne karaliene, tai bent jau vyriausia patarėja visais gyvenimo klausimais!) prispirta ir pradėjau rašyti savo parfumerines istorijas. Neturėjau nė menkiausio supratimo, kiek rašysiu, kaip rašysiu, ar kas nors skaitys, etc., bet turbūt būtent ypatingoji tinklaraščio pradžios data padarė savo slaptąjį darbą – mano pasaulis vis dar kvepia, o kompiuterio klaviatūros barškėjimas parfumerines istorijas berašant tapo labai mielu užsiėmimu, įkvėpimą skleidžiančiu ir į visai nekvepiančias mano mokslinės veiklos sritis.

Ačiū visiems, kurie per šiuos – pirmuosius – Minervos blog’o egzistavimo metus užsukote ir pasilikote! Kiekvienas iš Jūsų man esate labai svarbus – jeigu nebūtų jūsų, mano kvepiančios istorijos taip ir liktų mano mintyse, kada nors papasakojamos tik mažam žmonių ratui, jeigu išvis papasakojamos, taigi, pirmąją žvakutę ant virtualaus Minervos blog’o gimtadienio torto siūlau užpūsti kolektyviai – ir tegul Trijų Karalių dieną gimę jūsų norai ir svajonės pildosi taip, kaip išsipildė mano sena svajonė – rašyti apie tai, kas įkvepia mane gyventi! 🙂

Nuo šiandien Minervos blog’as turi dar vieną pavadinimą – naujo pavadinimo konkursas baigėsi vieno išmintingo vyriškio, šiandien gimtadienį švenčiančio (fantastinis sutapimas!) dėka: ar gali būti geresnis pavadinimas blog’ui, kuriame rašoma apie asmenines kvepiančias istorijas, nei “Minervos įkvėpimai“? 🙂 Shumere, ačiū tau! Nuo šiandien – Minervos Blog’as: Įkvėpimai. (Dovanos ir padėkos – gyvai artimiausia proga). Kodėl būtent įkvėpimai? – todėl, kad įkvėpimas yra ne tik fizinis veiksmas, būtinas kvepalus testuojant – tai ir kibirkštėlė Trijų Karalių išminties ar mūzos prisilietimas, be kurios nebūtų nei kvepiančių Minervos istorijų, nei mokslinės mano veiklos, nei kūrybiškumo gyventi įdomų gyvenimą kiekvieną dieną…


10 Komentaras

Filed under Bendroji