Trumpai. Parduotuvėse pasirodė Lancome “La Vie Est Belle“.

Didžiųjų Lietuvos miestų gatves jau puošia gražioji Julia Roberts šypsena, reklamuojanti naujausius Lancome kvepalus “La Vie Est Belle“ (“Gyvenimas yra gražus“). Žinant šio posakio populiarumą (ne paslaptis, įspūdingasis filmas “La vitta e bella“ prie posakio populiarumo  prisidėjo kraštuose, kurie iki šiol šio posakio nežinojo) buvo tik laiko klausimas, kuri kompanija pirmoji pavadins kvepalus šiuo vardu. Kenzo 1997 metais išleido labai dėmesio vertus kvepalus “Le Monde est Beau“ (“Pasaulis yra gražus“), o šiais metais Lancome gražiu pavadino gyvenimą ir kvepalų reklamai bene pirmąkart pasikvietė įžymiąją Julia Roberts, kurios grožio laikas, rodos, visai nekeičia.

Gurmaniškiems kvepalams priskiriamus “La vie est belle“ EDP kvepalus sukūrė Olivier Polge, Dominique Ropion ir Anne Flipo, kurie, pasak įvairių internetinių šaltinių, kompoziciją kūrė trejus metus, galutinį variantą pasirinkdami iš 5000 versijų. Pradinėse natose – juodieji serbentai, kriaušės; vidurinėse – apelsinmedžio žiedai, jazminaitis ir vilkdalgis, bazinėse – tongapupės, pačiulis, saldainiai (angl.k. praline), vanilė. Nepaisant puikaus pavadinimo ir gražios reklamos, aromatas atpažįstamas kaip Victor&Rolf “Flowerbomb“, Thierry Mugler “Angel“ variacijų ar Guerlain “Shalimar Parfum Initial“ giminaitis. Taip, gurmaniškas, taip sirupiniai vaisiai su svaiginančiomis baltomis gėlėmis, taip, pudrinis vilkdalgis. Mano nosiai, šiek tiek persistengta su aromato saldumu ir klampumu, todėl manosios preferencijos atitenka bene pagrindiniam konkurentui – Guerlain “Shalimar Parfum Initial“. Kodėl būtent “Shalimar Parfum Initial“ laikau “La Vie est Belle“ konkurentu? – dėl pačios koncepcijos: paimtas istorinis buteliukas, daugmaž tos pačios spalvos kvepalų skystis, panašus aromato tipas, ta pati kainų grupė bei ta pati tikslinė naudotojų grupė.

Kaip visada: siūlau išbandyti patiems  – nes nieko nėra subjektyviau už moters grožio ir aromato grožio supratimą.

Apie Odesą, svajones, juodąją magiją ir kvepalus

“Svajok atsargiai – net ir pačios drąsiausios svajonės turi polinkį išsipildyti“, teigia vienas mėgstamiausių mano posakių. Ir išties – ne kartą ir ne du esu “prisisvajojusi“: garsiai įvardinusi svajonę, ją pamiršusi ir tada, kai ji tampa realybe, prisiminusi apie tos svajonės atsiradimo aplinkybes. Taip netyčia išsvajotai esu buvusi ne viename gyvenimą pakeitusiame tolimame mieste, iš nuostabos spindinčiomis akimis stebėjusi krintančias žvaigždes sėdėdama ant svajones pildančio akmens kažkur Estijos provincijoje, o auksinį rudenį (tokia būsena – ne tik metų laikas) šiemet radau tolimoje vaikystės svajonėje. Šįkart tai buvo deimantas prie jūros (pasak vaikystėje populiarios dainos) – Odesa.

12-oji kėdė.

Odesa šiandien atrodo kur kas labiau egzotiškai nei Turkija, Egiptas ar Vakarų Europa kartu sudėjus. Miestas, kurį visi, gimusieji Sovietų Sąjungoje, žino kaip Ostapo Benderio, Kisos Vorobjaninovo, legendinių Odesos žydų, “Brilijantinės rankos“ herojų gimtąjį miestą, kuris visada asocijuodavosi su apsukrumu, kontrabanda, romantika ir laimingomis pabaigomis. Važiuodama į Odesą stengiausi atsikratyti visų išankstinių nuostatų bei vaikystės iliuzijų, bijodama didžiulio nusivylimo, tačiau tai, ką radau Odesoje, pranoko mano lūkesčius – tiek romantikos, tiek apsukrumo, tiek laimingos pabaigos prasme. Apie kelionę, atvirą korupciją ir miesto grožį nerašysiu – vis tiek žodžiais perduoti neįmanoma, tačiau tie, kurie turi daug avantiūrizmo, įspūdžiams atvirą širdį, be nuoskaudų prisimena 1992-1993 metus Lietuvoje ir puikiai moka rusų kalbą, Odesą, tikėtina, įsimylės ir dar neišvažiavę kurs naujus sugrįžimo į į šį kontrastų ir nuotykių miesą planus.

Parfumerinė patirtis, kurią teko įgyti Odesoje, taip pat gali būti priskiriama smagiam nuotykiui. Jau važiuodama į šį miestą žinojau, kad Odesoje yra prabangaus tinklo “Brocard“ parduotuvė, kurios aplankymą privaloma tvarka įsirašiau į kelionės tikslus. Pagrindinėje Odesos gatvėje (žinoma, Deribasovskaja)  įsikūrusiame prekybos centre esant parduotuvė pribloškė: “Sarma“, “Kristiana“, “Douglas“ ir “Creme de la Creme“ kartu sudėjus. Ir dar didelis “Hermes“ asortimentas šalia visų neišvardinamų gėrių. Kainos – europietiškos: pvz. Guerlain kvepalų kainos – tokios kaip “Kristianoje“, Hermes  “Eau Claire des Merveilles“ 100 ml – apie 400 Lt. Parduotuvė akivaizdžiai orientuota ne į vietinius gyventojus – visos kalbintos odesietės kvepalus prisipažino perkančios pigesnės parfumerijos tinkluose.

Neoriginalieji "Magie Noire"

Tačiu “Brocard“ lieka “Brocard“, o Odesa yra Odesa. Ir mano parfumerinis nuotykis susijęs ne su prabanga, o su Odesos legenda, gyvuojančia ir šiandien. Aš nusipirkau kvepalus! –  neoriginalius, PP koncentracijos, nors iki Odesos galvojau, kad PP koncentracijos kvepalų nebūna! Parfumerijos parduotuvėje, kurioje šalia originalių kvepalų stovi neoriginalūs kvepalai, pamačiau Lancome “Magie Noire“ 7,5 ml PP dėžutę. Celofanuota, tikrai patikimai atrodanti, už 29 Lt (87 grivnos). Nuobodžiaujanti pardavėja, sužinojusi, kad domiuosi būtent šiais kvepalais, intensyviai bandė mane atkalbėti nuo jų pirkimo – “jūsų skonis mane gąsdina!“, bandydama man įsiūlyti ką nors lengvesnio. Nepavyko: nusprendžiau, kad smalsumas vertas 29. Jau Kaune išpakavusi kvepalus pradėjau juoktis: buteliukas – teisingas, pakuotė – itin panaši, kvapas – tobulai atkartojantis senuosius “Magie Noire“ PP. Sąžiningai, iš kvapo neatskirčiau nuo originalo: puiki kokybė, ilgai laikosi, gražiai skleidžiasi. Jeigu tokie kvepalai pakliūtų į Lietuvos rinką, ne viena ir ne dvi nostalgijos kamuojamos moterys tikrai apsigautų – net neabejoju, tik kainą, akivaizdu, sumokėtų ne 29 Lt. (Gal ir gerai, kad nuo Odesos iki Kauno – daugiau nei para nuolatinio važiavimo…)

Ir tai tik viena iš parfumerijos Odesoje ypatybių: pvz., teko išbandyti neoriginalius “Yohji“ – senokai nebegaminamus Yohji Yamamoto kvepalus ir pripažinti puikią analogo kokybę, mačiau puikios kokybės neoriginalius Tom Ford vyriškus kvepalus, etc. Šiaudeliai, kodai, pakuotės ir kitos anksčiau veikusios neoriginalių kvepalų atpažinimo gudrybės akivaizdžiai pralaimi kovą prieš pigių neoriginalių kvepalų poreikį – apie viską pagalvojama. Ir pasakok, kad nori, apie originalių kvepalų teikiamą gėrį ir grožį, kai finansinės krizės kontekste tau pasiūlo beveik originalius kvepalus už ketvirtadalį kainos…

…o Odesa išties nuostabi! Vaikštai Odesos gatvėmis ir jauti, kad daugelį dalykų, kuriuos ji kol kas išsaugojo, mes jau praradome, nepaisant to, kad Lietuvoje žmonės gerokai turtingesni, stilingesni ir madingesni. Ir vis labiau stiprėja ilgesys tam deimantui prie jūros, kuriame žmonės yra nuoširdžiai įdomūs vieni kitiems – ir mes tokie buvome, pasakų, prasidedančių žodžiais “seniai labai seniai“ laikais…

 

Odesos operos ir baleto teatras

 

Operos ir baleto teatro laiptinės fragmentas

Jūreivį išlydinčios šeimos statula

2010 m. rudens naujienos parfumerijos parduotuvėse

Į Lietuvą agresyviai įsiveržus vėsiam rudeniškam orui tiesiu taikymu nukeliavau kvepiančių rudens naujienų paieškoti. Turiu pripažinti, jų yra visai nemažai – nuo sužavėjusių iki ilgam atgrasinusių, bet apie viską iš eilės ir po truputį.

Lancome “O d’Azur“ akivaizdžiai turėjo pasirodyti ne rudens pradžioje, o vasaros pradžioje – gaiviai saldus gėlinis-vaisinis kvapas, šiek tiek primenantis Lancome “O Oui!“ ir mano nosiai  praktiškai neprimenantis senųjų-gerųjų-karčiųjų Lancome “O“.  Nepretenzingas “darbinis“ kvapas, kurį pagal paskirtį lyginčiau su Estee Lauder “Pure White Linen“ ir jų giminaičiais: kasdien į darbą, kai norisi kvepėti visuotinai toleruojamais kvepalais.

Paco Rabanne “Lady Million“ – antrąkart pasikartojusi istorija (pirmasis kartas – Black XS), kai P.Rabanne pristato gerą vyrišką ir prastesnę moterišką kvepalų versiją: jaukus, šiltas, uoginis-gėlinis-prieskoninis itin stereotipiškai moteriškas kvapas, visgi nublankstantis šalia “1 million“ vyriškosios versijos. Šiam kvapui prognozuoju ne vieną milijoną gerbėjų – tradiciniai šilti, šiek tiek gurmaniški kvapai rudeniui atėjus paprastai kvepia itin patraukliai, o ir buteliukas visai prabangiai atrodo. Tik mano feministinė gaidelė visgi šnabžda: o kodėl vyriškieji vadinasi “1 million“ be aliuzijos į vyro kainą, o moteriškieji – “Lady Million“ su “moteris, verta milijono“ užuomina?

Itin nudžiuginusi rudens naujiena – Lanvin “Marry me!“. Visai mielas ir gan intelektualus vaisinis-gėlinis-uoginis “kompotėlis“, kurio pagrindinė problema – pavadinimas: na, ir kaip pirkti tokius kvepalus be aliuzijų į pavadinimą?  Turiu slaptą įtarimą, kad šie kvepalai tikrai nebus itin populiari vyrų perkama dovana, nors, kas žino – galbūt šie kvepalai nedrąsiesiems padės nuo Tamošiaus Bekepurio laikų žinomą  “rudenį visi į poras“ planą įgyvendinti, o dėl kvepalų vestuvėms neapsisprendusias nuotakas nuo didelio kvepiančio rūpesčio išvaduos… Vyriškosios “Marry me!“ versijos, spėju, nebus, nors kas žino – galbūt ekstravagantiškieji Etat Libre d’Orange šalia “Tom of Finland“ (beje, puikių kvepalų!) ir pastatys vyriškuosius “Marry me, Tom“ 🙂

Dar vienas įkvepiantis džiaugsmas – Gucci “Guilty“. Kad ir kokie kvepalai slypėtų šiame metaliniame buteliuke, perskaičius pavadinimą visų pirma pagalvoji apie galvos barstymą pelenais atgailaujant už padarytas nuodėmes ir kažką niūriai bažnytinio-smilkalinio, iš nuodėmių išvaduojančio. Deja, visuotinių atlaidų šįkart nebus – rytietiški-gėliniai Gucci “Guilty“ kvepia giminingai seniesiems čiobreliniams Gucci EDP ir kontrastuoja su savo pavadinimo sukeltomis iliuzijomis. Gan įdomūs kvepalai – mano prieskoninei-smilkalinei nosiai pernelyg saldūs, bet nuodėmės visai verti. (Kaltę dėl tos nuodėmės prisipažįsti jau pirkdamas šiuos “kaltus“ kvepalus.)

Desertui pasilikau gurmaniškus kvepalus, kurie abejingų tiesiog nepalieka. Thierry Mugler dar kartą eksperimentuoja gurmaniškomis natomis ir šįkart pasauliui pristato “Womanity“ – tam tikrą stiprų moteriškumą, jungiantį visas pasaulio moteris – kvepalus, išsiskiriančius gurmaniškai sūriu ikrų ir saldžiu figų kvapų deriniu. Jeigu “Angel“ buvo gurmaniškas šokoladas, tai “Womanity“ – novatoriškas saldžiai-sūrus “fusion“ virtuvės gaminys, įkalintas rausvame metalu kaustytame buteliuke. Apie mano nemeilę Th.Mugler kvepalams esu prisipažinusi ne kartą, bet “Womanity“ mane pribaigė galutinai – turbūt ir įžymieji Etat Libre d’Orange “Secretions Magnifiques“ mano nosiai kvepia priimtiniau, nors tam tikro aromatinio panašumo tarp “didingųjų išskyrų“ ir “Womanity“ išties galima atrasti. Nepaisant mano parfumerinio šoko, visgi manau, kad “Womanity“ turi nemažą gerbėjų ratą, kuris neabejotinai dar išsiplės, tačiau pasilieku sau teisę laikytis nuo šių kvepalų atokiau… labai dideliu atstumu atokiau.

Vyriškos parfumerijos lentynose naujienų taip pat yra, tačiau po “Womanity“ sukelto parfumerinio šoko šių lentynų aplankymą palikau sekančiam vizitui parfumerijos parduotuvėse. Kai tik bjaurusis rudeninis uoslę ir skonio pojūtį atėmęs virusas leis iš lovos paskelti…