Tag Archives: kvapas

“Papier d’Armenie“ – kitoks namų kvėpinimas

“Papier d’Armenie“ tradicijos šaknys – kvapiosiomis dervomis prisotintų popieriaus juostelių smilkymas namuose, pašalinant nemalonius kvapus ir pripildant erdvę maloniais aromatais. Prancūzų vaistininkai XIX amžiuje susidomėjo armėnų šeimose dažnai praktikuojamu namų kvėpinimo ir, tikima, dezinfekcijos būdu smilkant benzoino dervą, todėl 1885 metais sukūrė pirmuosius “Papier d’Armenie“ – genialiai elementarius saldaus benzoino kvapo popierinius smilkalus, niekaip neprimenančius sakralinių bažnyčių skliautų ir rimties. Tabako ir virtuvės kvapai yra bejėgiai prieš erdvėje sklindantį benzoino dvelksmą – jau XX amžiaus pradžioje “Papier d’Armenie“ tapo tradicine pirmąja aromatine pagalba ir prancūzų namuose.

Prieš keletą metų “Papier d’Armenie“ pasikvietė garsiausią parfumerijos pasaulio armėną Francis Kurkdjianą, kuris sukūrė proginę “Armenie“ aromato versiją iš smilkalų, miros, vanilės ir medienos akordų. Būtent šią versiją mielai naudoju savo namuose – džiaugsmingas šiltas, šiek tiek saldus aromatas, kažkuo primenantis “Shalimar“ ir “Arpege“ laikus bei nuotaikas.

Naudojimo būdas: iš smilkalų knygelės išplėši lapelį, atplėši jo trečdalį – vieną juostelę, sulankstai armonikėle, pastatai vertikaliai ir uždegi. Popierius sudega per porą minučių, pripildydamas namus fantastiško kvapo.

Savuosius “Papier d’Armenie“ radau ebay. Yra trys aromato variantai: jau minėtas “Armenie“, rožėmis dvelkiantis “Rose“ bei benzoino saldumu kvepiantis “Traditionel“. (Šiuo metu “Papier d’Armenie“ gamykla atstatoma po sausį kilusio gaisro, todėl tiesioginės prekybos ir gamybos nevykdo.)

papier-darmenie

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji

Po trijų metų – pažinties su “Florascent“ tęsinys (II dalis)

Barokines gėles ir gėlių vandenis palikus pirmojoje teksto apie pažinties su “Florascent“ tęsinį po trijų metų dalyje, desertui liko tai, kas sodriausia ir ryškiausia.

“Pipapo“ – “Aqua Composita“ kolekcijos atstovas, kurio tikslinę grupę nurodo ryškiai rožinė etiketės spalva. Baltos gėlės su tuberoza priešakyje, pasiflora, santalmedžiu ir vanile – tradiciniai moterims skirti kvepalai: šilta, jausminga, ryšku. Galėtų būti labai populiariais kvepalais, jeigu daugiau moterų užsuktų “Pipapo“ pauostyti.

“Aqua Colonia“ kolekcijai priskirtas “Patchouly“ neturi nieko bendro su klasikiniais odekolonais – jis čia kaip tikras hipis, apsikaišęs rožėmis bei šalavijais, mėgaujasi santalmedžio ir Palo Santo dūmų draugija. (Palo Santo – mistinėse apeigose smilkoma mediena iš Pietų Amerikos.) Jeigu rimtai – labai vykusi pačiulio variacija ne tik vyrams.

Rytais ir jų legendomis dvelkianti kolekcija “Aqua Orientalis“ buvo mano favoritė dar prieš tris metus, todėl atradusi tris naujus šios kolekcijos aromatus apsidžiaugiau jų net nepauosčiusi – juk “Ksar“ ir “Medina“ kadaise užkėlė vertinimo kartelę itin aukštai. Trys mano nosiai nauji aromatai “Bahou“, “Tishka“ ir “Ambre“ skambėjo burtažodžiais, iš kurių tik “Ambre“ piešė nuspėjamus uoslės vaizdinius.

Ambros kvapais mane jau sunku nustebinti, tačiau Florascent “Ambre“ man patiko tuo, kad šalia mano taip mėgstamo slyvos akordo panaudojimo bei tradicinio rožės bei jazminaičių derinio, parfumerininkas saldų-klampų ambros įspūdį sustiprina vieša paslaptimi – benzoininės dervos ir vanilės duetu, dažnai tampančiu tuo, ką šiandien ir įsivaizduojame kaip ambrą. Šiltas, sodrus, malonus – “kvapas iš vaizduotės“ atvejis be jokių animalizmo užuominų.

“Bahou“ aromato kompozicijos sudėtyje nurodoma ciberžolė, šafranas, gvazdikėliai, mira, saldžioji mira, agarmedis, smilkalai ir santalmedis. Pasakysiu trumpai: kad ir ką reiškia pavadinimas, kvapas reiškia tikrą rytietišką palaimą. Kai vaikystėje skaitydavau Šachrazados pasakas, jos vaizduotėje kvepėjo maždaug taip: kvapniais smilkalų dūmais ir prieskoniais.

Pirmoji reakcija į “Tishka“ buvo juokas, mintyse pavadinimą ištarus – tarp tyškančių kvepalų ir tššš nutildymo. O iš tiesų “Tishka“ yra labai gražus rytietiškas gėlinis aromatas, kuriame rožė ir jazminaitis maudosi saldžiame medienos, kvapiųjų dervų, smilkalų ir prieskonių nektare. Dar viena Šachrazados verta pasaka – ją ir parsinešiau ant antrojo riešo. “Tishka“ man labai patiko, nors pasirinkimas – pasikvėpinti “Tishka“ ar “Bahou“, nebuvo lengvas. Išlikimas ant odos – pavyzdinis.

* * *

Prieš rašant pažintį su “Florascent“ pratęsiančius tekstus ilgai galvojau, kas man juose taip patinka, nors kol kas neturiu nė vieno jų aromato savo kvepalų spintoje. Iš tiesų, bene labiausiai patinka jų sukeliama emocija – jokio šokiravimo, jokio skandalo, jokios dramos. Tai yra kvepalai iš gražių pasakų su visada laimingomis pabaigomis pasaulio: praėjusių amžių tradicijos, rankų darbo stiklo buteliukai lyg iš retro nuotraukų ir aromatai, kurie yra gražūs kaip Baroko paveikslai. Dar viena priežastis, kodėl man patinka “Florascent“ – natūralioji parfumerija paprastai apsiriboja kvapiųjų aliejų mišiniais, kurie, nuoširdžiai, nėra mano mėgstamiausioji kvepalų forma, o su purškiamais “Florascent“ kvepalais šios problemos nėra.

Moralas: gerai, kad tada, kai pavargsti nuo XXI amžiaus bėgimo ir dramų, gali sukišti nosį į kvepalų buteliuką, saugantį Baroko angelų šypsenas. Dėl šios ir daugybės kitų priežasčių “Florascent“ verta apžiūrėti ne tik lojaliems ekologiškų prekių krautuvėlių klientams.

florascent1

 

Komentarų: 1

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Po trijų metų – pažinties su “Florascent“ tęsinys (I dalis)

Vartydama senus tinklaraščio įrašus atradau kadaise rašytus tekstus apie “Florascent“ parfumeriją. Kai tinklaraštį rašai daugiau nei septynis metus, pasitaiko ir taip: skaitai senus savo tekstus ir susirūpini, kaip sekasi prieš keletą metų aprašytiems herojams, todėl keliauji vėl su jais susitikti. “Biotekai“ Kaune išmigravus iš “Akropolio“ į Laisvės alėją šis susitikimas su senais pažįstamais tapo keliskart malonesnis: Laisvės alėjoje pastaruoju metu lankausi tikrai retai (“arti bažnyčia – toli Dievas“ atvejis).

Rolando Tentuniano Vokietijoje kuriami ir gaminami “Florascent“ kvepalai – XVII amžiaus parfumerijos tradicijų atgaivinimas: tradiciniai augalinių ingredientų išgavimo būdai ir natūrali sudėtis, leidžianti šiuos kvepalus pardavinėti ekologiškų prekių parduotuvėse. Mano nuomonė nepasikeitė: “Florascent“ sėkmės paslaptis yra ne tik jų sudėtis ir koncepcija, bet ir tai, kad aromatai kuriami prancūziškuoju piramidės principu su turtinga kompozija, todėl nedaromos jokios nuolaidos kokybei bei aromato sklaidai.

Prieš tris metus gimusiuose tekstuose aprašyti “Florascent“ aromatai šiandien turi gausų įdomių giminaičių būrį – suskaičiavau 11 man nepažįstamų buteliukų, todėl visus juos ant aromatų bandymų lapelių (bloterių, jeigu parfumeriniu žargonu) parsinešiau atidžiam išuostymui.

“Aqua Floralis“ kolekcija – tikras barokas: tarsi dailininkas pasirinktų vieną gėlės žiedą ir sukurtų ryškų jo portretą stambiu planu. Šioje kolekcijoje mano nosiai naujas buvo “Rose“ aromatas.  Pirmas įspūdis – praėjusių laikų natiurmortas: maksimaliai išsiskleidusi pilnavidurė rožė baltų gėlių puokštėje, pamerktoje greta šviežiai nuskintų abrikosų dubens. Žaviai senamadiška rožė su vaisių potėpiais – jokio skandalo.

“Aqua Aromatica“ kolekcijos prieš tris metus Lietuvoje apskritai dar nebuvo, todėl visi 5 kvapai man buvo naujiena. Kolekcijos idėja – kvapnūs augalų vandenys iš Katerinos de Mediči (Kotrynos Mediči) laikų, skirti atsigaivinimui ir energijos atgavimui. Mažiau gaivūs nei aš tikėjausi ir brandesni bei elegantiškesni nei tikėjausi – nuo to tik geriau.

“Lavande“ – žinoma, Provansas su jo žolynais, levandomis ir ambra. Man patiko, kad tai nėra tradicinis ir gana aštrus levandos kvapas – “Lavande“ aromatas minkštas ir šiltas.

“Regia“ – senas geras tradicinis odekolonas su citrusais, karčiavaisio citrinmedžio žiedais ir rozmarinu, tačiau juodieji serbentai ir mediena jam suteikia tam tikrą modernumo pojūtį: toks karališkos šeimos atstovas, kuris naudoja “IPhone“.

“Violetta“ – vaisiais dvelkianti Parmos našlaitė, florencinis vilkdalgis ir mediena. Pamačiusi pavadinimą tikėjausi naivios pudrinės našlaitės, o gavau solidžią aristokratę – maloniai nustebino.

“The Vert“ – žalioji arbata, jazminaičiai, kvepenės ir kedras. Arbata yra vienas mano mėgstamiausių akordų, todėl žinau dar bent tris žaliosios arbatos su jazminaičiais atvejus parfumerijoje, bet “Florascent“ nėra kurio nors jų klonas ir savitu stiliumi arbatos akordo kartumą sušvelnina abrikosais dvelkiančiomis kvepenėmis.

Iš kvepalų, kurie vadinasi “Chypre“, tikėjausi tradicinio “sauso balto vyno“ efekto, tačiau ši šipro interpretacija – itin švelni: apelsinmedžio žiedai, narcizai, vanilė, benzoinas – minkštas kaip mezginys aromatas, kuriam lengvo “šipriško“ šaižumo suteikia rožiniai pipirai.

Ant riešo išsinešiau “Violetta“ – iš šiame tekste minimų “Violetta“ man patiko labiausiai. Natūrali sudėtis ir tualetinio vandens koncentracija paprastai negarantuoja ilgo aromato išlikimo, tačiau “15 minučių sindromo“, kai pasikvėpinai ir per ketvirtį valandos aromatas pranyko, taip pat nepastebėjau. “Violetta“ kvepėjo taip, kaip ir priklauso kvepėti tualetiniam vandeniui – kelios valandos gražaus ir elegantiško kvepėjimo. Jeigu man būtų svarbu sudėties natūralumas, Florascent “Violetta“ būtų rimtas kandidatas į kvepalų spintą.

Ką išsinešiau ant antro riešo – istorijos tęsinyje.

(bus daugiau)

florascent

Komentarų: 1

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

LM Parfums “Sine Die“ ir “Aldheyx“: figos ir veidrodžių kambarys

Šių metų pavasarį kvepalų lentynose apsigyveno tarpusavyje visiškai nepanašūs dvyniai – pasaulio nosims ir emocijoms kartu pristatyti “LM Parfums“ kūriniai “Sine Die“ bei “Aldheyx“. Tokių “daugiavaisių gimimų“ parfumerijoje pasitaiko itin retai, tačiau žinant Laurent Mazzone ypač nuoširdų požiūrį į jo veiklą ir besąlygišką įsitraukimą, reiškia – kitaip būti ir negalėjo: abu aromatai tarsi sukurti specialiai šiltojo metų laiko kvepiantiems parašams.

“Sine Die“ – laikui nepaklūstanti (lotyniškai sine die – “be konkrečios datos“) odė, šlovinanti figmedį ir jo prisirpusius vaisius. Figmedis yra tikras parfumerijos lobynas: kvepalų akorduose sutinkama jo mediena, lapai, žali vaisiai ir prinokę vaisiai. Laurent Mazzone “Sine Die“ – prisirpusios figos, kurių prieskoninį sodrumą savo gaiviu kartumu sušvelnina greipfrutai, o našlaitėmis ir odos akordais puikiai visiems Pietų Europos gerbėjams pažįstamas figų kvapas, rodos, pakylėjamas į aukštesnį lygį ir tinka ne tik atostogoms. Emocinis įvertinimas – žvalios energijos antplūdis, sustiprinantis žadintuvo poveikį. Viena vertus, taip, figų aromatų parfumerijoje yra ne vienas, kita vertus, “Sine Die“ paprastumu tikrai nedvelkia. Kvapusis vanduo – seniai neregėta koncentracija “LM Parfums“ lentynoje – yra optimalu šio kvapo atveju: išlieka ilgai, tačiau ginklais nežvangina kaip kai kurie jų giminaičiai. Rekomenduoju išbandyti ant odos figų gerbėjams ne tik vasarą.

Jeigu “Sine Die“ sukelia kelionių ilgesį, Graikijos ar Italijos figmedžius dėmesiu glostydami, tai “Aldheyx“ – šiuolaikinio pasaulio pranašai. Pirmąkart pauosčius “Aldheyx“ prieš akis iškilo sidabriniai kosmonautų kostiumai, David Bowie ir Pet Shop Boys “kosminiai-futuristiniai kūrybos laikotarpiai“, nes visiškai nesantūrių citrusinių aldehidų ir baltojo muskuso derinys su santūriomis baltomis gėlėmis tiesiog užhipnotizavo. Pasikvėpinai “Aldheyx“ – ir tu jau ant savo asmeninės scenos: su sidabriniais batais ar kepuraite iš folijos. O jeigu rimtai, kvapas įdomus, netikėtas ir beprotiškai gražus bent jau ant mano odos. Žodinė sinestezija: ilgas žiūrėjimas į krištolą, atspindys nuo folijos lakšto, smogiantis tyrumas, veidrodžių kambarys, mokslinė fantastika, “aš viską galiu“ jausmas. Aldehidai šiek tiek erzina uoslę ir priverčia išsiplėsti akių vyzdžius, tačiau tai yra privalumas – ne trūkumas. Tobulai dera su lietingu oru – drėgmė tarsi žaidžia su “Aldheyx“ akordais ir visas jų deklaruojamas futurizmas galiausiai pradeda murkti kaip jaukus katinas. Myliu, naudoju, džiaugiuosi.

Tai, kas man akivaizdu – Laurent Mazzone ir toliau kuria tai, kas visų pirma patinka ir yra įdomu jam pačiam. “Ambra ir mediena“ derinio, atpažįstamo bene 70 procentų naujienų, tikėtis neverta, nes savo savitą ambrą “LM Parfums“ turi jau seniai (“Ambre Muscadin“). Agarmedis ar pačiulis “LM Parfums“ lentynoje taip pat jau puikuojasi, už “Epine Mortelle“ įtaigesnės rožės reikia gerai paieškoti kaip ir gražesnio šipro už “Army of Lovers“. Koks bus aromatas Nr. 19 *? – neturiu nė menkiausio supratimo, bet laukiu labiau nei Kalėdų, tyliai svajodama apie kažką elegantiško ir klasikinio a la Laurent stiliumi.

* “LM Parfums“ turi 18 skirtingų aromatų: “Unique Russia“ ir “Scandinavian Crime“ – tas pats kvapas skirtingais pavadinimais.

kate_LMParfums_SineDie_Aldheyx

Komentarų: 1

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Guerlain “Terracotta Voile d’été“ (1999): gvazdikai su “Crème brûlée“

Būna ir taip: atsidarai kvepalų spintą ir susimąstai, jog niekaip neprisimeni, kuo kvepia keletą metų neuostyti kvepalai, kukliai užkišti už garsiųjų giminaičių su “Guerlain“ pavarde. Ištrauki iš dėžutės gražųjį laikrodį primenantį buteliuką, atidarai, pauostai ir staiga nosyje bei mintyse pradeda sproginėti fejerverkai, plevėsuoti pergalės vėliavos ir trykšti džiaugsmas. Žinau, skamba juokingai, bet tikrai pamiršau – dabar jaučiuosi kaip “sezamui atsivėrus“ į relikvijų lobyną patekęs Alibaba, Indiana Jones ar Lara Kroft.

Guerlain “Terracotta Voile d’été“ (“vasaros šydas“) – ribotu leidimu 1999 metais išleisti kvepalai. Iš tiesų, tai buvo 1910 metų Guerlain “Quand vient l’été“ aromato interpretacija, Jean Paul Guerlain ir jo asistentės Mathilde Laurent adaptuota populiariosios “Terracotta“ kosmetikos linijos išleidimo progai*. Iki šiandien išleistos dar dvi “Terracotta“ versijos – 2009 metais pristatyta Guerlain “Terracotta Eau Sous le Vent“, 2014 metais – “Terracotta Le Parfum“.

Bergamotė, mėtos, jazminai, lelijos, rožė, gvazdikas, heliotropas, kriaušė, vanilė, vilkdalgis ir kvapioji kananga – tokią “Terracotta Voile d’été“ aromatinės kompozicijos sudėtį pavyko rasti visažiniame internete. Nosies verdiktas yra gerokai paprastesnis – ugningas gvazdikas, kvapioji kananga ir saldus prieskonių padažas. Jeigu šis kvapas būtų desertas, tai būtų “Crème brûlée“ – jokių abejonių. Aromatas ryškus ir šiltas – lietuviška vasara taip kvepia nebent svajonėse, tačiau rudens nuojautas, šiemet prasidėjusias jau liepą, jis tikrai išsklaidys, o teisėtai atėjusį rudenį sušildys.

Tokio “Crème brûlée“ stiliaus saldžiai prieskoninio gvazdiko su tropikų vizijas skleidžiančiomis kanangomis kito nežinau. Gvazdikai ir “Guerlain“ – mano didžiosios aromatinės meilės, todėl nesuprantu, kaip aš sugebėjau vienintelius turimus gvazdikinius “Guerlain“ pamiršti. Pasislinkite, Caron “Poivre“ ir Aedes de Venustas “Oillet Bengale“ numylėtinių lentynoje – saldžiabalsiai Guerlain “Terracotta Voile d’été“ sugrįžo ir daugiau jau niekur nebesislėps.

Dievaži, kaip gera kartais būti “parfumista su stažu ir atminties spragomis“.

* Grakščiomis našlaitėmis dvelkiantys Guerlain “Meteorites“ kvepalai (2000 metų ribotas leidimas) taip pat buvo išleisti kaip kultinių “meteoritų“, švytėjimą suteikiančios rutulinės-perlinės pudros „Météorites“, aromatas.

guerlain terracotta 1999

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

L’Occitane “Arlesienne“ kvepalai plaukams: praktinė magija

Iki Kalėdų likus vos mėnesiui pats metas įsileisti jas ir į tinklaraščio įrašus. Jau tradiciškai pirmasis prieššventinis įrašas skiriamas L’Occitane kalėdinei kolekcijai, pristatytai dar spalio pabaigoje. Šiemet žiemos šventėms skirtoje L’Occitane kolekcijoje “Arlesienne“ ir vėl nerasite snieguotomis Kalėdomis dvelkiančių aromatų – apelsino, cukruotų vaisių, visžalių augalų.  Ir gerai, kad nerasite – juk L’Occitane pasakoja apie Provansą, kuriame žiemą žydi mimozos ir sirpsta citrusiniai vaisiai, o šios žiemos šventinė kolekcija dedikuota mergaitei iš Arlio miesto, kuri šokio žingsniu keliauja į šventę.

“Arlesienne“ aromatinė ašis – harmoningas rožės, kvapiosios našlaitės ir šafrano trio. Rožėmis ir šafranais šiandien nieko nenustebinsi, tačiau prie šio populiariojo dueto prijungus kvapiąją našlaitę rezultatas nudžiugina romantišku nerūpestingumu, tam tikru nostalgišku naivumu (našlaitės yra tikri talentai sukelti nostalgiją!) ir smagiu pozityvumu. Kalėdine šios kolekcijos vadinti neapsiverčia liežuvis ir nekyla pirštai klaviatūra parašyti tokio žodžių junginio, tačiau šventinė kolekcija – neabejotinai tinkamas pavadinimas. Kuo puikiausiai įsivaizduočiau šios kolekcijos produktus ne tik žiemos švenčių siautuliui iškvėpinti – universalus gėlinis fejerverkas ir kylantis noras šokti visomis progomis.

Kolekcijoje gausu įvairių produktų, tačiau mane labiausiai sudomino kvepalai plaukams. Žalingąjį įprotį kvėpinti plaukus įprastiniais kvepalais turi dažna lietuvaitė, tačiau skysčio sudėtyje esantis alkoholis sausina plaukus, todėl dažnas plaukų kvėpinimas tikrai nerekomenduojamas. Plaukams skirti kvepalai sudėtyje alkoholio turi nedaug, todėl jais kvėpinti plaukus yra pakankamai saugu. Iki šiol nebuvau bandžiusi kvepalų plaukams, todėl “Arlesienne“ pažadėjo naują patirtį ir smalsų pirmąjį kartą.

Išbandžiau L’Occitane kvepalus plaukams ir ant sausų plaukų, ir ant drėgnų – abu atvejai davė vienodą rezultatą: nesulipusius, neapsunkintus, maloniai kvepiančius plaukus. Kvapas išliko keletą valandų, plaukai nesulipo, neišsausėjo, plaukų dažai nenusitrynė ir taip toliau – viskas su šiuo produktu gerai! Krestelėjai sruogą ir pasklido šventę žadantys gėlių burtai – žavu!

Pripažinsiu, jausmas naudojant kvepalus plaukams buvo šiek tiek keistas – esu tikra, būčiau besąlygiškai įsimylėjusi šį produktą prieš dešimt ar dvidešimt metų, kai visi keliai yra atviri, o visos žvaigždės romantiškai į plaukus krenta. Jeigu turėčiau jaunesnę seserį, tikrai dovanočiau jai šiuos kvepalus plaukams ir tyliai pavydėčiau jaunatviško nerūpestingumo ir žvaigždžių plaukuose pojūčio. Arba dukrą. Arba kaimynę. Arba draugę. Žodžiu, šokti mėgstančią merginą, kuriai tinka ABBA “Dancing Queen“ daina. Kai mintyse skamba Queen “Who wants to live forever“, šokių bateliai pralaimi mūšį kasdieninio kopimo į kalną batams.

Sesers neturiu, o įkapes ruošti ar balta drobule apsigaubus tyliai slinkti kapinių link irgi dar ne laikas, todėl į “Arlesienne“ kvepalus plaukams nusprendžiau pažiūrėti su praktinės parfumerinės magijos doze. Kas, jeigu ne plaukai, jautriai reaguoja į kvepalus ir kitokius cheminius grožio bei buities produktus? – teisingai, patys švelniausi-pūkuočiausi megztiniai. Paryžiuje ant megztinio rankovės išbandžiau Guerlain “Eau de Cashmere“, kurie buvo skirti būtent megztinių kvėpinimui, Kaune išbandžiau L’Occitane “Arlesienne“ plaukų kvėpinimui – rezultatas maloniai toks pats. Šis produktas, tikėtina, nesukels “neišskalbiamumo“ ar dėmių palikimo problemos, švelniais lašeliais nusėsdamas ant mezginio ir maloniai kvepėdamas kurį laiką, tačiau tikrai ne įkyriai amžinai. (Manojo eksperimento dalyviai megztinis ir megztas šalis tikrai nenukentėjo.) Megztiniai, šaliai, skaros – visa tai, ką gaila kvėpinti kvepalais dėl didelės tikimybės pakenkti audiniui, dabar turi galimybę tapti šventės dalimi – man ši idėja šiandien patinka kur kas labiau nei tik plaukų kvėpinimas.

Verdiktas: tai smagus produktas visoms plaukų kvėpintojoms, šokių karalienėms, garsiai besijuokiančioms žvaigždžių rinkėjoms ir ne mažiau smagus produktas šilumos medžiotojoms, šimtasluoksniais mezginiais apsisiautusioms. Kai reikia lašelio šventės magijos, iškvėpinai plaukus ar bent šalį “Arlesienne“ ir valso ar bent jau “Bitute pilkoji“ žingsneliu nustraksėjai šventinės nuotaikos pasitikti. “Įjunk šypseną“ ženklas su “Arlesienne“ aromatu tikrai puikiai dera.

L’Occitane “Arlesienne“ kvepalai plaukams 50ml – 64 Lt.

arlesienne

3 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Parfumerinis rokas ir barokas: Frederic Malle “Portrait of a Lady“

Rašyti apie Dominique Ropion “Portrait of a Lady“, sukurtą “Editions de Parfums Frederic Malle“, šiandien yra šiek tiek banalu – tai yra neabejotinai vieni populiariausių kvepalų aukštosios parfumerijos mylėtojų tarpe, kurie yra tokie populiarūs, kad drąsiai būtų galima pastatyti jų pardavimo automatus. Visi skambieji posakiai apie pasaulio užkariavimą vienu įkvėpimu ir parfumerinės manijos sukėlimą yra tarsi sukurti būtent jiems – tikra parfumerinė beprotybė, bene pirmą kartą Lietuvoje palietusi ir aukštąją parfumeriją. Visi “aš nemėgstu rožių kvapo!“ atvejai skubiai keičia nuomonę “Moters portretą“ išbandę, o apie šių kvepalų sėkmę Dubajuje jau sklando legendos, kad tipiniam pirkėjui 100 ml buteliuko ten užtenka vos dviems savaitėms. Jie tarsi roko žvaigždės, įsiveržę į sceną ir įjungę visas tikros žvaigždės pasirodymui priklausančias šviesas bei specialiuosius efektus, dėl kurių gerbėjų armija netenka žado.

Dominique Ropion “Portrait of a Lady“ kūrė kaip tam tikrą novatoriškųjų Frederic Malle “Geranium pour Monsieur“, pasiūliusių alternatyvą įprastiems klasikiniams papartiniams vyriškiems kvepalams, tęsinį. Šimtais bandymo variantų per dvejus kvepalų kūrimo metus maksimaliai ištobulintas Turkiškos rožės-pačiulio derinys, apgaubtas rytietiškais prieskoniais, uogomis, santalmedžiu, muskusu ir smilkalais, tapo puikiu modernaus gėlinio šipro pavyzdžiu. Rožės ir pačiulio santuoka parfumerijoje yra tikrai populiari, tačiau “Portrait of a Lady“ yra pribloškiantys nosį ir pojūčius nuo pačio pirmojo įkvėpimo. Turkiška rožė su uogų ir rytietiškų prieskonių pustoniais ir viena yra labai graži, tačiau išieškotas jos balansas su molekulinės distiliacijos būdu išgrynintu pačiuliu sukuria stebuklą. Taip, tai tikrai yra parfumerinis barokas, kuriam svetimas minimalizmas ir asketizmas – didingas, galingas, priklausomybę sukeliantis ir vyzdžius išplečiantis šiprinis aromatas, drąsiai išstumdęs Guerlain, Dior, Caron ar Robert Piguet kūrinius klasikos lentynoje ir joje besijaučiantis kaip namuose.

Norėčiau nemėgti šių kvepalų. Norėčiau išdidžiai teigti, kad jie manęs nesužavėjo, ir juos ignoruoti. Tačiau skaitydama šį rudenį duotus interviu matau, kad nesąmoningai būtent “Moters portretą“ parfumerine prasme matuoju ant mane įkvepiančių moterų ar būtent jiems priskiriu “moters kvapas“ titulą. Teisybės vardan, šie kvepalai puikiai tinka ir vyrams, kurie visai be reikalo bijo pavadinimo moteriškumo – kvepalai pavadinti XIX amžiaus Henry James romano vardu, o vyro odos chemija išryškina prieskonius, medieną ir pačiulį – ne prieštaringai vyriškoje auditorijoje vertinamą rožę. Prietarus palikime praėjusiems amžiams – kvepalai neturi lyties.

Jeigu žavitės Frederic Malle “Portrait of a Lady“, bet tas beprotiškas jų populiarumas ir “draugių kvepalų“ sindromas ar kiti prioritetai sustabdo nuo įsigijimo, siūlau alternatyvą – pasidairykite po šiek tiek panašių kvepalų lentynas. Paloma Picasso “Paloma Picasso“, Sisley “Soir de Lune“, Maison Francis Kurkdjian “Lumiere Noire pour Femme“, Grossmith “Saffron Rose“, net ir Atelier Cologne “Rose Anonyme“ – visi jie sudėtyje turi prieskoninę rožę ir šiprui priskiriamą aštrumo pojūtį. Mano asmeninis pasirinkimas – Grossmith “Saffron Rose“, nors mielai naudočiau bet kuriuos iš išvardintųjų. Nepaisant puikių alternatyvų, jeigu “Portrait of a Lady“ sapnuojasi paraidžiui visa rožine-pačiuline apimtimi, tai yra viena gražiausių priežasčių taupyti kvepalams ir rašyti graudžius laiškus Kalėdų seneliui. Tokie jau yra tie tikrieji šedevrai – jie atima amą visiems, nepriklausomai nuo ekspertiškumo ar rafinuotumo lygio. Dominique Ropion “Portrait of a Lady“ parfumerinių šedevrų lentynoje įsitaisė ilgam.

5 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus