Tag Archives: Kaunas

Apie šokančius angelus, Kauno Rotušės eglę ir tai, kas svarbiausia

…Pirmąkart šokančius angelus pamačiau praėjusią vasarą Lenkijoje, Swieta Lipka vienuolyne, kur nuo XVII amžiaus veikia vieninteliai šiame regione šokantys vargonai: grojant bažnyčios vargonais juos puošiantys angelai paauksuotais sparnais ir plaukais judina galvas, kilnoja muzikos instrumentus, sukiojasi  į šalis ir, užgniaužęs modernaus žmogaus, išlepinto patirčių ir reginių, ironiją, galiausiai pripažįsti, kad XVII amžiuje šokantys vargonai turėjo atrodyti tikru stebuklu, sutraukusiu tikinčiųjų minias.

Šiandien, 2012 metais, maždaug keturiais šimtmečiais vėliau nei Swieta Lipka, Kauno Senamiestis tapo šokančių angelų sostine: apie tai skelbia vartai į Rotušės aikštę, o minios moderniųjų žmonių gyvai ir virtualaus pasaulio langų pagalba traukia pažiūrėti į auksaspalvius šokančius angelus, nutūpusius ant Kauno Rotušės kalėdinės eglės. Jau ketvirtus metus iš eilės Rotušės Kalėdų eglės idėja ir puošyba – Jolantos Šmidtienės nuopelnas: neturiu nė menkiausio supratimo, iš kokio įkvėpimo šaltinio ši menininkė semiasi tokių fantastinių kalėdinių idėjų, bet kasmet Kalėdos Kaune ir kalėdinės eglės idėja tampa tikru įvykiu, kurio džiugiai – tarsi mažo stebuklo – lauki ištisus metus.

O eglė šiais metais ir vėl kitokia nei praėjusiais metais: sudaryta iš keliasdešimties tikrų eglučių, kelių aukštų, papuošta begale auksinių lempučių ir tūkstančiais auksuotų kankorėžių, šiemet eglė ant savo šakų priėmė visą pulką futuristinių ir tradicinio įvaizdžio auksinių angelų, kurie sukasi lyg šoktų. Angelai tiesiog neįtikėtini! – ir angelas ateivis, ir angelas slapukas, ir sielos paukštis – kiekvienam pagal skonį, kiekvienam pagal tikėjimą ir stebuklo poreikį. Juk XXI amžiaus žmogui angelas ateivis galbūt išties yra arčiau dūšios nei lipdytas Swieta Lipka trimituojantis angelas – ir kas galėtų teigti, kad angelų ateivių ar kuklių angelų slapukų, ateinančių žmogui į pagalbą, kai jų šaukiesi, tikrai tikrai negali būti?

Tikros eglutės, sudarančios Rotušės eglę, kvepia spygliuočiais ir Kalėdomis. Ankstesniųjų trejų metų eglėse dominavo plastikas, praėjusių metų eglė buvo aromatizuota kalėdiniais kvapais, o šiais metais eglė kvepia egle. Ir tas tikros eglės kvapas, auksuoti kankorėžiai, šokantys angelai iš mūsų fantazijų ir sapnų, netobula eglės simetrija yra taip atpažįstama, taip tikra, taip artima, kad galiausiai šokančių angelų sostinėje jautiesi emociškai išnagrinėtas po mažą krislelį – atmintyje iškyla prieš gerą ketvirtį amžiaus gimtadienio vakarą krikštatėvio padovanota dvimetrinė eglė iš vienos Kauno rajono girininkijos, kuri tikrai nebuvo simetriškai tobula, ypač, kai viršūnę teko trumpinti dėl netilpimo į kambarį, bet ji man buvo tokia graži, tokia kvepianti, kad net puošti jos nesinorėjo – ant tos eglės šakų sutilpo visos mano tų metų pasakos ir istorijos…

Adventas. Gruodis. Metas, kai galima būti sentimentaliais ir tarsi mažutėliai laukiančiais Kalėdų stebuklo. Vieni lauksime Kristaus gimimo, kiti – saulės sugrįžimo, treti lauksime ilgų nedarbo dienų ar dosnių dovanų. Visus mus, tikinčius stebuklais ir netikinčius, vienija tas laukimas –  kiekvieną gruodžio dieną mes vis labiau priartėsime prie savojo stebuklo. Šokantys angelai Rotušės aikštėje su visomis jų istorijomis tą stebuklo laukimą daro dar stebuklingesniu, smagioji M.Valančiaus gatvelė ir jos gerosios dvasios šiemet auksu apmezgė šviestuvų stulpus, skverelį ir net stovėjimo bilietų aparatą, žodžiu, į Kauną ateina šventės!

Užsukite patys. Nutolusiems  – tiesioginės interneto kameros transliacijos iš Rotušės aikštės nuoroda. Tegul šokantys angelai mums, tiems išlepintiems XXI amžiaus žmonėms, nebeskiriantiems ribos tarp realaus ir virtualaus pasaulio, primena apie tai, kas svarbiausia – nėra nieko neįmanomo, geri darbai nelieka nepastebėti, pasidalintas džiaugsmas yra dvigubas džiaugsmas, o laikas iki Kalėdų tirpte tirpsta.

Gražaus laukimo!

Kauno Rotušės eglė 2012

Šokantys angelai

Stovėjimo bilietų aparatas

M.Valančiaus gatvė Kaune

Reklama

2 Komentaras

Filed under Bendroji

Įspūdžiai iš parodos “Tvarūs ir netvarūs laikinojo ir nelaikinojo Kauno kvapai“

Šiandien Kauno miesto muziejuje, Valančiaus g. 2, Kaune, buvo atidaryta uostomojo meno paroda “Tvarūs ir netvarūs laikinojo ir nelaikinojo Kauno kvapai“. Dideliam mano džiaugsmui, buvau pakviesta į šios parodos atidarymą, kur šalia kvepiančiųjų parodos eksponatų apžiūros turėjau progą susipažinti su gražiosiomis parodos organizatorėmis Daiva ir Ingrida, kurios į parodos surengimą, spėju, ne vieną dūšią pastangų apimtimi matuojant sudėjo, bei (pagaliau!) susipažinti ir itin įdomiai padiskutuoti su kvapų meistre Laime Kiškūne, vadovavusią šios parodos uostomosios dalies sukūrimui ir idėjos atkurti Tarpukario Kauno kvapus realizavimui.

Parodos esmė – perkelti uostytojus į Tarpukario Kauną, kuris buvo pažangus ir gyvas miestas, istorijų fragmentų bei atkurtųjų kvapų pagalba. Tiesiog neįtikėtinai užburiančios istorijos (didžiuliai komplimentai jas parengusiam žmogui!) bei šias istorijas atskleidžiantys kvapai iššaukia prisiminimus apie Tarpukario Kauno dvasią, mano nuomone, vis dar sklandančią kažkur Putvinskio gatvėje ir funikulieriumi kylančią link Prisikėlimo bažnyčios ar laukiančią pasimatymo prie Centrinio pašto, kurią elegantiškų skrybėlėtų senučiukių, sekmadieniais dar prieš gerą dešimtmetį gėrusių arbatėlę “Miesto sode“, pavidalu bent kartą yra sutikęs kiekvienas kadaise Laisvės alėja vaikščiojęs kaunietis. Elegantiškųjų Tarpukario ponių jau nebeliko, tačiau Kauno dvasia vis dar plevena ir kvepia taip, kad niekaip nesupainiosi Kauno kvapo su kitų miestų kvapais – šiandieninis Kaunas man kvepia žydinčiomis liepomis, o Tarpukario Kauno kvapus itin taikliai atskleidė šios parodos rengėjai. (Ar tikrai reikia papildomų argumentų dėl šios parodos aplankymo Kaunui neabejingiems žmonėms?)

“Tuberoza J.A.Herbačiauskui“, “Esu toks, koks esu“, skirtas Vladui Eidukevičiui, “Ponia Vanda“ ir jos sutuoktinis “Ponas Zenonas“, “Penktos valandos traukinys“ ar “Konjakas. Operacinė“ bei “Nakties karalienė“ – tai tik keletas netikėtų aromatų iš Tarpukario Kauno prisiminimų. Fantastiniai kvapnūs eksponatai, skirti Tado Ivanausko muziejaus kvapams atkurti – taip ir užuodi savo vaikystės įspūdžius pirmąkart apsaugines šlepetes besirenkant ar puošniuosius paukščius už stiklo matant. Išuosčius visus kvepiančius eksponatus išryškėjo mano nosies verdiktas: “Ponia Vanda“ turėtų pasižymėti ypatingu pasisekimu tarp šiuolaikinių ponių – labai smagus  optimistinis ir neabejotinai elegantiškas aromatas,  saldžių aromatinių citrusų mėgėjams turėtų itin patikti “Ponas Zenonas“ – teoriškai vyriškas, praktiškai, labai gražus unisex variantas, tuberozų mėgėjoms – “Tuberoza J.A.Herbačiauskui“ bei “Raudonmedžio rojus“, kuriame tuberoza itin įdomiai dera su našlaitėmis, nebijantiems kamparo parfumerijoje – “Esu toks, koks esu“, norintiems autentiško Tarpukario ponios kvepalų kvapo – “Nakties karalienė“ (visoms Caron “Nuit de Noel“ bei “Narcisse Noir“ gerbėjoms turėtų būti itin atpažįstamas aromatas), o konjako gerbėjams – konjakas iš “Konjakas. Operacinė“, kuriame konjako vaidmenį atlieka tuopų pumpurai su šafranu. Mano asmeninis favoritas – “Penktos valandos traukinys“, kvepiantis didelėmis kvapniomis svajonėmis ir traukinių maršrutais, neabejotinai vedančiais į sėkmę: įdomus cinamonas, vanilė ir man nepažįstami retieji kvapai sukuria itin gurmaniško aromato vaizdinius, kuriuos mielai realizuočiau į motyvacinių kvepalų buteliuką, tačiau greta “Penktos valandos traukinio“, kurį naudočiau kvėpinimuisi, mielai įsigyčiau ir “Konjaką“ bei “Esu toks, koks esu“ – įspūdžio uostymui. Beje, parodoje galima įsigyti kai kuriuos kvapus aliejinių kvepalų pavidalu itin “tarpukariškuose“ buteliukuose bei teminiuose maišeliuose, o tuos kvapus, kurių pardavime nėra, galima užsisakyti. (Prognozuoju, kad “Ponios Vandos“ tikrai pritrūks jau artimiausiomis dienomis…)

Paroda veiks iki gegužės 5 dienos, šeštadienio, o gegužės 5 dieną, 12 valandą parodoje bus skaitoma paskaita “Ponios buduaro paslaptys: tarpukario Kauno kosmetikos, parfumerijos ir mados tyrinėjimai“. Kauniečiai ir Kauno svečiai, pasinaudokite proga pažinti Kauną uoslės pagalba – būsite nustebinti, koks nuostabus yra tas kvapų pasaulis, iš atminties ištraukiantis, rodos, seniai nutolusius įkvėpimus… Apie tai, kad Kaunas yra ypatingas miestas priminti nebūtina – juk iš Kauno gali išvažiuoti, bet Kaunas tavęs niekada nepaliks pačia geriausia šio posakio prasme, nepriklausomai nuo kelio dangos kokybės ar miesto reputacijos dienraščių komentaruose: šio kvepiančio miesto ypatingumas akivaizdus kiekvienam jo mylėtojui, kuris šioje parodoje savo miestą įsimyli dar kartą…

p.s. Tiems, kurie neturite galimybės apsilankyti – keletas nekvepiančių nuotraukų iš parodos.

Lentyna su kvepalų buteliukais bei gražiaisiais maišeliais kvepalams

Istorija apie konjako vaidmenį Tarpukario Kauno operacinėje

Parodos vaizdas: istorijos ir aromatus slepiančios Petri lėkštelės

Parodos vaizdas

Nuostabi istorija apie traukinius ir galimybes

2 Komentaras

Filed under Bendroji

Pamirštasis įkvėpimo šaltinis arba M.K.Čiurlionio metams prasidėjus

2011 metai prasidėjo garsiai: nerimą sėjantys sinoptikų pranešimai dėl laukiamos didžiulės pūgos ir neišvažiuojamų kelių pynėsi su fejerverkų pašvaistėmis, karų nuojautomis bei šampano purslais užsibuvusios krizės kontekste ir kėlė sumaištį mintyse – kokie bus metai, jeigu jau jų pradžių pradžia tokia neprognozuojama? – o juk metai žada būti itin įdomūs ir svarbūs: eilinį kartą pažadėta krizės Lietuvoje pabaiga, Lietuva šiemet pirmininkauja ESBO, Lietuvoje vyks Europos krepšinio čempionatas (tik neklauskite kauniečių, ar Žalgirio arena jau baigta įrengti – kol kas jautri tema), humanitarai pažymi Česlovo Milošo metus, kaip visada – daug žmonių iškeliaus anapilin, daug žmonių gims. Tarp kasdienių naujienų apie prezidentų konfliktus užsienio politikos klausimais bei pasirengimą Europos krepšinio čempionatui pasimetė viena itin svarbi žinutė – 2011 metai yra 100-ųjų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mirties metinių metai, UNESCO įvardinti M.K.Čiurlionio metais. Sąžiningai, ir aš tai pražiopsojau, nors M.K.Čiurlionio muziejų esu aplankiusi begalę kartų, o muziejaus pastatą kelerius metus kasdien mačiau pro kabineto langus… Ačiū vienai neabejingai meno mylėtojai, apie šią svarbią sukaktį priminusiai!

Mano vaikystės metais Kaune buvo juokaujama, kad Kauną garsina žmonės, kurių pavardės baigiasi -onis: Sabonis, Čiurlionis ir Janonis (J.Janonio popieriaus fabrike buvo gaminami mokykliniai sąsiuviniai). Šiandien iš tų trijų -onių tik M.K.Čiurlionio dailės muziejus likęs Kaune – pasislėpęs už Karo muziejaus tyliai stūkso prie bene labiausiai laikinosios sostinės laikus primenančios ramios V.Putvinskio gatvės. Retas kaunietis į muziejų užsuka šaltuoju metų laiku – kadaise mėgdavau trečiadieniais (nemokamų bilietų dieną) užsukti į šį muziejų ir keletą valandų ramiai prasėdėti į keistuosius paveikslus žiūrėdama, kol nuo “Rex“ ar laidotuvių ciklo pradėdavo galva suktis, ir būdavau bene vienintelė lankytoja. Kai kurie kauniečiai sakydavo, kad jiems M.K.Čiurlionis jau atsibodęs ir pernelyg politizuotas žymiausio M.K.Čiurlionio žinovo-politiko dėka, kai kuriems išvis neįdomus, o kai kurie su nuostaba sužinodavo, kad Čiurlionio galerija yra Kaune, nors šiame mieste pragyveno visą gyvenimą… Nemyli Kaunas M.K.Čiurlionio, nemyli – todėl ir pamiršo tarptautinėms Hanza dienoms 2011 ir Europos krepšinio čempionatui besirengdamas…

Man M.K.Čiurlionio paveiksluose visada labiausiai patiko spalvos: prislopintos pastelinės spalvos sukuria paslaptingą nuotaiką, kurioje karaliauja fantazijos ir iliuzijos – tarsi mėlynoji sutemų valanda – parfumerine kalba, Guerlain “L’Heure Bleue“ – kai susilieja diena ir naktis, o visos nuojautos ir baimės išlenda iš sielos gelmių. Jeigu Čiurlionio paveikslų kalbą reikėtų paversti aromato natomis, aš rinkčiausi guerlainišką pudriškumą, dulkes ir laukines našlaites: L’Heure Bleue, Mitsouko, Apres L’Ondee ir Jardins de Bagatelle. Mano kvepiančiojo pasaulio senieji Guerlain tam tikra prasme yra nupiešti M.K.Čiurlionio paveiksluose – tiek senieji kvepalai, tiek M.K.Čiurlionio kūryba šiandien yra užmiršti ir apdulkėję parduotuvių lentynose, tačiau tvirtai įsikūrę mėlynosios valandos gyventojų sielose ir jokie “gučiai-versačiai“ iš ten jų neišvarys.

Prasidėjus M.K.Čiurlionio metams siūlau visiems apžiūrėti M.K.Čiurlionio paveikslus gyvai – be išankstinių nuostatų ir įspūdžiams atvira širdimi. Ir nenustebkite, jeigu po apsilankymo Čiurlionio muziejuje norėsite senąją pudriškąją parfumerijos klasiką pauostyti – juk tiek Čiurlionio paveikslai, tiek senieji-gerieji kvepalai yra bendraamžiai arba beveik bendraamžiai. Ir taip jau 100 metų mėlynosios valandos metu jie atneša įkvėpimą mūzų malonių besišaukiantiems…  Rekomenduoju.

M.K.Čiurlionio dailės muziejaus  tinklapis – http://www.ciurlionis.lt

M.K.Čiurlioniui skirtas tinklapis su išsamiu kūrybos pristatymu – http://www.ciurlionis.eu

Keletas mano favoritų, kuriuos (arba jų reprodukcijas) mielai kabinčiau savo darbo kabinete – kad tikėjimo šviesia ateitimi ir mūzų lankymo valandos nepamirščiau:

Angelėliai (Rojus)

Tyla

Karalių Pasaka

Saulės Pasveikinimas

Preliudas (Vyčio preliudas)

 

p.s. Kartais mes ieškome svetimų dievų, savųjų dorai nepažinę. 2011 metais siūlau skirti dėmesio saviesiems – ne tik krepšinio aikštelėje ar naujienose apie tautos išrinktuosius bei jų kelius ir klystkelius.

6 Komentaras

Filed under Bendroji

Sudominęs darbo skelbimas su geros naujienos potekste

Sveiki,

Nerašymo periodas niekaip nesusijęs su pokyčiais mano parfumerinės meilės fronte, taigi, po truputį grįžtu į tinklaraštį su dievais, karais, kvepalais, įkvėpimu ir naujais atradimais.

O pirmasis atradimas – sudominęs darbo skelbimas, po kuriuo slepiasi puiki naujiena visiems kauniečiams! Kaune gruodyje atsidaro lauktoji-išlauktoji “Creme de la Creme“ parduotuvė! Na, pagaliau…

Jeigu yra kauniečių, norinčių dirbti “Creme de la Creme“ ir atitinkančių visą eilę kriterijų, siūlau pasidomėti šiuo darbo skelbimu. Kažkam tai neabejotinai būtų svajonių darbas, ar ne? 🙂

 

4 Komentaras

Filed under Bendroji

Apie perversmus, Kauną, gruodžio 17-ąją ir šiprines rožes

…Be dešimties minučių septynios ryto. Gruodžio 17-oji. Už lango dar tamsu, o mano mobilaus telefono ragelyje pasigirsta tėvų balsai – “Su gimtadieniu, dukra!“ ir šalia tyliai kikena vyras – dar vienerius metus jam pavyko viena minute aplenkti mano tėvus ir pirmam išversti mane iš lovos tam, kad su gimtadieniu pasveikinti. Aš – kaip tikras naujagimis – dar nesiorientuoju triukšmingame pasaulyje, tik jaučiu, kad mane turbūt labai myli. Ir taip jau daugelį metų, gruodžio septynioliktosios dienos rytą, prasideda dar vieneri mano istorijos metai.

Kaunui gruodžio 17-oji yra lemtinga data: 1926 metais, tuometinio prezidento K.Griniaus gimtadienio naktį, kai aukštuomenė ruošėsi prezidento gimtadienio pokyliui, A.Smetona įvykdė perversmą, tapdamas paskutiniuoju Tarpukario Lietuvos prezidentu. Po daugelio metų, kai dabartinėje Putvinskio gatvėje (tuometinėje S.Neries g.) gimiau aš, mano tėtis, geras istorijos žinovas bei puikią nuojautą turintis žmogus, atsiduso: “Ramybės nebus“. Ir iki šiol dūsauja, apie manąsias kvepiančias-istorines-politines veiklas ir sielos maištus išgirdęs – nelengva būti perversmo naktį gimusios dukters tėvu: juk ir pats Jupiteris, iš kurio skaudamos galvos iššoko Minerva (pagal graikų mitologiją – Dzeusas ir Atėnė), ramybę prarado karo deivei gimus… Gerai, kad mano vyras nei karų, nei deivių nebijo ir atlaidžiai šypsosi mano maištus matydamas: ir jie praeis – svarbu, kad išminties sunkumų laikinumą suvokiant užtektų 🙂

Ir visgi šventė. Tokia – kartą per metus. Ir tokią dieną norisi jaustis ypatingai, kvepėti ypatingai, gyventi ypatingai – kad visi metai būtų ypatingai geri ir įdomūs. Kvepalus, kuriais norisi kvepėti perversmo dieną, atradau dar rugsėjyje – beviltiška meilė iš pirmo pauostymo (nors ir ne Guerlain:)), surasta “Visokių daiktų krautuvėlėje“ – Andy Tauer “Une rose chyprée“.

Turiu prisipažinti, kad rožės nėra mano mėgstamiausios gėlės ir be rožių kvapo galėčiau kuo puikiausiai išgyventi, tačiau ši Andy Tauer rožė kitokia – ji rytietiškai-šiprinė (du mano mėgstamiausieji aromatų tipai viename). Pradinėse natose – bergamotė, citrina, ir klementino aliejus. Vidurinėse natose – cinamonas, lauras, Damasko rožės absoliutas, snaputis/pelargonija (geranium), bazinėse natose – vetiverija, pačiulė, vanilė, gauruotasis švitrūnas (Labdanum) bei samanos (oakmoss).  A.Tauer “Une rose chyprée“ yra kvepalai, kuriuos apibūdinčiau kaip tobulus kvepalus karo deivei, amžinai galios balanso ieškančiai – puikus balansas tarp šiltų prieskonių ir svaiginančio šipro su bene brangiausios parfumerijoje naudojamos rožės – Damasko rožės – išmintingai-nuodėminga aistra. Vieną dieną metuose galios balansą suradusia karo deive apsimesiu ir aš – kol dar Kasiopėja, kaip ir kasmet, gimimo naktį virš galvos šviečia, kai manasis mobilusis telefonas, kaip ir kasmet, gruodžio 17-ąją suskamba 6:50h…

22 Komentaras

Filed under Bendroji

Jau dangūs rasoja… Kalėdų laukimo pradžia Rotušės aikštėje.

Jau dangūs rasoja… Iš dangaus mintyse leidžiasi minkštutėlės baltos snaigės, realybėje – purškia nedraugiškas lietus, išties primenantis apie dangaus rasojimo pradžią. Bažnyčiose kasryt laikomos Advento mišios, kurios pradedamos giesme “Rorate coeli“ – “Rasokit dangūs iš aukštybių“, o visa mano esybė nori nenori pradeda laukti gimtadienio, po kurio ateina Kalėdos… Eiliškumas mano šeimoje labai aiškus: pradžioje gimstu aš, po to – brolis (aš buvau dovana brolio tryliktojo gimtadienio proga – o dar sakoma, kad trylika yra geras skaičius…), o po nepilnos savaitėlės jau galima ir Kristui gimti…

Jau dangūs rasoja, Kalėdos į mintis ir širdis beldžiasi. Šiemet pagrindinė Kauno aikštė neįtikėtinai graži – beveik “otkutiūriškais“  kaip nuostabiosios Juozo Statkevičiaus suknelės baltais mezginiais papuošta eglutė, Kalėdiniai prekybininkų namukai, “Sadutės“ įėjimas bei laidai virš pėsčiųjų perėjų. Tokios gražios Kauno Rotušės aikštės dar nebuvo! Įrodymas – nuorodoje.

Kalėdos Kauno Rotušės aikštėje tiesiogiai!

Tegul rasojantis dangus šiemet Jūsų namuose prapliumpa šilumos, gerumo ir vilties lietumi. Kad visi mes iki Kalėdų ryto įprastume prie šiek tiek didesnės skleidžiamo gerumo dozės, kuri taptų įpročiu ir Kalėdoms pasibaigus… 🙂

Komentarų: 1

Filed under Bendroji

Vietos, kur valgomas maistas: kavinės, į kurias sugrįžtama

Nutolstant nuo temų apie kvepalus, tačiau nepaliekant gyvenimo džiaugsmo temos, nusprendžiau paskelbti temą apie širdžiai ir skrandžiui mielas vietas, kuriose yra valgomas maistas, juolab, kad tema apie vietas, kur geriama kava, pasižymėjo puikių patarimų ir rekomendacijų gausa. O  prisiminus tai, kad kovas yra paskelbtas gero aptarnavimo mėnesiu, ši tema prašyte prašėsi būti paskelbiama 🙂

Tai, kas yra šventa teisybė – skaniausias maistas yra gaminamas ir valgomas namuose. Besąlygiškai ir nediskutuotinai. Tačiau begalinis smalsumas kvapams ir skoniui, didelis užimtumas ir mano nemeilė maisto gaminimui nulėmė tai, kad daugelį metų yra išbandomos pačios įvairiausios viešojo maitinimo įstaigos džiaugsmo skrandžiui ir sielai beieškant. Kaip rodo praktika, geras maistas, gera aplinka ir geras aptarnavimas  yra pirmas vaistas sezoninę depresiją gydant, tik kuo toliau, tuo labiau “stringa“  arba maisto, arba gero aptarnavimo faktorius…

Vietų, į kurias mielai sugrįžtama vėl ir vėl, Kaune nėra labai daug. Pastaruoju metu pasiilgę naminio maisto, o tiksliau – patiekalų iš bulvių, keliaujame į “Čili kaimą“, esantį PC Mega. Nesu didelė kaimiškos aplinkos kavinių gerbėja, tačiau šis konkretus “Čili kaimas“ tapo tikru atradimu tiek maisto, tiek aptarnavimo prasme. Kainos – kaip ir visur, tačiau jie turi nuostabiai naminį patiekalą – kepintas bulves: už  7 Lt gauni nemažą lėkštę aliejuje kepintų bulvių su šoninės gabaliukais ir stikline kefyro – fantastinis sovietinės vaikystės prisiminimas, kurio pavalgyti vis sugrįžtame ir sugrįžtame 😀 Visi kiti bulvių patiekalai taip pat puikūs – ne naminiai, žinoma, tačiau arti namų. O dar ir aptarnavimas, kuriuo žavimės kiekvieną kartą ten lankantis – nežinau, kaip vadovai “dresiruoja“ padavėjus, tačiau jie dirba puikiai. Net ir prekybos centro aplinka neatbaido nuo poreikio ten sugrįžti, o dar kol visus ryklius suskaičiuoji iki “Čili kaimo“ eidamas… 🙂

Mėgstamiausia vieta kinietiško maisto valgymui – Kauno Senamiestyje esanti kavinė “Pas Ali“. Neišvaizdi aplinka, tačiau fantastiškai skanus maistas, nedidelės kainos ir didelės porcijos. “Pas Ali“ važiuojame iš anksto vietas užsirezervavę, nes paprastai ten laisvų vietų nelabai rasi, o ypač – dienos pietų metu. Už tokį skanų maistą ir dirbtines vynuoges ant lubų bei nuolat skambančią tą pačią muziką galima atleisti.

Įvairiomis progomis keliaujame į “Prie svarstyklių“. Šalia Pažaislio miško esantis restoranas, kurį geriausiai žinome iš baikerių švenčių, turi puikią virtuvę: tiek kinietiški, tiek europietiški patiekalai yra verti nuodėmės. Kainos ir kokybės santykis tikrai geras, aplinkai priekaištų turėčiau, tačiau už lango matomos pušys bei švarios baltos staltiesės daug ką kompensuoja. O ir gimtųjų vietų bei mintinai žinomų miško takų artimumas prie pozityvaus vertinimo prisideda.

Mano naujausias atradimas – šalia Autobusų stoties esantis restoranas “In Tilsit“. Nuostabus maistas ir aptarnavimas! Nepaisant pilno restorano dėl puikaus aptarnavimo jautiesi ypatingai svarbiu, o maistas skanus ir estetiškai patiekiamas. Šiaip neaikčioju dėl meno lėkštėje – ne kartą  teko ragauti neskanaus, tačiau itin meniškai pateikto šedevro, tačiau “In Tilsit“ patiekaluose jų pateikimas neužgožia puikios maisto kokybės. Man labai patiko – tikrai sugrįšiu dar (ne) kartą. Pagrindinis trūkumas – mokamas automobilių stovėjimas.

Yra visa eilė kavinių ir restoranų, į kuriuos keliauju kažkokio konkretaus patiekalo valgyti – apie tai bus atskira tema artimiausiu metu, o apie nuvylusias ar pakraupinusias viešojo maitinimo įstaigas (ypač – aptarnavimo prasme) galima ištisas paklodes parašyti.

Ar turite savo mėgstamą vietą, į kurią norisi sugrįžti pavalgyti? Jeigu taip, tai kur ta vieta ir kodėl būtent ją renkatės?

p.s. Paradoksalu, tačiau viešojo maitinimo įstaigų maistu esu apsinuodijusi lygiai tris kartus. Visus tris kartus – Parlamento valgykloje bei restorane… 🙂

37 Komentaras

Filed under Bendroji