Tag Archives: istorija

Parfumerinės trejybės istorija arba Tai, ko nežinojote apie odekoloną “Trojnoj“

…Mano sovietinės vaikystės laikais visi vyresnio amžiaus vyrai kvepėjo labai panašiai: muilo putomis šepetėliu išteptą barzdą jie atsargiai skusdavo vienašmeniais peiliukais (“britvomis“, jeigu jau vardinti daiktus tikraisiais vardais), o nusiskutę būtinai barzdą apšlakstydavo odekolonu, kurį galėdavai identifikuoti labai paprastai – arba “Gvazdikas“, arba “Šipras“, arba “Trojnoj“. Mano senelis Kazimieras visada turėdavo bent vieną odekoloną, kuriuo ne tik barzdą tepdavo, bet ir skaudamus sąnarius įtrindavo, suskilusią odą juo gydydavo bei žaizdas dezinfekuodavo – ir kvepėdavo mano vaikiškai uoslei pasiutusiai gerai, ypač, jeigu tai būdavo odekolonas “Gvazdikas“, bet tik, ginkdie, ne “Šipras“, kurio kvapo niekaip nesupratau – na, kas gi gali savo noru kvėpintis tokia aromatine kartybe?

Anais laikais “Trojnoj“ paskirtis mano tėvų šeimoje buvo ne parfumerinė, bet griežtai medicininė – net ir uodus atbaidyti jis kuo puikiausiai tikdavo, ką teko išbandyti ir savo kailiu. Neišvaizdus stiklinis buteliukas su paprasčiausia etikete ir skandalinga reputacija buvo dažnos sovietinės šeimos vaistų spintelėje – šis produktas buvo taip plačiai paplitęs, kad apie jo universalumą legendos sklandė: “ir vidiniam vartojimui tinkamas, ir parfumeriniam, ir išoriniam vartojimui – tik dantų neataugina“, kaip šaipydavosi sovietmečio medikai, eilinio “Trojnoj“ gerbėjo medicinos įstaigoje sulaukę. Daugeliui iš mūsų, gyvenusių anos santvarkos laikais, “Trojnoj“ taip ir pasiliko anuose laikuose kaip Anapilin išėjusių senų žmonių aromatas, kurio kvapo šiandien jau nebeprisimename. O ir prisiminti nenorime – juk “Trojnoj“ šiandien siejamas su priklausomybe nuo alkoholio, užribio žmonėmis ir amžinuoju nepritekliumi.

Istorija yra subjektyvus dalykas: žmonių atmintis yra linkusi istoriją iškreipti ir suinterpretuoti taip, kaip nugalėtojams yra patogiau. “Trojnoj“ istorija taip pat gali būti priskirta subjektyvių istorijos paradoksų atvejams. Jau rašiau, kad Tarpukario “Sanitas“ gamino odekoloną “Tripple“: kuo daugiau gilinuosi, tuo akivaizdžiau, jog tai išties buvo lietuviškasis “Trojnoj“ – odekolonas, pasižymintis parfumerinėmis ir gydomosiomis savybėmis kaip buvo įprasta visoje Europoje. Ir niekaip tai nebuvo sovietmečio kūrinys, na, niekaip – kad ir kaip mūsų istorinė atmintis jį sietų su tėvų ir senelių jaunyste.

Beje, su politika “Trojnoj“ siejasi visiškai tiesiogiai, tik sąsajos yra maždaug 150 metų ankstesnės nei mes įsivaizduojame: po stebuklingojo Farinos “Kiolno vandens“ – “Kolnisch wasser“ arba “Eau de Cologne“ – išpopuliarėjimo visoje Europoje imperatorius Napoleonas XIX a. pradžioje įsakė paviešinti odekolono sudėtį. (Įdomu: tuomet odekolonui buvo priskiriamos visos stebuklingosios savybės: ir lengviau gimdyti jis padeda, ir nuo epidemijų saugo, ir skrandį gydo, ir sąnariams padeda.) Tam, kad išsaugoti odekolono pagaminimo paslaptį, odekolonas buvo paskelbtas ne medicinine, bet parfumerine priemone, į jo sudėtį įtraukiant šventąją parfumerinę trejybę – citriną, bergamotę ir neroli (karčiavaisio citrinmedžio žiedus). Būtent nuo šios parfumerinės trejybės ir prasideda “Trojnoj“ ar “Tripple“ tipo odekolonai, kurių atmainų galima rasti ir moderniojoje parfumerijoje.

Carinėje Rusijoje “Trojnoj“ gamino H.Brokar parfumerijos fabrikas, kuris po revoliucijos ir fabriko nacionalizacijos buvo pervadintas į “Novaya Zaria“. Iki XX amžiaus vidurio “Trojnoj“ buvo gaminamas tik iš natūralių medžiagų – aromatinių žolių ir spirito, tačiau ir sintetinės sudėtinės dalys “Trojnoj“ vartojimo nepakeitė – vaistas nuo visų ligų jis buvo iki pat santvarkos pokyčių. Šiandien “Trojnoj“ gaminamas Kazanėje, fabrike “Aromat“: į klasikinę “Trojnoj“ sudėtį dar įtrauktos ir spygliuočių, muskuso, santalmedžio natos. Šiandieninis “Trojnoj“ kvepia šiek tiek kitaip nei mano vaikystės laikais, bet vis tiek – pauostyti vardan istorijos yra tiesiog privaloma.

Sąžiningai, man “trejybinis“ aromatas tikrai patinka. Intensyvūs kartūs citrusai ir aromatinės žolės, kokius atpažįstu ir tokiuose mieluose bei istoriškai reikšminguose odekolonuose kaip Guerlain “Imperiale“. Vadinkite mane senamadiška, bet Šerlokas Holmsas, Erkiulis Puaro ar aukšto rango Tarpukario Lietuvos karininkas tikrai nekvepėjo Paco Rabanne “One million“ – tikėtina, kvepėjo “trigubu“ odekolonu, pasižymėjusiu  ir kvapu, ir teigiamu poveikiu odai. O tai jau istorija. Ir jos nesuklastosi 🙂

Reklama

6 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Florance odekolono buteliukas arba Nuostabusis paprastumas

Sveiki,

Visų pirma, atsiprašau už ilgą tylą – darbingas laikotarpis pasitaikė, o nesibaigiantys darbai su kvepiančiomis istorijomis kartais visiškai nesiderina ir aršiai kariauja dėl mano laiko…

Šįkart – didysis mano džiaugsmas, atsiųstas gerojo žmogaus, sendaikčių pasaulyje gyvenančio. Tai – 1927 metų Florance gėlių odekolono buteliukas, kuris prašyte prašosi pvz. vienišos snieguolės pamerkimo. Įsivaizduojate, prieš 83 metus turbūt žavi ir elegantiška Laikinosios Sostinės  ponia kvėpinosi gėliniu Florance odekolonu ir net nenumanė, jog 2010-aisiais jos odekolono buteliukas savo nuostabiu paprastumu žavės jai nepažįstamo pasaulio žmones… 🙂

Dievinu sendaikčius – jie tarsi gyvoji istorija primena apie laikus, kuriuos dar prisimena paskutinės senučiukės, sekmadieniais Kauno kavinėse kavą geriančios. Ir kaip gaila, kad tų gražiųjų senučiukių, kurios galbūt paslapčia kvėpinosi jų mamų turimu Florance gėlių odekolonu, kasmet lieka vis mažiau…

p.s. Gerojo žmogaus atrasta Florance gaminto losjono “Rožė“ etiketė – atkreipkite dėmesį į madingą šukuoseną bei romantikos simboliką, kuri aktuali ir po kelių santvarkų pasikeitimo 🙂

8 Komentaras

Filed under Bendroji, Tarpukario istorija

Apie Mėlynąją suknelę, dideles viltis ir Yves Rocher “Nuit d’Orchidee“ kvepalus

…Kai tau septyniolika, visas pasaulis atrodo lengvai užkariaujamas, pavasarį žydintys sodai, atrodo, žydi ryškiausiai ir kvepia svaigiausiai, o gegužės naktimis žvaigždės, rodos, yra ranka pasiekiamos ir visos svajonės bei viltys, rodos, pildosi savaime… Mano septynioliktoji gegužė buvo beprotiška: ruošimasis abitūros egzaminams, už lango išdavikiškai čiulbant lakštingaloms, galvoje besisukančios mintys apie tai, ar teisingai renkuosi trečią geriausią variantą iš širdžiai artimiausiųjų profesijų ir toks keistas atsakomybės už sprendimus jausmas, kuris virpino širdį: iki pilnametystės dar daugiau nei pusmetis, o jau turi rinktis ir elgtis kaip suaugęs… Tik, kai tau septyniolika, visa tai atrodo kur kas paprasčiau nei plaukams pražilus, todėl septynioliktąjį pavasarį aš gyvenau kelių, kurie neabejotinai nuves į sėkmę, nuotaikomis – ir buvau beprotiškai laiminga…

…ir dar beprotiškai graži, nes Mama pasiuvo ilgą plačią mėlyną suknelę su baltais taškeliais – visiškai nemadingą, bet garbanotai tamsiaplaukei pasiutusiai tikusią. Tai buvo paskutinė Mamos siūta suknelė man – visą vaikystę ir paauglystę mano rūbais išeigai buvo Mamos siūtos suknelės, taigi, mėlynoji suknelė buvo tam tikras atsisveikinimas su nerūpestingais vaikystės laikais. Šią suknelę vilkėjau daugelį metų – tol, kol medžiaga išdilo, ir iki šiol jokia suknelė, išskyrus gelsvąją nėrinių suknelę, apsirengtą paskutinę rugsėjo dieną, negali prilygti mėlynosios suknelės sukeliamam jausmui. Mėlynąją suknelę kartais vis dar sapnuoju ir pabundu besišypsanti – ši suknelė tapo didelių vilčių ir atvirų kelių simboliu mano gyvenime, primenančiu apie laikus, kai aš, rodos, galėjau viską.

…Mėlynąją suknelę vilkėjau ir paskutinio skambučio dieną. Būtent paskutinio skambučio dieną vienu iš pirmųjų mano – beveik suaugusiosios – sprendimų, prisiimant visas atsakomybes už pasėkmes, tapo ilgai brandinta idėja apie tikslinį honorarų išleidimą, nusiperkant vienus konkrečius kvepalus mėlyname buteliuke. Mėlyna suknelė, mėlynas kvepalų buteliukas, mėlynas dangus virš galvos ir kruopščiai logistiškai suplanuotas maršrutas, kaip suspėti nusipirkti kvepalus tarp vieno renginio ir kito renginio. Tai buvo pirmas mano parfumerinis pirkinys už mano pačios uždirbtus pinigus: kvepalai tamsiai mėlyname buteliuke, kurių pavadinimą laikas ir ligos buvo ištrynę iš atminties, bet jų kvapas įsirėžė į mano esybę visiems laikams.

Turėjau įtarimą, kad tai Yves Rocher “Nuit d’Orchidee“, senokai turėjau. Atmintyje vis iškildavo apvali mėlynojo buteliuko apačia ir mėlynos spalvos sodrumas, tačiau vis nebuvo progos įsitikinti, ar mano nuojauta nemeluoja. Prieš porą savaičių dar vienas atsitiktinumas, be kurių turbūt ir mano parfumerinių istorijų nebūtų, atvedė “Nuit d’Orchidee“ į mano kvepalų spintą. Šį kvapą iš tūkstančio atskirčiau: saldus, svaiginantis, lengvai prieskoninis gėlių aromatas, priverčiantis nusišypsoti net ir niūriausią dieną. Jeigu turėčiau didesnį šių kvepalų kiekį, kvėpinčiausi jais kaskart, kai Mėlynosios suknelės magijos reikia, tačiau šie kvepalai – kaip ir Mėlynoji suknelė – jau senokai nebegaminami. Tik tas atvirų kelių ir didelių vilčių jausmas dar periodiškai aplanko, septynioliktojo gegužio žiburiukus akyse įžiebdamas, o mano kvepalų spintoje Yves Rocher “Nuit d’Orchidee“ išdidžiai kelia savo žvaigždėtą kamštelį šalia visos eilės kvepiančių mano gyvenimo istorijų, į kvepalų buteliukus uždarytų – kad vidury žiemos kvapą užimančiu gegužiu pakviptų, o žvaigždėtas dangus arčiau žmogaus nusileistų 🙂

p.s. Sąmoningai rašau “gegužis“, o ne “gegužė“ – “gegužė“ yra mėnuo, o “gegužis“ – sielos būsena.

7 Komentaras

Filed under Bendroji

Tarpukario istorija: “Sanito“ produkcija ir paslaptingasis Eau de Quinine

Apie “Sanitą“ yra girdėję visi, kurie yra bent kažkiek su lietuviška farmacija susidūrę, o vyresnieji kauniečiai net ir senojo “Sanito“ vietą puikiai prisimena, tačiau turbūt ne visi žino, jog Tarpukariu “Sanitas“ gamino ir kosmetiką bei parfumeriją. Stebuklingieji kremai, naikinantys pigmentines dėmes, milteliai blogą kojų kvapą naikinantys ir – įdomiausioji dalis – Eau de Quinine.

Eau de Quinine buvo itin populiarus Didžiosios Britanijos imperiniu laikotarpiu, nes jo sudėtyje esantis chininas turėjo antimaliarinį poveikį (chininas buvo naudojamas ir vaistų nuo maliarijos gamybai). Buitine prasme Eau de Quinine turėjo būti maloniai kartaus aromato (aromatic fougere), o moderniosios chinino apraiškos randamos tonikuose, kuriuos su paprastai maišome su džinu.

Pusė karalystės už anuometinį “Sanito“ Eau de Quinine pauostymą…

8 Komentaras

Filed under Bendroji, Tarpukario istorija

Tarpukario istorija: kultūringumo mastas ir suvartoto muilo kiekis

Nieko naujo po šia saule – šiuolaikiniuose mados ir gyvenimo būdo žurnaluose diegiamas “jeigu nori būti madingas, pirk konkrečias prekes atitinkamose parduotuvėse“ modelis turėjo aiškius pagrindus ir Tarpukario Lietuvoje – nori būti kultūringas, naudok muilą! Ir ne bet kokį, o būtinai – Florence gamybos 🙂

Nereali koreliacija!

13 Komentaras

Filed under Bendroji

Iš Tarpukario istorijos. Apie muilą, uniformas ir Florence fabriką.

Vieno šaunuolio istorijos entuziasto dėka gavau tikrą lobį – fotografijas iš Tarpukaryje leisto laikraščio “Trimitas“, susijusias su parfumerija ir kitais kvepiančiais dalykais. Su didžiausiu džiaugsmu dalinuosi po krislelį anuometinių įdomybių ir su jumis.

Pirmoji istorija iš “Trimito“ – apie muilą, uniformas ir Florence fabriką.

2 Komentaras

Filed under Tarpukario istorija

Žiupsnelis Tarpukario istorijos arba 1927m. rašytas gražių plaukų receptas

Vieno gerojo žmogaus dėka gavau elektroninę 1927m. išleistos knygos “Gaspadinystės knyga arba Pamokinimai kaip prigulinčiai yra sutaisomi valgiai“ versiją. Šalia fantastiškai įdomiai skambančių receptų (nieko nesuprasčiau, jeigu mano a.a. Seneliai nebūtų didžiosios dalies knygoje minimų žodžių vartoję), nesuvokiamų matavimo vienetų ir sudėtinių dalių radau ir pamados plaukams tepti receptą, prisiminimus sužadinusį: vaikystėje a.a. Močiutė Adelė vis bandydavo man plaukus sviestu patepti, aiškindama, kad nuo sviesto plaukai geriau auga, o aš bėgdavau nuo tokių jos ketinimų kaip akis išdegusi – sviestas plaukuose atrodė labai baisi bausmė ir visiška neteisybė mano ilgųjų kasų atžvilgiu…

Paskaitykite patys.

Pamada

9 Komentaras

Filed under Tarpukario istorija