Ne vienerius metus manęs neapleisdavo nuojauta, kad gyvename “Easy come, easy go“ pasaulyje, kur svarbiausia yra greitis ir paprastumas, o visa kita – na, kam tai rūpi, kai tokiais tempais pasaulis keičiasi… Ir visgi, gyvenant permainų laikais vis daugiau žmonių pradėjo pasigesti būties esmės ir gyvenimo kokybės – to, apie ką taip nostalgiškai pasakoja tėvai bei rodo nespalvoti kino filmai. Paradoksalu, tačiau kas galėjo pagalvoti, kad didžiuosiuose prekybos centruose išties nerasi asmeninius kokybės standartus atitinkančios aprangos (kai dar neparduotas rūbas jau atrodo kaip gerokai padėvėtas, pradedi vertinti mamos jaunystės drabužių kokybę), populiariosiose maitinimo įstaigose negausi skonio receptorius maloniai nuteikiančio maisto (naminio maisto gaminimo bumas neabejotinai susijęs su maitinimo įstaigose siūlomo maisto abejotina kokybe), o ieškodamas intelektualių kvepalų galiausiai gali likti jokių kvepalų nenusipirkęs, nes nuoširdžiai nėra iš ko rinktis, nepaisant parfumerijos stendų spindesio. “Easy come, easy go“ viršūnė, mano nuomone, buvo ne greitojo maisto restoranai (iki šiol nesuprantu, kodėl McDonalds yra vadinamas restoranu), bet literatūros klasika, sutrumpinta iki “in your pocket“ kišeninio varianto: L.Tolstojaus “Karas ir taika“ bei “Ana Karenina“ tapo keliasdešimties puslapių mažo formato knygelėmis, o visa pasaulio istorija buvo sutalpinta į miniatiūrinius konspektus, siūlomus įsigyti egzaminams besiruošiant. Greitai vartodami gyvenimą patys palaipsniui tapome greito vartojimo produktais – tik statistiniais vienetais milžiniškoje vartojimo mašinoje be teisės į individualumą…
Šiandien mane nuoširdžiai džiugina tam tikras vintage populiarėjimas: matau vis daugiau jaunų žmonių, rimtas knygas, o ne knygų santraukas, skaitančių ir apie perskaitytas knygas diskutuojančių, vis daugiau mamos ir močiutės jaunystės papuošalų bei rūbų šiandien yra išdidžiai dėvimi moderniųjų studenčių, o intelektualumas bei tam tikras aristokratiškumas vėl tampa madingu. Panašu, kad laikas, kai kvepalus reklamuojantys menkai apsirengę modeliai pagaliau sučiaups seksualiai (?) pražiotas lūpas, jau išties ateina! – mano šios dienos parfumerinis atradimas gali būti laikomas viena pirmųjų parfumerinių kregždžių, naujos tikslinės parfumeriją naudojančios grupės – jaunųjų intelektualių – atradimą žyminčių. Nejaugi išties nepastebimai atėjo laikas “Tegyvuoja atviras seksualumas“ pakeisti į “Tegyvuoja subtilus intelektualumas“ madą?
Givenchy “Eaudemoiselle“ – visiškai netikėta staigmena iš vieną po kito “kompotėlių“ ir “seksualumui skirtų kvepalų“ pastaraisiais metais leidusių kvepalų namų, privertusi mintimis nukeliauti į mažos juodos Givenchy suknelės laikus. Pamačiusi grakštų klasikinės formos buteliuką kvepalų reklamoje tikėjausi, kad bus neblogai, bet niekaip negalėjau numanyti, kad šiame grakštuolyje slypi toks žaviai klasikinis aromatas, kuris puikiai papildytų nuo beprotiškai įdomios knygos akis pakėlusios jaunosios intelektualės paveikslą. Pirmosiose natose – mandarinai, citrinos, perilės (shiso – vadinamasis japoniškasis bazilikas), vidurinėse natose -turkiškos rožės absoliutas, kvapioji kananga ir apelsinmedžio žiedai, bazinėse natose – kedro mediena, tongapupės, muskusinės ybiškės bei lengvas baltasis muskusas. Nors įvairūs šaltiniai šiuos kvepalus klasifikuoja kaip gėlinius, mano uoslė juos mielai priskirtų lengviems šiprams. Puikūs kvepalai! Tiesiog puikūs! Graži, gaivi rožė, lengvi citrusai, puiki kompozicija išties verti išskirtinio dėmesio. Tiesiog “privaloma išbandyti“ visoms klasikinių šiprinių kvepalų gerbėjoms, kurios desperatiškai parfumerijos parduotuvėse bandydavo rasti kažką artimo sielai, rekomenduojama išbandyti jaunosioms intelektualėms, kurioms Chanel “Chance“ ar Dior “Miss Dior Cherie“ su visomis “palengvintomis“ variacijomis atrodė pernelyg banalūs, o aš jau žinau, kad šiuos kvepalus įsirašau į savo didžiųjų parfumerinių norų sąrašą.
Givenchy “Eaudemoiselle“ EDT išleisti 50 ir 100 ml buteliukuose, kaina “Kristianose“ – 199-279Lt.