Tag Archives: Encens Chembur

Rudens liturgija sielą pakylėjančių smilkalų kontekste

Lapkritis. Tylintys bažnyčių varpai – tik varnos suka debesimis apie medžių viršūnes ir bažnyčių bokštus. Žiburių jūromis atgyjančios net ir mažiausios kaimelių kapinaitės, nors ten palaidotųjų vardų jau seniai niekas nebeprisimena. Visur tvyrantis kartusis chrizantemų ir plastikinių žvakių kvapas bei visuotinis skubėjimas aplankyti artimųjų kapus, galiausiai pasibaigiantis įstrigus tokių pačių skubančiųjų automobilių kamštyje. Ir tas kasmet vis stiprėjantis suvokimas, kad čia esi tik laikinai, o kol dar esi, ir pats įsilieji į rudens liturgijos apeigas ir nešinas žvakėmis ieškai per daugelį metų nuglostytų kauburėlių, kad išėjusiems atiduotum pagarbą, pasilikusiesiems primindamas, kad dar esi. Vėlinės yra tas laikas, kai prie nuglostytųjų kauburėlių susitinki kartą metuose matomus pažįstamus žmones ir suskaičiuoji, kiek mūsų dar liko, kiek naujų kauburėlių, įtrauktinų į rudens liturgijos maršrutus, per šiuos metus buvo supilta – tarsi visuotinis sielų surašymas su nuolat ilgėjančiu sąrašu. Žmonės, kurie ilgus metus atrodė kaip savaime suprantama asmeninės istorijos dalis, palaipsniui tampa naujais kauburėliais kasmet vis ilgesniame kauburėlių glostymo maršrute – ir, kol šiapus tiksintis laikas dar mano pusėje, kaip ir kasmet ir aš keliausiu skubančiųjų srovėje jiems padėkoti už tai, kad jų istorijose atsirado vietos ir man.

Vėstantis ruduo ir rudens liturgijos laikas mintyse suskambo bažnytiniais smilkalais. Šį rudenį bandžiau išvengti smilkalų kvapo savo kvepiančiame pasaulyje: pardaviau savąjį Donna Karan “Black Cashmere“, deklaravau meiles sunkiai rožei, kvėpinausi prieskoniais ir oda, testavau dr.Bacho gėlių kvepalus ir kvepalų spintoje ieškojau brandžios saulės “Alchimie“ buteliuke – dariau viską, kad tik išvengti sakralinių smilkalų, nes visais ragais-nagais bandžiau įsikabinti į gyviesiems priskiriamus pasaulio džiaugsmus. Atėjęs rudens liturgijos laikas, atvėsus orams ir iškritus neįprastai gausiam sniegui, sakraliniais smilkalais įsibrovė į mintis, išstumdamas iš jų bet kokias saules ar rožes – turbūt niekas geriau neišgrynina minčių ir nepakylėja sielos kaip smilkalai, taigi, pastarąją savaitę ieškojau naujų sakraliai smilkalinių kvepalų šio rudens liturgijai – kaip suvokimo apie gražųjį gyvenimą šiapus pastiprinimo.

Artėjant 2012 metų pabaigai šiais metais pasirodžiusius dėmesio itin vertus smilkalinius kvepalus, iki šiandien pasitaikiusius mano kelyje, suskaičiuoju iki keturių: visi jie iš “Creme de la Creme“ parduotuvės, taigi, vilniečiai, kauniečiai, o neužilgo – ir klaipėdiečiai – patys gali patikrinti, ar mano nuomonė apie šių kvepalų sakraliai-smilkalinę vertę yra pagrįsta. Nors dėmesio verti visi iš aprašytųjų, jau žinau, kad savo sielos bažnyčią tylinčių varpų dieną kvėpinsiu vyriškaisiais Amouage “Interlude“ (turimo mėginuko užteks visiems kauburėlių glostymo maršrutams).

Vyrams priskirtieji Amouage “Interlude“, sukurti Pierre Negrin, yra neabejotinai į labiausiai mane įkvėpusių kvepalų trejetuką pataikę šių metų parfumerinio derliaus kvepalai. Prieskoninės medienos grupei priskiriamas aromatas yra pasiutusiai turtingas ir sodrus: bergamotė, raudonėlis, pimento aliejus, ambra, smilkalai (frankincense), saldžioji mira (opoponaksas), gauruotasis švitrūnas ir mira, oda, agarmedis, pačiulis ir santalmedis – daugiau nei užtektinai, kad šio kiekio sodriųjų dervų, prieskonių ir medienos užtektų bent trejiems puikiems kvepalams. “Interlude Man“ kvepia gilia, saldžia mira ir smilkalų dūmais – tarsi visos gražiausiai man kvepėjusios bažnyčios būtų surinktos, išraiškingai pasaldintos ir apibarstytos prieskoniais viename kvepalų buteliuke. Užuodžiu iš tolo, atpažįstu iš tolo, mėgaujuosi kiekvienu šių kvepalų įkvėpimu.

Robert Piguet “Casbah“ – visai neseniai Lietuvoje pasirodę Aurelien Guichard kurti kvepalai, priskiriami rytietiškų-prieskoninių kvepalų grupei. Šventgaršvė, muskato riešutas, pipirai pradinėse natose, vilkdalgis, smilkalai ir tabakas vidurinėse, vetiverija ir kedras bazinėse natose atsiskleidžia kaip netolimas Comme des Garcons “Incense: Avignon“ giminaitis. Puiki giminystė, puikūs sakraliniai smilkalai, tinkami ir kvėpinimuisi.

Byredo “Encens Chembur“ – dar vasarą pasirodę, tačiau lietuvaičių iki šiol neatrasti smilkaliniai kvepalai, taip pat patenkantys į rudens liturgijai tinkančių kvepalų grupę. Pradinėse natose – bergamotė, citrina ir kvapusis kanaris (elemi); vidurinėse – imbieras, smilkalai, muskato riešutas; bazinėse natose – ambra, muskusas ir gauruotasis švitrūnas (labdanum). Itin elegantiškas variantas smilkalų gerbėjams – sakraliniai smilkalai ir saldžiai sodri bazė itin gražiai subalansuoti su lengvumo suteikiančiais citrusais. Dėmesio vertas variantas, jeigu norisi smilkalų, bet preferencijos klasikiniams kvepalams yra stipresnės už sakralumo poreikį.

Ypatingieji “Aedes de Venustas“ nelabai dera prie sakralinių smilkalų, tačiau jų ignoruoti rašant apie šių metų smilkalinius kvepalus niekaip neišeina – tai yra patys neįprasčiausi smilkaliniai kvepalai, kokius apskritai teko sutikti. Rabarbaras, raudonos uogos, pomidorų lapai, vetiverija, smilkalai, obuoliai, sausmedis ir lazdyno riešutai – absoliučiai netikėtas Bertrand Duchaufour kūrinys, priskiriamas šiprinių kvepalų grupei. Šie kvepalai yra atskiras reiškinys – ne atvejis: rabarbaras su pomidorų lapais jau matytas derinys parfumerijoje, tačiau smilkalai, obuolio ir sausmedžio sąjunga šį derinį pakelia į naują lygį – neaprašomas įspūdis, fantastiška sklaida ant odos, intoksikuojantis poveikis sielai. Parfumerine prasme esu labai išlepintos nosies savininkė, tačiau jeigu man kas nors leistų įsigyti bet kokius kvepalus iš šiuo metu Lietuvoje esančio asortimento, tikriausiai daug nesvarstydama imčiau Amouage “Interlude Man“ bei “Aedes de Venustas“. (“Visokių daiktų krautuvėlėje“ esanti Andy Tauer šiprinė rožė – “Une rose chypree“ yra neblėstančios svajonės atvejis, amžinoji istorija.)

…Taip apsiginklavusi sakraliniais smilkalais keliausiu savo amžinąatilsių aplankyti rudeninės liturgijos maršrutais nuo Vilkijos iki Petrašiūnų – kad žiburėliais nušviesti ir mintimis paglostyti manųjų Švyturių kauburėlius. Išeidamas žmogus palieka savo šviesos pėdsakus artimųjų gyvenimuose – lapkričio niūrumoje uždegdami žvakes mes tarsi signaliniais laužais ant piliakalnių parodome, kad signalą supratome, žinutę išgirdome, o  Švyturių paliktoji šviesa niekur nedingo – ji tęsiasi mūsų ir mūsų palikuonių istorijose. Man patinka Vėlinės – tai diena, kai daugybė žvaigždėmis spingsinčių kauburėlių primena apie nesibaigiančius meilės išteklius. Meilė, tik meilė yra stipresnė už mirtį – nepamirškime to, kai meilės egzistavimą norėsime paneigti mokslinėmis teorijomis ir madinguoju sarkazmu.

Reklama

12 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus