Tag Archives: Caron

Šimtas metų karo ir vilties: Caron “N’Aimez que Moi“

Istoriją, kurią noriu papasakoti Kalėdų išvakarėse, nešiojausi mintyse beveik ištisus metus: apie šimtą metų karo, apie meilę ir viltį, apie nepaprastą aromatą, pranokstantį ištisas armijas skambiai šedevrais vadinamųjų ir po keleto metų pamirštamų, apie mus visus, sujungtus nematomais saitais, apie taiką ir kalėdinius stebuklus.

Apie karą, pažadus ir kvepalus

Prieš ištisą šimtmetį, 1916-aisiais, trečiaisiais Pirmojo pasaulinio karo metais ypatingoji “Caron“ nosis ir siela Ernestas Daltroffas sukūrė kvepalus “N’Aimez que Moi“, kurių pavadinimą į lietuvių kalbą galima išversti beveik bibliniu “nemylėk kitų tik mane“. “N’Aimez que Moi“ buvo skirti į frontą išeinantiems kareiviams, kurie kaip pažadą sugrįžti dovanojo šiuos kvepalus savo mylimosioms, prisiekusioms jų laukti. Romantiškoje karų tradicijoje kareiviai siųsdavo laiškus su neužmirštuolėmis, bet puikieji rožėmis, tarsi vieškeliai dulkėtomis našlaitėmis ir vilkdalgiais, balto sauso vyno rūgštumo briedragėmis ir mediena dvelkiantys “N’Aimez que Moi“ buvo daugiau nei trapūs kadaise melsvi žiedai – jie kvepėjo pažadu, kurį XX amžiaus pradžioje, vykstant karui, ištęsėti buvo ypač sunku. 12 milijonų, nesulaukusių Versalio taikos sutarties, ir keliskart didesnis skaičius tų, kuriems šie milijonai nebuvo tik statistika.

Vos po dvidešimties metų, naujo Pasaulinio karo išvakarėse prasidėjus žydų persekiojimui Europoje, pats Ernestas Daltroffas buvo priverstas palikti “Caron“ bei mylimą moterį, “Caron“ dizainerę Felicie Vanpouille, ir persikelti už Atlanto, iš kur nebesugrįžo. “N’Aimez que Moi“ pažadą Felicie Vanpouille ištęsėjo, išsaugojusi “Caron“ kvapų namus karo metais (dievaži, tai buvo sunku) ir iki pat savo mirties sėkmingai juos puoselėjusi.

Šiandien Caron “N’Aimez que Moi“ yra gana reti kvepalai – klasikinė pudrinių gėlių puokštė, būdinga XX amžiaus pradžios kvepalams*, XXI amžiaus nosims galbūt atrodo šiek tiek senamadiškai, todėl “N’Aimez que Moi“ bestselerių sąrašuose nerasite. Visgi, amžinosios vertybės neturi nieko įrodinėti – jos nepavaldžios laikui, skirtingai nuo jas niekinančių ar jomis besižavinčių žmonių. “N’Aimez que Moi“ jau išgyveno šimtą karo metų – tik pagalvokite, kiek meilės ir ilgesio istorijų dvelkė tomis dulkėtomis našlaitėmis, gimusiomis 1916 metų Paryžiuje.

Apie saitus

2016 metų gruodžio 23-oji. Praėjo šimtas metų nuo “N’Aimez que Moi“ sukūrimo, bet karių žmonos Penelopės vėl laukia grįžtančių savo mylimųjų, o žmonija atrado tūkstantį ir vieną priežastį naujiems karams, vystydama suvokimo ribas peržengiančius ginklus. Pirmojo pasaulinio karo metais aviacija buvo visiška naujovė, šiandien naujos karo formos yra kasdieninė realybė, tampanti aktualia vos įsijungus išmanųjį įrenginį. Šiandien esame amžinojo karo kareiviai, tačiau meilė, viltis, ilgesys kaip ir prieš šimtmetį pranoksta visus galios troškimus ir karo scenarijus: visi mes esame kažkieno mylimieji, kažkieno vaikai, tėvai, broliai ar seserys, sujungti nematomais saitais, kurie Kalėdų išvakarėse džiugina ar skauda keliskart stipriau, priversdami jaustis kažko didesnio už gyvenimą dalimi.

Apie kalėdinius stebuklus

Įsivaizduokite priešų karius, nutraukiančius ugnį, paliekančius savo apkasus, sveikinančius vieni kitus Kalėdų proga, apsikeičiančius karo belaisviais ir besidalinančius maistu. Ne, tai ne pasaka – “Kalėdų paliaubomis“ vadinamos tikros istorijos vyko 1914-1915 metais: Pirmojo pasaulinio karo priešai – vokiečių, britų ir prancūzų kariai Kūčių bei pirmą Kalėdų dieną susitikdavo vadinamojoje niekieno žemėje ir kartu švęsdavo Kalėdas, pasakojama, net savo kalbomis giedodami kalėdines giesmes. Žmogus yra daugiau nei tik karo mašina ar statistika, viltis yra aukščiau už tamsą, o Kalėdos yra žmogiškasis stebuklas.

Apie mus

Šiandien baigėsi trumpiausioji šimto karo metų diena – rytojus jau bus keliomis šviesos akimirkomis ilgesnis. Tegul Jūsų kvepalai pasakoja tik laimingas istorijas, o jungiantys saitai suteikia džiaugsmą ir ramybę. Vilties, tikėjimo ir taikos – su pasauliu ir savimi!

Šviesių ir kvapnių Kalėdų!

Rimantė

*Guerlain “L’Heure Bleue“, “Apres L’Ondee“ bei “Mitsouko“, Coty “L’Origan“ ir panašiai – visi panašiu metu sukurti aromatai yra šiek tiek giminingi Caron “N’Aimez que Moi“. Dulkėta gėlių pudra – laikmečio kvapas.

img_20161223_171644_074

Reklama

4 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Caron “Pour une Femme de Caron“ arba Kalėdos liepą

Kai liepos pabaigoje apima vasaros liūdesys (ačiū, Lana, dabar jau visi žino, kaip šią būseną pavadinti), galima ruošti roges žiemai, pasak liaudies išminties, galima užsiimti savigyda, saviplaka ar savistaba, tačiau tai nepadeda ir tenka pasitelkti magiją bei stebuklus. Manojoje istorijoje pradžioje buvo liūdesys, tada buvo kvepalų “paguodos pirkimas“ (terapijos forma, kuri veiksminga tik tada, kai taikoma itin retai), o tada netikėtai atėjo Kalėdos ir “rašytojo blokas“ Lana del Rey balsu liūdnas dainas dainuoja nebe man. Buvau teisi – tai, kas galėjo išganyti mano liūdną sielą, turėjo skleisti ne tik aromatą, bet ir įkvepiančio laikmečio dvasią. Kitaip sakant, arba Guerlain, arba Caron. Guerlain savo darbą atliko prieš dešimtmetį, todėl “paguodos kvepalų“ paieškos buvo itin paprastos.

Caron “Pour Une Femme de Caron“ 1934 metais sukūrė Ernestas Daltroff’as, pristatydamas juos kartu su levandomis prisotinta papartinių aromatų klasika “Pour Un Homme de Caron“. Šiandieninė “Caron moters“ versija yra reformuluota, tačiau skirtingai nuo nuginkluoto “Poivre“ drakono, tai yra sėkmingo reformulavimo atvejis – ir nostalgiška, ir “caron’iška“, ir elegantiška. Pradinėse “Pour une Femme de Caron“ natose – apelsinmedžio žiedai, mandarinai ir apelsinai; vidurinėse – smilkalai ir rožės; bazinėse – vetiverija, muskusas, santalmedis ir ambra.

Jeigu rytoj būtų Advento pradžia, net nedvejočiau dėl kvepalų pasirinkimo šiam sentimentaliam laikotarpiui – puikus apelsino ir mandarino derinys, itin primenantis saldžią Kenzo “Le Tigre“ aromato pradžią, “caron’iška“ rožė su smilkalais tarsi iš Caron “Parfum Sacre“ senosios versijos ir klasikinė bazė. (Beje, itin ryški rožė, panašu, bulgariška – tai būtų visai nenuostabu žinant, kad “Caron“ patys distiliuoja bulgariškų rožių aliejų savo pudroms.) Apskritai, bendras įspūdis – kvepalai iš praėjusių laikų, nepaisant visų kalėdinių apelsinų ar turbūt jau amžinai populiariojo rožės-smilkalų dueto, tačiau šiuo atveju tai yra nuoširdus komplimentas. Pirmomis akimirkomis dominavę apelsinai su vos girdimais medienos ir smilkalų akordais palaipsniui pasitraukia į antrą planą, atlaisvindami sceną rožei ir taip iki pat išsikvėpimo po keleto valandų apelsinai, smilkalinė rožė su šilta mediena gieda kalėdines giesmes ir piešia idiliškus vaizdus tarsi iš visada laimingai pasibaigiančių filmų. Arba tiesiog atlieka oriai apjuosto elegantiško šilto šalio funkcijas – tai tikrai yra šaltojo sezono kvapas.

Man besąlygiškai šiuose kvepaluose patinka 3 dalykai:

1. Aromatas. Žaviuosi E.Daltroff’u, su išlygomis, bet tikrai myliu “Caron“, o “Pour Une Femme de Caron“ rudens ir vėsos artėjimo liūdesį laukimo džiaugsmu pavertė.

2. Buteliukas. Moters figūrą imituojančių buteliukų tikrai yra (pvz., Gaultier “Classique“, Givenchy “Organza“ ar visa Nicki Minaj “baisuolių“ serija), tačiau “Pour Une Femme de Caron“ atvejis tarp jų yra pats subtiliausias. Purkštukas slypi “kojose“ ir įsistato į “pjedestalą“, taigi, kvepalų buteliuke pradeda mažėti nuo “galvos“. Nuotraukos viso grožio neperteikia.

3. Kaina. 30 ml EDP su siuntimu vienoje Lietuvos internetinėje parduotuvėje kainavo visai nedaug – kaip 10 rytinio cappucino puodelių perkant kavą išsinešimui.  Menkaverčiai vandenėliai, kurių kepama ištisomis lentynomis, periodiškai pakeičiant tik etiketės spalvą, biudžetinėse parduotuvėse kainuoja tiek pat.

 Caron “Pour Une Femme de Caron“ rekomenduočiau beviltiškai ieškantiems Kenzo “Le Tigre“ (ir pasiruošusiems aukoti prieskonius vardan panašios apelsininės pradžios) bei senamadiškų saldžių apelsinų ir ryškios bulgariškos rožės mėgėjams. Įspėju: tai tikrai ne “visi myli kriaušes“ atvejis (Lancome “La Vie est Belle“ ar Lanvin “Eclat d’Arpege“) ar Dolce & Gabanna “3. L’Imperatrice“ uogyčių-gėlyčių popsas – kvapas sodrus, išraiškingas, ilgai išliekantis, dvelkiantis praėjusių laikų dvasia ir gruodžio nuojauta. Kitaip sakant, visų pirma, rekomenduoju juos sau, gruodžio dukrai, šiemet Kalėdas pirmą kartą užuodusiai liepos pabaigoje.

IMG_20150726_113314

12 Komentaras

Filed under Bendroji

Fejerverkai. Caron “Poivre“

Paskutinis 2014-ųjų metų įrašas yra dedikuotas didingajai mano meilei, nuo pirmosios pažinties konkuruojančiai su Guerlain klasika dėl pjedestalo mano širdyje – “Caron“, o tiksliau – kvepalams, kurie tobulai tinka fejerverkų belaukiant paskutinėms šių metų valandoms. Apie “Caron“ įkūrėją Ernestą Daltroffą, jo meilės istoriją bei jautrumą socialiniams pokyčiams rašiau “L’Officiel“ žurnale (2015m. sausio numeris), šįkart pagarbiai atiduodu duoklę šiemet šešiasdešimtmečio jubiliejų atšventusiems Caron “Poivre“.

Po “Caron“ įkūrėjo parfumerio Ernesto Daltroffo pasitraukimo į JAV 1938-aisiais, taip išvengiant nacių persekiojimo, ir staigios mirties Antrojo pasaulinio karo metais “Caron“ vairas atiteko ištikimai jo partnerei ir pakuočių dizainerei Felicie Vanpoille, kuri iki savo mirties rūpinosi didingųjų kvepalų legendos išsaugojimu. Nežinau, kas lėmė Michel Morsetti pasirinkimą pirmuoju “Caron“ parfumeriu po charizmatiškojo E.Daltroff mirties, bet šis pasirinkimas buvo genialus – M.Morsetti kūriniai pagarbiai papildė “Caron“ aukso fondą, išlaikydami įkūrėjo nustatytas aromatines gaires ir perrašydami parfumerijos istoriją. “Farnesiana“ tapo įkvėpimu daugeliui parfumerių, kurie pagrindine aromato ašimi pasirenka įnoringąją mimozą, o ugningieji “Poivre“ akimirksniu pakeitė moterims skirtų kvepalų sampratą ir iki “Clive Christian No.1“  sukūrimo 2001 metais buvo aistringos beprotybės ir nepadoriai prabangios dovanos simboliu.

drakonai1954 metais pristatyti Caron “Poivre“ gali būti apibūdinami tokiais epitetais kaip ugningas, liepsnojantis, sprogstantis, riaumojantis ir visa kita, kas siejasi su sprogmenimis, liepsnomis ir drakonais, taikliai pasirinktais pirmosioms “Poivre“ reklamoms. Prancūzų kalba “poivre“ yra pipiras, jo šiame aromate tikrai netrūksta, o kvepalų ekstrakto koncentracija leidžia pipirams atskleisti visus savo atspalvius. Pradinėse natose – gvazdikėliai ir kelių rūšių pipirai, vidurinėse – gvazdikas, rožė, kvapioji kananga, bazinėse – briedragės, saldžioji mira, santalmedis ir vetiverija. Esu išbandžiusi ir vieną ankstesniųjų, ir šiandieninę “Poivre“ versijas: taip, IFRA pasistengė nuginkluoti drakoną ir jai, deja, pavyko, tačiau ir šiandieninėje versijoje išlieka puikusis gvazdikėliai-pipirai-gvazdikai sprogstamasis užtaisas, kurį kur kas paprasčiau dėvėti nei jo ginklų kontrolės objektu tapusį pirmtaką. Visos aromato natos groja sukurdamos pipirinio gvazdiko įspūdį: gvazdikėliai ir gvazdikai panašūs ne tik pavadinimais, bet ir aromatais, o rožė ir pipiras yra klasikinis derinys, sėkmingai atkartojantis gvazdiko kvapą (šių metų Aedes de Venustas “Oeillet Bengale“ yra puikus to pavyzdys). Nepatogūs ir išraiškingi lyg ugningieji fejerverkai, kuriuos saugiau stebėti iš tolo, bet kvapą užgniaužia ir priverčia širdį stipriau plakti žvaigždėmis apdovanodami tiesiai virš galvos. Nemėgstantys gvazdikų, gvazdikėlių ir pipirų nuo šių kvepalų turėtų laikytis per labai didelį atstumą.

poivrepylimasCaron “Poivre“ sodriai raudoname buteliuke buvo mano dovana sau šio gimtadienio proga. Vilniuje atidžiai įpilti iš Baccarat krištolo fontano, mano išsirinktą buteliuką (buteliuko spalva, žinoma, pasirinkta pagal mano mėgstamiausių gvazdikų spalvą, dėl kurios teko pakeisti floristę, bandžiusią politikuoti ir moralizuoti) pagarbiai laikant baltomis pirštinėmis. Stebėjau šį itin charizmatiškos merginos rankomis atliekamą magišką procesą ir svarsčiau, kad ne vienerias geležines kurpaites teko sudėvėti iki šios akimirkos, kai visos pasaulio prabangos verti “Poivre“ lašai kapsi į man skirtą “Caron“ flakoną. Tūkstančius kartų buvau deginama ant laužo, tūkstančius vieną kartą gandai apie mano mirtį, pasak M.Tveno, buvo gerokai perdėti. Visi mano prisijaukinti drakonai nuo šiol ramiai tūno raudoname “Poivre“ buteliuke, mažais lašeliais paleidžiami į pasaulį gyventi gyvenimo, kuriame ne gyvenama, o liepsnojama.

Gvazdikais ant palangės nuolat žydėję ir piktų apsauginių kvepalų poreikį sumažinę 2014-ieji baigiasi. Šiąnakt, pasitinkant Naujuosius, “Poivre“ drakonai jaukiai murks ant palto apykaklės, žvalgydamiesi į fejerverkus ir šnabždėdami apie būtinus drąsius pokyčius. Jaučiuosi turinti liepsnomis spjaudantį ir pipiriniais gvazdikais kvepiantį sąjungininką – visiška asmeninė prabanga, dėl kurios buvo verta stengtis visus geležinių kurpaičių dėvėjimo metus. To akimirkos džiaugsmo, kai mėgstamas aromatas užmigdo visus vidinius demonus ir prijaukina drakonus, linkiu visiems – taip mes kuriame gerus prisiminimus ir gražų gyvenimą su išsipildančiomis svajonėmis.

Laimingų ir dosnių Naujųjų!

Rimantė

7 Komentaras

Filed under Bendroji