Tag Archives: Amouage

Rudens liturgija sielą pakylėjančių smilkalų kontekste

Lapkritis. Tylintys bažnyčių varpai – tik varnos suka debesimis apie medžių viršūnes ir bažnyčių bokštus. Žiburių jūromis atgyjančios net ir mažiausios kaimelių kapinaitės, nors ten palaidotųjų vardų jau seniai niekas nebeprisimena. Visur tvyrantis kartusis chrizantemų ir plastikinių žvakių kvapas bei visuotinis skubėjimas aplankyti artimųjų kapus, galiausiai pasibaigiantis įstrigus tokių pačių skubančiųjų automobilių kamštyje. Ir tas kasmet vis stiprėjantis suvokimas, kad čia esi tik laikinai, o kol dar esi, ir pats įsilieji į rudens liturgijos apeigas ir nešinas žvakėmis ieškai per daugelį metų nuglostytų kauburėlių, kad išėjusiems atiduotum pagarbą, pasilikusiesiems primindamas, kad dar esi. Vėlinės yra tas laikas, kai prie nuglostytųjų kauburėlių susitinki kartą metuose matomus pažįstamus žmones ir suskaičiuoji, kiek mūsų dar liko, kiek naujų kauburėlių, įtrauktinų į rudens liturgijos maršrutus, per šiuos metus buvo supilta – tarsi visuotinis sielų surašymas su nuolat ilgėjančiu sąrašu. Žmonės, kurie ilgus metus atrodė kaip savaime suprantama asmeninės istorijos dalis, palaipsniui tampa naujais kauburėliais kasmet vis ilgesniame kauburėlių glostymo maršrute – ir, kol šiapus tiksintis laikas dar mano pusėje, kaip ir kasmet ir aš keliausiu skubančiųjų srovėje jiems padėkoti už tai, kad jų istorijose atsirado vietos ir man.

Vėstantis ruduo ir rudens liturgijos laikas mintyse suskambo bažnytiniais smilkalais. Šį rudenį bandžiau išvengti smilkalų kvapo savo kvepiančiame pasaulyje: pardaviau savąjį Donna Karan “Black Cashmere“, deklaravau meiles sunkiai rožei, kvėpinausi prieskoniais ir oda, testavau dr.Bacho gėlių kvepalus ir kvepalų spintoje ieškojau brandžios saulės “Alchimie“ buteliuke – dariau viską, kad tik išvengti sakralinių smilkalų, nes visais ragais-nagais bandžiau įsikabinti į gyviesiems priskiriamus pasaulio džiaugsmus. Atėjęs rudens liturgijos laikas, atvėsus orams ir iškritus neįprastai gausiam sniegui, sakraliniais smilkalais įsibrovė į mintis, išstumdamas iš jų bet kokias saules ar rožes – turbūt niekas geriau neišgrynina minčių ir nepakylėja sielos kaip smilkalai, taigi, pastarąją savaitę ieškojau naujų sakraliai smilkalinių kvepalų šio rudens liturgijai – kaip suvokimo apie gražųjį gyvenimą šiapus pastiprinimo.

Artėjant 2012 metų pabaigai šiais metais pasirodžiusius dėmesio itin vertus smilkalinius kvepalus, iki šiandien pasitaikiusius mano kelyje, suskaičiuoju iki keturių: visi jie iš “Creme de la Creme“ parduotuvės, taigi, vilniečiai, kauniečiai, o neužilgo – ir klaipėdiečiai – patys gali patikrinti, ar mano nuomonė apie šių kvepalų sakraliai-smilkalinę vertę yra pagrįsta. Nors dėmesio verti visi iš aprašytųjų, jau žinau, kad savo sielos bažnyčią tylinčių varpų dieną kvėpinsiu vyriškaisiais Amouage “Interlude“ (turimo mėginuko užteks visiems kauburėlių glostymo maršrutams).

Vyrams priskirtieji Amouage “Interlude“, sukurti Pierre Negrin, yra neabejotinai į labiausiai mane įkvėpusių kvepalų trejetuką pataikę šių metų parfumerinio derliaus kvepalai. Prieskoninės medienos grupei priskiriamas aromatas yra pasiutusiai turtingas ir sodrus: bergamotė, raudonėlis, pimento aliejus, ambra, smilkalai (frankincense), saldžioji mira (opoponaksas), gauruotasis švitrūnas ir mira, oda, agarmedis, pačiulis ir santalmedis – daugiau nei užtektinai, kad šio kiekio sodriųjų dervų, prieskonių ir medienos užtektų bent trejiems puikiems kvepalams. “Interlude Man“ kvepia gilia, saldžia mira ir smilkalų dūmais – tarsi visos gražiausiai man kvepėjusios bažnyčios būtų surinktos, išraiškingai pasaldintos ir apibarstytos prieskoniais viename kvepalų buteliuke. Užuodžiu iš tolo, atpažįstu iš tolo, mėgaujuosi kiekvienu šių kvepalų įkvėpimu.

Robert Piguet “Casbah“ – visai neseniai Lietuvoje pasirodę Aurelien Guichard kurti kvepalai, priskiriami rytietiškų-prieskoninių kvepalų grupei. Šventgaršvė, muskato riešutas, pipirai pradinėse natose, vilkdalgis, smilkalai ir tabakas vidurinėse, vetiverija ir kedras bazinėse natose atsiskleidžia kaip netolimas Comme des Garcons “Incense: Avignon“ giminaitis. Puiki giminystė, puikūs sakraliniai smilkalai, tinkami ir kvėpinimuisi.

Byredo “Encens Chembur“ – dar vasarą pasirodę, tačiau lietuvaičių iki šiol neatrasti smilkaliniai kvepalai, taip pat patenkantys į rudens liturgijai tinkančių kvepalų grupę. Pradinėse natose – bergamotė, citrina ir kvapusis kanaris (elemi); vidurinėse – imbieras, smilkalai, muskato riešutas; bazinėse natose – ambra, muskusas ir gauruotasis švitrūnas (labdanum). Itin elegantiškas variantas smilkalų gerbėjams – sakraliniai smilkalai ir saldžiai sodri bazė itin gražiai subalansuoti su lengvumo suteikiančiais citrusais. Dėmesio vertas variantas, jeigu norisi smilkalų, bet preferencijos klasikiniams kvepalams yra stipresnės už sakralumo poreikį.

Ypatingieji “Aedes de Venustas“ nelabai dera prie sakralinių smilkalų, tačiau jų ignoruoti rašant apie šių metų smilkalinius kvepalus niekaip neišeina – tai yra patys neįprasčiausi smilkaliniai kvepalai, kokius apskritai teko sutikti. Rabarbaras, raudonos uogos, pomidorų lapai, vetiverija, smilkalai, obuoliai, sausmedis ir lazdyno riešutai – absoliučiai netikėtas Bertrand Duchaufour kūrinys, priskiriamas šiprinių kvepalų grupei. Šie kvepalai yra atskiras reiškinys – ne atvejis: rabarbaras su pomidorų lapais jau matytas derinys parfumerijoje, tačiau smilkalai, obuolio ir sausmedžio sąjunga šį derinį pakelia į naują lygį – neaprašomas įspūdis, fantastiška sklaida ant odos, intoksikuojantis poveikis sielai. Parfumerine prasme esu labai išlepintos nosies savininkė, tačiau jeigu man kas nors leistų įsigyti bet kokius kvepalus iš šiuo metu Lietuvoje esančio asortimento, tikriausiai daug nesvarstydama imčiau Amouage “Interlude Man“ bei “Aedes de Venustas“. (“Visokių daiktų krautuvėlėje“ esanti Andy Tauer šiprinė rožė – “Une rose chypree“ yra neblėstančios svajonės atvejis, amžinoji istorija.)

…Taip apsiginklavusi sakraliniais smilkalais keliausiu savo amžinąatilsių aplankyti rudeninės liturgijos maršrutais nuo Vilkijos iki Petrašiūnų – kad žiburėliais nušviesti ir mintimis paglostyti manųjų Švyturių kauburėlius. Išeidamas žmogus palieka savo šviesos pėdsakus artimųjų gyvenimuose – lapkričio niūrumoje uždegdami žvakes mes tarsi signaliniais laužais ant piliakalnių parodome, kad signalą supratome, žinutę išgirdome, o  Švyturių paliktoji šviesa niekur nedingo – ji tęsiasi mūsų ir mūsų palikuonių istorijose. Man patinka Vėlinės – tai diena, kai daugybė žvaigždėmis spingsinčių kauburėlių primena apie nesibaigiančius meilės išteklius. Meilė, tik meilė yra stipresnė už mirtį – nepamirškime to, kai meilės egzistavimą norėsime paneigti mokslinėmis teorijomis ir madinguoju sarkazmu.

Reklama

12 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

Parfumerinių atradimų maršrutai, I dalis. Kauno “Creme de la Creme“.

Turiu pripažinti: Minervos blog’o skaitytojai yra tikrai fantastiški! – Atėjus trumpalaikės ramybės laikotarpiui tinklaraščio rašyme, gavau keletą mielų laiškų, kuriuose išreikštas susirūpinimas dėl mano dingimo iš eterio. Ačiū už rūpestį! – nedingau, parfumeriniais takais intensyviai vaikštau, tik tada, kai reikia rinktis tarp darbo ir tinklaraščio, kartais nugali darbas ir ne tokių kvepiančių ar įkvepiančių tekstų rašymas…

Šįkart nusprendžiau pasidalinti savo kvepiančiais pastarojo meto maršrutais, sudarant tam tikrą tikslinį gidą, kur ir kodėl verta užsukti ir ką verta pauostyti ar apžiūrėti. Visiškai subjektyviai, remiantis mano asmenine nuomone ir nosimi, neatsižvelgiant į madingumus ar finansines testuojamų kvepalų vertės išraiškas, noriu tam tikra prasme nuvesti Jus savo pėdomis ir parodyti tai, kas man tapo šio pavasario atradimais. Pirmoji maršruto vieta – Kauno “Creme de la Creme“ parduotuvė, įsikūrusi Akropolyje.

“Creme de la Creme“ parduotuvė mane išties nervina – kaskart nuėjusi ten randu kažką naujo, nematyto, neuostyto ir įdomaus. Kodėl nervina? – todėl, kad asortimento atranka yra tiesiog puiki, o nuolatinis asortimento atnaujinimas ir naujų prekių ženklų įvedimas į Lietuvos parfumerijos pasaulį skatina mano maršrutus į šią parduotuvę nukreipti itin dažnai, kas galiausiai baigiasi naujų parfumerinių norų atsiradimu ar bent jau giliais atodūsiais atradus tikrus šedevrus tema… Žodžiu, eiliniai komplimentai Žmogui, kuris Creme de la Creme asortimentą sudarinėja, su tradiciniais priekaištais dėl pernelyg didelio parfumerinių vertybių kiekio vienoje parduotuvėje jautriai mano parfumerinei sielai 🙂

Šį pavasarį aš pagaliau radau priežastį nebeburbėti dėl plačiai išreklamuotųjų “By Killian“ neatvežimo į Kauną, juos paliekant tik sostinės parfumerijos mėgėjams bei kiekvienu nauju brangių kvepalų buteliuku besigiriančioms žurnalų viršelių žvaigždėms. Taip, aš negaliu girtis “By Killian“ išbandymu – dar viena priežastis, kodėl niekaip negaliu tapti Lietuvos elitu, nes į kontekstą niekaip neįsipiešiu ir dalyvauti pokalbiuose apie madingus kvepalus niekaip negaliu, tačiau Kauno “Creme de la Creme“ atradau tai, kas bet kokias nuoskaudas dėl nepatekimo į elitą užglostė – į Kauną atvyko platus “Parfumerie Generale“ asortimentas! Ir dėl “Parfumerie Generale“ atvežimo Minerva mielai sudeda savo ginklus taikos laikotarpiui išaušus.

“Parfumerie Generale“ – 2002 metais pristatyta nuodėmingai gražaus parfumerio Pierre Guillaume kurtų kvepalų kolekcija, kurią šiandien sudaro 22 “sunumeruoti“ kvepalai (kvepalai, kurių juodose etiketėse puikuojasi skaičiai, išlaisvinantys nuo išankstinių stereotipų kvepalų klasifikacijų prasme) bei 10 kvepalų iš “privačios kolekcijos“ (angl.k. – private collection) serijos. Jausmas priėjus prie Parfumerie Generale labai įdomus: matai didžiules lentynas su “sunumeruotais“ kvepalais, kurių numeracija tau nieko nesako, tada imi pirmą pasitaikiusį testerio buteliuką aromato išbandymui ir įsimyli iš pirmo įkvėpimo. Imi antrą – ir istorija pasikartoja. Dar neišbandžiau visos kolekcijos, tačiau “Bois de Copaiba“ iš “Privačios kolekcijos“ mintyse ir jausmuose jau įsitaisė greta vintažinio Guerlain “L’Heure Bleue“ kaip artimas giminaitis pačia geriausia šios sąvokos prasme – gilus, sodrus, nostalgiškas ir nuostabiai suderintas aromatas kaip koks Stradivarijaus smuikas. Nuostabu! Bene populiariausieji ir Lietuvoje žinomiausi “Aomassai“ (10 numeris), kuriuos taip mėgsta gurmaniškų-aromatinės medienos aromatų mėgėjos, man pasirodė šiek tiek per daug “saldžiai-sirupiniai“, tačiau turbūt tik todėl, kad juos testuojant “Bois de Copaiba“ vis dar grojo mintyse ir jausmuose. Žodžiu, “Aomassai“ bandysiu dar kartą. “L’Eau Guerriere“, kuriuos pasičiupau išbandymui visų pirma dėl pavadinimo (vertimas – kario vanduo), nustebino įdomiu aldehidų, žalumos ir kvapiųjų dervų deriniu – lyg ir gaivu, bet su gilia, lengvai “sirupine“ aromatine potekste. “Kario vandenį“ mielai naudočiau ir pati kaip korektiškus darbinius kvepalus, nors nujaučiu, kad ant vyro odos jie dar gražiau skleidžiasi.

Be atodūsių prie “Parfumerie Generale“ lentynos, Kauno “Creme de la Creme“ verta atkreipti dėmesį į beprotiškai puošnius “Shaik“ kvepalų buteliukus iš Bahreino – Chic Shaik No 30 ir 70 bei Opulent Shaik Classic No 33 ir No 77. Nežinau, kokiu racionaliu pagrindu “Creme de la Creme“ šiuos kvepalus atvežė į Kauną, tačiau šiuo jų sprendimu aš tikrai apsidžiaugiau – ne kasdien gali apžiūrėti tokius meno kūrinius kainuojančius daugiau nei minimali alga! Aromatai gražūs, bet korektiškai neišskirtiniai – tinkami naudojimui kaip neįkyrūs darbiniai kvepalai, tačiau žinant Bahreino istoriją, sakyčiau, kad Shaik kvepalai puikiai reprezentuoja savo kilmės šalį! (Apžiūrėjus šiuos kvepalus supratau, kad kvepalai išties gali tapti šaltuoju ginklu! – tokiais buteliukais drąsiai galima sunkius sužeidimus padaryti…)

Dar vienas atradimas – Olfactive studio kvepalai, kurie pasirodė tik 2011 metais, taigi, drąsiai gali būti laikomi naujove parfumerijos pasaulyje. Kauno “Creme de la Creme“ radau tris iš keturių šios serijos kvepalų – “Autoportrait“, “Chambre Noire“ bei “Still life“. Visi geri, visi. Šiandien griebčiau “Chambre Noire“, rytoj sugrįžčiau atgailaudama dėl likusių dviejų nepagriebimo kartu – retas derinys, kai  susitinka puiki kokybė, gražios kompozicijos ir nedidelė kaina. Labai rekomenduoju nepraeiti pro šalį instinktyviai link Amouage keliaujant.

Beje, apie Amouage. Pagaliau išbandžiau Amouage “The Library Collection Opus VI“. Nepaisant į favoritų tarpą patenkančių šių kvepalų kompozijos natų, visgi nesužavėjo – taip, geri kvepalai, bet Stradivarijumi net nekvepia. Preferencijos visgi išlieka Opus III.

…ir tai dar ne visi šio pavasario atradimai. Pasikartosiu, Kauno “Creme de la Creme“ mane nuoširdžiai nervina. Bet pačia pozityviausia prasme, nes tada, kai atrodo, kad jau viską esi išbandęs, nuėjęs į šią parduotuvę gauni smūgį į paširdžius ir peno įkvėpimui. Gerai, kad jie yra. Nemaža dalimi jų dėka jautiesi ne parfumerine provincija, bet parfumerija itin turtingos šalies gyventoju.

9 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus