Trys smilkalais kvepiančios istorijos ir meilė, stipresnė už mirtį

Dieną, kai visi šventieji maloningai atsigręžia į Žemę, o išėję artimieji, rodos, vėl yra greta numylėtųjų kauburėlių glostymo liturgijose, noriu papasakoti tris smilkalais kvepiančias istorijas iš savo vaikystės.

Svarbiausioje mano vaikystės bažnyčioje galiojo senutėlė nerašyta taisyklė, padalinusi bažnyčią į vyrišką ir moterišką erdves: moterys eidavo į kairėje pusėje esančias klaupkas, vyrai – į dešinėje. Iš Kauno į Vilkiją paprastai atvykdavome šiek tiek vėluodami, todėl tylutėliai įėjus į mižiniško dydžio bažnyčią visų pirma pamatydavau tikrą sekmadieninių skarelių armiją kairėje: senosios Vilkijos apylinkių moterys, pasipuošusios kostiumėliais ir skarelėmis, priešais pasidėjusios kelių dešimtmečių paslaptis saugančias rankines, žavėjo ir baugino. Akimirka, kai sugrubusios rankos atidarydavo rankines pasirodžius rinkliavą renkančiam zakristijonui, iš rankinės išlaisvindavo ypatingą kvapą – vaistažoliniai vaistai, ne vienerių atlaidų saldainiai, patirtimis iškvėpinta rankinės oda, šiam emocingam mišiniui, susiliejusiam su skliautuose kylančiais smilkalų dūmais ir medinių klaupkų aromatu, virpinant mano smalsią nosį. Profvmum Roma „Olibanvm“ – mano vaikystės atlaidai: apelsinmedžio žiedai tarsi skarelės ant šviesių galvų, salsvas prieskoninis santalmedis lyg ištisų kartų išklūpėtos-iškvėpintos klaupkos, apeigomis dvelkiantys smilkalai bei mira ir džiugaus pakylėjimo nuotaikos. Pozityvus, šiltas, džiaugsmingas smilkalinės medienos aromatas – jokios rūstybės ir atgailos.

Išblukusiais šventųjų paveikslėliais, džiovintais žolynais ir sulankstytomis nosinėmis paženklintomis storomis maldaknygėmis prasidėdavo mano Močiučių Adelės ir Veronikos rytai ir vakarai. Gimusios vos pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, savo gyvenimuose išgyvenusios tikrus pragarus, jos melsdavosi dienai prasidedant ir baigiantis – malda buvo jų terapija ir sielos ramybė. Turėjau tikrą talentą tuos šventųjų paveikslėlius perdėlioti savo nuožiūra – už tai storosios maldaknygės man buvo griežtai uždraustas vaisius visai kaip Mamos kvepalai. Jovoy Paris „La Liturgie des Heures“ – dienos liturgija, žolynais iškvėpintos maldaknygės, atverčiamos tujų šakelėmis išpuoštoje bažnyčioje, kvapas. Pradinės natos: vėsūs žalumos akordai ir kiparisai; vidurinės natos – švitrūnai, smilkalai, mirtos; bazinėse natose – muskusas. Kokios jėgos pajėgdavo tas tujų šakelių girliandas iškelti į Vilkijos bažnyčios skliautus – amžinas vaikystės galvosūkis.

Esate matę angelus primenančias baltais apsiaustais ar tautiniais rūbais išpuoštas mažas mergaites, barstančias gėles procesijoje ar nešančias parapijos vėliavų kaspinus? – atsakingą adoruotojos darbą kiekviena proga išdidžiai dirbau keletą metų, iki griežtos nuomonės sustiprėjimo maždaug apie dešimtąjį gimtadienį. Tai, kas man labiausiai patikdavo daugiau nei valandą praleidžiant prie altoriaus – iškilmingos ceremonijos ir ritualai, stebimi iš arti, bei tas savitas žvakių ir smilkalų kvapas, nuo kurio intensyvumo, tiesa, ne kartą alpau. (Iš kur tiek daug žmonių anais laikais rankinėse turėdavo amoniako ampules – iki šiol mistika.) Kai mano mylimas Laurent Mazzone paskelbė apie „Kingdom of Dreams“ aromato atsiradimo istoriją – žvakės liepsnos šokį ant senos bažnyčios Grenoblyje altoriaus, buvo akivaizdu: šis kvapas man tikrai patiks. Pradinėse natose – pipirai, muskato riešutas, Jemeno smilkalai; vidurinėse natose – kedras, vetiverija, pačiulis; bazinėse – ambra ir muskusas. Uoslę erzinantys prieskoniai, sodri mediena ir smilkalai – mano Prusto efektas, mano būties spalvos. Arti tobulybės – jokių tamsos ir niūrumo potėpių, tik nepaprasto šviesos stebuklo išgyvenimas.

Smilkalų dūmų kalba, sujungianti mirtinguosius ir dievus, tarsi Maironio eilėraštyje „išnyksiu kaip dūmas neblaškomas vėjo ir niekas manęs neminės“ iliustruoja žmogaus gyvenimą. Sieki, augi, stiebiesi į skliautus ir staiga tavęs nebelieka, būtajam kartiniam laikui atėjus. Kol mūsų gyvenimo smilkalinėse smilkalai dar nesibaigė, priminsiu: meilė, tik meilė yra stipresnė už mirtį – ypač šiandien, daugybei žvaigždėmis ir švyturiais švytinčių kauburėlių tarsi signaliniams laužams ant piliakalnių primenant apie nesibaigiančius meilės išteklius.

Reklama

4 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

4 responses to “Trys smilkalais kvepiančios istorijos ir meilė, stipresnė už mirtį

  1. 299,792,458 meters per second

    Nuostabu!

  2. Audra

    Ačiū, Minerva. Lyg pabuvojau senoje Želvos bažnyčioje su tokiais pačiais atsiminimais…

  3. Diana

    Jūs rašote ypatingai, skaitau kaip esė Jūsų įrašus. Po to be proto įsigeidžiu naujo kvapo, kad jį užuosčiau visą dieną. Nes įsimylėjusi kokį kvapą po kurio laiko jau nebeužuodžiu ant savęs. Ačiū, kad rašote, jaučiu, kad tai Jums teikia didelį malonumą, kitaip tekstas būtų tik tekstas, neturėtų tos įtaigos.

    • Minerva

      Dėkoju, Diana, už šiltus žodžius! Rašymas yra mano meditacijos forma, periodiškai virstanti naujais tekstais. Taip, tai didelis malonumas – parašius tekstą jis nustoja skambėti mintyse 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s