Hermes “Eau des Merveilles Bleue”: sapnuoti vandenyną

Nuo pirmųjų perskaitytų knygų, nuo pirmųjų nespalvotos televizijos laidų apie gamtą ir keliones aš turėjau svajonę vieną dieną pamatyti vandenyną ir jame gyvenančius banginius. Tarsi senovės Graikijos mituose, mažos mergaitės svajonėmis keliaudavau Viduržemio jūra, praplaukdavau Heraklio stulpus (Gibraltarą) ir prieš akis atsiverdavo bekraščiai toliai, kuriuose gyveno už daugiabutį namą didesni milžinai. Užtrukau kelyje: prireikė Geležinės uždangos griuvimo, asmeninių dramų ir laimingų pabaigų, vandens ir gylio pojūčio prisijaukinimo bei stichijų ženklų skaitymo, kol vieną šio kovo popietę lėktuvas nusileido ugnies ir vėjo žemėje Atlante, netoli Afrikos.

Naujoji “Hermes” nosis Christine Nagel, kurdama mėlynąją “Eau des Merveilles Bleue” versiją, taip pat turėjo svajonę – vaikystės prisiminimą: bangų nugludinti akmenėliai vandenyno pakrantėje, kurių paviršius pasidengęs sūriais mineralais. Vandenyno vandens akordas, pačiulis ir mediena virto įdomiu kūriniu, kurį sunku suvokti sausumos kraštuose – karčiai sūri vėsa, rodos, burnos gleivinę padengianti druskos kristalais po pirmo įkvėpimo, ir palaipsniui išryškėjantis savitas sūraus vandens išplautos medienos bei pačiulio derinys. Pagaliau pirmasis unikalusis “Eau des Merveilles” sulaukė tikro giminaičio su panašia DNR – akimirksniu atpažįstamas mineralinis panašumas, ko nepasakysi apie daugelį kitų “stebuklų vandens” versijų. Taip, “Eau des Merveilles Bleue” nėra tradicinis malonus vaisinis-uoginis-žolynų aromatas šiltajam metų laikui, todėl suprantu surauktų nosių skepticizmą: tai aromatas, kurį arba išgyveni asmenine istorija, arba ne. Sąmoningai ar nesąmoningai Ch.Nagel sukūrė tai, kas dar neseniai būtų pavadinta nišiniais kvepalais – kvepalais, kuriuose svarbiausia atskleista idėja, akimirkos nuotaika, o ne komercinė sėkmė (juk apie elegantiškas moteris nekalbama net oficialiame kvapo apraše, tiesa?)

Šiandien mano nosiai Hermes “Eau des Merveilles Bleue” yra visiškas dežavu: švilpiančio vėjo atnešami lūžtančių Atlanto bangų vandens purslai, ant odos nusėdantys druskos lopinėliais, suakmenėjusi lava, ilgais pirštais nusidriekianti į vandenyną, uoslę ir mintis išvalantis nardymas kovojant su stiprėjančiomis kylančio potvynio srovėmis, suvokimas, kad po pažinties su vandenynu grįši kaip tas senovės Graikijos jūrininkas, kadaise išdrįsęs už nugaros palikti Heraklio stulpus – kitoks nei buvai: atšiauresnio žvilgsnio, savo akimis regėjusio stebuklus.

Paklausite, o kurgi tie stebuklai? – susipažinkite su nuotraukoje matomu finvalu: tik už mėlynąjį banginį mažesnis vandenyno milžinas, leidęs savimi gėrėtis keliolika kilometrų nuo kranto. Tiksliau, jie buvo du: mažylis banginukas šioje nuotraukoje jau pasislėpęs po vandeniu. Stebėjau net ir patyrusiam kapitonui nuostabą sukėlusį lėtą banginių judėjimą ir svarsčiau apie svajonių išsipildymo skonį, kuris, paradoksalu, yra visai nesaldus – jis sūrus kaip ašaros, prakaitas ar vandenynas. Kaip gyvenimas. Kaip stebuklas.

Sapnuoti vandenyną atmerktomis akimis. Hermes “Eau des Merveilles Bleue” pasirodė pačiu laiku.

Advertisements

4 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

4 responses to “Hermes “Eau des Merveilles Bleue”: sapnuoti vandenyną

  1. Lina

    Labai graži mintis – svajonės skonis yra visai nesaldus, jis sūrus kaip ašaros, prakaitas ar vandenynas… Sūrus stebuklas – kaip tikslu… Ačiū.

  2. Giedre

    Labai ačiū už dar vieną nuostabų skaitinį.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s