Kitokia istorija. Kėkštas.

Pakyli ir smengi žemyn, pakyli ir smengi žemyn, pakyli ir smengi žemyn laisvuoju kritimu, visu savo jausmų svoriu, tikėdamas, kad ir šįkart bus kaip visada – kad ir tai praeis. Tokie yra tie lietuviški rudenys, lengvi kaip voratinkliuose įsipainiojusios saulės šypsnis, sunkūs kaip Tarpukario Kauno akmeniniai fontanai, liejantys stingdančio šalčio vandenį ant sužvarbusių rankų. Šis ruduo yra iš tų pastarųjų – begalinio nuovargio, sužvarbusių rankų ir laisvojo kritimo atvejis, kai superherojaus režimas nebeveikia, stebuklai nepavyksta, o neparašyti tekstai rikiuojasi užrašų knygoje kaip sąžinės priekaištas.

Prieš Vėlines nuvažiavau į Vilkiją kasmetinei rudens liturgijai, kauburėlių paglostymui. Pro nuogus senųjų Vilkijos kapinių klevus dabar matosi aukštieji bažnyčios bokštai ir kitoje Nemuno pusėje nusidriekę laukai. Kai buvau maža, kita Nemuno pusė buvo tas mitologinis pasaulis, į kurį kėkštais, žalčiais ir ąžuolais drožinėta Senelio Kazimiero lazda turėdavo nuvyti visus, ketinančius mane nuskriausti. Suaugusiojo pasaulyje, kuriame visos mitologijos turi logiškus paaiškinimus, o “šiapus ir anapus” ribos išsiplečia iki begalybės, nebelieka tos stebuklingos apsaugos ir tikėjimo geraisiais milžinais, kol galiausiai lieki kiekvienais metais vis vienišesnis kauburėlių glostymo apeigose.

Mėlynų sparnų mostas prieš akis buvo kaip susapnuotas. Į ąžuolą, augantį šalia Senelio kapo, staiga nusileido visai nebaikštus kėkštas, smalsiai apžiūrinėjantis iš nuostabos suakmenėjusius žmones. Prieš daugybę metų vienai mažai mergaitei duotas jos vaikystės dievo pažadas “Kai pamatysi kėkštą, žinok, aš apie tave galvoju” išsipildė Vėlinių išvakarėse. Ar virpėjo fotoaparatas tą kėkštą įamžinant? – dievaži, taip, tačiau drėgnos blakstienos virpėjo dar stipriau. Tokio įtaigaus didžiaakio sparnuoto ženklo dar nebuvau gavusi.

Tada, kai baigiasi kelias, būtis ir pasakos, lieka meilė. Užaugusi žodžiuose, tyloje, prisilietimuose ir buityje ji paženklina visus mūsų artimuosius neištrinamais ženklais. Vėlinių išvakarėse, kai susitinka esamasis ir būtasis laikas, meilė yra vienintelis teisingas atsakymas į būties klausimus. Kėkštą ąžuole prie seniai mirusio Senelio kapo stebinti moteris, įsikibusi į mylinčio vyro ranką, pasijuto nepaprastai apdovanota.

Rimantė

img_20161101_193700

 

2 Komentaras

Filed under Bendroji

2 responses to “Kitokia istorija. Kėkštas.

  1. Mergele

    Be galo jautru…nusipelnet tokio apdovanojimo…

  2. Eglė

    Galbūt tai jaudinantis Susitikimas, virsiantis impulsu, tą laisvąjį kritimą paversti staigiu pakilimu aukštyn? Tikėkite tuo!
    Nuostabus tekstas, leidęs vėl pajusti išėjusių artimųjų šviesos ir meilės vienybę. Ačiū.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s