Kathleen Tessaro “Kvepalų kolekcininkė”: parfumerinio romano apžvalga

Kathleen Tessaro knygą “Kvepalų kolekcininkė”, lietuvių kalba išleistą leidykloje “Sofoklis”, knygyne glosčiau iškart po Kalėdų: varčiau, kilnojau, uosčiau, žodžiu, bandžiau suvokti, ar man jos tikrai reikia, nors pavadinimas šaukte šaukė, kad kam jau kam, o man knygą tokiu pavadinimu turėti tiesiog būtina, nepriklausomai nuo jo turinio. Tąkart nusprendusi pasikliauti “jeigu  lemta, ji pati mane susiras” prietaru, ne kartą pasiteisinusiu parfumerijos tema, buvau visiškai teisi – knyga atkeliavo perrišta raudonu kaspinu ir su šiltais palinkėjimais, o tai jau istorija, kurias taip mėgstu pasakoti. “Kvepalų kolekcininkę” perskaičiusi per tris vakarus, tekstui susikaupiau tik po keleto savaičių – “rašytojo blokas”, turbūt visiems rašantiems puikiai pažįstama diagnozė, ištiko: raidės ir mintys išsibėgioja į skirtingas puses, o baltas virtualaus popieriaus lapas į neviltį varo.

“Kvepalų kolekcininkė” – tradicinė istorija su laiminga pabaiga, kaip ir priklauso moterims skirtiems romanams, tiesa, nesibaigusi vedybomis, tačiau stebuklingas praturtėjimas ir didžiulio buto Paryžiuje paveldėjimas tokiai istorijai yra privalomas ir lengvai nuspėjamas. Greisė Monro, nuobodžiaujanti trisdešimtmečio dar nesulaukusi abejotinai sėkmingai ištekėjusi britė, po II Pasaulinio karo bandanti gyventi aukštuomenės gyvenimą, sulaukia laiško iš Paryžiaus. Paryžiuje ji sužino, kad Eva d’Orsi, nepažįstama moteris, jai paliko didelius turtus. Laiškas Greisę pasiekia pačiu laiku – nujaučiama vyro neištikimybė ir nuobodulio išvaikymas suteikia gyvenimui naujų spalvų.

Tai, kas man tikrai patiko šioje knygoje – dviejų žmonių likimai, du skirtingi laikotarpiai, skirtingi miestai pateikiami lygiagrečiai: Evos gyvenimo linija trečiajame dešimtmetyje ir Greisės gyvenimo linija penktajame dešimtmetyje. Apie Evos ir Greisės gyvenimų sankirtas paaiškėja tik įpusėjus knygą, nors tai buvo galima nujausti pasitelkiant sveiką protą. (Beje, Eva yra gerokai įdomesnis personažas nei Greisė – tikra neteisybė, kad nuobodžiai Greisei knygoje skirta tiek dėmesio.) Toks skirtingų likimų, miestų ir laiko gretinimas skaitymą paverčia tikru malonumu. Jeigu kada nors pagal šią knygą bus statomas filmas, ko labai tikiuosi, Tarpukario Niujorkas, pokario Paryžius ir Monte Karlas bei juose vykę įvykiai ekrane galėtų atrodyti labai patraukliai.

Kvepalai yra svarbi šio romano dalis: Evos santykiai su kvepalų kūrėju ir jo mokytoja rusų kilmės kvepalų kūrėja ponia Zed, kurią vėliau pažįsta ir Greisė, paslaptinga kvepalų krautuvėlė Paryžiuje, į kurią Greisė atkeliauja ieškoti savo praeities. Toje kvepalų parduotuvėlėje aptinkama daugybė kvepalų buteliukų, o kvepalų receptas tampa vienos romano intrigos atomazga. Knygoje gausu legendinių kvepalų pavadinimų – daugiausiai dėmesio sulaukia Lanvin “Mon Peche” (“mano nuodėmė”, dabar labiau žinomi kaip “My Sin”), kuriuos sukūrė ponia Zed, beje, iš tiesų šiuo kvepalus paslaptinga ponia Zed sukūrė Lanvin kvepalų namams 1924 metais. Lanvin pasirinkti labai taikliai – motinos ir dukters paveikslas, kuris yra Lanvin logotipas, bei kvepalų pavadinimas turi puikią simbolinę reikšmę šioje knygoje. Aromatų kūrimo nuotrupos, lietaus kvapo motyvas, kvepalų mylėtojams pažįstami aromatų kompozicijos dalykai paglosto savimeilę “suprantu, ką skaitau” tema. Man patiko prisiminimų “užkonservavimo” į kvepalų buteliuką epizodas – ypač žydinčių narcizų lauko vizija.

O kur tas kvepalų kolekcionavimas, paklausite neskaičiusieji? – man šis klausimas irgi kilo. Kai Greisė atranda pamirštąją kvepalų parduotuvę su daugybe buteliukų, apsidžiaugiau, kad “va dabar tai bus”, o nebuvo, nes autorė nusprendė didesnį dėmesį skirti žaviems advokatams, butui Vogėzų aikštėje ir Balenciaga suknelei, šiek tiek “numarindama” pavadinimo logiką. Gal ir gerai – juk tai romanas, kurį skaitai kasdienybės rutinai išsklaidyti, o ne mokslo populiarinimo knyga su aiškia struktūra ir dėsniais. Įdomių parfumerijos motyvų ir taip gausu – autorė tikrai pažįstama su kvepalų pasauliu ir jo legendomis, jos grakščiai įpintos į knygos siužetą. Ypač žavu kvepalų kūrėjų ir jų mūzų linijos – tarp manijos ir įkvėpimo.

Gaila, tačiau vertime į lietuvių kalbą nebuvo išvengta gintaro ir ambros painiavos. Ten, kur aprašoma ambros kilmė, ambra yra ambra – puiku, tačiau daugelyje kitų vietų ambra tampa gintaru nors pasiusk. Kartojimas – mokslų motina: ambra nėra gintaras (anglų kalboje abu yra “amber”), o kvapiosios našlaitės tikrai nėra žibuoklės (painiava su “violets”). Žinant tai, kaip ši klaida paplitusi Lietuvos spaudoje ir viešojoje erdvėje, tikrai nekaltinu vertėjos – kaltinu visus tuos, kurie rašydami reklaminius tekstus apie parfumeriją į populiarius moterų žurnalus “gintarus ir žibuokles” kaip aromatų natas mini jau bene dvidešimt metų ir klaidingą šabloną formuoja.

Vietoje išvadų. “Kvepalų kolekcininkė” – malonus romanas su gražiu parfumeriniu pamušalu ramiems vakaro skaitiniams. Rekomenduoju tiems, kurie mėgsta ilsėtis skaitydami – kelionė laiku, parfumeriniai epizodai ir privalomoji laiminga pabaiga patiko net ir tokiai skeptikei kaip aš, atleidusiai visas siužeto silpnybes bei banalybes už Evos personažą ir parfumerinį pamušalą. Gilios minties, ašaras spaudžiančios dramos, kvapą gniaužiančių kūniškų nuodėmių šioje knygoje nesitikėkite – ir gerai: vietoje to smalsumas pauostyti Lanvin “My Sin” ir fantazijos sužadinimas įsivaizduoti juodąją Balenciaga suknelę bei Tarpukario Niujorko ir Monte Karlo prabangą tikrai garantuotas.

Parašykite komentarą

Filed under Bendroji

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s