Kitokia istorija. Kamuolys gerklėje.

Vienas tų filmų, kurių metų, neslėpsiu, ašarojau – puikusis Roberto Benigni filmas “Gyvenimas yra gražus“ (“La vita e bella“). Filme žydų kilmės tėvas, kurio vaidmenį atliko pats R.Benigni, sūnui kuria pasakos iliuziją koncentracijos stovykloje – tai negali nesujaudinti.

Šį savaitgalį vienoje prabangioje parfumerijos parduotuvėje mačiau istoriją, priminusią šį filmą. Užsuko tėvas ir pradinę mokyklą turbūt ką tik baigusi dukra, abu apsirengę tvarkingai, bet labai kukliai: mergaitė pernelyg didele ir ne vieną savininką mačiusią striuke, tėvo striukės rankovė su žiogeliu susegta irgi ne be reikalo. Priėjo tikslingai prie trijų nulių zoną pasiekiančių kvepalų stendo ir tėvas pradėjo dukrai stebinančiai teisingai pasakoti apie tuos kvepalus: apie jų pavadinimus, kvapus, apie tuos, kurie jam pačiam patinka, galiausiai konsultantės paprašydamas dukros ranką pakvėpinti konkrečiais lengvo aromato kvepalais. Mergaitė į tėvo pasakojimą žiūrėjo nepatikliai, tačiau pripažino, kad šis aromatas jai patinka, ir mandagiai atsisveikinę abu išėjo. “Vieną dieną, kai tu užaugsi, aš tau juos padovanosiu – ir mes kartu ateisime jų į čia nusipirkti“, – nugirdau nueinančio tėvo žodžius.

Prieš daugelį metų aš pati buvau šios šeimos vietoje. Stovėdavau Kaune prie “Elizos“ parduotuvės vitrinos Vilniaus gatvėje, nedrįsdama užsukti į vidų, nes mano striukė, kurią mano šeima turguje įpirkdavo lygiai vieną rudeniui, žiemai ir pavasariui, ir dėvėtų rūbų parduotuvėje pirkti džinsai nederėjo su parduotuvėje esančia prabanga. Gaudydama kiekvieną žinutę apie parfumerijos pasaulį iš moterims skirtų žurnalų svajojau, kad vieną dieną aš galėsiu įeiti į prabangią parfumerijos parduotuvę ir galėsiu joje įpirkti norimus kvepalus kaip tikra ponia, kuri nežino, ką reiškia nuo šalčio tirpstantys kojų pirštai, -25 laipsnių šaltis su rudenine striuke bei sustiprintos informatikos KTU Gimnazijoje mokymasis neturint kompiuterio ir pinigų jį išsinuomoti.

Istorijos moralas: esu tikra, tai šeimai viskas bus gerai. Tik tas kamuolys gerklėje, matant įkvepiantį tėvo pasakojimą dukrai, primenantis, kad istorijos, apie kurias kuriami filmai, vaikšto tarp mūsų ir vieną dieną sulaukia svajonės išsipildymo.

Gyvenimas yra gražus. Carpe diem.