Parfumerinė karštligė: paklausos-pasiūlos dėsniai ir parfumerinio nuobodulio sindromas

Kaip manote, kiek metų prireikia parfumerinio nuobodulio sindromo susiformavimui? – atsakau: maždaug penkių. Per pastaruosius penkerius metus kvepalai tapo viena populiariausių grožio srities temų žiniasklaidoje, sąžiningai, jau atsibodusia dėl skelbiamų naujienų menkavertiškumo, neįtikėtinai išsiplėtė parfumerijos pasiūla, kasmet atidarant vis naujas parfumerijos parduotuves, parfumerijos naujienų ištroškusiems Lietuvos vartotojams pasiūlant begalę naujų prekių ženklų. Šiandien pirkti kvepalus yra tiesiog madinga – galime pamiršti laikus, kai kvepalų pirkimas buvo ilgai lauktas ir planuotas įvykis, nes dažnas kvepalų pirkimas tapo privalomuoju madingo žmogaus įpročiu, ypač – sostinėje, iš kitų Lietuvos miestų išsiskiriančioje finansiniu pajėgumu bei poreikiu būti madingais. Perkame tam, kad pirktume tarsi naują dantų pastą ar prausimosi priemonę – ir tai jau darosi įprasta bei nuobodu. Šiandien šis parfumerinio nuobodulio sindromas jau pradeda reikštis sostinėje, vėliau jis neabejotinai pasklis ir į mažesnius Lietuvos miestus.

Prieš kurį laiką peržiūrėdama Vilniaus parfumerijos parduotuvių (tebūnie madingai – butikų) nuotraukas, skaitydama atsiliepimus ir išklausydama parfumerinius gandus pastebėjau keistai pasikartojančius prekių ženklus: pavyzdžiui, Carner Barcelona kvepalų šiandien galima įsigyti net trijose skirtingose Vilniaus parfumerijos parduotuvėse. Nebėra būtinybės dėl tikrai gerų Carner Barcelona kvepalų keliauti į vieną konkrečią kelerius metus jais prekiavusią parduotuvę – jeigu teisingai suskaičiuoju, jų yra beveik pusėje parfumerinių sostinės butikų, tikėtina, ši prekės ženklo plėtra dar nesibaigė. Yra paklausa, bus ir pasiūla – nieko naujo po šia saule, tačiau prisimenant nesenus laikus, kai bet kokie įdomesni kvepalai buvo retenybė, o parfumistos, įsigijusios retesnius kvepalus, keitėmės mėginukais ar laiškais su iškvėpintais bandymų lapeliais (bloteriais), matau ženklius požiūrio į parfumeriją pokyčius – esant beveik perteklinei pasiūlai, atėmusiai medžioklės malonumą, mes pradėjome nuobodžiauti, o turtingoji parfumerijos pasiūla išugdė ne tik sąmoningus parfumerijos vartotojus, bet visų pirma madingus parfumerijos vartotojus, kuriems renkantis kvepalus svarbu vardas ir kaina, pageidautina – kuo didesnė, paglostanti savivertę dėl savo finansinio pajėgumo ar pasiekto įsivaizduojamo lygio visuomenės stratifikacijoje. Ilgus metus dominavęs “Ką žmonės pasakys“ visuomenei priimtino elgesio ribas nustatęs požiūris šiandien keičiasi į “Ką “Žmonės“ pasakys“: akivaizdu, kvapų pasaulis į šias naujas ribas taip pat patenka. 

Vaikštinėdama pavasarinėmis Romos gatvelėmis atkreipiau dėmesį į nedidelių ir, rodos, neišvaizdžių parfumerijos parduotuvėlių gausą, kuriose dominavo įvairūs negirdėti arba labai seniai girdėti prekių ženklai. Vienoje jų sutikau savininką – senyvą italą, visai neblogai kalbantį angliškai, su kuriuo pasikalbėjome apie jo parduotuvę ir klientus. Revillon “Detchema“, Jean Desprez “Bal a Versailles“, Jean Couturier “Coriander“, Sergio Soldano “Black“ ir kiti seniai neregėti kvepalai šio italo parduotuvėlėje siūlomi greta daugybės man negirdėtų itališkų kvepalų. Paklausęs, kas yra jo klientai, italas nusijuokė – visų pirma, patys italai, ypač – tokie seni kaip jis, sugrįžtantys čia nusipirkti ilgus metus naudojamos parfumerijos. Taip kuriami geri prisiminimai – keliauji į siauroje Romos gatvelę esančią konkrečią parduotuvėlę pas konkretų senyvą italą nusipirkti pusę gyvenimo tave lydinčių kvepalų. Jeigu Lietuvos parfumerijos parduotuvės išlaikytų savo unikalumą, kviečiantį apsilankyti būtent jose dėl tik jose randamo asortimento ir geras emocijas sukuriančio aptarnavimo, o parfumerijos naudotojai ieškotų kvepalų asmenybėms, o ne socialiniam statusui, pabrėžti, esu tikra, parfumerijos tema toks nuobodulys, koks ryškėja šiandien Lietuvoje, negrėstų.

Paradoksalu, tačiau šiandien Lietuvoje parfumerijos pasiūlą galima lyginti su alkoholinių gėrimų pasiūla ne tik dėl skysčių sudėties panašumo: per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje atsidarė begalė alkoholinių gėrimų parduotuvių, siūlančių ir išskirtinius, ir ne tokius išskirtinius alkoholinius gėrimus, o didžiuosiuose miestuose tapo madingos įvairių alkoholinių gėrimų degustacijos bei specializuoti barai. Tarsi buvęs apsipirkimo rojus – “Duty free“ parduotuvės oro uostuose – nužengė į Lietuvą ir, šiek tiek papildytas, atvėrė savo vartus parfumerijos ir alkoholio parduotuvių pavidalu, tik parfumerija pirmauja prieš alkoholį dėl itin gausios prekybos internetinėse parduotuvėse. Juokas juokais, tačiau dantų pastą šiandien nusipirkti sunkiau nei kvepalus.

Kaip nepamesti galvos ir išgyventi šioje Lietuvą krečiančioje parfumerinėje karštligėje? – labai paprastai. Parfumerijos parduotuvėms reikėtų nenuolaidžiauti augančiam “parfumeriniam burbului“ ir išsaugoti savo išskirtinumą, neiššvaistant savęs į visas puses, greito pelno ar greitos šlovės pagundai pasidavus. Šia prasme man patinka “Creme de la Creme“, kurios asortimentas šiek tiek skiriasi skirtinguose miestuose, nesistengiant “sukišti“ visko, ką turi, į riboto dydžio parduotuves, tuo pačiu išsaugant subalansuoto unikalaus asortimento koncepciją. Pastebiu, kad šį išskirtinio asortimento modelį pradeda taikyti ir “Kristiana“ – ir tai taip pat yra gerai. Turiu vilties, kad dar keletas mėgstamų kvepalų krautuvėlių sugebės išsaugoti savo asortimento unikalumą bent jau tame pačiame mieste. Visi burbulai anksčiau ar vėliau sprogsta ir išlieka tik tie, kurie orientavosi ne į greitą pelną, o į ilgalaikę veiklą, užsiauginant laimingus lojalius klientus. O dėl tų laimingų lojalių klientų – nepriklausomai nuo turimo kvepalų kiekio, vieną dieną visus ištinka parfumerinė krizė, paprastai apibūdinama fraze “neturiu kuo kvėpintis“. Ištikus krizei, žmogus ieško kažko vertingo ir stabilaus, nepavaldaus krizėms ir permainų vėjams – kyla poreikis asmeninę istoriją kuriantiems gerų emocijų kvepalams, suteikiantiems komforto jausmą. Šioje vietoje aš matau plačias erdves parfumerinei edukacijai ir asmeniniam požiūriui į kliento poreikius, padedantiems geriau suvokti kvapo-emocijos-istorijos-asmenybės jungtį – būtent jie, ne tik parfumerinė rinkodara, yra raktas į išlikimą perteklinės pasiūlos sąlygomis.

O kol kas teks išgyventi visuotinį parfumerinį burbulą, kurio bene geriausia iliustracija buvo grįžtant iš Romos lėktuve dar kartą papildomai pravežtas kvepalų vežimėlis, pasiūlant įsigyti kvepalus iš oro linijų katalogo – kavą, skirtingai nei kvepalus, lėktuve pasiūlė tik vieną kartą. Ir tai praeis – svarbiausia, ir parfumerijos naudotojams, ir pardavėjams, neprarasti išminties ir asmeninio savitumo jį išgyvenant. Nieko naujo po šia saule – viskas ratu, ir mados, ir karai, ir burbulai, ir asmeninės krizės. Tik gyvenimas vienas – už jo, asmeninio ir išskirtinio, ir kabinkimės.

Parfumerinisratas

Reklama

3 Komentaras

Filed under Bendroji

3 responses to “Parfumerinė karštligė: paklausos-pasiūlos dėsniai ir parfumerinio nuobodulio sindromas

  1. Julija

    Kaip butu gerai rasti krautuvele, kur galeciau rasti Gucci Accenti… Minrva, dabar tiek “greitu“ kvepalu, kad jie atsiranda ir dingsta, net nespejus sukurti savo istorija.

  2. Gabija

    Nuostabus tekstas, Minerva. Širdis dainuoja. Pritariu kiekvienam žodžiui ir juos savinuosi:)

  3. Lina

    ech…Revillon “Detchema”… pasiilgau jų iki skausmo 😦

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s