Mintys penktojo “Minervos blog’as: Įkvėpimai“ gimtadienio proga

Jeigu prieš penkerius metus Trijų Karalių dieną man būtų kas nors pasakęs, jog ką tik pradėtas tinklaraštis “Minervos blog’as“ taps tokiu svarbiu mano gyvenime, tikriausiai būčiau tik smagiai nusijuokusi. Šiandien šia tema šypsausi dėl kitos priežasties – tinklaraščio rašymas man tapo didelių atradimų, netikėtų pokyčių bei įkvepiančių patirčių priežastimi, nors apie tokias atradimų istorijas skaitydavau knygose, matydavau filmuose ir niekada nesimatavau jų kaip galimų mano gyvenimo scenarijų. Niekada yra pavojingas žodis – jis mėgsta pakreipti įvykių seką būtent taip, kaip tikrai nesitiki: prieš penkerius metus buvusios mokslininkės transformacija į parfumerinių tekstų rašytoją ir istorijų pasakotoją man pačiai iki šiol yra pakankamai netikėta.

58 tinklaraščio įrašai, 120 tūkstančių įrašų peržiūrų, tekstai žurnaluose, renginiai, įdomios pažintys bei patirtys ir galiausiai paskaitų kursas Nacionalinėje moksleivių akademijoje patiems talentingiausiems iš talentingiausių – tokie buvo metai nuo praėjusio tinklaraščio gimtadienio. Šie tinklaraščio metai tapo aiškiu lūžiu, aiškiai suvokiant, kokią jėgą savyje talpina žodžio, kvapo ir emocijos dermė – kur kas didesnę nei tiesiog kvepiantis skystis, kurį gali įsigyti parfumerijos parduotuvėje, o po to aprašyti natomis ir legendomis. Yra temų, kurių sąmoningai vengiu tinklaraštyje, palikdama jas rašomai knygai ir gyviems renginiams, tinklaraštyje visų pirma mokydamasi spręsti įvairias užduotis. Kaip žodžiais perteikti kvapą, istoriją ir sukeliamą emociją taip, kad skaitantis žmogus mintyse užuostų tą kvapą mano nosimi, patirtimis ir žiniomis? – viena sunkiausių mano užduočių.

Vakar grįždama iš Palangoje vykusios Nacionalinės moksleivių akademijos žiemos sesijos, kurioje dėsčiau šešių temų kursą “Įkvėpimai: kvapo, parfumerijos ir žmogaus sankirtos“, skaičiau moksleivių parašytus kurso įvertinimus ir mąsčiau apie šiuolaikinio pasaulio pokyčius. Gyvendami socialinių tinklų ir išmaniosios technikos stebuklų apraizgytame pasaulyje mes prarandame suvokimą apie pagrindinių pojūčių svarbą: mes nebeturime laiko sustoti ir pauostyti pražydusius jazminus, mus apgauna siūlydami žibuoklių kvapo produktus, nes mes nebeprisimename, ar kada nors apskritai uostėme žibuokles, o parfumerijos pramonė galiausiai pasiūlo kvėpinti kūdikius ir naminius gyvūnus – tuos, kurie užuodžiamais kvapais pažįsta aplinką, taip dar labiau susilpninant uoslę kaip jautriausiąjį pojūtį. Tačiau emocijų ir prisiminimų iš mūsų taip paprastai neatimsi – ir mokiniai, paklausti, kuo kvepėjo jų vaikystė, susimąsto, prisimindami arklio, benzino, dažytų sienų, pyrago, sausos žolės ar darželio auklėtojos intensyvių kvepalų kvapą, nusišypsodami ir atrasdami užmirštą kelią į savo prisiminimų dėžutes, kuriose saugomi kvapai ir emocijos. Dėl tokių šypsenų, atradimo džiaugsmo ir kelio į praėjusius laikus priminimo verta pasakoti apie kvapus ir kvepalus ne penkerius metus – gerokai daugiau.

Ačiū Jums! – Jūsų palaikymas yra geriausias nektaras mano mūzoms, geriausias rašalas mano plunksnai ir didžiausias mano veiklos įvertinimas. Tai daugiau nei auksas, smilkalai ir mira – tai tikrasis įkvėpimas, ypatinga dosni dovana!

Rimantė