Istorija apie mergaitę su spygliais: Serge Lutens “Fille en Aiguilles“

Dar keletas valandų ir važiuosiu į savo vaikystės namus Kūčių vakarienei: susėsime prie stalo pasidalinti kalėdaičiu, valgysime iš kartos į kartą keliaujančius tradicinius patiekalus, kurie ir šiandien yra tokie patys, kokius valgė mano seneliai ir proseneliai, ir tyliai džiaugsimės, kad dar vienerius metus Kūčių vakarienę valgome visi kartu. Barščiai su džiovintais grybais, spanguolių kisielius, mano mėgstamiausiasis patiekalas – džiovinti grybai su pupelėmis, kurį labai mėgo ir mano senelis Vladas, žuvęs keli dešimtmečiai iki mano gimimo, ir tas kalėdinis saugumo bei ramybės jausmas, už lango nebyliai siūbuojant paskutiniosios Pažaislio miško atkarpos pušims. Kūčių vakarą pušys tarsi prisimintos ir neprisimintos vėlės, rodos, susirenka arčiau vakarienę valgančių žmonių, tamsiais siluetais už lango primindamos, kad kiekvienas, sėdantis prie Kūčių stalo, su savimi atsiveda savuosius spygliuotus šešėlius, ištisus metus iki Kalėdų stebuklo ramybės neduodančius.

Kiekvienas žmogus yra šiek tiek spygliuotis: kiekvienas turime ilgesnius ar trumpesnius spyglius, kuriais ginamės, už kurių slepiamės, kuriuos suglaudžiame, kai artimieji mus paglosto, nedraugiškų spyglių neišsigandę. Išmanieji civilizuotieji suaugusieji savo spyglius keičiame į moderniuosius spyglius – įmantrius aukštakulnius, kurie turėtų leisti mums jaustis aukštesniais, seksualesniais, lieknesniais, gražesniais, galų gale, saugesniais, sukeliant pavojingų spyglių techniką įvaldžiusio žmogaus įspūdį. “Nesiliesk prie manęs! – aš ginsiuos!“ – tokią žinutę spygliais skleidžiame pasauliui, už savo sielos spyglių jausdamiesi pasiutusiai pažeidžiami. Ir ginamės, prarasdami progą būti paglostytais ir apkabintais.

Šiais metais aš buvau tikra mergaitė su spygliais – rodos, visas tėvų kiemo pušynas įsikraustė į mano sielą ir visais naujais ar senais spygliais gynėsi nuo visų realių ir įsivaizduojamų priešų. Tarsi tikrasis Serge Lutens “Fille en Aiguilles“ – mergaitė su spygliais – kvepalų herojus, apsigaubiau smilkalais ir spygliais, neprisileisdama artyn tų, kurie bandė mane paglostyti. Atšiauri mergaitė su spygliais iš besniegių Kalėdų miesto – tokie buvo šie mano metai, skaičiuojami nuo vienos Kūčių vakarienės iki kitos, kai visa šeima atviromis širdimis susirenka prie bendro stalo, visus šešėlius palikdami už durų.

2009 metais sukurtuose Serge Lutens “Fille en Aiguilles“ kvepaluose aromatą atskleidžia pušies spygliai, vetiverija, balzaminis kėnis, lauro lapai, smilkalai, cukruoti vaisiai ir prieskoniai. Tai yra tikri manojo Kūčių vakaro kvepalai, kvepiant sakuotoms pušims ir papuoštam balzaminiam kėniui vaikystės namuose, mintyse sklaidantis sakralinių smilkalų aromatui, kurį šįvakar tikrai atrasiu Bernelių mišiose, artimųjų meilei ir kalėdiniam stebuklui visus mano spyglius ir atšiaurumą nuglostant. Sėsdama prie Kūčių stalo šiandien aš kvėpinsiuos spygliuotos mergaitės kvepalais, mintyse tyliai dėkodama dosniam likimui už tai, kad mano spygliai neatšaldė mano artimųjų meilės man, nors galėjo, dievulėliau, kaip galėjo. Ir jausiuosi saugi – net ir karo deivės Kūčių vakarą nuleidžia ginklus, pralaimėdamos savo spygliuotą kovą prieš artimųjų gerumą.

Žmogus yra tikrasis Kalėdų stebuklas – net ir Dievas prieš daugelį metų Kalėdų naktį gimė žmogumi, kad mums, užmaršiesiems, primintų apie mums suteiktą galią daryti stebuklus mūsų artimųjų ir nepažįstamųjų žmonių gyvenimuose. Būkime geri vieni kitiems, neišsigandę apsauginių spyglių aštrumo – spygliai, slepiantys sielos jautrumą ir vienišumo baimę, yra bejėgiai prieš paglostymus ir apkabinimus. Apsidairykite – kartais užtenka ir draugiškos šypsenos, kad kiekvienas vienišas spygliuotis pasijaustų bent šiek tiek saugesnis temstant Kūčių vakarui prieš stebuklą skelbiančios žvaigždės patekėjimą.

Apkabinimais ir paglostymais dosnių Kalėdų!

Rimantė