Smilkalais ir mira kvepiantis Vilnius iš K.Sabaliauskaitės “Silva Rerum“

Kristinos Sabaliauskaitės knygų “Silva Rerum“ tema, atrodo, jau viskas yra pasakyta ir parašyta, jos jau apdovanotos visais įmanomais lietuvių apdovanojimais ir išsamiai aptartos visuose knygų mylėtojų forumuose, jas jau perskaitė didesnė dalis Lietuvos nei ta, kuri yra skaičiusi Lietuvos Respublikos Konstituciją, todėl man net nejauku prisipažinti – abi šias knygas perskaičiau tik praėjusią savaitę. Neskaičiavau, kiek kartų knygynuose jas varčiau ir taip ir nenupirkau dėl tuo metu man neįperkamos jų kainos, kiek kartų prekybos centrams paskelbus ženklias nuolaidas knygoms skubėjau į parduotuvę įsigyti “Silva Rerum“ ir kiek kartų šių knygų negavau – skaičiai neturi prasmės, nes iki praėjusios savaitės “Silva Rerum“ tiesiog išslysdavo man iš rankų.  Ne laikas, nusprendžiau po eilinio išslydimo, tinkamo laiko perskaityti abi “Silva Rerum“ knygas sulaukusi tik dabar, atsivertusi pirmąjį pirmosios “Silva Rerum“ puslapį ir į šį pasaulį sugrįžusi tik po to, kai baltas puslapis paskelbė apie antrosios knygos pabaigą. Tiesą sakant, mintyse šias knygas vis dar skaitau, nenorėdama jų paleisti – jų tekstai skamba galvoje ir vaizduotėje, nosis ieško knygose aprašytų kvapų, o siela džiaugiasi, patyrusi tokį skaitymo sukelto įspūdžio malonumą, kokio nebuvo patyrusi nuo praėjusiame amžiuje skaitytų L.Tolstojaus “Anos Kareninos“ ir “Karo ir taikos“ laikų.

“Silva rerum“ šokiruoja nuodėmingosios žmogiškosios prigimties apnuoginimu, atskleisdama visas didžiąsias žmonijos nuodėmes – puikybę, godumą, ištvirkimą, pavydą, tamsumą, žiaurumą, demoralizuojantį karo poveikį ir polinkį į vienadienius malonumus, tuo pačiu užburdama autorės dėmesiu smulkiausioms detalėms, architektūrai, istorijai, simboliams bei lemties ženklams. Didžiulės pagarbos vertos šių knygų išnašos, kurias verta išsaugoti atmintyje kaip tikrą informacijos lobyną – senokai neskaičiau romano su tokiomis vertingomis išnašomis ir tekstų kitomis kalbomis intarpais, taip praturtinančiais vaizduotę. Net ir kvepalams šiose knygose skiriamas didelis dėmesys, saldžiąja mira (opoponaksu) iškvėpinant žavųjį Joną Kirdėjų Birontą, “Maršalienės vandeniu“, brangesniu už auksą – jo žmoną, už beprotiškus pinigus išpirktą iš vienuolyno, Uršulę Norvaišaitę-Birontienę.

Saldžioji mira, vadinamasis opoponaksas, kuri šiandien yra populiari kvepalų sudėtinė dalis, pasak K.Sabaliauskaitės, XVII a. laikyta vaistu nuo isterijos ir hipochondrijos (“Silva Rerum“, p. 275, 153 išnaša), kitaip sakant – fantastiška istorinė-aromatinė simbolika, skirta nuo moteriškos isterijos vienos nakties nuotykiais ir žodžiais “gydančio“ retorikos meistro Jono Kirdėjo kvėpinimui. Tai – saldžiųjų miramedžių (Commiphora guidotti) derva, senovės Egipte naudota balzamavimui ir ritualinių smilkalų gamybai. Ieškodama saldžiosios miros kvapo nukeliavau į “Kvapų namus“, kur radau saldžiosios miros dervos gabalėlius ir eterinį aliejų, juos lyginau su puikiuoju miros (Commiphora myrrha) kvapu ir supratau, kodėl knygos herojai Norvaišai klydo manydami, kad Jonas Kirdėjus mira kvėpinasi – aromatai labai panašūs, bet saldžioji mira tikrai saldesnė, neturinti tradicinei mirai būdingo sauso kartumo.

mira_saldziojimiraSavo kvepalų spintoje atradau mira ir saldžiąja mira kvepiančius 2005 metais sukurtus Yves Rocher “Voile d’Ambre“, kurių pavadinimas prašyte prašosi būti išverstas kaip “ambros šydas“, tačiau šiuose kvepaluose ambros nėra – jų pradinėse natose aptinkami mandarinai ir kardamonas, vidurinėse – mira, smilkalai ir saldžioji mira (opoponaksas), bazinėse – vanilė, santalmedis ir pačiulis. Mano seni favoritai šaltuoju metų laiku – saikingai prieskoniniai, saikingai saldūs, saikingai dūminiai-smilkaliniai, sukuriantys iliuzijas apie nesaldžią ambrą ir jos suteikiamą komforto jausmą. Beje, ieškodama saldžiosios miros savo kvepalų buteliukuose atradau apmaudžiai pamirštus L’Erbolario “Myrrhae“, kurių aromatinę kompoziciją sudaro mira, smilkalai, imbieras ir šalavijas – tamsūs, gilūs, sodrūs, dūminiai-sakraliniai-bažnytiniai pačia geriausia prasme, mano pirmoji pažintis su parfumerine mira ir senos meilės sakraliniams kvapams parfumerijoje priežastis. Jonui Kirdėjui kvėpinti labiau tiktų Yves Rocher “Voile d’Ambre“ – tikrai patrauklūs ir kažkuo nuodėmingi be sakralinių poteksčių ar perdėto modernumo.

“Maršalienės vanduo“ (Eau de Marechale), kuriais kvėpinosi Uršulė Norvaišaitė-Birontienė, 1669 metais buvo sukurti Prancūzijos maršalo d’Aumont žmonai Antoine d’Aumont, kuriais ji kvėpino pirštines. Interneto platybėse aptikau informaciją, kad “Maršalienės vandens“ aromato pudros, naudotos perukų kvėpinimui, sudėtyje buvo florencinis vilkdalgis, kalendra, gvazdikėliai, ajeras ir viksvos, o Crown Perfumery “Marechale 90“ kvepaluose, kurie 1994 metais buvo sukurti pagal XVII amžiaus receptą, šalia florencinio vilkdalgio, gvazdikėlių atsirado rožės, muskusas ir ambra bei kitos natos. Sprendžiant pagal natų aprašų nuotrupas, galima spėti, kad “Maršalienės vandens“ aromatas buvo neabejotinai pudrinis, atsiskleidžiantis aromatine žaluma. Brangesnis už auksą, pirmasis Karaliaučiuje, puikiai tikęs Uršulės prabangai ir įtaigai pabrėžti – nuostabi literatūrinė-aromatinė detalė.

Pati “Silva Rerum“ knyga man kvepia mira ir smilkalais – sakralumu ir jo paslaptimis, pakylėjimu aukščiau kasdienybės, apsivalymu ir amžinųjų vertybių išsaugojimu. Tačiau ne žmonės iš “Silva Rerum“ knygų kvepia šiais sakraliais aromatais, o emocijomis suvokiamas Vilnius – tikrasis knygos pagrindinis veikėjas, siaubiamas karų ir kerštingų žmonių nuodėmių, apsivalantis maru ir spindintis savo bokštais aukščiau laiko ir žmonių likimų. Aš, prigimtinė kaunietė, kelerius pastaruosius metus dirbau Vilniuje, buvusiame Bazilijonų vienuolyno pastate Arklių gatvėje ir po darbo eidavau lėtai pasivaikščioti po senąjį miestą, bažnyčių bokštus skaičiuodama ir gatvių pavadinimus skaitydama, todėl dabar perskaityta “Silva Rerum“ man tapo manųjų popietinių pasivaikščiojimų po Vilnių jungtimi, suvokiant, kad vaikščiojau saldžiąja mira įsivaizduojamai kvepiančiomis gatvėmis, mačiau bažnyčias, pergyvenusias karus, marus ir žmones, galbūt prasilenkiau gatvėje su šiuolaikiniais Jonais Kirdėjais, aromatu ir iškalba žavinčiais, save šventųjų paveiksluose ir aukštuomenės kronikose vizualizuojančiomis Uršulėmis Norvaišaitėmis ar taip ir neišdrįsusiu atidaryti sidabrinės skrynelės, galėjusios pakeisti ištisos valstybės likimą, senuoju Norvaiša, nuo savęs tolimoje provincijoje pasislėpusiu. Visi mes, mūsų nuodėmės ir likimai esame įrašyti sunkiojoje “Silva Rerum“, todėl Dieve, sergėk mus nuo karo, maro ir bado – už savo nuodėmes mes tikrai patys save nusibausime, miesto bokštams niūriai stebint pakilimus ar nuopolius smilkalais ir mira dvelkiančiose senosiose gatvėse.

Skaitysiu dar kartą, tikėdamasi, kad niekada nebus pastatytas filmas pagal “Silva Rerum“, nes vaizdais šios knygos neperteiksi – ją reikia išjausti ir įsivaizduoti turimų istorijos žinių kontekste.

p.s. Pagarbiai žiūrėkite į miesto gatvėmis vaikštančius katinus – kas žino, nuo kokio maro jie apsaugo puikybe sergančius žmones.

Katinai, sutikti Etmonų gatvėje.

Reklama

5 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

5 responses to “Smilkalais ir mira kvepiantis Vilnius iš K.Sabaliauskaitės “Silva Rerum“

  1. Ačiū labai! Pati irgi kažkaip ilgai ėjau iki visos Lietuvos jau perskaitytosios “Silva Rerum“ 🙂 Praeitą savaitę baigiau pirmą dalį, dabar skaitau antrąją… Kai kurios vietos įpatingai gražios, tikrai norėsis prie jų sugrįžti, pavyzdžiui, Vilniaus kvapų aprašymas pirmos dalies 67 psl. 🙂

  2. Dalia

    Aciu uz teksta, uz Jusu sugaista laika del musu! Is tiesu, po siu knygu labai sunku yra surasti kita knyga kuri pavergtu mintis ir siela taip, kaip K. Sabaliauskaites “Silva Rerum“. Perskaicus abu romanus be priezasties traukia nuvaziuoti i Vilniu pasivaikscioti po Vilniaus gatves.. Dar karta aciu zu teksta!

  3. Vilija

    Deja, aš dar neperskaičiau šio lietuviškojo šedevro, būtų graži (ir kaip suprantu labai maloni) 2014 m. užduotis:)

  4. Aušra

    Tobula įžvalga.
    Baigiu “Silva Rerum“ III. Gaila paleisti iš rankų šią knygą. Mėgaujuosi kiekvienu puslapiu. Pirmas dvi knygas perskaičiau gal prieš porą metų. Truputėlį buvau atitrūkusi nuo personažų. Tačiau visuma ir pasakojimo stilius toks unikalus,kad negali atsiplėšti. Ir visą tai sustiprina, kad paremta tikrove…
    O tų sakinių ilgumas!..

Komentuoti: Minerva Atšaukti atsakymą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s