Kitokia istorija. Apie dvi kelio puses ir kauburėlių glostymą.

Likus kelioms dienoms iki Visų Šventų Lietuvoje pastebimas sujudimas: prie didžiųjų kapinių nusidriekia prekiautojų ryškiaspalvėmis žvakėmis ir chrizantemomis eilės, o kapinių lankytojai glosto kauburėlius, surinkdami nukritusius lapus ir vėjų prilaužytas šakas, sodindami liūdnojo kvapo chrizantemas, taupesnieji – puošdami kapus dirbtinėmis gėlėmis, žvakėmis pažymėdami kauburėlius tarsi šviečiančiais atminties ženklais, matomais iš tolo. Kapinės Vėlinėms artėjant primena gyvųjų gimtadienius – ir gimtadienio tortas, ir išėjusiojo kauburėlis yra žymimas žvakėmis: ir vienu, ir kitu atveju žvakes įžiebia artimieji, ir vienu, ir kitu atveju žvakės žymi bėgantį laiką, skiriasi tik žvakės liepsnos užpūtimas – gimtadienio žvakutes užpūti pats, kauburėlių švieselės – rudens vėjo valioje. Gimtadienio tortą tiksliu metus žyminčiu žvakių skaičiumi nustoji puošti bene dvidešimtmetį perkopęs, vėliau apsiribodamas tik keliomis žvakutėmis arba išvis jų atsisakydamas, žvakių skaičius ant kauburėlio taip pat mažėja metams bėgant – kuo mažiau lieka artimųjų ir jų atminties, tuo mažiau šviesos ženklų nušvinta tamsiomis rudens naktimis, galiausiai tik atsitiktinis gailestingas praeivis ar gretimą kauburėlį glostantysis uždega žvakutę, kad ir tiems, kurių niekas nebeprisimena, būtų šviesiau – kol vėjas į liepsnelių jūras neįsisuko.

Prieš daugelį metų, mano išmintingasis Senelis Kazimieras man, smalsiai anūkei, papasakojo istoriją, stiprius spalio pabaigos vėjus aiškinančią: “Kasmet apie Simajudą būna Žydų Noglinės – labai stipraus vėjo dienos, kai mirusių žydų vėlės namo grįžta. Kodėl žydų? – nes katalikų vėlės į buvusius namus sugrįžta keliomis dienomis vėliau, per Vėlines, lapkričio antrą, ginkdie – ne per Visus Šventus, kurie yra didelė ir linksma šventė, o po to darkart sugrįžta per Kūčias arba į giminių pagrabus ateina. Ir jeigu per pagrabą ar laidojant kyla didelis vėjas, reiškia, mirusysis nenori išeiti. O Vėlinėms sugrįžtančias vėles reikia kopūstų sriuba vaišinti – tada jos būna sočios ir ramios.“ Šis prisimintas mano ir Senelio Kazimiero, gimusio 1910 metais, pokalbis vėjuotos spalio pabaigos tema dabar atmintyje suskamba visai kitaip: tada, kai jo išmintis apie Žydų Noglines formavosi, visos vėlės turėjo namus, į kuriuos galėjo sugrįžti, visiems gyviesiems – žydai jie ar lietuviai – užteko vietos, visose šeimose buvo aiškus giminės pareigų suvokimas “gerbk senelį, nes ir pats pasensi, melskis už mirusiuosius ir tvarkyk giminių kapus, nes ir tavo kapą giminės tvarkys“ stiliumi. 

Nuo vaikystės su tėvais važiuodavau tvarkyti giminių kapus: tai buvo man puikiomis giminės istorijos pamokomis, tėvams kantriai pasakojant apie didžiulius prosenelio ūsus ir pomėgius apie linksmus nutikimus pasakoti, apie įspūdingą mano senelio, žuvusio tėčio vaikystėje, ūgį, apie mažiausiai kapą – 60 – kiaušinių, kuriuos Velykoms margindavo tėčio krikštamotė ir mano prosenelę bajoraitę, kurią kaip kilmingą palaidojo bažnyčios šventoriuje, o jos vyro – mano prosenelio – paprasto lietuvio į šventorių nebeįsileido. Taip kasmet vis daugiau žvakių man prireikdavo visų man žinomų istorijų herojų kauburėliams atmintimi paženklinti, į kitą horizonto pusę persikeliant vis daugiau pačių artimiausiųjų, kūrusių manąsias istorijas – šiandien jau žinau, kad nepriklausomai nuo turimo žvakių kiekio, jų vis tiek bus per mažai, kad visus žinomus kauburėlius švieselėmis nušviesti.

Dar keletas ar keliasdešimt metų, ir nebeliks sujudimo prie kapinių Visiems Šventiems artėjant. Emigracijos ir kintančių šeimos tradicijų apimtys kapinėse yra itin akivaizdžios – sparčiai daugėja apleistų arba paskutiniojo neabejingo giminaičio akmenimis aklinai uždengiamų kapų, kuriems nereikia jokios priežiūros, nes Lietuva išsivaikščiojo, išmirė arba tiesiog pasikeitė. Žiniasklaidoje kritikuojami “darželiai kapinėse“, kaltinant lietuvius abejingumu gyviesiems ir pavyzdiniu kapų tvarkymu dėl “ką žmonės pasakys“ priežasties, skatinant filmuose ir kelionėse matytą pievelės su vienodais kryžiais viziją, suaugusieji nebežino, kur palaidoti jų giminaičiai, nes vaikystėje jų tiesiog nesiveždavo į kapines, o emigravusieji dažnai išjungia visas atminties šviesas, kurdami naujus gyvenimus su sėkmingesnių šalių vardais. Taip baigiasi ištisų amžių giminių istorijos, kurias vis labiau apsiblausiantys paminklai pasakoja tik retiems praeiviams, iš nuobodulio skaitinėjantiems dylančias vardų raides.

Manosios giminės istorija dar nesibaigė – dar yra žmonių, kuriems rūpi atminties išsaugojimas ir kapinių lankymas, o savo pasakojimais noromis nenoromis šios istorijos fragmentus įrašau ir į savo kvepiančius tekstus, taip ją paskleisdama išmaniaisiais įrenginiais po visą lietuvių kalbą suprantantį pasaulį. Ne, aš neverdu kopūstų sriubos prieš Vėlines, tačiau amžinybėn išėjusiųjų artimųjų kauburėlius glostau atmintimi ir žvakių šviesa dažniau nei visuotinio sujudimo metu lapkričiui auštant: mane taip mokė tėvai, juos taip mokė seneliai, senelius mokė jų protėviai – Amžinybė yra tik kita kelio ar horizonto pusė, į kurią vieną dieną ir mes visi nueisime, o gerumas niekur neišnyksta jį skleidusiems į kitą kelio pusę perėjus. Jeigu nuoširdžiai tvarkomi kapai yra to patirto gerumo tęsinys, visi “kapinių darželiai“ ir ryškiaspalvės dirbtinės gėlės yra ir gražu, ir teisinga – net jeigu taip ryškiai ir gausiai kaip Lenkijos kapinėse. Mes per daug galvojame apie tai, kaip būti madingais ir teisingais vietoje to, kad leistume sau būti pažeidžiamais dėl mūsų neskoningo nuoširdumo – kad ir ką madingi žurnalai apie teisingą kapinių tvarkymą rašytų. Galiausiai vis tiek liks tik akmenys ir dulkės – tai, ką galime padaryti iki Amžinybės, yra prisiminti tuos, kurių dėka šiandien esame tokie, kokie esame – tebūnie netobuli, bet esantys.

O Amžinybė, rodos, yra visai šalia. Prieš porą savaičių sapnavau Vilkijoje palaidotus savo senelius – susirūpinusius, liūdnus. Metas į Vilkiją, pagalvojau – be reikalo mirusieji į sapnus neateina. Nuvažiavus į senąsias Vilkijos kapines pamatėme geltonais klevo lapais gausiai užverstą kapą – taip gausiai, kad net kauburėlių nebesimatė. Sutvarkėme kapavietę, tuo pačiu prie Nemuno ir gražiąją šachmatinę kvepalų fotosesiją suorganizavome ant vieno iš mano mėgstamiausių suolelių pasaulyje. Sekančią naktį senelius sapnavau jau besišypsančius. Ir nebežinau, kas tai buvo – Amžinybės prisilietimas ar tiesiog jautrios anūkės nuojauta, sapnais išreikšta, geltonus klevus pamačius: mano išmanieji įrenginiai ir perskaitytos mokslinės knygos neturi teisingo atsakymo į šį klausimą – jį sužinosiu kada nors į kitą kelio pusę persikėlusi. 

Rytoj vėl važiuosiu didįjį kauburėlių glostymo ratą – kaip ir kasmet lapkričiui išaušus. Ryškiaspalvėmis žvakėmis ir gėlėmis nemadingai puošiu artimųjų kauburėlius, pagarbiai padėkodama už tai, kad artimieji kadaise gyveno šioje kelio pusėje ir padėjo pagrindus mano atėjimui jų kauburėlius paglostyti. Svarbiausia, po kauburėlių glostymo ir nusilenkimo jiems, aš važiuosiu pas gyvus artimuosius ir mes džiaugsimės tuo, kad visi mes esame kartu šioje kelio pusėje, kad mes visi dar kartu, kad mes kartu stipresni už visas diagnozuotas ligas. Kol laikas pereiti kelią dar neatėjo, reikia laikytis vieniems kitų ir būti geriems vieni kitiems – meilė ir gerumas yra užkrečiami, nesibaigiantys kartu su perėjimu į Amžinybės kelio pusę. Netikite? – uždekite šį savaitgalį žvakę ant apleisto ar seniai neaplankyto kapo ir pamatysite, kad po metų tokių žvakių ant apleistų kauburėlių bus bent keliomis daugiau. Kol dar esame čia, visos gerosios galimybės pokyčiams, meilei bei gerumui yra mūsų rankose.

Šviesaus savaitgalio,

Rimantė 

77185_454974189263_3445896_n

Reklama

9 Komentaras

Filed under Bendroji

9 responses to “Kitokia istorija. Apie dvi kelio puses ir kauburėlių glostymą.

  1. Viktorija

    Kaip tik pastarosios dienos buvo vėjuotos… O su šeima valgėme kopūstų sriubą – sutapimas?…:)
    Ačiū už tekstą, Rimante.

    • Minerva

      Viktorija, spalio pabaigoje bene kasmet būna stiprių vėjų dienos – turbūt iš gamtos stebėjimo ir gimė senosios legendos apie Noglines (nogla yra vėlė). Dėl kopūstų – nežinau, bet šia tema visko gali būti 🙂

      Dėkui, kad skaitote!

  2. gabija

    Graudžiai ir jautriai… Pravirkdėte. Ačiū.

  3. Olgerdas

    Inpilsiu savo trigrašį ir aš 🙂 Kapų lankymas( tvarkymas) yra svarbu, bet, manyčiau, žymiai svarbiau yra rodyti dėmesį gyviems artimiesiems. Nes kartais yra priešingai, deja, tuomet tai jau kvepia veidmainyste…

    • Minerva

      Olgerdai, man kartais atrodo, kad kai kuriuos gyvuosius yra taip sunku mylėti, kad tik jiems numirus gali sau leisti parodyti užslėptus jausmus ir rūpestį. Kuo daugiau žinau apie įprastų Lietuvos šeimų ypatybes, tuo labiau suprantu, kodėl Vėlinės kartais yra didesnė šventė už Kūčių vakarienę.

  4. O kas sako, kad mylėti lengva?… Tai yra turbūt bene pats sunkiausias dalykas gyvenime. Mylint tenka dažnai aukoti savo ambicijas ir ego (o va būtent šito dauguma iš mūsų nenorime).

    Na, tai ką minite, yra jau psichologijos, santykių su žmonėmis, tarpusavio supratimo, atleidimo ir pan., sritis. Ne kiekvienas sugeba ir ne kiekvienas nori turėti, palaikyti kiek įmanoma gerus, artimus tarpusavio santykius (pagaliau, kartais tai yra neįmanoma dėl vienos kokios pusės uždarumo), tad, na, tuomet tie jau išėjusieji (ir jų kapų lankymas) tampa savotišku stabu bei pabėgimu iš skaudžios realybės. Juk realiame gyvenime tenka spręsti daug problemų, o žmogui mirus jokių problemų spręsti juk nereikia (nei atsiprašyti, nei atleisti, nei apkabinti)- lankai sau jo kapą ir tiek (na, galbūt dar darai pastangas nustumti kai kuriuos nemalonius prisiminimus)…
    Iš esmės, suprantu apie ką kalbate, tiek kad kartais panašūs dalykai yra (kaip jau minėjau), pabėgimas iš realybės ir baimė pažvelgti tiesai į akis… Žodžiu, savotiška saviapgaulė.

  5. Giedre

    Turite talentą rašyti. Ačiū už tekstus suvirpinančius širdį ir priverčiančius susimastyti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s