Apie žmones, šviesą nešančius: istorija, skirta Mokytojo dienai

Visą savo sąmoningą gyvenimą prisimenu save susijusią su mokslo pasauliu vienu ar kitu statusu: darželis, mokykla, gimnazija, universitetas, universitetas kaip darbovietė, tyrimų centras kaip darbovietė – ir taip jau trisdešimt metų. Trisdešimt metų mokslo pasaulyje ir daugybė sutiktų žmonių iš mokslo ir žinių pasaulio, vienaip ar kitaip palikusių pėdsakus mano asmeninėje istorijoje. Spalio 5-tąją dieną metas sustoti ir prisiminti tuos, kurių perduodamos žinios ir asmenybės šviesa leido man užaugti ir išmokti pačias svarbiausias pamokas, vadovėliuose neaprašytas.

1993-1994 metai. Aš septintokė. Moksliukė iš kukliai gyvenančios šeimos, perskaičiusi visą mokyklos biblioteką ir svajojanti vieną dieną tapti mokslininke ir žurnaliste – dar nežino kaip, bet norėtų abiem iš karto. Pusę metų kenčianti viešas patyčias iš klasės draugų, nuolat suspardytomos kojomis, sužeista siela, kasdien lauke susirenkanti kuprinės turinį, iškratytą pro trečio aukšto langą. Patyčios tęsiasi ir pamokų metu, tačiau į tai sureaguoja lygiai viena mokytoja – matematikė, likusieji keliolika apsimeta nematantys – ir taip pusę metų. Lygiai viena mokytoja, sureagavusi į skaudžią mano situaciją ir paskatinusi mane svarbiems pokyčiams, o juk galėjo ir ji apsimesti, kad viskas gerai. Ši mokytoja mane išmokė neabejingumo.

1994 metai. Rugsėjo 1-oji. Aš aštuntokė. Pasikeitusi klasės auklėtoja, irgi matematikė, inicijuoja kardinalius pokyčius mano gyvenime, visiems laikams užbaigusius patyčias – jos iniciatyvumo, tikėjimo manimi ir psichologinės paramos dėka po dviejų mėnesių ir trijų savaičių, lapkričio pabaigoje, aš pradėjau mokytis devintoje klasėje, patyčių priežastis palikdama aštuntos klasės suole. Tikras iššūkis per vienerius metus baigti dvi klases, išlaikyti egzaminus ir įstoti į svajonių mokyklą, apie kurią man papasakojo pirmoji matematikė, nurodžiusi kelią, kuriuo man eiti svajonės link. Ši mokytoja, stipriai pastūmusi mane svajonės kryptimi, išmokė mane, kad nėra neįmanomų dalykų, jeigu troškimas yra didesnis už baimę.

1994 metai. Lapkričio pabaiga. Aš – naujai iškepta devintokė, patekusi mokytis chemijos pas griežtumu garsėjantį seną chemijos mokytoją su vienerių metų chemijos žinių spraga. Po pirmos chemijos pamokos nuėjau pas jį prisipažinti, kad nieko, absoliučiai nieko nesuprantu, į ką jis santūriai sureagavo “tokių čia dauguma“ stiliumi, pasiūlęs šeštadieniais lankyti chemijos olimpiadai besiruošiančių moksleivių grupę. Šeštadieniais griežtasis mokytojas tapdavo šiltu stebukladariu: darydavome chemijos eksperimentus, spręsdavome realaus gyvenimo chemijos uždavinius ir vis stipriau užsikrėsdavome mokslo užkratu. Mėnesį laiko pamokose šis mokytojas mane ignoravo, po mėnesio pirmąkart pakvietė atsakinėti ir mano pirmuoju dešimtuku jis džiaugėsi neslėpdamas džiaugsmo. Šis mokytojas suteikė puikią žmogiškumo pamoką ir užkrėtė mokslo populiarinimo idėja. Jau daugelį metų šiam Mokytojui amžiną atilsį.

1995-1998 metai. Aš mokausi savo svajonių mokykloje su eksterno paliktomis žinių spragomis, sėkmingi rašanti, tačiau turimos žinių spragos rimtai grasina svajonei apie tapimą mokslininke. Geografijos mokytoja iš manęs pozityviai reikalavo daugiau nei priklauso, matydama mano susižavėjimą pasauliu ir jo dėsniais, matematikas ir chemikas džiaugėsi mano mažais žingsneliais mokslinio progreso kryptimi, niekada nesityčiodami iš mano nežinojimo ir mokslinių spragų. Jų tikėjimas manimi net ir tada, kai aš savimi nebetikėjau, leido tapti vienai iš keleto, abitūros egzaminus išlaikiusių maksimaliais įvertinimais. Geografijos mokytoja žuvo man jau studijuojant universitete, o jos perduotos geografijos žinios ir pasaulio suvokimas tapo didžiule atspara mokslinės krypties beieškant. Matematikas išugdė matematinį mąstymą, pravertusį pasaulio analizėje, o su chemija, paradoksalu, vėl susiduriu į parfumeriją besigilindama.

1991-2001 metai. Dešimt metų mano gyvenime buvo Rūta, tikybos mokytoja. Mano mokytoja tiesiogine prasme ji buvo vienerius metus, tačiau likusius devynerius metus ji buvo mano “palaikymo komandos narė“, iš po kojų slystančio pasaulio atrama, primenanti, kad viskas susiklosto taip, kaip turi susiklostyti. Suaugusi moteris, po atsitiktinio pokalbio prie mokyklos palangės su nevaikiškai rimta moksliuke, davusi savo namų telefono numerį ir griežtai prisaikdinusi paskambinti, jeigu norėsis pasikalbėti, turbūt net nesuvokė, kad savo neabejingumu per tuos kelis ilgus pokalbius išgelbėjo šios moksliukės pasaulį nuo tikros katastrofos. Iš Rūtos išmokau pamoką, kad tada, kai uždaromos visos durys, tikrai verta patikrinti langus, o gerumas visada grįžta gerumu. Rūta žuvo sulaukusi 42, jos namų telefono numerį iki šiol prisimenu.

1998 – 2008 metai. Dešimt metų mano gyvenime buvo Profesorius. Senyvas vyriškis, buvęs visų mano mokslinių darbų vadovu, iš kurio išmokau keletą svarbių pamokų: visų pirma, mokslinis darbas turi teikti džiaugsmą – kitaip tai yra “chaltūra“, visų antra, uždarius universiteto duris, turi turėti savo asmeninį gyvenimą, visų trečia, reikia klausyti vyresniųjų išminties tada, kai jie sako, kad kartais reikia ypatingai skubėti, nes jau greitai bus per vėlu. Profesorius mirė man nebaigus rašyti disertacijos ir nesuspėjęs man perduoti vadovėlio, kurį turėjau užbaigti, medžiagos.

Jeigu mano kelyje sutiktus ypatingus mokytojus ir jų reikšmę mano gyvenime reikėtų atskleisti kvepalais, tai būtų Yves Rocher “Comme une Evidence“: Annick Menardo 2003 metais sukurti kvepalai galėtų būti apibūdinti vienu žodžiu – kompetencija. Santūrus šipras, šiek tiek senamadiškas, visai nesaldus, bet ypač elegantiškas ir gražus: pradinėse natose – bergamotė, našlaičių lapai, vidurinėse – rožė, jazminaitis, laukinės pakalnutės, bazinėse – pačiulis. Nieko seksualaus, nieko viliojančio ar nuodėmingo – tik kompetencija, išmintis ir jautrumas, niekada neišeinantys iš mados ir svarbos asmeninėse istorijose. “Comme une Evidence“ – “Kaip įrodymas“ – yra pati geriausia Mokytojo iliustracija, savyje talpinanti visas savybes, kurių reikia ne tik žinias perduoti, bet ir teisingu keliu žinias priimantį stumtelėti, kai aplinkybės, rodos, visai nepalankios jo svajonių išsipildymui.

Šiandien mano asmeninėje istorijoje yra tik Yves Rocher “Comme une Evidence“, atkeliavę iš lietingojo Briuselio kaip dovana nuo žmogaus, mokytojo duonos ragavusio ir mokymo priemonėse cituojamo. Šį rudenį aš nesu mokslo pasaulio žmogus, tačiau turiu pripažinti, kad vaikystės svajonė apie mokslo pasaulį jau buvo sėkmingai realizuota didele dalimi sutiktų Mokytojų tikėjimo manimi dėka. Rašytoja ar žurnalistė? – modernios technologijos ir tinklaraštis apjungė ir vieną, ir kitą. Taip šią Mokytojo dieną – spalio 5-tąją – aš kuo puikiausiai suprantu, kad visa tai galėjo ir likti tik vaikystės svajonėmis, jeigu ne neabejingi mokytojai, kiekvienas stipriau ar silpniau pastūmęs mane svajonės išsipildymo kryptimi.

Sveikinimai ir didžiulė pagarba visiems, šviesą ir žinias nešantiems! – kiekvienas Jūsų kažką stumiate jo svajonės kryptimi. Svarbiausia, nebūkite abejingais! – Jūsų neabejingumas vieną dieną tampa dideliais stebuklais. Šviesa ir žinios turi užaugti – mokytojas yra sodininkas, pasėjantis žinias ir perduodantis šių žinių auginimą kitiems. Tikėkite savo darbo ypatingumu! – galbūt Jūs to ir nežinote, tačiau po Lietuvą vaikšto ištisi sodai Jūsų augintinių ir jokia kita profesija negali tuo pasigirti.

Su Mokytojo diena!

Rimantė

commeevidence

Reklama

10 Komentaras

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

10 responses to “Apie žmones, šviesą nešančius: istorija, skirta Mokytojo dienai

  1. Eglė

    Šilta ir jautru. Susigraudinau, Rimante… ir nežinau, ar čia Jūsų įtaigios mintys ir išgyvenimai mane palietė. Ar tiesiog prigesę sentimentai nunešė atgal į mokyklos suolą… į pradžią to, ką dabar turiu savo gyvenime…

    • Minerva

      Dėkui, Egle! Vienoje ar kitoje srityje visi mes nuo geležinių kurpaičių sunešiojimo pradedame – tik taip užaugama.

  2. Laisvė

    Ačiū, Rimante. Šilta ir jauku po Tavo žodžių.

  3. Tobuliausias, įtaigiausias, šilčiausiais rašinys, kurį kada teko skaityti. Tarsi kažkas paėmė žodžius iš mano galvos ir išliejo į lapą. Labai sava, nors ir neteko nieko panašaus patirti. Ačiū. Praskaidrinot dieną…

  4. Diana

    Ačiū Rimante, už nuostabų rašinį. Taip gera skaityti, kad mintys pačios nuskriejo į tuos mokslo metus. Prisiminimai apie sutiktus gyvenimo kelyje pedagogus. Praėjus 25 metams po vidurinės baigimo tai atrodo labai artima ir sava. Ačiū.

    • Minerva

      Dėkui, Diana! Išties, tik po daugelio metų suvoki, kokią įtaką mums padarė mokykloje sutikti žmonės, kad ir kaip būtume tai neigę mokyklos laikais…

  5. AA

    Rimante, turiu pasakyti, kad kiek skaitau tinklaraštininkų, nė vienas taip emocionalai nesujaudina kaip Jūs. Praktiškai Jūs vienintėle tokia. Ačiū.

    • Minerva

      Dėkui, AA! Net nežinau, kaip tas emocinis užtaisas mano tekstuose atsiranda – už jį jau “gaunu pylos“ 🙂

Komentuoti: Minerva Atšaukti atsakymą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s