Apie rašytojus, sodus, įkvėpimus ir puikiuosius “Jardins d’Ecrivains“ kvepalus

Man patinka sodo kaip augančių stebuklų vietos metafora. Dar nuo tų senų laikų, kai senu “zaporožiečiu“ tėtis mane, dar nematančią stalo viršaus, veždavosi į sodą, tikėjau, kad sodas yra kažkas nepaprasto – rodos, tėvų sodintas sodas visada toks pats su tais pačiais į saulę išstypusiais medžiais ir tokiu pačiu jų subrandinamų vaisių skoniu, tačiau kiekvienais metais aš jį atrasdavau naujai, susipažindama su gamtos ir žmogaus gyvenimo taisyklėmis: kartais reikia nupjauti šaką, kad medis suklestėtų, nederlingi metai nesitęsia amžinai, o su meile puoselėjamas sodas atsidėkoja žiedais ir vaisiais. Būtent sode aš supratau, kad augu: po pavasarinio sodo žydėjimo ateidavo derlingas ruduo, visą žiemą obuoliais lepinantis, o sekantį žydėjimą aš jau būdavau bent keliais centimetrais ir ištisu išminties amžiumi didesnė, tuos kelis centimetrus būtinai pažymint ant sodo namelio durų staktos. Taip kadaise pasodinę sodą mano tėvai jame pasodino kur kas daugiau nei tik medžius – jie sukūrė stebuklingą erdvę mano užaugimui.

Soduose vaikšto romantikai, įsimylėjėliai ir rašytojai, įkvėpimo ieškantys, greito derliaus laukiantys realistai mieliau sodina daržus. Sodui ir įkvėpimui subręsti reikia erdvės ir laiko, kurio praktiškieji realistai paprastai neturi: “geriau žvirblis rankoje nei jautis girioje“ tikrai sugalvota realistų. Tačiau sode žiedų ir derliaus tu lauki žiūrėdamas viršun, į dangų, kuriame telpa ištisi kvartalai vilčių ir svajonių. Todėl ir vaikšto romantikai, įsimylėjėliai ir rašytojai po realius ar menamus sodus – kad jų įkvėpimas ir svajonės žemiškųjų ribų nepasiektų.

Parfumerijoje taip pat yra itin gražių sodų: manasis praėjusio pavasario atradimas, tik dabar sulaukęs eilės išsamiam tekstui, yra “Jardins d’Ecrivains“ – “Rašytojų sodai“ – kvepalai, kuriais prekiauja “Creme de la Creme“. Kai šiuos kvepalus pamačiau pirmąkart, susižavėjau pačia pavadinimo idėja – viena gražiausių parfumerinių pavadinimo idėjų kiek esu mačiusi! Rašytojų sodai – įsivaizduojamos vietos, kur rašytojai ieško savo įkvėpimo – pasiutusiai gražu! Man patinka tai, kad patys kvepalai tikrai nesugadino tokio vykusio pavadinimo ir kvepalų legendos – visi penki kvepalų variantai yra verti didelio dėmesio, kad ir kaip jie būtų pavadinti. Nuo to, kad pavadinti puikiai – tik geriau.

“George“ – jau pavasarį mano išgirti Jardins d’Ecrivains kvepalai, kuriuos įtraukiau į rekomenduojamų sąrašą ir mielai ten juos paliksiu dar ilgam. Pradinėse natose – bergamotė ir karčiojo apelsinmedžio žiedai, vidurinėse – heliotropas, kava ir tabakas, bazinėse – muskusas, Peru balzamas ir mira. Švelnios gėlės, kava, tabakas ir smilkalinis sirupas – abiems lytims tinkantys, bet, pasak mano nosies, vyrams šiek tiek labiau tinkantys kvepalai: sėdi sau sode sakuotų medžių pavėsyje su stiprios kavos puodeliu, šalia jos smilksta tabakas, vėjas atneša švelnių gėlių dvelksmą – arti tobulybės. Labai rekomenduoju.

“La Dame aux Camelias“ – elegantiškajai Marijai, tapusiai A.Dumas “Dama su kamelijomis“, skirti kvepalai, įvardinti kaip Cologne du Nuit – odekolonas nakčiai. Pradinėse natose – verbena, kardamonas, apelsinmedžio žiedai; vidurinėse – našlaitė, rožė, kamelija; bazinėse – tongapupės, muskusas ir kadagys. Pirmas žodis, atėjęs į mintis testuojant šiuos kvepalus – retro: šiek tiek pudrinė “senovinė“ rožė (pudros efektas – našlaitės nuopelnas, tačiau rožė aiškiai dominuoja), atpažįstamas muskusas ir senų nuotraukų ar paveikslų albumo su švelnia erotika vartymo pojūtis. Aromatas įsitaiso arti kūno ir kitaip nei subtiliu jo nepavadinsi, o dar tas senovinis purkštukas…  Puikus variantas, beje, 250 ml buteliuke.

“Wilde“ – taikliuosius Oskaro Wilde aforizmus iliustruojantys kvepalai. Pradinėse natose – bergamotė ir vynuogės, vidurinėse – figos, gvazdikai ir arbata, bazinėse – briedragės ir vetiverija. Visiškai netikėtos natos ir visiškai netikėtas rezultatas: sakyčiau, į vyrus orientuotas gėlinis-vaisinis šipras, tačiau toks patraukliai intoksikuojantis, kad iškvėpintą bandymų lapelį nešiojausi rankinėje geras porą savaičių vis jį pauostydama. Tokio galvas sukančio ir kojas pakertančio varianto nemačiau nuo Jean Paul Gaultier “Le Male“ laikų. Tinkami kvepalai save įsimylėjusiam Dorianui Grėjui ir ne tik jam. Nusiteikite priklausomybei nuo kvapo.

“Gigi“ – rašytojos Colette herojei-gundytojai iš XX amžiaus pradžios Paryžiaus skirti kvepalai. Pradinėse natose – šviežiai nupjauta žolė ir karčiojo apelsinmedžio žiedai, vidurinėse – tuberoza, jazminaitis ir juodieji serbentai, bazinėse – santalmedis ir baltasis muskusas. Baltosios gėlės (svaigioji karčiojo apelsinmedžio žiedų, tuberozos ir jazminaičio santuoka) ir juodieji serbentai man yra atradimas: nemyliu baltų gėlių parfumerijoje, oj, kaip nemyliu, tačiau šiuose kvepaluose jos skleidžiasi maloniai ir neįkyriai – juodieji serbentai ir muskusas jas gerokai sušvelnina. Labai retai baltų gėlių kvepalus įvardinu kaip puikius, bet šis atvejis – tikrai iš  pozityviųjų išimčių serijos. Priklausomybės nuo aromato kaip “Wilde“ gal ir nesukels, tačiau nostalgiškai romantiškoms sieloms, spėju, tikrai patiks.

“Orlando“ – naujausias “Jardins d’Ecrivains“ sodas, skirtas Virginia Woolf. Pradinėse natose – apelsinai, rausvieji pipirai, imbieras; vidurinėse – ambra, pačiulis, gvazdikėliai; bazinėse – gvajoko mediena, muskusas, Peru balzamas. Nujaučiu iš lėto artėjančių Kalėdų favoritą! – prieskoniai, apelsinas, sirupinė ambra ir aromatinė mediena yra tai, ko norisi turbūt jau nuo spalio. Dar vienas puikus Jardins d’Ecrivains variantas, dar vienas tinkantis abiems lytims, dar viena gražaus aromato atskleidimo sėkmės istorija. Tai, kas man patinka – aromatas nėra konditerinis, nepaisant jo sudėties: prieskoniai “nepaskandinti“ ambroje ir muskuse, aromatas nėra klampus ir saldus.

Visus penkis “Jardins d’Ecrivains“ aromatus vienija jų nemodernumas pačia geriausia prasme: aliuzijos į senamadišką šiprą, siurrealus praėjusių laikų pojūtis, maloniai intoksikuojantis kvapo poveikis, sukuriantis paslaptį, kas šiais atvirumo laikais lyg ir nėra populiaru. Tarsi puikiojo Woody Allen filmo “Vidurnaktis Paryžiuje“ herojaus – jauno rašytojo, ieškančio įkvėpimo praėjusiuose laikuose, atveju, šie kvepalai yra raktas į įsivaizduojamus sodus – erdves ir laikus, kuriuose gyvena rašytojų mūzos ir herojai. Žodžiu, visiškas prabangusis hedonizmas – vaizduotės, uoslės, parfumerijos ir literatūros sankirta, tikras įkvėpimo ir atradimų šaltinis. Rekomenduoju.  

p.s. Tiesa, kvepalai kvepalais, bet Jardins d’Ecrivains turi ir rašymui bei skaitymui skirtų žvakių. Visiems, žeme vaikštantiems ir skeptiškai į mūzas žiūrintiems, siūlau pauostyti Jardins d’Ecrivains žvakės, skirtos Levo Tolstojaus sodui “Iasnaya Poliana“, kvapą – tokios stiprios realybės aromato net neįsivaizdavau: paprastasis kietis, rusiška oda ir benzoinas – pasiutusiai stipru, pasiutusiai gerai! 

Jardins d'Ecrivains

Reklama

Komentarų: 1

Filed under Bendroji, Informacija apie kvepalus

One response to “Apie rašytojus, sodus, įkvėpimus ir puikiuosius “Jardins d’Ecrivains“ kvepalus

  1. Atgalinis pranešimas: Knygos “Penkiasdešimt pilkų atspalvių” parfumerinė ir neparfumerinė interpretacija | Minervos Blog'as: Įkvėpimai

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s