Žuvys arba Šaulio tolerancijos išbandymas

Po ilgo nerašymo vėl pradedu rašymus nuo parfumerinių horoskopų tęsinio, šįkart visą savo dėmesį žuvims skirdama. Kodėl būtent žuvys? – todėl, kad būtent žuvims karaliaujant ateina pavasaris, kurio jau visai laukiu, skarelių ir šalikų pavasarinio vėjo plevenimams prisipirkusi. Nors ši žiema, turiu pripažinti, tikrai į dieviškosios titulą pretenduoja…

Jeigu jums atrodo, kad pasaulyje yra daug neteisybės, kad niekas jūsų ir jūsų kilnių minčių bei globalių idėjų nesupranta, bet tikite, kad galiausiai vis tiek grožis ir gėris (bei jūsų idėjos) turi triumfuoti, tikėtina, kad gimtadienį švenčiate pavasariui prasidedant ir priklausote žuvų zodiako ženklui. Jeigu jūsų asmenines savybes aplinkiniai įvardina kaip “plaukimą pasroviui“ arba kaip tik – “plaukimą prieš srovę“, “vaikščiojimą nesiekiant kojomis žemės“, neracionalumą, neapsisprendimą,  negailestingumą ar net žiaurumą,  polinkį į menus bei filosofiją, tikėtina, kad šis savybių derinys apibūdina būtent jus, žuviukus. Nes pasaulis, kuriame gyvena žuvų ženklui priklausantys žmonės, yra kitoks – galbūt povandeninis, galbūt anapusinis, bet griežtai racionaliam ir šiek tiek autoritariškam šauliui žuvis suprasti sunkiai pavyksta.

Žmonės-žuvys arba modernieji “Ichtiandrai“, kuriuos man teko sutikti, pasižymėjo išskirtiniu idėjiškumu, polinkiu į sveiką gyvenimo būdą, ekologiją bei įvairias madingas gyvenimo būdo filosofijas: polinkis į vegetarizmą, įvairias dietas, vienintelio teisingo gyvenimo būdo ir vertybių pripažinimas bei propagavimas, galintis peraugti į fanatizmą, etc. Be to, daugiau tokių aršių tradicinės medicinos neigėjų kaip žuvys tikrai neteko sutikti – jie linkę gydytis patys, nes jie  visada geriausiai žino, ką reikia daryti (beje, tas “žinojimas“ žuvims būdingas ne tik medicinos tema: viršininkas žuvis taip pat yra didelis išbandymas…). Bet visa tai yra pakankamai švelnūs “žiedeliai“ lyginant su žuvų nepastovumu žmogiškuosiuose santykiuose: myliu-nekenčiu, liūdnas-linksmas, noriu-nenoriu, patinka-nepatinka… niekada nežinai, kas bus už pirmo posūkio, kai žmogiškieji santykiai su žuvimis susiję (ypač – jausmų tema), o žuvys supyksta labai ilgam ir kartais net nesuvoki, už ką, tačiau bet kokiu atveju žuvų rūstybę periodiškai tenka iškęsti visa apimtimi 🙂 Monotonijos su žuvimis tikrai nesulauksi, bet tolerancijos ribos priartėja ypatingai greitai, ypač – komandiniuose sprendimuose ar šeimoje. Ir ne iš blogos valios žuvys yra tokios – tiesiog šalia jų yra netolerantiški žmonės, kurie jų nesupranta, erzina, nervina, liūdina, nemyli ir vėl nesupranta bei neaišku, ko iš jų nori…

Parfumerijos ir mano sutiktų žuvų santykiai – painūs. Dalis man pažįstamų žuvų į parfumeriją žiūri kaip į nereikalingą pinigų švaistymą, dalis – kaip į nuodus, likusi dalis linkusi kvėpintis kvapais, kuo artimesniais natūraliems gamtos kvapams: medus, liepžiedžiai, rožės, pakalnutės, etc. Iki skorpionų išrankumo tolokai, tačiau kažkiek dvyniams priskirto “paprastojo neišsirinkimo“ elementų tikrai mielai priskirčiau ir žuvims. Tiesa, dar nesutikau žuvų, kuriems patiktų rytietiški smilkaliniai kvepalai, nors, esu beveik tikra, tai tik laiko klausimas, kada ši mano patirtis pasikeis.

Žuvų vandenyse yra įvairių: nuo aštriadantės piranijos iki lanksčiosios vėgėlės. Žmonių žuviukų su savitais jų charakteriais bei istorijomis- irgi. Bet visgi, didelėje žmonių auditorijoje išgirdusi svajingą nuomonę apie klimato atšilimą bei koreliaciją su neteisingomis vertybėmis, susijusiomis su atmosferą nuodijančia parfumerija, visų pirma mintyse pagalvosiu, kad “dar vienas žuviukas išlipo į krantą“. Ir tai nėra blogai – tai yra puiki proga savo tolerancijos ribas pasitikrinti 🙂

p.s. Pasidalinsiu viena šaulio-žuvies patirtimi iš mano gyvenimo. Močiutė Adelė, kuri buvo šiek tiek vandenis, šiek tiek žuvis, nusprendė man, dar mažai mergytei, kaimišku sviestu plaukus patepti, nes, anot jos, taip yra sveika kasoms. Aš, kaip iškalbingasis šaulys, paaiškinau, kad jokiais sviestais manęs tepti negalima be mano tėvų leidimo ir iškilmingai išdrožiau į Senelio Kazimiero dievų kūrimo pašiūrę. Finalas. Kalti likome visi: aš – nes neklausiau, mano tėvai – nes jų dukra akiplėša, Senelis Kazimieras – nes ir jis turėjo likti kaltas visuotiniame “žuvų nesupratimo“ kontekste, bet ginkdie tai nebuvo žuvų nekompetencijos reikalas 🙂