Pelenės istorija arba Vivienne Westwood “Boudoir” bei Etienne Aigner “Explosive”

Rūsčią dieną amžiai lemia:

Pagal pranašystę seną,

Pelenai palaidos žemę

(iš katalikų giesmės)

Pelenų dieną už lango matau krentantį sniegą, o gal lietų – kas supaisys: rodos, dangus spaudžia žemę, debesimis tingiai vos pakilęs virš daugiaaukščių stogų, žemėn siųsdamas keistus kritulius, nemaloniai nusėdančius ant plaukų ir jausmų. Kauno dvikojai gyventojai šiandien vaikšto kavos puodelius apsikabinę – akys ir mintys bejėgės atsilaikyti prieš tokį dangaus spaudimą, taigi, tenka moderniojo pasaulio juoduoju gyvybės nektaru gyvybės jėgas palaikyti. Niūri diena, tikra Pelenė – murzina, juodai-pilka su baltos priemaišomis, su cypsinčiu vidiniu balsu, apie nemalonias praeities patirtis primenančiu – o ar gali būti kitaip, jeigu net akimirkai išėjus į lauką kojos permirksta, nepaisant mano batuose įdiegtų aukštųjų technologijų, reklamuojamų avalynės gamintojų? Drėgmė batuose – stipri priežastis jaustis nelaimingu, kai apgavikas vasaris priešpavasariniu oru iš komforto sugadintų žmonių šaiposi.

Tokią dieną kaip ši mano kvepiančiame pasaulyje irgi sninga pelenais: po vakarykštės sočiosios dienos, kai kvapai, prieskoniai ir maisto gėrybės iš Amaltėjos rago, rodos, liejosi laisvai, ateina Pelenė ir mandagiai pasibeldžia į kvepalų spintos duris, dėmesio sau reikalaudama. Pelenė – ne tik Šarlio Pero pasakos veikėja, bet ir liaudiškas Pelenų dienos pavadinimas, taigi, šiandien Pelenė į mano kvepalų spintą braunasi abiem savo prasmėmis: murzina kilminga mergaitė iš priekrosnio, nuskriausta gyvenimo, ir murzina metų diena, pelenais visus, turinčius priežastį atgailai, apiberianti. Tokiai pilkšvai viešniai sutikti kvepalų spintos kareivėliai išsirikiuoja itin pagarbiai ir į priekį išstumia, rodos, užmirštus kvepalų buteliukus, kurių kvepiantis turinys dera prie pelenų arba didelės dulkių sankaupos – “dulke buvai, į dulkę pavirsi” motyvas šiandien skamba itin tinkamai. Žinant tai, kad didžiąją dalį naminių dulkių turinio sudaro negyvos odos ląstelės, į dulkes reikia žiūrėti itin pagarbiai – kaip į savo patirties vizualizaciją, nukeliautus kelius ir įveiktus sunkumus. Jeigu namuose yra dulkių, reiškia, jūs patiriate atsinaujinimą, nors galbūt to dar nesuvokiate. Iš pagarbos Pelenei, dulkes valančiai, ir mūsų visų patirtims –  apie didžiausias dulkių sankaupas mano kvepaluose.

Kvepaluose pudra ir dulkės, o tiksliau – minčių sąsajos su jais, neretai kvepia itin panašiai: dažnoms nosytėms pudriniai kvepalai sukelia kosulio priepuolius ir jos piktai užklijuoja “atsargiai, dulkės!” etiketę ant visų pudrinių kvepalų. Ilgus metus nuoširdžiai neįvertinusi aldehidų, gvazdikų, laukinių našlaičių, heliotropo ir florencinio vilkdalgio (angl.orris root) sukeliamo pudriškumo efekto parfumerijoje šiandien aš esu kur kas tolerantiškesnė, o dulkėtais šiandien įvardinčiau dvejus kvepalus – Vivienne Westwood “Boudoir” ir Etienne Aigner “Explosive”. Pirmieji visiškai atitinka savo pavadinimą – “buduaras” kvepia tikru buduaru, kuriame susimaišo dulkės, gėlės, kosmetika, nuovargis ir prakaitas, pasilikęs ant aksominių baldų, antrieji, mano nuomone, pavadinti ne visai tiksliai – ne “sprogmuo”, o “tai, kas lieka po sprogmens”: piktos dulkės, liūdesys, aplaužytos gėlės prietemoje, sunkios užuolaidos, sprogmens istoriją sugėrusios.

V.Westwood “Boudoir” sukelia nuodėmingo kambario įspūdį: tarsi nebylus metraštininkas, matęs kambario gyventojos kritimus ir pakilimus jie ant odos atskleidžia tai, ko galbūt visai nenorėtum prisiminti. Pradinėse natose – aldehidai, bergamotė, jacintas, apelsinmedžio žiedai; vidurinėse – jazminaitis, rožė, narcizas, gvazdikas, florencinis vilkdalgis, kardamonas, kalendra; bazinėse – pačiulis, santalmedis, tabako lapai, cinamonas ir vanilė, kitaip sakant, net keturios sudėtinės dalys, kurias galima su dulkėmis ir pudra susieti. Aromatas turtingas, sodrus, sunkiai “prijaukinamas”, bet tobulai derantis prie bendrosios Vivienne Westwood mados koncepcijos – neįmanoma tampa įmanoma ir netgi gražu. Nuodėmingos dulkės, sodriai nusėdančios atmintyje.

Etienne Aigner “Explosive” atskleidžia kitokias dulkes – mažiau nuodėmės, daugiau pikto liūdesio. Pradinės natos – bergamotė, kalendra, aldehidai; vidurinės – Damasko rožė, pakalnutė, kvapusis šlamutis/pelargonija, florencinis vilkdalgis; bazinės – pačiulis, vetiverija, santalmedis, samanos ir muskusas. Skaitant paraidžiui, aromato kompozicija itin panaši su “Boudoir”, tačiau aromato sklaida atskleidžia piktąjį “sprogmens” užtaisą – pakalnutės skleidžiasi tokiu liūdesiu, kurio net muskusas nesušvelnina: ir rezultatas gaunasi piktai liūdnas, kur pakalnutės – liūdesys, pelargonija ir vetiverija – pyktis, o likusi kompozicijos dalis – dulkės dulkės dulkės…  Potrauminio šoko kvepalai arba teatro uždangos, prisigėrusios tikrų ir suvaidintų tragedijų kvapas. Sakyčiau, pats tas pasakos Pelenei, išgyvenančiai laikotarpį iki moliūgo virsmo karieta ir galiausiai laimingojo batelio pasimatavimo.

Nesikvėpinu nei “Boudoir”, nei “Explosive”. Gerbiu juos kaip puikius emocinius kvepalus, bet Pelenų dieną norisi išgyventi tik kartą metuose. Ir tegul dulkės, atsirandančios, rodos, iš niekur, pasakoja apie tiesioginį išsinėrimą iš įvairias patirtis patyrusios odos ir sielos bei vykstantį atsinaujinimą, tačiau jos taip ir liks uždarytos mano kvepalų buteliukuose – gyvenant dulkėtuose užkulisiuose gali ir nepastebėti vaidinimo pabaigos, uždarydamas save į jausmus ir vaizdus iškreipiančią prieblandą. Aš noriu gyventi iš tikrųjų – tebūnie su drėgme superturbotechnologijų prigrūstuose batuose, bet su pavasariniais vėjais už nugaros. Dar kelios dienos ir kalendorius tiems pavasariniams vėjams pritars visu pajėgumu.