Man patinka stebėti besileidžiančius lėktuvus, į stotį artėjančius traukinius ar automobilių judėjimą judriosiose gatvėse – tai yra bene geriausia vektoriaus ženklo apraiška mūsų kasdienybėje, rodanti kryptį ir galutinį tikslą. Visos transporto priemonės, artėjant galutiniam tikslui, sulėtina greitį, kad ginkdie to tikslo nepravažiuoti ar nepraskristi, nes kitaip jų judėjimas prarastų savo prasmę – sumažinti pasaulį iki triskart perlenktos nosinės dydžio ir sujungti visą pasaulį nematomais judėjimo koridoriais, kuriais atvykstama-išvykstama-pasimetama-pasiliekama-sugrįžtama.
Pasauliui sumažėjus iki triskart perlenktos nosinės dydžio (maždaug tokio dydžio yra mano išmaniojo telefono ekranas), o draugams ir artimiesiems išsibarsčius nuo Vankuverio iki Kosta Rikos ar Melburno, pradedu pastebėti savo mąstymo pokyčius – visas pasaulis atrodo svarbiu ir pažeidžiamu, nes nerimas sklinda kur kas tolimesnius atstumus nei 6 kilometrai, kurie buvo maksimalus atstumas, kokiu kadaise tradicinis lietuvis žmonos ieškodavo, o tolimiausi miestai, skaitant apie draugų kasdienybę juose, atrodo ranka pasiekiami. Kai man pritrūksta įkvėpimo, įsijungiu GoogleEarth programą ir keliauju į vietas, kuriose senokai nebuvau ar apskritai nebuvau, papildomai įsijungdama ir orų prognozių programėlę, kad tenykščius orus sužinoti: taip sklinda nematomos gijos per pasaulį, įkvėpimo adresatų ieškodamos, o atmintyje iškyla senos istorijos apie aplankytus miestus ar įsivaizduojamos vizijos apie miestus, kuriuose dar nebuvau. Sugrįžusieji nematomaisiais transporto koridoriais atsiveža svetimų miestų kvapus, kuriais kvepia jų žodžiai ir judesiai – taip po kiekvieno ilgesiu persunkto susitikimo ar pokalbio virtualaus pasaulio įrankių pagalba “GoogleEarth” mano kompiuteryje įjungiama vis dažniau. Triskart sulankstytame pasaulyje telpa ištisi gyvenimai įkvėpimų ir nuolatinio judėjimo vektorių.
Šią savaitę vaikštant pavasariškai drėkstančiomis Vilniaus senamiesčio gatvėmis ir aikštėmis manęs laukė dejavu. Šiuolaikinio meno centro pastate įsikūrusioje “V2 Concept Store” parduotuvėje aptikau Henrik Vibskov kvepalų seriją “Type”: Type B, Type C ir Type D. Trys kvapai – visi trys EDT ir unisex – bando priminti Berlyno (“Type B”), Kopenhagos (“Type C”) ir Damasko (“Type D”) miestų dvasią. Miestų vardais pavadintų kvepalų pasaulis yra matęs ne vienerius, ir ne dvejus, tačiau ši H.Vibskov serija yra išskirtinė: ji buteliukuose uždaro dejavu – tai, ką jau matei, net jeigu tai buvo tik draugo prisiminimai ar nedrąsios svajonės. Mezginiais “aprengti” buteliukai tą dejavu efektą tik sustiprina: rodos, aprengta, kad akimirka neišblėstų vasario žvarbai Lietuvą ištikus.
Nuotrauka iš "www.v2-online.com"
“Type B” arba Berlyno kvapą H.Vibskov sieja su Pankow rajonu: rytinio Berlyno dalimi, kuri man kažkuo primena dalį senosios Kauno Panemunės ar Žemųjų Šančių – seni namai, šildomi anglimi ir dūmais kvepiantis oras. Jeigu apibūdinti šių kvepalų aromatą labai trumpai – uoslę erzinantys juodi dūmai, sausa mediena ir graži oda. Visumoje – puikūs kvepalai! – turėčiau, naudočiau, mylėčiau, niekam nedovanočiau! Pradinės natos – juodieji pipirai ir degtuko siera, vidurinės – kedras, vetiverija ir gvajoko mediena, bazinės natos – beržas ir akmens anglis. Keistai, tiesa? – bet kaip harmoningai… Rekomenduoju visiems smilkalinės odos mylėtojams.
“Type C” – Kopenhaga. Kosmopolitiškas kaip ir pati Kopenhaga: priimtinas visiems, atpažįstamas visiems, traukiantis savo atpažįstamumo suteikiamu komforto jausmu – nieko asmeniško, tik saldūs citrusai su kažkokia sausa žole. Pradinėse natose – bergamotė, mandarinai, saldi citrina, vidurinė nata – sūrus jūros vanduo, bazinės – briedragės (angl.k.oakmoss), tačiau teko skaityti versiją, kad bazinėse natose – jūros dumbliai. Gerų tradicinių citrusų mėgėjams “Type C” turėtų tikti ir patikti. Aš, sąžiningai, nebuvau sužavėta ir pačios Kopenhagos – man Berlynas su visais savo dūmais patinka labiau tiek kaip H.Vibskov “Type”, tiek realybėje.
“Type D” – Damaskas – pataiko į mano silpnąją asmenybės pusę: Damasko plieno kardai legendose buvo neįveikiami, Damasko turgaus aromatai sklinda iš visų rytietiškųjų pasakų, didžiulė karo Sirijoje tikimybė tapo viena aktualiausių temų šios žiemos “tarptautininkų” diskusijose, o šių kvepalų aromatas tiesiu taikymu įsitaiso į mano bene mėgstamiausiųjų – rytietiškų prieskoninių – kvepalų lentyną. Pradinėse natose – bergamonė ir rausvieji pipirai, vidurinėse – jazminaitis, apelsinmedžio žiedai, saldus imbieras, cinamonas, bazinėse – santalmedis, tongapupė, stirako mediena (angl.styrax) ir vanilė. Aromatas drąsiai priskirtinas dejavu serijai: tarsi sušvelnintas užmarštin tolstantis Kenzo “tigras” (Jungle Le Tigre), hipnotizuojantis aromatingų prieskonių gausa. Labai patiko kaip tinkami darbiniai kvepalai rytietiškųjų-prieskoninių gerbėjams – naudočiau tiek žiemą, tiek vasarą, nes tokie kvepalai gražiausiai skleidžiasi vasaros karštyje – tarsi legendiniame Damasko turguje, kai saulė artėja zenito link, o pasaulis, rodos, nebekvėpuoja dėl kaitros. Jeigu ne Berlynas, sakyčiau, kad Damasko kvapas vertas didžiausios nuodėmės, bet tie dūmai-kibirkštys-oda visgi kvepia įsimintiniau.
…Išėjus iš “V2 Concept Store” pažvelgiau aukštyn, įprastinių Vilniaus bokštų su kryžiais ieškodama. Kryžiaus ženklu susikerta keliai ir transporto koridoriai, kryžiais paženklintos daugelio mūsų kelių pabaigos, tarsi priminimas, kad tas, kuris paženklintas kryžiumi, savo kelius jau baigė, kryžiumi valingai ir nevalingai ženkliname save, nepažintiems jausmams apnikus (“žegnokis, jeigu vaidenasi”). Pirmąją naujos pradžios dieną akimis ieškojau įprastinio kryžiaus, bet pamačiau puošnią karūną ant Švento Kazimieros bažnyčios. Dejavu, pagalvojau: Kazimierinės artėja, Kazimiero anūkei metas transporto koridorius nukreipti į Vilkijos kapines.
