Justinas Marcinkevičius
“Liepsnojantis krūmas”
Stoviu sumišęs kaip Mozė prie degančio krūmo.
Virpa raudonos lapų liepsnelės. Ruduo.
Dar nėra patyrimo, vis dar nėra tikrumo,
Kad sudavus lazda į uolą ištrykš stebuklingas vanduo.
Reikia tikėti, reikia labai tikėti,
Kad iškėlus rankas iš dangaus imtų kristi mana.
Už kiekvieną stebuklą reikia savimi sumokėti -
Savo gyvenimu, laime, širdim ir daina.
Kai atgal pažiūriu, tai ir mažytis džiaugsmas
Atrodo tarsi stebuklas, kuriuo tikėti imu.
Gal ir visas gyvenimas, vienintelis, vienas didžiausias
Mano stebuklas, nepaprastas paprastumu?
Štai ir dabar – prie liepsnojančio krūmo sustojęs
Supratau netikėtai, kad viskas yra liepsna…
Tad ištiesiau ranką ir stebuklas pasikartojo -
Ėmė krist pirmas sniegas baltas švarus kaip mana.
