Istorija apie ponios Irenos kvepalus

Jump to Comments

Šįkart panorau pasidalinti šia itin šilta istorija iš projekto apie kvepalus tarpukario Lietuvoje.

Turbūt bent kartą esate girdėję šią puikią Telebimbam dainą Mamos suknelė, o dar labiau tikėtina, kad net ir dainos tekstą žinote mintinai, ar ne? Daina apie palėpę, saugančią šeimos istoriją – skėtį, po kuriuo mama ir tėtis pirmąkart pasibučiavo, pasakojimus apie karą ir senelį ar stebuklingą mamos suknelę, kurią ji tikrai vilkėjo gražia panele būdama… Projektas apie tarpukario Lietuvos kvepalus tam tikra prasme tampa tuo raktu į palėpę, kur saugomi primiršti prisiminimai apie močiutes, kurių daugelio jau seniai nėra gyvųjų tarpe, taigi, pritaikius teisingą raktą, noriu papasakoti apie ponią Ireną, o tiksliau – jos kvepalus.

Ponia Irena buvo tarpukario Kauno panelė, gimusi 1915 metais turtingoje šeimoje. Ir kvepalai, kuriuos puikiai prisimena ponios Irenos dukra – pati jau senokai močiutė -  buvo Bourjois “Soir de Paris” – liet. Paryžiaus vakaras.

Bourjois “Soir de Paris” – 1929 metais pasirodę kvepalai, kuriuos paprastai apibūdina kaip švelnius gėlinius kvepalus, tinkančius kasdienai. Kvepalų pagrindinės natos: bergamotė, abrikosas, persikas, žaluma ir našlaitės; vidurinės – Damasko rožė, jazminas, heliotropas, kvapioji kananga (ylang ylang), pakalnutė bei vilkadalgiai. Bazinės natos – gintaras, muskusas, santalmedis ir vanilė.

Pirmųjų Bourjois “Soir de Paris” gamyba buvo nutraukta 7-ajame dešimtmetyje ir 1992 metais ji vėl buvo atnaujinta, taigi, “Soir de Paris” galima nusipirkti didžiosiose internetinėse kvepalų parduotuvėse. Tiesa, moderniosios versijos buteliukas tikrai nėra toks gražus, koks galėjo būti aptinkamas tarpukario Lietuvos ponių ir panelių buduaruose, tačiau jeigu mano močiutė būtų turėjusi šiuos kvepalus, esu tikra, tai būtų buvęs vienas iš pirmųjų mano parfumerinių pirkinių – prisiminimų ir istorijos vardan.

Ponios Irenos dukra ir anūkė šiuos kvepalus jau nusipirko – belieka, kad jie sklandžiai atkeliautų į jų namus. Nerealiai džiaugiuosi galėjusi pranešti joms džiugią žinią, kad šie jų mamos ir močiutės kvepalai yra gaminami ir nesunkiai surandami – džiaugiuosi ir dėl to, kad ponios Irenos dukrai tikrai nereikėjo visos pensijos šiems kvepalams išleisti, nors ji buvo pasiryžusi ir tokiam dalykui, kad tik mamos kvepalus turėti   Ir nesvarbu, patiks moderniosioms nosytėms tarpukario kvepalų aromatas, ar nepatiks – svarbiausia yra tas stiprus emocinis ryšys tarp skirtingų kartų, žinant, iš kur mes atėjome ir kodėl mes esame tokie, kokie esame.

Ačiū ponios Irenos anūkei už šiltą bendravimą ir atsiliepimą į projekto kvietimą!  Visiems kitiems – primenu, kad labai laukiu žinių apie jūsų pažįstamus senolius! Taip lašelis po lašelio atskleidžiama trinta-neištrinta istorija apie mūsų močiutes – juk ir jos buvo žavios panelės, neabejotinai savo žavesio krislus paveldėjimo linija perduodančios

p.s. Tęsinys, kurį rašau jau gegužės mėnesį. Ponios Irenos dukra ir anūkė jau sulaukė savo mamos ir močiutės jaunystės kvepalų – dabar kvepiančioje istorijoje jau tikrai atėjo laiminga pabaiga, tačiau gerų naujienų šioje istorijoje tikrai nestinga: ponios Irenos dukra surado senąjį “Soir de Paris” buteliuką, taigi, šauniosios ponios Irenos anūkės Gerdos  dėka, dalinuosi mėlynų buteliukų fotografija. Džiaugsmas mano akims ir sielai – vardan tokių fantastiškų istorijų su laimingomis pabaigomis verta gyventi ir, rodos, nesėkmei pasmerktus projektus inicijuoti.

13 Komentarai

Filed under Bendroji, Tarpukario istorija

Žymės: Bourjois, istorija, Kaunas, kvapas, kvepalai, Lietuva, Soir de Paris