Žuvys arba Šaulio tolerancijos išbandymas

Po ilgo nerašymo vėl pradedu rašymus nuo parfumerinių horoskopų tęsinio, šįkart visą savo dėmesį žuvims skirdama. Kodėl būtent žuvys? – todėl, kad būtent žuvims karaliaujant ateina pavasaris, kurio jau visai laukiu, skarelių ir šalikų pavasarinio vėjo plevenimams prisipirkusi. Nors ši žiema, turiu pripažinti, tikrai į dieviškosios titulą pretenduoja…

Jeigu jums atrodo, kad pasaulyje yra daug neteisybės, kad niekas jūsų ir jūsų kilnių minčių bei globalių idėjų nesupranta, bet tikite, kad galiausiai vis tiek grožis ir gėris (bei jūsų idėjos) turi triumfuoti, tikėtina, kad gimtadienį švenčiate pavasariui prasidedant ir priklausote žuvų zodiako ženklui. Jeigu jūsų asmenines savybes aplinkiniai įvardina kaip “plaukimą pasroviui” arba kaip tik – “plaukimą prieš srovę”, “vaikščiojimą nesiekiant kojomis žemės”, neracionalumą, neapsisprendimą,  negailestingumą ar net žiaurumą,  polinkį į menus bei filosofiją, tikėtina, kad šis savybių derinys apibūdina būtent jus, žuviukus. Nes pasaulis, kuriame gyvena žuvų ženklui priklausantys žmonės, yra kitoks – galbūt povandeninis, galbūt anapusinis, bet griežtai racionaliam ir šiek tiek autoritariškam šauliui žuvis suprasti sunkiai pavyksta.

Žmonės-žuvys arba modernieji “Ichtiandrai”, kuriuos man teko sutikti, pasižymėjo išskirtiniu idėjiškumu, polinkiu į sveiką gyvenimo būdą, ekologiją bei įvairias madingas gyvenimo būdo filosofijas: polinkis į vegetarizmą, įvairias dietas, vienintelio teisingo gyvenimo būdo ir vertybių pripažinimas bei propagavimas, galintis peraugti į fanatizmą, etc. Be to, daugiau tokių aršių tradicinės medicinos neigėjų kaip žuvys tikrai neteko sutikti – jie linkę gydytis patys, nes jie  visada geriausiai žino, ką reikia daryti (beje, tas “žinojimas” žuvims būdingas ne tik medicinos tema: viršininkas žuvis taip pat yra didelis išbandymas…). Bet visa tai yra pakankamai švelnūs “žiedeliai” lyginant su žuvų nepastovumu žmogiškuosiuose santykiuose: myliu-nekenčiu, liūdnas-linksmas, noriu-nenoriu, patinka-nepatinka… niekada nežinai, kas bus už pirmo posūkio, kai žmogiškieji santykiai su žuvimis susiję (ypač – jausmų tema), o žuvys supyksta labai ilgam ir kartais net nesuvoki, už ką, tačiau bet kokiu atveju žuvų rūstybę periodiškai tenka iškęsti visa apimtimi Monotonijos su žuvimis tikrai nesulauksi, bet tolerancijos ribos priartėja ypatingai greitai, ypač – komandiniuose sprendimuose ar šeimoje. Ir ne iš blogos valios žuvys yra tokios – tiesiog šalia jų yra netolerantiški žmonės, kurie jų nesupranta, erzina, nervina, liūdina, nemyli ir vėl nesupranta bei neaišku, ko iš jų nori…

Parfumerijos ir mano sutiktų žuvų santykiai – painūs. Dalis man pažįstamų žuvų į parfumeriją žiūri kaip į nereikalingą pinigų švaistymą, dalis – kaip į nuodus, likusi dalis linkusi kvėpintis kvapais, kuo artimesniais natūraliems gamtos kvapams: medus, liepžiedžiai, rožės, pakalnutės, etc. Iki skorpionų išrankumo tolokai, tačiau kažkiek dvyniams priskirto “paprastojo neišsirinkimo” elementų tikrai mielai priskirčiau ir žuvims. Tiesa, dar nesutikau žuvų, kuriems patiktų rytietiški smilkaliniai kvepalai, nors, esu beveik tikra, tai tik laiko klausimas, kada ši mano patirtis pasikeis.

Žuvų vandenyse yra įvairių: nuo aštriadantės piranijos iki lanksčiosios vėgėlės. Žmonių žuviukų su savitais jų charakteriais bei istorijomis- irgi. Bet visgi, didelėje žmonių auditorijoje išgirdusi svajingą nuomonę apie klimato atšilimą bei koreliaciją su neteisingomis vertybėmis, susijusiomis su atmosferą nuodijančia parfumerija, visų pirma mintyse pagalvosiu, kad “dar vienas žuviukas išlipo į krantą”. Ir tai nėra blogai – tai yra puiki proga savo tolerancijos ribas pasitikrinti

p.s. Pasidalinsiu viena šaulio-žuvies patirtimi iš mano gyvenimo. Močiutė Adelė, kuri buvo šiek tiek vandenis, šiek tiek žuvis, nusprendė man, dar mažai mergytei, kaimišku sviestu plaukus patepti, nes, anot jos, taip yra sveika kasoms. Aš, kaip iškalbingasis šaulys, paaiškinau, kad jokiais sviestais manęs tepti negalima be mano tėvų leidimo ir iškilmingai išdrožiau į Senelio Kazimiero dievų kūrimo pašiūrę. Finalas. Kalti likome visi: aš – nes neklausiau, mano tėvai – nes jų dukra akiplėša, Senelis Kazimieras – nes ir jis turėjo likti kaltas visuotiniame “žuvų nesupratimo” kontekste, bet ginkdie tai nebuvo žuvų nekompetencijos reikalas

Kvepalai, pataikę į dešimtuką: Dior “Miss Dior Cherie” ir Chanel “Coco Mademoiselle”

Visose gražaus gyvenimo srityse anksčiau ar vėliau atsiranda produktai, kurie “pataiko į dešimtuką”: visiškai atitinka visuotinį ir – svarbiausia – ilgalaikį vartotojų poreikį, pasižymi puikia kokybe ir, rodos, niekada neišeina iš mados. Šie dešimtuko verti produktai nuolat dominuoja įvairiuose geriausiai parduodamų prekių dešimtukuose, o populiariuose internetiniuose forumuose jų gerbėjais galima statistiškai įvardinti jeigu ne kas antrą dalyvį, tai kas trečią- be jokių abejonių.

Parfumerijoje tokių “pataikiusių į dešimtuką” yra visai nemažai, tačiau Lietuvoje ypatingai išsiskiria du pastarojo dešimtmečio dešimtukininkai – 2001 metais sukurti Chanel “Coco Mademoiselle” ir 2005 metais pristatyti Dior “Miss Dior Cherie”. Esu daugiau nei tikra, kad net jeigu dabar jums atrodo, jog šių kvepalų niekada neteko uostyti, pauosčius juos atpažintumėte ne vieną pro šalį praplaukusį kvepalų debesėlį, nepriklausomai nuo debesėlio amžiaus.

Ilgai svarsčiau, kodėl būtent šie kvepalai tapo pataikiusiais į dešimtuką Lietuvoje. Tarp “Miss Dior Cherie” ir “Coco Mademoiselle” yra bendro ne tik populiarumas: abu šie kvepalai yra kadaise ypatingai populiarių kvepalų Dior “Miss Dior” (1947 m.) ir Chanel “Coco” (1984 m.) modernūs XXI amžiaus variantai, skirti jaunesnei vartotojų auditorijai, kurie iš pirmtakų perėmė tik pirmąjį pavadinimo dėmenį ir buteliuko dizaino panašumus. (Beje, tiek “Miss Dior Cherie”, tiek  “Coco Mademoiselle” atveju aromatai visiškai neprimena solidžiųjų pirmtakų.) Abiejų aromatų yra sukurta tiek EDT, tiek EDP, tiek PP versijos, o EDT ir EDP variantai pakankamai ryškiai skiriasi tarpusavyje.  Tik “Miss Dior Cherie” aromatas bene kasmet sulaukia naujos riboto leidimo versijos, tuo tarpu  “Coco Mademoiselle” variacijų iki šiol nebuvo. Tiesa, dar vienas bendras bruožas: tai yra bene dažniausiai padirbinėjami kvepalai, kuriuos nesunkiai galima rasti Lietuvoje.

Dior “Miss Dior Cherie”, pristatyti 2005 metais (kūrėjas – Christine Nagel), yra priskiriami vaisinių šiprų kategorijai. Pradinės natos – laukinių žemuogių lapai ir žalieji mandarinai, vidurinės natos – karamelizuoti kukurūzų spragėsiai, laukinės žemuogės, našlaitės ir jazminas, bazinės natos – pačiulės lapai ir muskusas. Nepaisant mano skepticizmo dėl visuotinio šių kvepalų paplitimo, turiu pripažinti: tai tikrai fantastiškai gražus ir linksmas vaisinis šipras! Jeigu tai būtų daina, tai būtų ABBA “Dancing Queen”. Jeigu jie nebūtų tokie visuotinai paplitę, esu daugiau nei tikra, kad EDP versija būtų mano dažnas savaitgalinis pasirinkimas: puiki aromato sklaida, ilgai išliekantys ir savyje talpinantys didelį optimizmo užtaisą, o riboto leidimo Miss Dior Cherie L’Eau  – mažiau saldūs su kartesniais citrusais ir daugiau gaivumo – būtų gan dažnais darbiniais kvepalais.

Chanel “Coco Mademoiselle” pristatyti 2001 metais, kūrėjas – tradiciškai – Jacques Polge. Aromatas paprastai priskiriamas rytietiškiems-gėliniams aromatams. Pradinės natos: Sicilijos apelsinas, bergamotė, vidurinės natos – rožė ir jazminas, bazinės natos – pačiulė, vetiveris, vanilė ir baltasis muskusas. Lyginant su “Miss Dior Cherie” – rimtesni, sodresni ir solidesni. Jeigu “Miss Dior Cherie” yra optimistė nenuorama su spalvota suknele arba nutrintais džinsais, tai “Coco Mademoiselle” – dalykiniu kostiumėliu ar maža juoda suknele apsirengusi arba bent jau juos įsivaizduojanti mergina. Jeigu tai būtų daina, tai būtų pvz. Sting “Shape of my heart”. Šie kvepalai arčiau klasikinių kvepalų tipažo – turbūt dėl rožės ir jazmino sąjungos bei gan klasikinės aromato kompozicijos, tačiau tai niekaip nėra trūkumas, o greičiau – didelis privalumas. “Coco Mademoiselle” ant jūsų odos gali atsiskleisti labai įvairiai – vieni iš įdomiausiai su oda reaguojančių kvepalų: teko sutikti merginų, ant kurių odos šie kvepalai tapdavo ryškiai gėliniai, lygiai taip pat – mano didelei nuostabai – ant keleto pažįstamų merginų odos jie tapdavo puikiais smilkalų kvepaluose pavyzdžiais. Mano oda su Coco Mademoiselle – irgi tradiciškai – niekaip nedera: tikras kvepalų sugadinimas, taigi, į Chanel parfumeriją nesikėsinu galutinai (na, nebent į Coco EDP, kurie bene vieninteliai iš testuotųjų Chanel kvepalų ant mano odos išties atsiskleidė).

Jeigu būtų nutraukta tiek Dior “Miss Dior Cherie”, tiek Chanel “Coco Mademoiselle” gamyba, parfumerijos pasauliui tai tikrai būtų pakankamai žymi netektis. Ir ne dėl to, kad nėra kuo šių kvepalų pakeisti – tiek puikių rytietiškų-gėlinių, tiek vaisinių šiprų tikrai yra nemažas pasirinkimas – dėl to, kad šie kvepalai yra puikus startas pradedančiai kvepalų naudotojai. 18 gimtadienio proga dukrai mielai padovanočiau kažkuriuos iš šių kvepalų su didele viltimi, kad Miss ar Mademoiselle kada nors savaime užaugs į sunkiosios parfumerinės artilerijos vertintoją, jeigu iki to laiko  gražiojo parfumerijos pasaulio niekas neuždraus. O net jeigu tos dukters niekada ir nebus, “sugrįžk į jaunystę” nuotaikoms prisiminti kartais taip gera nusiplauti visą privalomąjį makiažą, pasikvėpinti pagal amžių nederančiais (ne aš sugalvojau – marketingistai) kvepalais, įsijungti augančiam jaunimui keistai skambančios muzikos ir dainuoti visa siela. Dešimtukui – džiaugsmingos savijautos vertinimo skalėje vertinant.  Ir jeigu tokiai savijautai “Miss Dior Cherie” ar “Coco Mademoiselle” yra būtinas komponentas – užsimerkite prieš parfumerines-marketingines taisykles ir džiaukitės gyvenimu, mėgstamais kvepalais kvėpinantis.

Apie Mėlynąją suknelę, dideles viltis ir Yves Rocher “Nuit d’Orchidee” kvepalus

…Kai tau septyniolika, visas pasaulis atrodo lengvai užkariaujamas, pavasarį žydintys sodai, atrodo, žydi ryškiausiai ir kvepia svaigiausiai, o gegužės naktimis žvaigždės, rodos, yra ranka pasiekiamos ir visos svajonės bei viltys, rodos, pildosi savaime… Mano septynioliktoji gegužė buvo beprotiška: ruošimasis abitūros egzaminams, už lango išdavikiškai čiulbant lakštingaloms, galvoje besisukančios mintys apie tai, ar teisingai renkuosi trečią geriausią variantą iš širdžiai artimiausiųjų profesijų ir toks keistas atsakomybės už sprendimus jausmas, kuris virpino širdį: iki pilnametystės dar daugiau nei pusmetis, o jau turi rinktis ir elgtis kaip suaugęs… Tik, kai tau septyniolika, visa tai atrodo kur kas paprasčiau nei plaukams pražilus, todėl septynioliktąjį pavasarį aš gyvenau kelių, kurie neabejotinai nuves į sėkmę, nuotaikomis – ir buvau beprotiškai laiminga…

…ir dar beprotiškai graži, nes Mama pasiuvo ilgą plačią mėlyną suknelę su baltais taškeliais – visiškai nemadingą, bet garbanotai tamsiaplaukei pasiutusiai tikusią. Tai buvo paskutinė Mamos siūta suknelė man – visą vaikystę ir paauglystę mano rūbais išeigai buvo Mamos siūtos suknelės, taigi, mėlynoji suknelė buvo tam tikras atsisveikinimas su nerūpestingais vaikystės laikais. Šią suknelę vilkėjau daugelį metų – tol, kol medžiaga išdilo, ir iki šiol jokia suknelė, išskyrus gelsvąją nėrinių suknelę, apsirengtą paskutinę rugsėjo dieną, negali prilygti mėlynosios suknelės sukeliamam jausmui. Mėlynąją suknelę kartais vis dar sapnuoju ir pabundu besišypsanti – ši suknelė tapo didelių vilčių ir atvirų kelių simboliu mano gyvenime, primenančiu apie laikus, kai aš, rodos, galėjau viską.

…Mėlynąją suknelę vilkėjau ir paskutinio skambučio dieną. Būtent paskutinio skambučio dieną vienu iš pirmųjų mano – beveik suaugusiosios – sprendimų, prisiimant visas atsakomybes už pasėkmes, tapo ilgai brandinta idėja apie tikslinį honorarų išleidimą, nusiperkant vienus konkrečius kvepalus mėlyname buteliuke. Mėlyna suknelė, mėlynas kvepalų buteliukas, mėlynas dangus virš galvos ir kruopščiai logistiškai suplanuotas maršrutas, kaip suspėti nusipirkti kvepalus tarp vieno renginio ir kito renginio. Tai buvo pirmas mano parfumerinis pirkinys už mano pačios uždirbtus pinigus: kvepalai tamsiai mėlyname buteliuke, kurių pavadinimą laikas ir ligos buvo ištrynę iš atminties, bet jų kvapas įsirėžė į mano esybę visiems laikams.

Turėjau įtarimą, kad tai Yves Rocher “Nuit d’Orchidee”, senokai turėjau. Atmintyje vis iškildavo apvali mėlynojo buteliuko apačia ir mėlynos spalvos sodrumas, tačiau vis nebuvo progos įsitikinti, ar mano nuojauta nemeluoja. Prieš porą savaičių dar vienas atsitiktinumas, be kurių turbūt ir mano parfumerinių istorijų nebūtų, atvedė “Nuit d’Orchidee” į mano kvepalų spintą. Šį kvapą iš tūkstančio atskirčiau: saldus, svaiginantis, lengvai prieskoninis gėlių aromatas, priverčiantis nusišypsoti net ir niūriausią dieną. Jeigu turėčiau didesnį šių kvepalų kiekį, kvėpinčiausi jais kaskart, kai Mėlynosios suknelės magijos reikia, tačiau šie kvepalai – kaip ir Mėlynoji suknelė – jau senokai nebegaminami. Tik tas atvirų kelių ir didelių vilčių jausmas dar periodiškai aplanko, septynioliktojo gegužio žiburiukus akyse įžiebdamas, o mano kvepalų spintoje Yves Rocher “Nuit d’Orchidee” išdidžiai kelia savo žvaigždėtą kamštelį šalia visos eilės kvepiančių mano gyvenimo istorijų, į kvepalų buteliukus uždarytų – kad vidury žiemos kvapą užimančiu gegužiu pakviptų, o žvaigždėtas dangus arčiau žmogaus nusileistų

p.s. Sąmoningai rašau “gegužis”, o ne “gegužė” – “gegužė” yra mėnuo, o “gegužis” – sielos būsena.

Tiesioginės transliacijos iš Estijos gamtos 2010m. žiemą

Jau tradiciškai dalinuosi savo kasdieniais džiaugsmais, kurių sąraše yra ir žiemiško gyvenimo Estijos gamtoje stebėjimas interneto kamerų pagalba.

Šią žiemą miško kameros yra net dvi: abiejų pagalba kasdien spoksau į šernus ir kėkštus, kurių šiemet ypatingai daug

Pirmoji miško kamera

Antroji miško kamera

Jeigu jūsų namų nelanko žvirbliai ir zylės, turite puikią galimybę į juos paspoksoti bent jau internetu

Lesyklėlės kameros pagalba.

Visą vasarą stebėti baltauodegiai ereliai žiemoja taip pat Estijoje, taigi

Žieminė baltauodegių erelių kamera

Ir – mano mėgstamiausioji, kai įkvėpimo pritrūksta:

Pilkieji ruoniai ir atšiaurioji Baltijos pakrantė žiemą …

Smagaus spoksojimo!

Kvepalai, kai tingisi net tingėti – Elizabeth Arden “Spiced Green Tea”

…Nežinau, kaip jūs, bet baltą šaltą žiemą aš mielai susikeisčiau su savo kate vietomis: ji galėtų dirbti, o aš tingiai drybsočiau ant palangės zylėms periodiškai letena padiriguodama ir mėlyname vazone pražydusius baltus jacintus pauostydama. Šaltą baltą žiemą mane kartais aplanko “tingiu net tingėti” nuotaikos: tingios mintys, tingūs judesiai, į šiltą antklodę susisupus, ir nesibaigiantis arbatos gėrimas – net nežinau, dėl ko daugiau: dėl pastangų sušilti ar dėl malonaus arbatos gėrimo proceso…

Tokiomis dienomis, kai norisi tingėti su arbatos puodeliu rankoje, mėgstu kvepėti arbata. Arbata kvepiančių kvepalų turiu visokių – ir žaliosios arbatos kvapo (L’Occitane “Žalioji arbata su mėta”), ir raudonosios (Bvlgari “Eau Parfumee Au The Rouge”, kurie kvepia daugiau juoda nei raudona arbata), o ir bergamote – tradiciniu juodosios arbatos aromato”gardintoju” Earl Grey arbatą gaminant – kvepiančių kvepalų tikrai atsirastų kvepalų spintoje paieškojus. Iki šiol mano turimi arbatos aromato kvepalai buvo tonizuojantys, įkvepiantys, bet niekaip netinkantys prie tingėjimo, todėl su didžiuliu džiaugsmu “Parfumexpress” parduotuvių tinklui paskelbus didįjį metų išpardavimą nusipirkau Elizabeth Arden “Spiced Green Tea”, kurie išsprendė tingios arbatos parfumerinį klausimą.

Elizabeth Arden “Spiced Green Tea” EDP – 2001 metais pristatyti kvepalai. Atsižvelgiant į tai, kad Elizabeth Arden “Green Tea” naujų variacijų pasitaiko bene kasmet, nieko labai stebėtino, kad “Spiced Green Tea” vartotojų dėmesio prasme “ištirpsta” tarp giminingų aromatų. O be reikalo – tai tikrai mieli kasdieniniai-darbiniai kvepalai, puikiai tinkantys šaltuoju metų laiku. Pradinės natos: anyžiai, imbieras, citrinmedžio lapai ir verbena; vidurinės natos: kardamonas, juodoji arbata su bergamote (Earl Grey arbata), jazminas ir žalioji arbata; bazinės natos: smilkalai, pačiulė ir santalmedis. Šiltas, lengvai prieskoninis, neįkyrus, jaukus kvapas, tinkantis ne tik šiltos antklodės ir murkiančios katės draugijoje. Aromatas fantastiškai gražiai atsiskleidžia ant odos laikui bėgant, o ir išlikimo ant odos trukmė yra tikrai pagirtina, todėl tikrai rekomenduočiau artimiausia proga užsukti į Parfumexpress’ą ir pauostyti “prieskoninę žaliąją arbatą”, o dar geriau – išbandyti ant riešo. Tik prieš perkant rekomenduoju geras 15 minučių palaukti, kol aromatas atsiskleis, ir tik tada priimti pirkimo/nepirkimo verdiktą (pokyčiai tarp pradinio ir vėlesniojo aromato gan ženklūs – atrodo, kad kvapas sušyla ir sustiprėja, o tai – gan retai pasitaikantis džiaugsmas šiuolaikinėje populiariojoje parfumerijoje, bet nebūtinai priimtinas džiaugsmas jūsų uoslei).

…Ta proga, kad sinoptikai pavasario dar neprognozuoja, aš dar šiek tiek patingėsiu “Chai” arbatą gerdama, apie naujus planus svarstydama ir prieskonine arbata kvepėdama. Gal taip jaukiai betingint ir pavasaris greičiau ateis? (Nors žiema už lango tiesiog pasiutusiai graži…)