Jeigu tikėti pačiais įvairiausiais orų prognozes skelbiančiais informacijos portalais, sausio 26 dieną į Lietuvą ateis šaltis – toks šaltis, kokio šią žiemą dar nebuvo. Šaltis ateis ir pasiliks ilgam, baltą šaltą žiemą ir jos sterilius peizažus už langų ir ant langų paversdamas kiekvieno mūsų kasdienybe. Tulpėmis ir ramunėmis šalčio išrašytuose languose įsižiebus vakaro žiburiams gersime karštą arbatą, naminiai gyviai įkyriai murks stengdamiesi kuo stipriau prie šilumos šaltinio – tikėtina, šilto šono – prisiglausti, o kvepiantys kareivėliai kvepalų spintoje visiškai nepageidaus pajudėti iš savo tvirtovės. Juk šaltis ateina! Ir kažkaip reikės jį išgyventi – su šildymo sąskaitomis ar be jų.
Belaukiant žadėtojo šalčio siūlau eksperimentą: šalčio atėjimo dieną, sausio 26-ąją, nesikvėpinkime. Kvepalų nedirginama uosle užuoskime vėstančio oro kvapą, sauso sniego kvapą, stiprėjantį šalčio kvapą, kuris taip „žąsiniškai“ galiausiai nosį žnaibys. Kvepalai palauks – jiems yra likusios 364 metų dienos: šįkart siūlau atnaujinti savo kvepiančią vaizduotę šalčio tema be papildomų dirgiklių – taip kuriamos naujos asociacijos ir naujos kvepiančios istorijos Jūsų kvepiantiems prisiminimams…
Henrikas Radauskas
„Žiemos pasaka“
Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai.
Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.
Taip kvepia princai ir kirpėjai,
Taip kvepia vakaras sapne.
Žiūrėki: linija pro stiklą
Praėjo posūkiu tyliu,
Rami šviesa pro švelnią miglą
Čiurlena pieno upeliu.
Žiūrėki: sninga, sninga, sninga.
Žiūrėki: baltas sodas minga.
Nugrimzdo žemė praeity.
Įspėk, kas eina? Neįspėjai:
Ateina princai ir kirpėjai,
Balti karaliai ir kepėjai,
Ir šlama medžiai apsnigti.









